Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-101-245/2016

Teisėja Audronė Šiupšinskaitė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29381-2015-4

2016 m. vasario 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Olego Šibkovo ir Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorams Virginijui Mizarui, Birutei Čekauskienei, asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, I. J., gynėjui advokatui Dariui Karabinui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, I. J., apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarties, kuria:

I. J. dėl įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., padarymo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Priverčiamoji medicinos priemonė I. J. paskirta už tai, kad ji 2015 m. gegužės 23 d., apie 19.30 val., viešoje vietoje, parduotuvės viduje ir ant parduotuvės „S.“, esančios (duomenys neskelbtini), laiptų, dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodama žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodama nepagarbą nukentėjusiajai, aplinkiniams ir aplinkai, vartojo Irmos E. D. atžvilgiu necenzūrinius žodžius, ranka sudavė I. E. D. į galvos sritį ir, rankomis sugriebusi jai už plaukų, tąsė, taip sukeldama jai fizinį skausmą, tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

I. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo teiginiais ir patikrinusi baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nutartyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nutartį, kurioje teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Nukentėjusiosios I. E. D. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo metu, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Jos teigimu, ji buvo užpulta I. J. 2015-05-23, apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini) esančioje parduotuvėje „S.“, t. y. stebint pardavėjoms, I. J. buvo išvadinta necenzūriniais žodžiais, nors ji apeliantės tiesiog pasiteiravo apie savo sūnaus dingusį mobiliojo ryšio telefoną. Pažymėtina, kad, nenorėdama pyktis su buvusia sūnaus sugyventine, I. E. D. iš parduotuvės išėjo, tačiau I. J., staigiai pribėgusi prie nukentėjusiosios, kumštimi trenkė šiai per kaktą, po to, pradėjo tąsyti už plaukų. I. E. D. nuo apeliantės atskyrė tik pro šalį ėjęs nepažįstamas vyras. Kodėl I. J. taip elgėsi ir ją užsipuolė, nukentėjusioji negalėjo paaiškinti, tačiau BK 284 straipsnio 1 dalyje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti, o tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui šie subjektyvieji požymiai reikšmės neturi (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-414/2010, 2K-450/2010, 2K-386/2013, 2K-397-895/2015), tačiau jie gali būti vertinami nustatant kaltininko tyčią. Pagal BK 284 straipsnį veikos gali būti kvalifikuojamos ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-7-62-489/2015). Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti ir fiziniu smurtu, pvz., suduodant kitiems asmenims smūgius (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2009, 2K-445/2013, 2K-229/2014, 2K-7-62-489/2015). Taigi veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: nusikaltimo padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis ir kilę padariniai. Analizuojamu atveju nustatyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje – parduotuvės „S.“ viduje ir lauke, prie minėtos parduotuvės. I. J. draudžiamas įstatymo elgesys pasireiškė neadekvačiu emocijų proveržiu vartojant necenzūrinius žodžius, taip pat smurtaujant I. E. D. atžvilgiu. Jau minėta, kad šio elgesio priežastys veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, todėl apeliantės aiškinimas, kad kilęs konfliktas buvo asmeninio pobūdžio, nes I. E. D. su vyru nori atimti iš jos vaikus ir uždaryti ją psichiatrinės ligoninėje, plačiau nenagrinėjamas. Bet kokie nesutarimai (dėl vaikų globos, jų priežiūros ir pan.) privalo būti sprendžiami teisinėmis ar kitomis visuotinai priimtinomis priemonėmis, o ne fizinio smurto naudojimu.

BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-397-895/2015). Fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms ir tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-719/2013, 2K-120/2014, Nr. 2K-229/2014, 2K-164-976/2015). Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams.

Nors visuomenės tvarkos sutrikdymo negali nulemti ta aplinkybė – matė ar nematė konfliktą pašaliniai asmenys, tačiau nagrinėjamu atveju incidentas buvo tiesiogiai stebėtas pašalinių asmenų, kurie suvokė, jog konflikto iniciatorė ir agresorė yra būtent I. J.. Į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas D. S. matė, kaip I. J. įsikibusi laikė I. E. D., girdėjo apeliantės sakomus necenzūrinius žodžius. Net ir atskyrus moteris, I. J. nenurimo ir toliau keikė nukentėjusiąją, tokiu būdu trikdydama visuomenės rimtį ir tvarką. Tiesiogine įvykio liudytoja tapo ir parduotuvėje „S.“ dirbanti pardavėja V. D.. Ji stebėjo incidentą nuo pat pradžios, t. y. kai prie apeliantės priėjusi I. E. D. paprašė atiduoti sūnaus telefoną. Pažymėtina, kad I. E. D. prašymas, paklausimas apie dingusį sūnaus telefoną buvo mandagus, korektiškas, nukentėjusioji nevartojo necenzūrinių žodžių, nešaukė ant I. J., t. y. jokių apeliantę provokuojančių veiksmų neatliko. Nepaisant to, I. J. sureagavo itin emocionaliai, kas peraugo ir į smurto naudojimą. Visa tai patvirtino ir kita tuo metu parduotuvėje „S.“ dirbusi pardavėja J. K. (b. l. 34-35). Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė ikiteisminio tyrimo metu neneigė įvykio dieną buvusi parduotuvėje „S.“ ir ten susitikusi nukentėjusiąją, tačiau panaudoto fizinio smurto teigė neprisimenanti. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu I. J. pagrįstai nebuvo apklausta, atsižvelgiant į teismo psichiatro eksperto išvadą, kad ji nesugeba teisingai suvokti tiriamų bylos aplinkybių, jai nerekomenduojama dalyvauti teisme, nes tai gali pabloginti jos psichinę būklę (b. l. 102-106).

Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

Nors apeliantė nesutinka su jai paskirtu stacionariniu gydymu Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje bendrojo režimo sąlygomis, tačiau skirti kitokį gydymą teismas neturi pagrindo. I. J. sveikatos būklė ekspertų buvo vertinama du kartus, tačiau gauti rezultatai nesiskiria. Apeliantė šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu depresinio tipo. Jai inkriminuojamos veikos padarymo metu ji taip pat sirgo minėta liga, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Be to, pagal nustatytą psichikos būklę I. J. yra socialiai pavojinga, kadangi dėl sistemingo nesilankymo pas gydytoją psichiatrą ambulatoriškai, medikamentų nevartojimą, jos psichikos būklėje fiksuojami mąstymo funkcijos pakitimai, aktyvi psichopatologija – kliedesinė simptomatika, dezorganizuotas elgesys.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

Kadangi teismas konstatuoja, jog priverčiamoji medicinos priemonė I. J. parinkta tinkamai, atsižvelgiant į jos sveikatos būklę, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį šiuo aspektu nėra pagrindo. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teismas, neteisingai suformulavo nutarties rezoliucinę dalį. Lietuvos Respublikos BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę,- jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas. Apylinkės teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nekonstatavo, kad I. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdama nepakaltinama, todėl skundžiamos nutarties rezoliucinė dalis keičiama ją papildant nuostata, kad I. J. jai inkriminuotą veiką padarė būdama nepakaltinama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 3 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, - I. J., apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-10-28 nutarties rezoliucinę dalį pakeisti: sakinį „I. J. dėl įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., padarymo paskirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje“ papildyti ir išdėstyti taip:

„I. J., nepakaltinamumo būsenoje padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., paskirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje“.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.