Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-21 · Administracinė byla Nr. I-2228-815/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-21
Bylos Nr.
I-2228-815/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-08321-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
D. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Radiacinės saugos centro, Radiacinės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2228-815/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08321-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant pareiškėjai D. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Radiacinės saugos centro, ir Radiacinės saugos centrui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies arba turtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėja D. J. 2013 m. gruodžio 31 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašo (b. l. 1–5):

1.1. priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Radiacinės saugos centro (toliau – ir Centras), ir Centro nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas, taikant iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius;

1.2. atsisakius tenkinti pirmąjį reikalavimą, priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Centro, nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (skirtumo tarp faktiškai išmokėto darbo mokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas, taikant iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius) atitinkančios turtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja skundą iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, dėl turtinės žalos atlyginimo – ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis.

Atsiliepimas

2. Radiacinės saugos centras atsiliepime į pareiškėjos skundą, be kita ko, nurodo, kad dėl kompensavimo mechanizmo dėl ekonomikos krizės sumažintų valstybės tarnautojų atlyginimų turėtų būti sprendžiama valstybės mastu, priimant atitinkamus teisės aktus ir numatant tam reikalingą finansavimą, kad, teismui nusprendus priteisti kompensaciją pareiškėjai, Centras bus priverstas mažinti atlyginimus darbuotojams ar dalį jų atleisti, tai gali turėti neigiamos įtakos Centro veiklai, o todėl kelti grėsmę ir gyventojų sveikatai (b. l. 20).

II

Teismo posėdyje dalyvavusi pareiškėja D. J. prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. J. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį (apskaičiavimo lentelė, b. l. 11). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti ir turtinę žalą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis