Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudžiamoji bylos Nr. 1A-268-348/2013

Teisėja Silvana Girdenienė Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00204-2011-2

2013 m. kovo 25 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Valdo Vitunsko ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam R. M., jo gynėjui advokatui Nerijui Andriusevičiui, nukentėjusiojo atstovei advokatei Nijolei Raulušaitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl 2012 m. gruodžio 11 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 138 str. 1 d. – laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant atlyginti turtinę žalą per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir neatlygintinai išdirbti 60 val. (šešiasdešimt valandų) per šešis mėnesius, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš R. M. priteista: 441 Lt turtinės žalos ir 3500 Lt neturtinės žalos V. P., 1345,17 Lt Valstybinei ligonių kasai, 1120 Lt Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, dėl ko nukentėjęs asmuo ilgai sirgo, o būtent, jis 2011 m. balandžio 25 d. apie 14.00-15.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Varėnos r. sav., (duomenys neskelbtini)., ant kelio prie V. P. sodybos, dėl staiga kilusių priešiškų tarpusavio santykių, įvykusio ginčo metu, tyčia, V. P. suklupusiam du kartus sudavė kumščiu ir vieną kartą įspyrė į veidą, tuo padarydamas odos nubrozdinimus nosies nugarėlės dešiniame šoniniame paviršiuje, odos nubrozdinimus kairės akies apatiniame voke su ryškiu minkštųjų audinių patinimu kairės akies vokuose bei kairėje paakinėje srityje, kairės akiduobės apatinės sienos ir kairio skruostikaulio lūžius, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. P. sveikatą, nes dėl kairės akiduobės apatinės sienos ir kairio skruostikaulio lūžių, V. P. sveikata buvo sutrikdyta ilgesiniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Apeliantas yra įsitikinęs, jog šioje byloje jo kaltė nebuvo įrodyta, o teismas, neatsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos principo esmę ir priėmė neteisingą bei neteisėtą nuosprendį. Lietuvos Respublikos Konstitucija apibrėžia žmogaus teises ir laisves, valstybė garantuoja jų apsaugą, tačiau visais atvejais apginti jas valstybės institucijų turimomis priemonėmis nėra galimybių, todėl baudžiamieji įstatymai suteikia teisę asmeniui gintis pačiam. LR baudžiamojo kodekso 28 straipsnis nurodo, kad kiekvienas asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Kaip, kokiomis priemonėmis ir būdais galima gintis nuo pavojingo kėsinimosi, nulemia kėsinimosi pobūdis (vertybės į kurias kėsinamasi - gyvybė, sveikata, orumas; kėsinimosi būdas, besikėsinančių asmenų skaičius, jų naudojamos priemonės, kėsinimosi vieta, laikas ir 1.1.). Apelianto nuomone, jis atliko veiksmus, kurie pagrįstai galėtų ir turėtų būti laikomi ir vertinami, kaip veiksmai (veikos) padaryti (atlikti) ginantis. Jo panaudota gynyba atitiko visus tris būtinajai ginčiai reikalingus požymius: žala padaryta tik besikėsinančiam (užpuolikui), žala padaryta atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų. Apelianto nuomone, akivaizdu, jog yra visi pagrindai taikyti LR BK 28 str. nuostatas. Kadangi, yra nustatytos visos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės ir dėl šių priežasčių jis nėra atsakingas už nukentėjusiojo deklaruojamos, tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą, todėl skundžiamas teismo nuosprendis dalyse dėl turtinės bei neturtinės žalos nukentėjusiajam, žalos Valstybinei ligonių kasai ir išlaidų valstybei dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nukentėjusiajam priteisimo, taip pat neteisėtas ir naikintinas.

Apelianto nuomone, apylinkės teismas iš esmės pažeidė LR BPK 20 str. 5 d., pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes iškilusių abejonių nevertino jo naudai, pripažino jį kaltu neturint nenuginčijamų įrodymų, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remiantis iš esmės vien tik nukentėjusiojo ir jo šeimos narių parodymais. Teismas, nepaisydamas in dubio pro reo principo ir taip palaikydamas nukentėjusįjį, buvo šališkas, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei LR BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismas, kaip minėta, visas abejones aiškino nukentėjusiojo naudai, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išsamiai neištyręs visų bylos aplinkybių, netikrino gynybos keliamų versijų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai kvalifikavo R. M. nusikalstamą veiką pagal LR BK 138 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad R. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis inkriminuojamo nusikaltimo apskirtai nepadarė, ar kad jo veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip būtinoji gintis, kad įrodymai buvo vertinami neobjektyviai, šališkai ir nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija. Apeliantas savo skundo argumentus iš esmės grindžia savo paties pamąstymais ir subjektyvia nuomone, kuri prieštarauja nustatytiems faktams. Iš tiesų, šioje byloje apklaustų asmenų parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų, vieni jų palaiko kaltinamojo, kiti – nukentėjusiojo versiją, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus - tiek apeliantą kaltinančius, tiek jį teisinančius bylos įrodymus, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

Apeliantas teigia, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo bei jo pusę palaikančių asmenų parodymais, o nei jo, nei objektyvių liudytojų, t.y. E. L. parodymais nepagrįstai nesivadovavo, nes ši liudytoja nei jam, nei nukentėjusiajam nėra giminė ar pažįstama. Šie skundo argumentai yra visiškai neteisingi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas skundžiame nuosprendyje išsamiai ir argumentuotai paaiškino minimos liudytojos parodymų kritišką vertinimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytoja E. L. savo parodymuose nurodė konflikto pradžios nemačiusi, todėl jos parodymai, aiškinantis, kuris pirmas - R. M. ar A. P. sudavė smūgius, neturi įrodomosios reikšmės.

Nukentėjusiojo parodymų teisingumą patvirtina ir liudytojais apklaustų policijos pareigūno V. K. ir policijos rėmėjo K. M. parodymai. Liudytojas V. K. parodė, kad pagal pranešimą atvykęs į įvykio vietą, bendravo su V. P., kuris nurodė, kad buvo sumuštas kaimyno, nurodė, į kur jam smūgiavo, kad sulaužė akinius, nukentėjusiojo žmona parašė pareiškimą. Liudytojas K. M. parodė, kad bendravo tik su Ilona, kuri pasakė, kad ją sumušė kaimynas, kiti asmenys dėl sumušimo nieko nenurodė, pareiškimo nei su juo bendravusi moteris, nei kiti asmenys nerašė. Šie liudytojai yra nesuinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai nuoseklūs, todėl jais netikėti teismui nebuvo pagrindo. Tampa logiškai nepaaiškinama aplinkybė, kodėl kaimyno užpulti ir sumušti asmenys, atvykus policijos pareigūnams, nenurodo įvykio aplinkybių, nerašo policijai pareiškimo dėl prieš juos atliktų neteisėtų veiksmų. Taigi, įvertinus šių liudytojų parodymus, kyla pagrįsta abejonė dėl kaltinamojo bei jo sugyventinės parodymų teisingumo.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 1 d. teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Taikant ir aiškinant šią nuostatą būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį galima matyti ar girdėti, ar kitaip pajausti. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan.

Išanalizavus bylos medžiagą ir įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių aplinkybę, kad nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą ir pirmas apelianto atžvilgiu panaudojo smurtą ir kad R. M. veiksmai, kurių pasekoje A. P. ir buvo padarytas jam konstatuotas sveikatos sutrikdymas, buvo atlikti ginantis nuo nukentėjusiojo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus bylos įrodymus ir padarė pagrįstą ir objektyvią išvadą, kad nebuvo jokio įstatyminio pagrindo pripažinti nukentėjusiojo elgesį pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kaltinamojo atžvilgiu ir vertinti apelianto veiksmus kaip būtinąją gintį.

Apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, BPK 20 str. 5 d. ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas. LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. R. M. kaltė teisingai buvo grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Apylinkės teismas, nuosprendį grindė ne spėliojimais ir prielaidomis ar prieštaringais parodymais, kaip kad teigiama skunde, o teisme ištirtais įrodymais, kuriais nėra objektyvaus pagrindo abejoti. Priešingai, nuteistasis savo apeliaciniame skunde, siekdamas kritikuoti nuosprendyje pateiktus jo kaltės įrodymus, nurodo ne argumentus ir faktus, o pateikia tik savo samprotavimus bei versijas apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų atsiradimą galimai kitomis aplinkybėmis bei kitų asmenų veiksmais, taip pat apie liudytojų J. D., N. A. bei M. S. parodymų nepatikimumą, ir todėl šie skundo teiginiai laikytini nemotyvuotais ir formaliais.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad netinkamai įvertinus nuteistojo veiksmus, nepagrįstai priteisti ir civiliniai ieškiniai. Kadangi aukščiau aptartais argumentais nustatyta, kad apelianto kaltė pagal jam inkriminuoto nusikaltimo įrodyta, veika kvalifikuota teisingai, todėl kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl civilinių ieškinių bei proceso išlaidų pagrįstumo. Nukentėjusysis V. P. dėl R. M. jo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų patyrė turtinę žalą, kuri įrodyta daiktiniais įrodymais, dokumentais, yra reali, todėl teisingai buvo laikoma pagrįsta ir todėl priteista. Taip pat neginčijama ir patvirtinta ta aplinkybė, kad nukentėjusiajam V. P. padarytas sveikatos sutrikdymas sukėlė fizinį skausmą, taip pat dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl kolegija laiko, kad neturtinės žalos dydis parinktas objektyviai ir tinkamai. Teisingai ir pagrįstai iš apelianto priteistas civilinis ieškinys valstybinei ligonių kasai už V. P. gydymą bei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai antrinės teisinės pagalbos išlaidas už skirtą antrinę teisinę pagalbą V. P..

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti R. M. apeliacinį skundą ir panaikinti nuosprendį bei jį išteisinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.