Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-02 · Administracinė byla Nr. I-1361-279/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-12-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-02-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-02
Bylos Nr.
I-1361-279/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02004-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
D. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1361-279/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02004-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.15; 1.15.2.3.2; 1.21.;1.37.2.3., 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 2 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas D. V. į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-4) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 2500,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gegužės 14 d. perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m. ploto. Pareiškėjo nuomone, tokios laikymo sąlygos prilygo kankinimui. Paaiškino, kad kamerose buvo šalta, drėgna, dėl to buvo drėgni čiužiniai, nebuvo ventiliacijos, sklido nemalonūs kvapai, taip pat nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkė regėjimui. Be to, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, t. y., esant žemai oro temperatūrai, asmuo buvo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžės, maistas, kurį atsiveždavo, būdavo peršviečiamas rentgenu. Nurodytos laikymo sąlygos žemino asmens orumą, dėl kylančių konfliktų tarp kartu laikomų asmenų pareiškėjas jautėsi nesaugus, sutriko miegas, bendravimo galimybės, pareiškėjas tapo uždaras, patyrė emocinę depresiją.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka, teismo šaukimu. Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 18).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 22-27) nurodė, kad su pareiškėjo skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013-10-03 iki 2013-10-16 kameroje Nr. 38, kurioje buvo laikomi 5-7 asmenys ir vienam asmeniui tenkantis plotas svyravo nuo 2,96 kv. m. iki 4,14 kv. m. Papildomai paaiškino, kad asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje).

Atsiliepime pateiktus paaiškinimus grindė 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nuostatomis. Minėtųjų taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems Tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punkte įtvirtinta analogiško pobūdžio nuostata, t. y. veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga už nustatomus šių reikalavimų pažeidimus.

Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Nurodė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam yra sudarytos sąlygos (esant poreikiui, išduodamas valymo inventorius). Esant nurodytoms aplinkybėms, Šiaulių TI mano, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl kamerų vėdinimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Nenustačius Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Taip pat paaiškino, kad atvykstantiems bei išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje, kuri, pagal Šiaulių visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo duomenis, yra tvarkinga, išvalyta.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo D. V. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta ir nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) (žr. EŽTT sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, sprendimą byloje Van der Ven prieš Nyderlandų Karalystę). Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto

Pareiškėjas D. V. skunde kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – Įsakymas Nr. V-124). Šio Įsakymo 1.3.1. punktas numato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teismas, vadovaudamasis minėtąja Įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkto nuostata, daro išvadą, kad Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto.

Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-08 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. V.“ (b. l. 20) matoma, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013-10-03 iki 2013-10-16 (toliau – ir ginčo laikotarpis), iš viso 13 parų, kameroje Nr. 39, kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,96 kv. m. iki 4,14 kv. m. Vertindamas pateiktus duomenis, teismas daro išvadą, jog tik 2013-10-03 nuo 7.30 val. iki 19.30 val. pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m., likusį laikotarpį, pareiškėjui tekusi ploto norma svyravo nuo 2,96 kv. m. iki 3,45 kv. m., tai reiškia, kad ginčo laikotarpiu 13 parų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje.

Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo teiginys, jog į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, atmestinas kaip nepagrįstas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).

Taigi, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kietuoju inventoriumi, teismas sprendžia, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinami kaip šio pažeidimo dalis.

Teismas konstatuoja, kad nurodytas pažeidimas sudarė pagrindą patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kamerose buvo drėgna, tamsu, šalta, nebuvo ventiliacijos, todėl sklido nemalonus kvapas.

Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Higienos normos HN 76:2010 22 punktas numato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo tarpu dirbtinė naktinė apšvieta turi būti mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas). Atsakovo pateiktoje 2015-08-10 pažymoje Nr. 62/08-809 nurodyta, kad kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi-keturios dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W). Taip pat nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai. Vadovaujantis byloje pateikto Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 periodinio patikrinimo akto Nr. EP-224 duomenimis, pažeidimų, susijusių su natūralaus apšvietimo užtikrinimu Šiaulių TI kamerose, nenustatyta (b. l. 26-33). Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl netinkamų natūralaus apšvietimo sąlygų ar jų neužtikrinimo (b. l. 21).

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas numato, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vadovaujantis atsakovo pateiktos 2015-08-10 pažymos Nr. 62/08-809 duomenimis, Šiaulių TI nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, todėl patalpose gali būti per mažas judėjimo greitis ir/ar per didelis santykinės drėgmės lygis. Taip pat pažymėjo, kad pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas (22 b. l.). Tai, kad Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, patvirtina atsakovo pateiktame Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 nustatyti patikrinimo duomenys (b. l. 27). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti kameros, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Be to, vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 58 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, iš esmės tokiu būdu išvengiant netinkamų sąlygų atsiradimo. Pažymėtina, jog aptariamo klausimo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1758-575/2015; 2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1780-575/2015).

Pasisakant dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų, paminėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 26 punktas nustato oro temperatūros (°C), santykinės drėgmės (%) bei oro judėjimo (m/s) reikalavimus šaltuoju ir šiltuoju periodu. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad Šiaulių TI patalpos, tame tarpe ir kameros, šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, todėl pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja (b. l. 22). Remiantis byloje pateiktuose Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytais patikrinimo rezultatais, pažeidimų, susijusių su oro temperatūros, santykinės drėgmės bei oro judėjimo reikalavimais, ginčo laikotarpiu nebuvo nustatyta (b. l. 26-33).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, išvardindamas galimai netinkamas jo laikymo sąlygas Šiaulių TI bei nurodydamas, kad ginčo laikotarpiu kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, šių laikymo sąlygų pažeidimų nedetalizavo, nepaaiškino, kokią žalą tokios sąlygos sukėlė pareiškėjo psichinei ar fizinei sveikatai.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes bei rašytinius duomenis, teismas Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo), kuriais pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos Šiaulių TI, nenustatė, todėl nėra pagrindo konstatuoti teisės aktų pažeidimo.

Dėl atvykstančių/išvykstančių asmenų paskirstymo patalpų

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, be to atsivežtas maistas yra tikrinamas rentgenu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) (ginčo laikotarpiu galiojo 2012-03-13 įsakymu Nr. V-92 Instrukcijos redakcija) 144 punktas numatė, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Instrukcijos 145.1 punktas nustatė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai nustatė visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje, atliekant minėtame punkte nurodytus veiksmus. Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Šiuos pareiškėjo teiginius paneigia Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 nustatyti patikrinimo rezultatai, pagal kuriuos priėmimo paskirstymo patalpoje (švarinimo patalpoje) natūralaus apšvietimo nėra; patalpą valo ūkio būrio tvarkinys; patalpų ir plastmasinių indų, į kuriuos kratos metu dedami suimtųjų daiktai, valymui dezinfekcinių medžiagų tvarkinys nenaudoja; tačiau kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė; priėmimo-paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos; kabinos tvarkingos, švarios. (b. l. 27).

Pastebima, kad asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Teismas, vertindamas byloje pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte užfiksuotus Šiaulių TI kamerų patikrinimo rezultatus, remiantis kuriais teisinio reglamentavimo dėl patalpų, skirtų asmenų ir jų daiktų apžiūrai, įrengimo pažeidimų, nebuvo nustatyta, sprendžia, kad aptartos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atliekant asmens ir jo daiktų apžiūrą, rentgenu būdavo peršviečiamas maistas, kurį jis atsiveždavo iš pataisos namų. Nagrinėjamu aspektu teismas pažymi, kad asmens, jo daiktų, tame tarpe ir maisto produktų, krata atliekama siekiant surasti ir paimti suimtiesiems bei nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus (Instrukcijos 140 punktas). Esminiai reikalavimai, kurie keliami atliekant suimtojo ar nuteistojo asmens kūno ir maisto kratą, yra tokie, kad kratą atliekantis asmuo turi būti tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis, be to tiek asmens, tiek maisto produktų krata atliekama mūvint pirštines (Instrukcijos 144 punktas). Pareiškėjas, pateikdamas nusiskundimą dėl jo atsivežtų maisto produktų patikros, jo nedetalizavo, nenurodė kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nustatyti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI kameroje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (pažeidimas truko visą pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpį, t. y. 13 parų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų neteikė, į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių kreipėsi tik po metų ir aštuonių mėnesių, kai išvyko iš Šiaulių TI (b. l. 5). Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai nuo 6 iki 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (2015-02-11 nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015-06-12 nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 104,00 eurų (13 parų x 8 eurai/parą). Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 104,00 eurus neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Priteisti D. V., gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 104,00 eurus (šimtą keturis eurus nulis euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė