Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-77/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.2.2; 1.2.7.2.2.2; 1.2.7.2.2.3 1.1.8.6.2; 1.1.8.1.2; 1.1.8.9 (S)

2010 m. sausio 29 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. (P. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo P. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 3 d., 150 str. 3 d., 150 str. 4 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 149 str. 3 d. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal LR BK 150 str. 3 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal LR BK 150 str. 4 d. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės pagal LR BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d., subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė P. P. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal LR BK 150 str. 4 d., ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė P. P. paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas A. G., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš P. P. ir A. G., o šiems neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jų padarytai žalai atlyginti, iš jų atstovų pagal įstatymą – motinų T. I. ir V. P., solidariai priteista nukentėjusiajai J. Ž. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš P. P., o šiam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, iš jų atstovės pagal įstatymą – motinos V. P. , priteista nukentėjusiajam A. A. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. P. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. G. ir baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus nesulaukusiu asmeniu, 2008 m. lapkričio 29 d., apie 17 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsyje, turėdami tikslą lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą su nepilnamete J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), pastarąją nurengė ir, grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – sumušti, bei, panaudodami fizinį smurtą – parversdami ją ant nugaros, užguldami ir tokiu būdu prispausdami, paeiliui tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu bei lytiškai santykiavo su nepilnamete J. Ž. prieš jos valią, t. y. šiais veiksmais P. P. padarė LR BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d. numatytas nusikalstamas veikas.

P. P. taip pat nuteistas už tai, kad 2009 m., laikotarpyje tarp vasario mėn. pradžios ir vasario 13 d., tiksliau nenustatytu laiku, dienos metu, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška nukentėjusiojo A. A., gim. (duomenys neskelbtini), būkle, liesdamas savo varpa mažamečio A. A. analinę angą bei įvedęs savo varpą į nukentėjusiojo analinę angą, su pastaruoju tenkino lytinę aistrą prieš šio valią, analiniu bei kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. šiais veiksmais P. P. padarė LR BK 150 str. 4 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. P. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 30 d. nuosprendį ir sušvelninti paskirtą bausmę. Nurodo padaręs teigiamas išvadas, kritiškai įvertinęs savo poelgį, gailisi, pasižada ateityje nebenusikalsti. Nori pabaigti mokslus, padėti motinai grąžinti priteistą skolą neturtinei žalai atlyginti. Apeliantas nurodo esąs nepatenkintas pataisos namų sąlygomis ir prašo jį perkelti į Vėliučionis (matyt, kalbama apie Vėlučionių vaikų socializacijos centrą).

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo P. P. gynėjas ir atstovė pagal įstatymą V. P. prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė ir nukentėjusieji J. Ž., A. A. bei jų atstovai pagal įstatymą R. M. Ž. ir F. A. prašė šį skundą atmesti.

Nuteistojo P. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, tuo pačiu teisingai pritaikydamas baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistojo P. P. kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikaltimų kvalifikacijos, o tik prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Toks prašymas motyvuojamas tuo, kad apeliantas tvirtina padaręs teigiamas išvadas, kritiškai įvertinęs savo poelgį, gailisi ir pasižada daugiau nebenusikalsti.

Kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir kaip nepagrįstą atmeta prašymą sušvelninti paskirtą bausmę. Pažymėtina, jog bausmės paskyrimas yra viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, kaltininko asmenybė, taip pat jo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. LR BK 54 str. 2 d. yra nustatytos bendros bausmės skyrimo taisyklės, o LR BK 90 str., 91 str. nustatyti bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumai. Nuosprendžio dalis, kurioje išdėstyti bausmių skyrimo motyvai, rodo, jog apygardos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, nepažeidė nei bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, nei bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumų. Teismas atsižvelgė į tai, kad P. P. nusikalto būdamas nepilnametis, padarė vieną labai sunkų ir du sunkius nusikaltimus (LR BK 11 str. 5 d., 6 d.), kurie visi nukreipti prieš žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, įvertino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.), taip pat nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (iki šioje byloje įvykdytų nusikaltimų anksčiau neteistas, tačiau mokymo įstaigos charakterizuojamas neigiamai) ir skyrė bausmes, kurios savo dydžiu yra gerokai mažesnės už straipsnių sankcijoje numatytus bausmių vidurkius. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo dar labiau sušvelninti nuteistajam P. P. paskirtą bausmę. Pažymėtina, jog LR BK 61 str., reglamentuojantis bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, numato, jog ne didesnė kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė skiriama tais atvejais, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tuo tarpu analizuojamu atveju nenustatyta ne tik nė viena iš nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet ir pripažinta esant sunkinančią aplinkybę. Vadinasi, teismo paskirtos bausmės (pagal LR BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d., 150 str. 4 d.), kurių dydis yra daug mažesnis už numatytą bausmės vidurkį, yra išties švelnios ir nėra jokio teisinio pagrindo jas dar labiau mažinti.

Pats apeliantas iš esmės nenurodo jokių reikšmingų aplinkybių, galinčių pakeisti tokį teismo sprendimą. Teiginys, kad jis nuoširdžiai gailisi, yra deklaratyvus, kadangi bylos medžiaga rodo esant priešingai. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas savo kaltę pripažino tik iš dalies, t. y. nurodė lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja J. Ž. prieš jos valią, tačiau neigė tenkinęs lytinę aistrą oraliniu būdu, be to, visiškai nepripažino kaltės seksualiai prievartavus nukentėjusįjį A. A.. Atsižvelgdamas į tokius P. P. parodymus, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. to, kad nuteistasis prisipažino padaręs numatytus nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi.

Pagrindo bausmės švelninimui nesudaro ir apelianto pažadas ateityje nebenusikasti, taip pat tai, jog jis nurodo padaręs teigiamas išvadas. Neginčytina, jog minėtos aplinkybės yra svarbios ir tai, kad pastarasis kritiškai įvertino savo elgesį, padarydamas atitinkamas išvadas, padės P. P. ateityje sugrįžti į visavertį visuomeninį gyvenimą.

Atmesdama apelianto prašymą sušvelninti paskirtą bausmę, kolegija tuo pačiu pažymi ir tai, kad šiuo atveju nėra juridinio pagrindo skirti P. P. švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Galimybė skirti tokią bausmę yra numatyta LR BK 62 str. bei LR BK 54 str. 3 d. Taigi LR BK 62 str. taikymas galimas tokiu atveju, kai be LR BK 62 str. 2 d. konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių, yra mažiausiai bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Nagrinėjamu atveju minėto straipsnio taikymas negalimas jau vien dėl to, kad nėra nė vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, juo labiau, nėra ir konkretų punktą tenkinančių sąlygų. Kita galimybė skirti švelnesnę už įstatymo numatytą bausmę yra įtvirtinta LR BK 54 str. 3 d., kuri taikoma tais atvejais, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal LR BK 62 str., tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytą, bausmę, teismai, remdamiesi LR BK 54 str. 3 d., turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo atveju kolegija nemato nė vienos išimtinės aplinkybės, kurios pagrindu būtų galima P. P. dar labiau švelninti bausmę.

Kolegija neturi pagrindo tenkinti ir kitą nuteistojo prašymą, t. y. pakeisti bausmės atlikimo vietą ir nukreipti bausmę atlikti į Vėliučionių vaikų socializacijos centrą. Tiesa, apeliantas skunde konkrečiai net nenurodo, į kokią įstaigą turėtų būti perkeltas, tačiau keletą kartų minimas Vėliučionių pavadinimas leidžia daryti išvadą, kad pastarasis kalba būtent apie Vėliučionių vaikų socializacijos centrą. Atmesdama nuteistojo P. P. prašymą, kolegija pažymi, kad jam už įvykdytas nusikalstamas veikas yra paskirta laisvės atėmimo bausmė. LR BK 50 str. 3 d. imperatyviai numato, jog laisvės atėmimo bausmė yra atliekama atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. LR Bausmių vykdymo kodekso 62 str. konkrečiai išvardina pataisos įstaigas, kuriose atliekama ši bausmės rūšis, t. y. prie laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų priskiriami pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atvirosios kolonijos. Taigi apelianto minimi vaikų socializacijos namai nėra priskiriami įstaigoms, kuriose atliekama viena griežčiausių bausmės rūšių – laisvės atėmimas. Atsižvelgdamas į tai, kad P. P. yra nepilnametis, apygardos teismas paskyrė bausmę atlikti nepilnamečių pataisos namuose. Toks sprendimas dėl bausmės atlikimo vietos yra teisingas, nuteistajam parinkta tinkama bausmės atlikimo vieta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. P. apeliacinį skundą atmesti.