Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2009-10-19 · Administracinė byla Nr. I-4251-602/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-19
Bylos Nr.
I-4251-602/2008
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Atsakovas
Vilniaus, Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
Lietuvos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, V. B.
Kategorijos
  • 11.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-1189/2009Procesinio sprendimo kategorija 11.6.2, 11.12 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant pareiškėjo atstovui Rolandui Kruopiui,trečiojo suinteresuoto asmens atstovams J. B. ir L. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, V. B. (V. B.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, V. B. dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2008 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2003 m. birželio 23 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 01-2047 “Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B.” dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,32 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) (b. l. 2-5).

Paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAV administracija, atsakovas) 2003 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 01-2047 V. B. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko I. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,52 ha žemės (duomenys neskelbtini), t.y. teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr.I-1304 buvo priskirta (duomenys neskelbtini) miestui. Šiuo sprendimu buvo nuspręsta, be kita ko, grąžinti V. B. natūra 0,4200 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai. Remiantis šiuo sprendimu 2007 m. kovo 7 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota V. B. nuosavybės teisė į 0,3200 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,1100 ha miško žemės. Pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 27 d. pažymą Nr.16228, 2008 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr.P0806-0030 ir 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr.183 minėtame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra 0,14 valstybinės reikšmės miško žemės.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 01-2047 dalis, kuria V. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,3200 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, priimta pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas ir turėtų būti panaikinta kaip prieštaraujanti aukštesnės galios norminiams teisės aktams. Šį savo reikalavimą pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, skelbiančiu, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, jog miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, išimtinės nuosavybės teise jie priklauso Lietuvos Respublikai; Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, to paties straipsnio 2 dalimi, kuri draudžia įsigyti privačion nuosavybėn žemę, priklausančias Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise; Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, pagal kurias miškai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat, jeigu jie priskirti miestų miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, kuriame konstatuota, jog „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“.

Pareiškėjas pažymėjo, kad kreipdamasis į teismą dėl viešojo intereso gynimo vadovaujasi Prokuratūros įstatymo 19 straipsniu. Nurodė, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį nuosavybės teisių į miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) teritorija Vilniaus miestui priskirta Vilniaus miestui 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr.I-1304. Todėl nuosavybės teisių atkūrimas į šią žemę pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01 patvirtino (duomenys neskelbtini) kaimų dalies teritorijų, 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr.I-1304 priskirtų Vilniaus miestui žemės reformos žemėtvarkos projektą – specialiojo planavimo dokumentą, kurį rengiant buvo suformuotas V. B. natūra grąžintinas ginčo žemės sklypas. Šio žemės sklypo planą 2002 m. sausio 25 d. suderino Vilniaus miškų urėdijos specialistas, žemės sklypas paženklintas vietoje. Remiantis šiais dokumentais buvo parengtas ginčijamas sprendimas. Pareiškėjas žemės sklypo suformavimo dokumentų neginčija. Teigė, kad pareiškėjui neįrodžius, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Be to, pažymėjo, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo derintas su kitomis atsakingomis institucijomis, tarp jų ir su Vilniaus miškų urėdija, kuri atlieka miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas. Atkreipė dėmesį, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tęstinio nuosavybės teisių atkūrimo proceso dokumentas. Teigė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų, atsižvelgiant į Žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuris buvo patvirtintas iki 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimo Nr.2013 priėmimo.

Pažymėjo, jog Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 27 d. pažymoje Nr.16228 nurodyta, kad 0,32 ha žemės sklype, kuriom kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,14 valstybinės reikšmės miško žemės. Pareiškėjas, nenurodydamas jokių motyvų, prašo panaikinti sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,32 ha plotą. Be to, pareiškėjas neatsižvelgė į Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi nustatytą teisinį reguliavimą.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareiškimu sutiko ir prašė jį patenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 80-83) nurodė, kad pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miškų urėdijos 556 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 3, kuris Nutarimu Nr.2013 yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir dalis jo patenka į ginčo sklypą (kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini)). Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 27 d. pažyma Nr.16228, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės schemos fragmentas Nr.P0806-0030 ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. gegužės 28 d. aktas Nr.183 patvirtina, kad į žemės sklypą (kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini)) patenka 0,14 ha valstybinės reikšmės miško. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo skundžiamas 2003 m. birželio 23 d sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę buvo priimtas po Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.2013 priėmimo, kuriuo ši teritorija priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio ir Miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Miškų įstatymo 4 straipsnyje taip pat, nustatyta, kas yra valstybinės reikšmės miškai, ir nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškai yra ir miestų miškai. Žemės įstatymo 6 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje numatyta kad miškai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie yra miesto miškai, todėl Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė šias imperatyvias įstatymų normas, taigi ginčo sprendimas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. B. su prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimu nesutiko.

Atsiliepime (b. l. 77-78) teigė, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01. Mano, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę taikytini įstatymų reikalavimai galioję sklypo suformavimo metu. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu šiuo konkrečiu atveju netaikytini pareiškėjo nurodyti teisės aktai, t.y. Miškų įstatymo (2003 m. balandžio 24 d. redakcija) 4 straipsnio 4 dalis, Žemės įstatymo (2002 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 2 dalis, Atkūrimo įstatymo (2002 m. lapkričio 22 d.) 6 straipsnio 2 ir 4 dalys, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas neatitinka vieno iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principo, kadangi nuosavybės teisės į žemę yra atkurtos 2003 metais, o tai, kad administracinis aktas priimtas pažeidžiant teisės normas, paaiškėjo tik 2008 metais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą tenkino iš dalies: panaikino 2003 m. birželio 23 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 01-2047 “Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B.” dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,1100 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), toje dalyje, kurioje yra miško žemės plotas. Kitą Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

1. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 01-2047 buvo išnagrinėtas V. B. prašymas atkurti nuosavybės teisės į buvusio savininko I. B. nuosavybės teisėmis valdytą 0,72 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teritorijoje, kuri Vilniaus miestui priskirta Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304(b. l. 17). Šiuo sprendimu V. B. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,52 ha žemės žemės ūkio veiklai ir kitai paskirčiai (namų valdai). Sprendime yra nurodytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: laikytis privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, taip pat specialiųjų žemės naudojimo sąlygų dėl natūralių pievų bei ganyklų, vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos.

2. Remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 23 d. sprendimu 2007 m. kovo 7 d. 0,3200 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, taip pat V. B. nuosavybės teisė į šį žemės sklypą, specialiosios naudojimo sąlygos (b. l. 15). Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra nurodyta žemės ūkio, žemės ūkio naudmenų plotas - 0,2100 ha, iš jo pievų ir natūralių ganyklų plotas - 0,2100 ha, miško žemės plotas - 0,1100 ha.

3. Žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ribos atitinka Vilniaus kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000-08-24 įsakymu Nr. 2818-01 suprojektuotas ribas (b. l. 94), specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos suderintos pagal nurodytą žemės reformos žemėtvarkos projektą. Žemės reformos žemėtvarkos projektas suderintas su Vilniaus apskrities žemės tvarkymo departamentu, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriumi, Vilniaus miškų urėdija, Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono departamentu (b. l. 93, 95, 96). Vilniaus miškų urėdijos privačių miškų tarnybos inspektorius savo parašu 2002 m. sausio 25 d. pritarė ginčo žemės sklypo, kuris nurodytas žemėtvarkos projekte, planui (b. l. 94).

4. Ginčo miškas, kuris yra grąžintas natūra V. B., buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotui 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 2013 dėl 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1154 pakeitimo. Šio fakto patvirtinimui Aplinkos ministerija pateikė šios institucijos 2003 m. vasario 18 d. raštą, adresuotą VAV administracijai, kuriame yra nurodoma, kad VAV administracijai pateikiamos 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir sąrašai.

Teismas nustatė, kad Aplinkos ministerija 2008 m. gegužės 21 d. raštu kreipėsi į Valstybinę miškotvarkos tarnybą (b. l. 8), kuri pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis nustatė, jog

į Aplinkos ministerijos paklausime minimus 35 miško sklypus nuosavybės teisės atkurtos po šių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 2013. Valstybinė miškotvarkos tarnyba pateikė valstybinės reikšmės miškų plotų schemų fragmentą, kuriame pažymėtas ginčo sklypas, kurio dalis nurodyta kaip valstybinės reikšmės miško plotas, miško žemės ploto dydis nurodytas 0,14 ha (b. l. 9). Aplinkos ministerija į Vilniaus apygardos prokuratūrą kreipėsi 2008 m. liepos 14 d. su prašymu imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl VAV administracijos sprendimų panaikinimo (b. l. 6-7). Prašymas prokuratūroje gautas 2008 m. liepos 16 d., prokuroras kreipėsi į teismą 2008 m. rugpjūčio 29 d.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Taip pat rėmėsi ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad miškas gali priklausyti valstybei ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos miškuose pagal plotą vyrauja valstybinė miškų nuosavybė. Pagal minėto įstatymo 4 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai: 1) miškai, esantys valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervatinėse apyrubėse, Kuršių nerijos nacionaliniame parke; 2) miestų miškai; 3) valstybiniai miško medelynai ir sėklinės plantacijos; 4) miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektų miškai, kurių plotus ir ribas tvirtina Vyriausybė; 5) valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numatė, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Pagal minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat miestų miškams.

Remdamasis išdėstytais argumentais teismas nusprendė, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas dėl pirmiau nurodytų įstatymų reikalavimų pažeidimo, tačiau ne visas, kaip to prašo pareiškėjas, o tik ta jo dalis, kuria atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo panaikinti visą sprendimą, kuriuo remiantis Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota V. B. nuosavybės teisė į 0,3200 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre kaip miško plotas yra nurodyta 0,11 ha dalis sklypo. Priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo vadovautis Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktos valstybinės reikšmės miškų plotų schemų fragmentu, kuriame miško žemės ploto dydis yra nurodytas didesnis negu Nekilnojamojo turto registre - 0,14 ha. Pasisakė, kad ginčo sklypo duomenys dėl miško ploto dydžio registre nėra nuginčyti, t.y. nėra panaikinti teismine tvarka, jų nepakeitė registro tvarkytojas, nėra priimti administraciniai aktai, ar sudaryti sandoriai, kurių pagrindu registro tvarkytojas turėtų pakeisti duomenis.

Teismas pripažino pagrįstais atsakovo argumentus, jog prokuroras, kreipdamasis į teismą, privalėjo atsižvelgti į Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, kurioje yra numatyta, kad jeigu institucijos, atliekančios žemės reformos kontrolę, nustato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar žemės įsigijimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jei dėl to neiškyla ginčų, sprendimą patikslina apskrities viršininkas, o jei kyla ginčų, sprendimą priėmusios ar žemės reformą kontroliuojančios institucijos privalo inicijuoti priimto sprendimo panaikinimą teismine tvarka. Pasisakė, kad šioje teisės normoje nėra tiesiogiai numatyta, kad prokuroras, kuris nevykdo žemės reformos kontrolės, privalėtų naudotis nurodyta privaloma ikiteismine tvarka, todėl šioje byloje nėra pagrindo palikti prašymo nenagrinėtu. Tačiau pažymėjo, kad prokuroras, manydamas, kad ginčijamas įsakymas yra neteisėtas, turėjo atsižvelgti į nurodytą nuostatą ir pasiūlyti apskrities viršininkui spręsti klausimą administracine tvarka. Akcentavo, kad Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostata yra tam tikra garantija asmenims, kuriems yra atkurtos nuosavybės teisės į turtą, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, jog atkūrus asmenims nuosavybės teises, šių teisių ginčijamas pirmiausia turi būti derinamas su tais asmenimis, ir nepavykus išspręsti klausimų administracine tvarka, yra inicijuojamas teismo procesas, dėl kurio asmenims visais atvejais gali būti prarastas laikas, bylinėjimosi išlaidos ir kitos galimos pasekmės atsirandančios dėl bylos nagrinėjimo teisme – viešumas ir kitos neigiamos pasekmės.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos, sudarytos nagrinėti šią administracinę, bylą teisėja (pranešėja) Veslava Ruskan pateikė atskirąją nuomonę, kurioje išdėstė argumentus, jog prokuroro prašymas turėtų būti atmestas (b.l.135-138). Atskirojoje nuomonėje išnagrinėta Miškų įstatymo bei su jo įgyvendinimu susijusio 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr.1154 raida. Pareikšta nuomonė, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir jo patvirtinimo metu pagal galiojusį teisinį reguliavimą nebuvo pagrindo svarstyti klausimą, ar ginčo sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškui. Pareiškėjas žemės reformos žemėtvarkos projekto dalies dėl ginčo sklypo suformavimo neginčija. Ginčo miškas valstybinės reikšmės miškui buvo priskirtas tik 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr.2013, t.y. po to, kai buvo parengtas ir patvirtintas (2000 m. rugpjūčio 24 d.) žemės reformos žemėtvarkos projektas. Pažymėjo, kad pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią, tačiau kaip ir kiti įstatymai galioja nuo jų paskelbimo, jeigu juose nėra numatyta kitaip. Iš bylos medžiagos matyti, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, buvo vadovaujamasi Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcija, kurios pagrindu buvo priimami ir vykdomi poįstatyminiai aktai, jais vadovaujantis buvo priimami individualūs administraciniai aktai. Todėl mano, kad šių administracinių aktų panaikinimas dėl priežasčių, visiškai nepriklausančių nuo piliečių, kuriems buvo atkuriamos nuosavybės teisės, neatitiktų bendrųjų teisės principų - teisingumo ir protingumo. Pažymėjo, kad ginant viešąjį interesą turi būti laikomasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

III.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pateikė apeliacinį skundą (b. l. 147-149), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimą ta apimtimi, kuria panaikinant Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 01-2047 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B." dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 0,3200 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), buvo panaikinta šio sprendimo dalis tik dėl 0,1100 ha valstybinės reikšmės miško. Prašė pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti apskųsto atsakovo sprendimo dalį dėl 0,1400 ha valstybinės reikšmės miško ploto.

Apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad teismas skundžiamame sprendime neteisingai ir nepagrįstai atmetė byloje esančius Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis ir konstatavo, kad ginčo žemės sklype yra tik 0,11 ha miško žemės. Pažymi, kad iš byloje esančios Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 27 d. pažymos apie Miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas Nr. 16228, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. birželio 27 d. fragmento Nr. P0806-0030 ir 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo akto Nr. 183 bei jo priedų matyti, kad ginčo žemės sklype esančios miško žemės plotas yra 0,14 ha, o ne 0,11 ha. Nurodo, kad šie Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti įrodymai yra pagrįsti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, t.y. duomenimis, įregistruotais šiame kadastre ir patikrintais natūroje 2008 m. gegužės mėnesį. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatus (3,4,15,19 punktai) Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymą (2 ir 9 straipsniai), Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymą (5 straipsnis), Lietuvos Respublikos miškai yra būtent minėto miškų valstybės kadastro, o ne Nekilnojamo turto registro ar Nekilnojamo turto kadastro, objektas. Atkreipia dėmesį į tai, kad administracinių teismų praktikoje analogiški Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti duomenys iš Lietuvos Respublikos valstybės miškų kadastro analogiškose bylose jau ne kartą teismų buvo pripažinti tinkamais ir pagrindiniais įrodymais tiek nustatant Nekilnojamojo turto registre bei kadastre įregistruotuose žemės sklypuos esančios miško žemės plotą, tiek apskritai įrodant miško buvimo tokiuose sklypuose faktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys: 2008-10-03 nutartis adm. byloje Nr. A63-l679/2008; 2006-02-10 nutartis adm. byloje Nr. A4-782/2006; 2006-02-10 nutartis adm. byloje Nr. A8-762/2006; 2005-11-16 nutartis adm. byloje Nr. A7-1733/2005)

Šalies argumentai

Atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 154-156), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais argumentais, kuriuos buvo išdėsčiusi pirmosios instancijos teismui:

1. Pažymi, kad neįrodžius, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Mano, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino šios aplinkybės ir panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dalį, nors dokumentai, kurių pagrindu yra parengtas šis administracinis aktas, tebėra galiojantys.

2. Atkreipia teismo dėmesį, kad administracinė procedūra buvo pradėta dar iki 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 2013 įsigaliojimo ir pabaigta remiantis iki minėto Nutarimo priimtais administraciniais aktais.

3. Nurodo, kad Atkūrimo įstatymas aiškiai nustato, kad nuosavybės teisių atkūrimas šiose teritorijose yra vykdomas pagal tokius pat reikalavimus, kokie Atkūrimo įstatymo nustatyti atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietoje esančią žemę, todėl projektuojant žemės sklypus (duomenys neskelbtini) teritorijoje ir buvo vadovaujamasi teisės aktų reikalavimais taikomais kaimo, o ne miesto vietovėje esančiai žemei.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 142-144), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują – atmesti Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais argumentais, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme:

1. Nurodo, kad Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kreipimasis į teismą prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinio saugumo principui.

2. Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo teritorija buvo priskirta prie valstybinės reikšmės miškų plotų tik nuo 2002 m. gruodžio 25 d. (2002 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 2013), tuo tarpu ginčo žemės sklypas buvo suformuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame 2000 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2818-01.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 159-160), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimą, nurodant, kad šiuo teismo sprendimu panaikinama Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 01-2047 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B." dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 0,3200 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Mano, kad teismas netinkamai vertino įrodymus apie ginčo sklype esančio miško plotą. Teigia, kad bylos duomenys patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,14 ha valstybinės reikšmės miško, todėl teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad ginčo sklype yra 0,11 ha miško žemės.

Šalys taip pat pateikė atsiliepimus į viena kitos apeliacinius skundus, kuriais palaiko savo apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus bei analogiškais kaip ir ankščiau išdėstytieji motyvais nesutinka su kitų šalių argumentais (b. l. 165-166, 171-173, 181-83, 186-195).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos apeliaciniai skundai tenkinami.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens V. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje pareikštu materialiniu teisiniu reikalavimu pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, (ABTĮ 56 straipsnio 2 dalis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis) prašė teismą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 23 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 01-2047 “Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B.” dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,32 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini)) žemės ūkio veiklai, (duomenys neskelbtini), kadangi į minėtą plotą įeina 0,14 ha valstybinio miško (miesto miško), kuris išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Prašymą teismui ginti viešąjį interesą pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, taip pat Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje ne kartą pažymėta, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtos aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Aukščiausios teisinės galios nacionalinės teisės akte - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise (Konstitucijos 47 straipsnis). Todėl nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas, kuriam įstatymu pavesta ginti viešąjį interesą, kreipėsi į teismą siekdamas apginti pamatinę konstitucinę vertybę. Miškai yra vienas iš gamtoje funkcionuojančių tarpusavyje susijusių aplinkos elementų, vienas iš gamtos išteklių, kuriuo savo reikmėms (turizmui, sportui, poilsiui, kt.) naudojasi visa visuomenė, o ne tik pavieniai asmenys ar bendruomenės, taigi dėl miškų išsaugojimo egzistuoja viešasis interesas, kurį nagrinėjamoje byloje ėmėsi ginti pareiškėjas pagal įstatymų jam suteiktą kompetenciją (ABTĮ 56 straipsnis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju prokuroro pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo ėmėsi nagrinėti pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies, panaikino 2003 m. birželio 23 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 01-2047 dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. B. grąžintą natūra 0,32 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ta apimtimi, kuria Nekilnojamojo turto registre įregistruota jo nuosavybės teisė į miško žemę – 0,11 ha. Kitą pareiškėjo prašymo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas ir jo poziciją palaikantis tretysis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija apeliaciniais skundais prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinant Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 01-2047 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. B. grąžinant natūra 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 0,3200 ha žemės sklypą, t.y. į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotą valstybinio miško plotą – 0,14 ha.

Atsakovas ir tretysis suinteresuoto asmuo V. B. apeliaciniais skundais teismo sprendimą ginčija iš esmės, teigdami, kad 2003 m. birželio 23 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 01-2047 buvo priimtas remiantis galiojančiais teisės aktais, yra pagrįstas ir teisėtas

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė įstatymus, reglamentuojančius nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad naikintina sprendimo dalis yra tik dėl 0,11 ha. Todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad teritorija, kurioje yra ginčo sklypas, Vilniaus miestui priskirta 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr.I-1304. Todėl nuosavybės teisių atkūrimas į žemę šioje teritorijoje turėjo būti vykdomas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Ginčo žemės sklypas buvo suformuotas rengiant Vilniaus miesto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01, sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. B. priimtas 2003 m. birželio 26 d., t.y. praėjus beveik 3 metams nuo žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo.

Institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis), priimdamos šiuos sprendimus turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos nuosavybės teisių atkūrimui. Priimant sprendimus dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra būtina įsitikinti, ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam (Atkūrimo įstatymo 12-15 straipsniai). Atkūrimo įstatymo 4,5,6,7,8 straipsniuose reglamentuojant nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą natūra nurodyta, kad nekilnojamasis turtas grąžinamas natūra, išskyrus nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šio įstatymo 12,13,14,15 straipsnius priskirtas valstybės išperkamam. Aptariamas įstatymas nustato, kad valstybė už išperkamą nekilnojamąjį turtą atlygina laikydamasi lygiavertiškumo principo šiame įstatyme numatytais būdais (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnis). Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Todėl atsakovas pagal savo kompetenciją (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 17 straipsnis) priimdamas 2003 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 01-2047, privalėjo įsitikinti, ar nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemės sklypą Vilniaus miesto teritorijoje yra galimas pagal įstatymus, ar atitinkama jo dalis pagal galiojantį teisinį reguliavimą nepriskirtina valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos nurodyta aplinkybė, jog 0,32 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, yra tik viena iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros sąlygų, tačiau tai nereiškia, jog skundžiamas sprendimas buvo priimtas esant visumai įstatymais nustatytų sąlygų priimti sprendimą dėl žemės grąžinimo natūra. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, esant pagrindui, gali būti keičiamas. Viešojo administravimo subjektas (šiuo atveju-Vilniaus apskrities viršininko administracija), parengęs atitinkamus planavimo dokumentus (šiuo atveju - Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01 patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą) negali nepaisyti aukštesnės galios teisės aktų dėl atitinkamų plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams ir privalo jais vadovautis. Atsakovui priimant skundžiamą sprendimą galiojo Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr.2013, pagal kurį į valstybinės reikšmės miškų plotus patenka ir ginčo teritorija. Todėl atsakovas šiuo Nutarimu, susijusiu su Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostata, jog valstybinės reikšmės miškai iš piliečių išperkami valstybės, privalėjo vadovautis.

Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, jie priskirtini valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui (Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsniai, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Žemės įstatymo 6 straipsnis), todėl atsakovo 2003 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 01-2047 dalis dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę natūra ta apimtimi, kuria buvo grąžintas trečiajam suinteresuotam asmeniui natūra valstybinės reikšmės miškas (miesto miškas), neteisėta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ši sprendimo dalis turi būti panaikinta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas turi vykti pagal sprendimų priėmimo metu galiojančius įstatymus. Nuosavybės teisių atkūrimas atitinkamą laiko tarpą trunkanti teisės aktų sureglamentuota procedūra. Piliečio prašymas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo natūra yra tik viena iš prielaidų pradėti šią procedūrą. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra realiai pradedama piliečiui, turinčiam teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis), įvykdžius teisės aktų nustatytas sąlygas (pateikus atitinkamus dokumentus), po to institucijoms, nagrinėjančioms piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis) atlikus jų kompetencijai priskirtus teisės aktais numatytus veiksmus. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą natūra turi būti vadovaujamasi šių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais kartu atsižvelgiant į jų raidą ir įvertinta, ar ji turėjo įtakos piliečio pareikštos atitinkamu laiku valios susigrąžinti turtą natūra realizavimui. Priešingas aiškinimas, teisėjų kolegijos nuomone, būtų ydingas, kadangi sprendimų priėmimas neatsižvelgiant į įstatymų raidą būtų prielaida valstybės institucijai pažeisti galiojančius įstatymus. Iš bylos medžiagos spręstina, kad atsakovas, priimdamas 2003 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 01-2047 neatsižvelgė į aplinkybę, kad dalis natūra grąžinto 0,32 ha ploto pagal pirmiau minėtą teisinį reguliavimą natūra negalėjo būti grąžinta, nes yra priskirta valstybės išperkamam turtui -valstybinės reikšmės miškui (Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsniai).

Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis ir 13 straipsnis (2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr.IX-1157 redakcija) nustatė, kad miškai iš šio iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: 1) priskirti valstybinės reikšmės miškams. Šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė); <...> 3) priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Atsakovui priimant skundžiamą 2003 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 01-2047 galiojo su Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatų įgyvendinimu susijęs Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr.2013, pagal kurį į Vyriausybės patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus patenka ir ginčo teritorija. Į bylą pateikti įrodymai, kad Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr.12-2-1037, t.y. iki skundžiamo sprendimo priėmimo, išsiuntė Vilniaus apskrities viršininko administracijai Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.2013 priedus – valstybinės reikšmės miškų plotų schemas. Minėtos Atkūrimo įstatymo nuostatos, kurios reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimą ir draudžia grąžinti natūra valstybinės reikšmės miškus, bei su šio įstatymo įgyvendinimu susijusio poįstatyminio teisės akto nuostatos, leidžia daryti išvadą, jog esant minėtam teisiniam reguliavimui atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypo dalį ta apimtimi, kiek į ją pateko valstybinės reikšmės miško, ir dėl šios nuosavybės dalies turėjo pasiūlyti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pažymėtina, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir patvirtinimo metu (2000 m. rugpjūčio 24 d.) Atkūrimo įstatymas (6 ir 13 straipsniai) nustatė iš esmės analogišką teisinį reguliavimą, pagal kurį miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentus buvęs savininkas I. B. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2,18 ha žemės, miško neturėjo. 1992 ir 1998 metais pateiktais prašymais V. B. prašė jam grąžinti natūra žemę. Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 27 d. pažymoje nurodyta, jog ginčo žemės sklype (kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini)) esančių medžių (miško) amžius 46 metai. Minėti duomenys yra pakankami išvadai, jog iki nacionalizacijos ginčo vietoje miško, kaip I. B. priklausiusios nuosavybės objekto, iš viso nebuvo. Todėl tretysis suinteresuotas asmuo V. B. negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, jog atkuriant nuosavybės teises į žemę jam bus grąžintas miškas.

Nors sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą priimami vadovaujantis specialiuoju Atkūrimo įstatymu, tačiau sprendžiant pretendentų prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, tuo atveju, jei visoje pretendento prašomoje grąžinti žemėje, ar atitinkamoje jos dalyje yra miško, taip pat būtina vadovautis Miškų įstatymu, kadangi šio įstatymo nuostatos yra susiję su Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu dėl valstybės išperkamų miškų. Pareiškėjas pagrįstai remiasi Miškų įstatymu bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, kuriame Konstitucinis Teismas inter alia pasisakė dėl poįstatyminio teisės akto - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” teisinio santykio su Miškų įstatymu ir jo teisinės reikšmės teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės aktų hierarchiją, kontekste. Nagrinėjamam ginčui aktualus Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr.2013 yra vienas iš Vyriausybės nutarimų, kuriais buvo keičiamas Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėta, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, buvo įtvirtinta jau pirmojoje Miškų įstatymo redakcijoje (1994 m. lapkričio 22 d. įstatymas Nr.I-671). Teisinis reguliavimas, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai numatytas ir naujos redakcijos Miškų įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymas Nr. IX-639) 4 straipsnio 4 dalyje. Šioje įstatymo normoje apibrėžta, jog valstybinės reikšmės miškai – tai: 1) miškai, esantys valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervatinėse apyrubėse, Kuršių nerijos nacionaliniame parke; 2) miestų miškai; 3) valstybiniai miško medelynai ir sėklinės plantacijos; 4) miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektų miškai, kurių plotus ir ribas tvirtina Vyriausybė; 5) valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Remiantis šia Konstitucinio Teismo jurisprudencija darytina išvada, jog miestų miškai, atitinkantys Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 punkte pateiktą miško sąvoką, valstybinės reikšmės miškais laikytini pagal šį įstatymą. Vyriausybės nutarimais tvirtinamos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos yra minėtų Miškų įstatymo nuostatų įgyvendinimo grafinė išraiška. Taigi žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir jo patvirtinimo metu (2000 m.rugpjūčio 24 d.) atsakovas pagal minėtą teisinį reguliavimą privalėjo vertinti į faktinę aplinkybę, kad ginčo teritorijoje (mieste) yra miškas. Pirmiau minėta, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais. Atsakovui priimant 2003 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 01-2047 galiojo pirmiau aptartos redakcijos (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymas Nr. IX-639) Miškų įstatymas. Ginčo sklypo priskirtinumas miesto miškui pagal šį įstatymą taip pat yra akivaizdus. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schema, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 27 d. pažyma Nr.16228, Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. gegužės 28 d. aktas Nr.183, iš kurių matyti, kad ginčo sprendimo dalimi trečiajam suinteresuotam asmeniui V. B. grąžintas natūra į 0,14 ha miško sklypas (duomenys neskelbtini), t.y. teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr.I-1304 priskirta Vilniaus miestui, yra vientiso valstybinės miško masyvo (miesto miško) dalis (Vilniaus miškų urėdija, Panerių girininkija, 556 kvartalas, 3 taksacinis sklypas).

Naikindamas ginčijamo sprendimo dalį teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2008 m. rugpjūčio 1 d. išrašu, jog remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 01-2047 įregistruotoje V. B. nuosavybėje – 0,3200 ha žemės sklype (kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini)) miško žemė užima 0,1100 ha. Šiame išraše pažymėta, kad žemės sklypo kadastro duomenys nustatyti 2001 m. lapkričio 15 d. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše nurodyti 0,32 ha žemės sklypo kadastro duomenys buvo nustatyti iki Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.2013 bei iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Šie duomenys nepaneigia Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytojo - Valstybinės miškotvarkos tarnybos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 1255 15 punktas) pateiktų į bylą įrodymų (b.l.8-16), kad remiantis Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr.2013 Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruota į ginčo sklypą patenkančio 0,14 ha miško (Vilniaus miškų urėdija, Panerių girininkija, 556 kvartalas, 3 taksacinis sklypas). Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 27 d. pažyma Nr.16228 apie Miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. birželio 27 d. fragmentas Nr. P0806-0030, 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo akto Nr. 183 bei jo grafinis priedas patvirtina, jog ginčo žemės sklypas buvo patikrintas vietoje ir nustatyta, jog šiame sklype valstybinės miško žemės plotas pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir natūroje sudaro 0,14 ha, o ne 0,11 ha. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose dėl viešojo intereso gynimo Lietuvos Respublikos valstybės miškų kadastro duomenis, jog atitinkami miško sklypai šiame kadastre įregistruoti kaip valstybiniai (miesto) miškai, ne kartą yra pripažinęs tinkamais įrodymais nustatant Nekilnojamojo turto registre bei kadastre įregistruotuose žemės sklypuos esančios miško žemės plotą bei miško žemės atitinkamuose sklypuose, kurie atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo grąžinti natūra, buvimo faktą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A7-1733/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A8-762/2006; 2006 m. vasario 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A4-782/2006).

Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras yra numatytas Miškų įstatymu. Jis apima visumą duomenų apie miškus. Įgyvendinant Miškų įstatymą patvirtinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 1255) numato, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą sudaro miško masyvų duomenų bazė, suformuota naudojantis sklypų duomenų baze, sudaryta valstybinės miškų inventorizacijos duomenų pagrindu. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro objektas – Lietuvos Respublikos miškai, šio kadastro tvarkymo įstaiga – Valstybinė miškotvarkos tarnyba (Nuostatų 4,7,15 punktai). Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro sąveika su kitais valstybės registrais ir kadastrais apibrėžta Miškų valstybės kadastro nuostatų V skyriuje (38-41 punktai). Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras tvarkomas naudojantis atitinkamais kitų valstybės registrų ir kadastrų duomenimis (Nuostatų 38 punktas), tarp jų Nekilnojamojo turto registro (sklypo naudojimo būdas ir pobūdis), Nekilnojamojo turto kadastro (valdų ribos, kadastro vietovių ir kadastro vietovių blokų ribos) (Nuostatų 38.2. 38.3 punktai). Minėtas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad tvarkant Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys yra naudojami, tačiau atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus šių kadastrų duomenys gali nesutapti ir tai savaime nereiškia, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi. Kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėjant bylą turi būti atsižvelgiama į faktinių aplinkybių visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmiau aptarti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytojo pateikti įrodymai yra pakankami išvadai, jog atsakovui priimant 2003 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 01-2047 pagal Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr.2013 į natūra grąžintą V. B. 0,32 ha žemės sklypą pateko 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Todėl pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos apeliaciniai skundai tenkinami pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinant atsakovo priimto ir šioje byloje ginčijamo sprendimo dalį dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 0,14 ha (valstybinės reikšmės mišką).

Remiantis aptartais argumentais darytina išvada, kad skundžiama atsakovo sprendimo dalis neteisėta iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 daliai, kadangi nuosavybės teisė natūra į valstybinės reikšmės mišką (miesto mišką) negalėjo būti atkurta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamo sprendimo dalį, tačiau dėl pirmiau aptartų priežasčių Vilniaus apygardos administracinis teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimas keistinas nurodant, jog atsakovo 2003 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 01-2047 naikinamas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 0,1400 ha. Likusi teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Tenkinti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens V. B. apeliacinius skundus remiantis juose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, teisėjų kolegija

n utaria:

Pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus patenkinti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 01-2047 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B." panaikintoje dalyje nurodyto žemės sklypo ploto.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 01-2047 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B." dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. B. ta apimtimi, kuria į natūra gražintą 0,3200 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) įjungta 0,1400 ha valstybinės reikšmės miško.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens V. B. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Laimė Baltrūnaitė Arūnas Sutkevičius