Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Antano Ablingio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutarimo A. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

A. V. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) dėl to, kad jis, būdamas UAB “A Kvadratas” (toliau – ir Įmonė) direktoriumi, savo vadovaujamos įmonės statybos objekte leido dirbti apdailininkams K. K., N. R. ir D. R., esant darbo sutarties požymiams, tačiau nesudarius darbo sutarties bei minėtiems asmenims neturint verslo liudijimo. Pažeidimas nustatytas 2009 m. birželio 16 d., gavus pranešimą apie nelaimingą atsitikimą minėtame UAB „A Kvadratas“ statybos objekte, kurio metu sunkiai sužalotas K. K.. Protokole nurodyta, kad D. R. ir N. R. UAB „A Kvadratas“ įdarbinti ir socialiniu draudimu apdrausti nuo 2009 m. birželio 15 d., tačiau su K. K. darbo sutartis sudaryta nebuvo. Nustatyta, kad apdailininkai D. R. ir N. R. nuo 2009 m. birželio 13 d. iki 15 d., o K. K. – 2009 m. birželio 13 d. UAB „A Kvadratas" dirbo nelegalų darbą. Tokiais savo veiksmais A. V. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2) seka, kad šioje byloje A. V. kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes. Byloje įrodyta, kad K. K., N. R. ir D. R. realiai dirbo UAB “A Kvadratas” naudai – dažė kolonas (b. l. 3, 5-6, 40-41). Pats A. V. teismo posėdžio metu parodė, kad jie „bandė bandomuosius darbus“ (b. l. 40), be to, iš dalies savo kaltę pripažino (b. l. 53). Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2), pranešimo apie nelaimingą atsitikimą (b. l. 3), A. V. paaiškinimo ir parodymų teisme (b. l. 5, 40), A. K. paaiškinimo (b. l. 6), N. R. ir D. R. parodymų teisme (b. l. 41-42) nustatyti visi DK 93 straipsnyje numatyti darbo sutarties požymiai: buvo susitarimas dėl darbo (asmenims buvo leista dirbti 2009 m. birželio 13 d.), K. K., N. R. ir D. R. atliko apdailos (dažymo) darbus, pakluso darbovietėje nustatytai darbo tvarkai (jiems buvo išduoti leidimai patekti į statybos teritoriją (b. l. 4), nurodyti darbai, kuriuos turi atlikti, asmenys naudojo Įmonei priklausančias priemones (dažus, teptukus)). D. R. teisme parodė, kad už darbą jiems būtų sumokėta, nors asmenys ir nebuvo oficialiai įdarbinti (b. l. 41). Be to, net jei atlyginimas už darbą ir nebūtų mokamas, tai nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdami K. K., N. R. ir D. R. turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.

Visi byloje surinkti įrodymai ir išdėstyti argumentai patvirtina darbo santykių buvimą. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas. Kitos Apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti nelegalų darbą kitaip.

Apelianto teiginys, jog K. K., N. R. ir D. R. Įmonės statybos objekte 2009 m. birželio 13 d. dirbo savavališkai, paneigtas bylos medžiaga, todėl apeliacinės instancijos teismas jį laiko nepagrįstu. N. R. ir D. R. teismo posėdžio metu parodė, kad apie minėtų asmenų darbą 2009 m. birželio 13 d. buvo informuotas Įmonės darbų vykdytojas A. K. ir kad darbai pradėti jam leidus (b. l. 41-42). Teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti šių asmenų parodymais.

A. V. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė 2009 m. lapkričio 30 d. nutarimą, kuriuo buvo pratęstas nuobaudos administracinėn atsakomybėn traukiamam A. V. skyrimo terminas vieneriems metams. Teisėjų kolegijos nuomone, šis terminas, remiantis ATPK 35 straipsnio 3 dalimi, pratęstas pagrįstai, kadangi nagrinėjama byla yra sudėtinga, susijusi su liudytojų apklausa, būtina išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, siekiant teisingai išnagrinėti bylą. Be to, pabrėžtina tai, kad proceso šalys neprivalo būti raštu informuotos apie tokį pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą.

Apeliantas nurodo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas priėmė sprendimą nedalyvaujant A. V. atstovui, nors Teismui buvo pateiktas prašymas atidėti teismo posėdį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad A. V. dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, kurio metu turėjo teisę pareikšti prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo, tačiau papildomų prašymų nepateikė, jokių pastabų nepareiškė (b. l. 53). Be to, apeliacinės instancijos teismas sudarė galimybę nagrinėti bylą viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Į teismo posėdį atvyko A. V. atstovas advokatas R. M. ir pasisakė dėl nagrinėjamos bylos. Taigi Apelianto teisė į tinkamą gynybą pažeista nebuvo.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.