- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-01
- Bylos Nr.
- eI3-4515-821/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02563-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Iveta Pelienė (pirm.)
- Atsakovas
- Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- uždaroji akcinė bendrovė „SKR Baltic“
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą dėl sprendimo panaikinimo, pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „SKR Baltic“,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2020-07-03 sprendimą Nr.21R-509(AG-471/07-2020): 2) pareiškėjos skundą atmesti.
Skunde nurodė, jog Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nepagrįstai buvo panaikintas informacinio pobūdžio ir pareiškėjai jokių pasekmių nesukeliantis Tarybos 2020-05-03 raštas Nr.1SD-918-(7.22E) „Dėl prašymo nagrinėjimo“.
Paaiškino, jog pareiškėjos atstovas Tarnybai pateikė prašymą, kuriame palygindamas civilinėje byloje Nr.(duomenys neskelbtini) nustatytą faktinį ir teisinį pagrindą, tiesiogiai susijusį su pareiškėjos valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilnius, nuomos teisiniais santykiais, kurie teismo buvo pripažinti negaliojančiais, ir savarankiškai surinktus faktus apie Tarnybos su trečiaisiais asmenimis sudarytus žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilnius, sandorius, Tarnybai suformulavo reikalavimus (būti nuosekliems ir kreiptis į prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo arba atsakyti, kodėl Tarnyba valstybinės žemės nuomos srityje taiko skirtingus standartus). Pažymėjo, jog pareiškėjos reikalavimai suformuluoti paliepimo forma, yra ydingi ir turi spaudimo požymių, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr.(duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjos ieškinį Tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo sudaryti su pareiškėja jos naudojamo žemės sklypo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilnius, nuomos sutartį. Pareiškėja kreipėsi į Tarnybos Vilniaus skyrių su nurodymu pateikti visą turimą medžiagą, susijusią su prašyme nurodytomis aplinkybėmis, kurią įvertino ir pažeidimų nenustatė. Tarnyba 2020-05-05 raštu informavo pareiškėjos atstovą, kad nebuvo nustatyta, jog Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo sudaryta valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos sutartis pažeidžia teisės aktų reikalavimus, taip pat paaiškino, kad kiekvienas atvejis dėl valstybinės žemės naudojimo gali būti skirtingas ir turėti išskirtines, tik jam vienam būdingas aplinkybes, kurios gali turėti lemiamos įtakos nuomos/pardavimo santykių tęsimo/nutraukimo sprendimui priimti.
Paaiškina, kad pareiškėja pateikė skundą Komisijai dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo ir naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020-03-27 skundą. Skunde Komisijai nurodė, jog atsakovas turėjo atsakyti pareiškėjai, kodėl Tarnyboje valstybinės žemės nuomos teisinių santykių srityje yra taikomi skirtingi standartai pareiškėjai ir kitiems asmenims, o kadangi Tarnyba nepateikė atsakymo į skunde suformuluotą prašymą, todėl sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jame nėra atsakyta į visus pareiškėjo suformuluotus klausimus. Komisija skundą tenkino, ir motyvuodama tuo, kad Tarnyba, atsisakiusi kreiptis į prokuratūrą dėl prašyme nurodytų aplinkybių, nenurodė atsisakymo motyvų, todėl raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, įpareigojo prašymą išnagrinėti iš naujo. Viena vertus Komisija pripažino, kad prašymas turėjo būti išnagrinėtas pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą, tačiau prieštaraudama pati sau, konstatavo, kad atsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam teisės aktui įtvirtintų reikalavimų.
Tarnyba skunde pažymi, kad Komisija neteisingai kvalifikavo teisinius santykius, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, nes Tarnybos 2020-05-05 raštas pareiškėjai nesukelia jokių teisių ar pareigų. Komisija be jokios teisinės analizės nurodo, kad atsakovės 2020-05-05 raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nors pripažino, kad jis nenagrinėtinas pagal VAĮ.
Skunde pažymima, kad pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudoti asmenys gali apskųsti teismui, o ne išankstine naudojimo tvarka Komisijai arba Tarnybos direktoriui. Nurodoma, kad Tarnyba nedisponuoja informacija, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilnius, tretiesiems asmenims buvo perleistas neteisėtai, taip pat nedisponuoja informacija, kad pareiškėjos teisės į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, nuomą yra pažeistos, kadangi šiuo metu dėl minėtos teisės vyksta teisminiai ginčai.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepime su atsakovės skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Teisės gauti informaciją ir valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymas, kuriame nustatyta tiek pareiškėjos teisės prašyti tokios informacijos, tiek atsakovės pareiga tokią informaciją suteikti. Šis įstatymas taip pat nustato pareiškėjos teisę skųsti atitinkamus atsakovės sprendimus ar neveikimą.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškina, kad jos 2020-03-27 pareiškimas yra susijęs su pareiškėjos ir atsakovės teisminiais ginčais dėl valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje nuomos. Pareiškėja kreipėsi į Tarnybą prašydama paaiškinti skirtingą tų pačių teisės normų taikymo praktiką, pareiškime paminėdama labai konkrečius valstybinių žemės sklypų nuomos atvejus, taip pat esmines faktines aplinkybes, kurios pagal Žemės įstatymą ir Civilinį kodeksą yra reikšmingos sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį. Visuose atsakymuose į pareiškėjos prašymus atsakovė vengia pateikti atsakymus į esminius keliamus klausimus – kuo šie atvejai skiriasi nuo (duomenys neskelbtini) atvejo.
Tiek skunde, tiek Komisijos posėdžio metu pareiškėjos atstovas aiškiai nurodė, kad nesiekiama panaikinti valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prikimo – pardavimo ir nuomos sutarčių, nei jokių kitų pareiškimuose išskirtų valstybinių žemės sklypų nuomos sutarčių. Pareiškėjos kreipimosi siekis, kad vienodai būtų aiškinamos bei taikomos užstatytos valstybinės žemės nuomą reglamentuojančios teisės normos.
Atsakovė vietoje to, kad aiškiai pasakytų kuo nagrinėjami atvejai skiriasi, ir kodėl vienu atveju sudarytos sutartys, o kitu atveju atsakovė reiškia atitinkamus reikalavimus ar nesutikimus, savo atsakymus grindžia deklaratyviais teiginiais apie tai, kad kiekvienas atvejis yra skirtingas. Pareiškėja siekia, kad tie reikšmingi skirtumai būtų atskleisti. Jeigu tam tikri pareiškėjos nurodyti faktai neatitinka tikrovės ar egzistuoja kitos aplinkybės, kurios tą situaciją daro kitokią, tai Tarnyba gali nurodyti ir atitinkamai pagrįsti savo skirtingus sprendimus.
Jeigu valstybinės žemės patikėtinis nusprendė, nesant jokių teisės aktų pakeitimų, pakeisti teisės normų supratimą ir eilę metų egzistavusią praktiką, tai turi būti daroma ne tik pareiškėjos, bet ir visų kitų užstatytos valstybinės žemės naudotojų atžvilgiu. Pareiškėja turi konstitucinę teisę būti vertinama taip pat kaip ir kiti subjektai.
Pažymi, kad ir Specialiųjų tyrimų tarnyba eilę metų savo raštuose, išvadose dėl teisės aktų projektų ir specialiose ataskaitose akcentuoja valstybinės žemės nuomos ir pardavimo srityje egzistuojančius korupcijos rizikos veiksnius, kylančius iš ydingo ir nevienareikšmiškai taikomo teisinio reguliavimo. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2019-07-31 pažymoje taip pat konstatavo, kad nėra teisinio reglamentavimo, kaip turi būti nustatytas statinių eksploatacijai būtinas žemės sklypo plotas ir dėl to sudaromos sąlygos formuoti skirtingo dydžio nuomotinus sklypus.
Atsakovės atsakymas į pareiškėjos prašymą nėra priimtas dėl pareiškėjos naudojamo žemės sklypo, bet pareiškėja ir nesiekia panaikinti jos prašyme minimų sandorių, tik gauti minėtą informaciją. Komisijos panaikintą deklaratyvų Tarnybos atsakymą pareiškėja vertina kaip atsakovės vengimą pareiškėjai suteikti jos prašomą informaciją. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 22 straipsnis nustato, kad pareiškėjas turi teisę apskųsti institucijos veikimą ar neveikimą, Komisijai arba teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilęs dėl 2020-07-03 Komisijos sprendimo Nr.21R-509(AG-471/07-2020) teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo Komisija įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020-03-27 kreipimąsi ir pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos atstovas 2020-03-27 Tarnybai pateikė prašymą (Komisijos byla, II t. b.l. 107-113), kuriame nurodė, kad atsižvelgiant į Tarnybos poziciją Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtose civilinėse bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose Tarnyba inicijavo savo sudarytos valstybinio žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties panaikinimą, ir atsisakė sudaryti naują minėto žemės sklypo nuomos sutartį, prašė įvertinti galimai neteisėtus valstybinio žemės sklypo naudojimo ir disponavimo santykius, Tarnybos Vilniaus miesto skyriui su UAB „Arko AG“ sudarant 2019-07-18 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį ir su AB „Autoūkis“ 2018-04-10 sudarant valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Pareiškėja prašyme pateikė valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties (duomenys neskelbtini) ir minėtų su trečiaisiais asmenimis sudarytų žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilnius sutarčių faktinių aplinkybių ir taikyto teisinio reglamentavimo palyginimą, teigdamas, jog tiek pareiškėjos, tiek minimos situacijos yra labai panašios. Pasisakė dėl valstybės institucijos pareigos vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai. Tarnybos prašyta būti nuosekliai ir kaip ir pareiškėjos atveju kreiptis į prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo arba paaiškinti kodėl Tarnyba taiko skirtingus standartus pareiškėjai ir tretiesiems asmenims.
Į pareiškėjos 2020-03-27 prašymą Tarnyba atsakė 2020-05-05 raštu Nr.1SD-918-(7.22E.) (Komisijos byla, II t. b.l. 114-115) nurodydama, kad pareiškėja rašte kelia žemės sklypo pardavimo, nuomos santykių teisėtumo klausimus, pasiremdama Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėtais atvejais dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties su pareiškėja panaikinimo. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad kiekvienas atvejis dėl valstybinės žemės naudojimo gali būti skirtingas ir turėti išskirtines, tik jam vienam būdingas aplinkybes, kurios gali turėti lemiamos įtakos nuomos/pardavimo santykių tęsimo/nutraukimo sprendimui priimti, todėl tiek Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, tiek Tarnyba kiekvieną atvejį nagrinėja ir vertina individualiai ir negalėtų, pasiremdama vien pareiškėjos atstovo prašyme paminėtu teisminio proceso atveju, inicijuoti pardavimo ar nuomos sutarčių nutraukimą ir kreipimosi į Vilniaus apygardos prokuratūrą procedūrų tiek nagrinėjamo žemės sklypo, tiek kitų naudojamų valstybinės žemės sklypų atvejais, nes tai galėtų prieštarauti valstybinės žemės išnuomojimą ir pardavimą ne aukciono tvarka reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms bei pažeisti naudotojų įstatymines teises. Taip pat Tarnyba informavo, kad išnagrinėjusi Tarnyboje esančius dokumentus nustatyta, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo sudaryta valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos sutartis nepažeidžia teisės aktų nustatytų reikalavimų.
Nesutikdamas su Tarnybos raštu pareiškėja kreipėsi į Komisiją, kuri byloje ginčijamu sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, panaikino Tarnybos 2020-05-05 raštą ir įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020-03-27 kreipimąsi ir pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą. Komisija nustatė, kad pareiškėja nėra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje ar jame esančių pastatų savininkė ir jos kreipimasis į Tarnybą laikytinas prašymu, todėl Tarnybos pateiktą atsakymą įvertino suteiktos informacijos išsamumo aspektu. Komisija konstatavo, jog sprendime nėra aiškiai nurodyti atsisakymo kreiptis į prokuratūrą dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, motyvai, atsakymas nėra paremtas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktais, o Tarnyba nepilnai ir neišsamiai atsakė pareiškėjai į jos 2020-03-27 rašte pateiktus klausimus ir argumentus.
Byloje ginčas kilęs dėl 2020-07-03 Komisijos sprendimo Nr.21R-509(AG-471/07-2020) teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo Komisija įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020-03-27 kreipimąsi ir pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcija galiojusi iki 2020-11-01) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, o tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškūs atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta jo apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas pastarąsias nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, kuris reikalauja, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo (LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).
Kaip nurodė pareiškėjas Komisijai pateiktame skunde ir posėdžio Komisijoje metu, jis kreipėsi į Komisiją nesutikdamas su ginčijamame Tarnybos 2020-05-05 rašte pateikiama informacija, pažymėdamas, kad atsakovas, turėjo atsakyti pareiškėjai, kodėl Tarnyboje valstybinės žemės nuomos teisinių santykių srityje yra taikomi skirtingi standartai. Taip pat pažymėjo, jog Tarnybai nepateikus atsakymo į suformuluotą prašymą, toks sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nėra atsakyta į visus esminius keliamus klausimus.
Kaip matyti iš pareiškėjos 2020-05-05 kreipimosi turinio, pareiškėja Tarnybai pateiktame prašyme iš esmės suformulavo alternatyvų prašymą, t.y. dėl nurodytų aplinkybių kaip ir pareiškėjos atveju kreiptis į prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo arba paaiškinti, kodėl Tarnyba taiko skirtingus standartus pareiškėjai ir tretiesiems asmenims.
Iš pareiškėjos prašyme nurodytų aplinkybių ir bylos medžiagos (Komisijos byla, I t. b.l. 136-140), matyti, kad pareiškėja nėra nei žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nei jame esančių pastatų savininkė. Pareiškėja į Tarnybą kreipėsi siekdama, jog ji pasisakytų dėl skirtingo užstatytos valstybinės žemės nuomą reglamentuojančių teisės normų taikymo, pareiškėjos manymu, esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms.
Nagrinėjamu atveju teismas iš dalies sutinka su Tarnybos padaryta išvada, kad pareiškėjos prašyme kvestionuojami trečiųjų asmenų sandoriai savaime jokių teisių ir pareigų pareiškėjai nesukelia, o faktų pripažinimas negali būti skundo dalyku. Tačiau šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pabrėžė, jog ji neketina ginčyti valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prikimo – pardavimo ir nuomos sutarčių, o jos kreipimosi siekis, gauti informaciją dėl vienodo užstatytos valstybinės žemės nuomą reglamentuojančios teisės normų aiškinimo.
Skunde teismui Tarnyba nurodo, jog Komisija nepagrįstai nusprendė, jog prašymui taikytini VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai. Pažymėtina, jog VAĮ 1 straipsnį, šio įstatymo paskirtis, sudaryti prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Taigi, atsižvelgiant į šio įstatymo nuostatas, pareiškėjai turi teisę į pagrįstą ir objektyvų, tiek skundų, tiek ir prašymų nagrinėjimą.
Šiuo atveju pareiškėja prašė pateikti informaciją – įvertinti, ar jos minimu atveju, Tarnyba situaciją dėl valstybinės žemės nuomos santykių vertintina tapačiai ar egzistuoja aplinkybės, pagal kurias situacija vertinama kitaip, tačiau atsakovė tik pasisakė, jog situacijos yra vertinamos atskirai ir yra skirtingos, tačiau kokie skirtumai yra pareiškėjos minimais atvejais nenurodė, taigi nepateikė atsakymo į pareiškėjos suformuluotą klausimą. Toks atsakovės neveikimas prieštarauja VAĮ 1 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, kad pareiškėjas turi teisę į pagrįstą ir objektyvų prašymų ir skundų nagrinėjimą. Šiuo įstatymu viešojo administravimo institucija yra įpareigota išsamiai ir pilnai išnagrinėti pareiškėjo pareiškimą, motyvuotai atsakyti į visus jame keliamus klausimus; institucija neturi teisės pasirinktinai atsakyti tik į tam tikrus klausimus.
Nagrinėjamu atveju Komisija konstatavo, jog sprendime nėra aiškiai nurodyti atsisakymo kreiptis į prokuratūrą dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, motyvai, atsakymas nėra paremtas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktais, o Tarnyba nepilnai ir neišsamiai atsakė pareiškėjai į jos 2020-03-27 rašte pateiktus klausimus ir argumentus.
Teismas pažymi, jog Komisija pagrįstai vertino tiek pareiškėjos kreipimosi į Tarnybą, tiek skundo Komisijai turinį ir sprendė, kad Tarnybos raštas neatitinka išsamumo kriterijaus, nėra motyvuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis, nustatytais faktais, todėl neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.
Apibendrinant, darytina išvada, kad Komisija pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos Tarnybai pateiktas 2020-03-27 kreipimasis nebuvo išnagrinėtas pilna apimtimi, nes atsakovė nepateikė išsamaus, faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu reguliavimu pagrįsto atsakymo dėl pareiškėjos keliamų klausimų, susijusių su valstybinės žemės nuomos sutartis reglamentuojančių teisės normų aiškinimu, nors būtent Tarnybos kompetencijai yra priskirta funkcija tokias sutartis sudaryti, o tik apsiribojo konstatavimu, kad pareiškėjos minima nuomos sutartis nepažeidžia teisės aktų nustatytų reikalavimų, taip pat nurodymu, jog Tarnyba kiekvieną atvejį nagrinėja ir vertina individualiai. Pakartinai nagrinėdama pareiškėjos kreipimąsi Tarnyba turi nurodyti, ar pareiškėjos nurodomi atvejai skiriasi, jei skiriasi, nurodyti kuo. Atsižvelgiant į tai, atsakovė Komisijos pagrįstai įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020-03-27 kreipimąsi.
Byloje pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžiančius dokumentus pateikė 2020-11-03 raštu.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovės skundas atmestas kaip nepagrįstas, konstatuotina, kad pareiškėja įgijo teisė teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos advokatas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančius dokumentus pateikė 2020-11-03 raštu iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. 2020-08-14 sąskaitoje nurodoma, jog pareiškėja patyrė 1778,70 Eur bylinėjimosi išlaidų už skundo Komisijai parengimą (350 Eur), prašymo dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų pašalinimo iš bylos parengimą (280 Eur) ir atsiliepimo parengimą (840 Eur).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šių Rekomendacijų 8.1 papunktyje numatyta, jog už pareiškimą spręsti ginčą ne teisme, jeigu toliau byla nagrinėjama teisme, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais – 0,3; už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį – - 2,5 (8.2 papunktis); už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, – 0,4 (8.16 papunktis).
Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį, kuris 2020 m. II ketvirtį sudarė 1398,5 Eur, rekomenduojama priteisti maksimali užmokesčio suma už skundo pateikimą komisijai buvo 420 Eur (0,3 x 1398,5 Eur), atsiliepimo parengimą - 3496,25 Eur (2,5 x 1398,5 Eur), prašymo parengimą – 559,4 Eur (0,4 x 1398,5 Eur). Pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamų sumų, todėl teismas sprendžia, jog pareiškėjai iš atsakovės priteistina 350 Eur už skundo Komisijai parengimą, 280 Eur už prašymo parengimą, 840 Eur už atsiliepimo parengimą. Iš viso priteistina 1778,70 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos UAB „SKR Baltic“ prašymą dėl išlaidų atlyginimo tenkinti.
Iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos (juridinio asmens kodas 188704927) pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „SKR Baltic“ (juridinio asmens kodas 300512605) naudai priteisti 1778,70 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus ir 70 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.