Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. (A. D. ), nukentėjusiųjų A. L. , E. L. , J. P. bei Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš A. D. priteista: 3187,21 Lt laidojimo išlaidų nukentėjusiajam E. L. , 1500 Lt advokato atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam A. L. bei po 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems E. L. , A. L. ir J. P. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad jis 2007-01-16 apie 14 val. Raseinių raj. Ariogalos m. (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo rūsyje asmeninio konflikto metu smogė metaline dilde bei sudavė rankomis ir kojomis nukentėjusiajai E. A. ne mažiau kaip 22 smūgius į galvos sritį ir kitas kūno vietas, tuo padarydamas 8 muštines žaizdas dešiniame momenyje, kaktoje, dešinėje ausyje ir pakaušyje bei kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose ties aukščiau nurodytomis žaizdomis, odos nubrozdinimus kaktoje, smakre, dešiniame dilbyje ir dešinėje plaštakoje, poodines kraujosruvas kaktoje, kairiame antakyje, kairės akies viršutiniame voke kairėje plaštakoje, kairiame žaste ir dešinėje šlaunyje, be to, skutimosi peiliuku „Sputnik“ įpjovė E. A. į veido ir plaštakos sritį, tuo padarydamas dvi paviršines pjautines žaizdas kairiame žande ir paviršinę pjautinę žaizdą dešinėje plaštakoje, bei grumtynių metu pargriovė E. A. ant grindų, tuo padarydamas jai kraujosruvas pakaušio minkštuosiuose audiniuose bei kairiame smilkininiame raumenyje, tai yra šiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai E. A. nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, apvyniojo E. A. virvę aplink kaklą ir smaugė, tačiau, E. A. bandant priešintis ir šaukiantis pagalbos, viena ranka pagalvės užvalkalu užkimšo jai burną, o kita toliau smaugė, tuo padarydamas E. A. dvigubą atvirą stranguliacinę vagą kakle, poodinę kraujosruvą kaklo kairėje pusėje, taškines kraujosruvas po plaučių krūtinplėvėmis, stuburo kaklinės dalies prasiskyrimą ties V-VI slankstelių kremzline jungtimi, plaučių emfizemą, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu suspaudus kaklą kilpa nuo uždusimo E. A. įvykio vietoje mirė, taip tyčia itin žiauriai nužudė nukentėjusią E. A. .

Prokurorės nuomone, prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe tuomet, kai asmuo savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, taip parodydamas savo neigiamą požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme įrodymų tyrimo metu A. D. pripažino tik padaryto nužudymo patį faktą, tačiau pilnai nepripažino jam inkriminuotų veiksmų, t.y. suduotų smūgių skaičiaus, panaudotų įrankių žudymui. Prokurorė taip pat atkreipia dėmesį, kad nuteistasis A. D. teisme iš dalies pakeitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kur jis neminėjo, kad jam nukentėjusioji E. A. siūlė lytiškai santykiauti. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie padėjo teismui teisingai išnagrinėti bylą. Todėl prokurorė mano, kad nuteistojo A. D. parodymus, kuriuose nepasisakoma apie esmines inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, turinčias juridinę reikšmę bylos sprendimui, ir tuo neprisidedama prie teisingo bylos išsprendimo negalima laikyti prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamasis A. D. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme įrodymų tyrimo metu, neatsiprašė nukentėjusiųjų. Be to, skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje konstatavo tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikaltimą, bet visiškai nepasisakė dėl nuoširdaus gailėjimosi.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas taip pat nepagrįstai pripažino nuteistojo A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe – rizikingą nukentėjusiosios elgesį, nukentėjusiajai pasiūlant nuteistajam pergulėti su savo motina. Rizikingu nukentėjusiojo asmens elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Taip nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Teismo padaryta išvada prieštarauja paties teismo atmestiems nuteistojo parodymams, neva nukentėjusioji praeityje siekusi su nuteistuoju lytiškai santykiauti. Teismas tokius nuteistojo A. D. parodymus įvertino kaip gynybinę versiją, siekiant pateisinti padarytą labai sunkų nusikaltimą bei neigiamai pavaizduoti nukentėjusiąją. Ši aplinkybė, prokurorės manymu, rodo, kad jokio rizikingo nukentėjusios E. A. elgesio nuteistojo A. D. atžvilgiu nebuvo, nes jokių santykių tarp jų nebuvo.

Prokurorė mano, kad įvertinus aptartų aplinkybių visumą ir užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą kaltinamojo A. D. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei įstatymo numatytas už padarytą nusikaltimą bausmės vidurkis.

Skunde apeliantai nenurodo jokių argumentų, kodėl jų nuomone teismas nepagrįstai nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuteistojo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi.

Nuteistasis A. D. atsikirtimu į Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinius skundus prašo šiuos skundus atmesti. Nuteistasis nurodo, kad prokurorė skunde neteisingai teigia, jog jis dėl nusikaltimo nesigaili nuoširdžiai ir kad neatsiprašė nukentėjusiųjų. Nuteistojo teigimu jis gailisi nuoširdžiai, o nukentėjusiųjų atsiprašė teismo posėdžio metu. Bet to jis teigia, kad skirtingai nei nurodo prokurorė, jis pilnai prisipažino dėl panaudotų žudymo įrankių, o suduotų smūgių skaičiaus jis nepamena. Taip pat nuteistasis A. D. nurodo, kad nukentėjusieji nepagrįstai prašo nepripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe rizikingą nukentėjusiosios E. A. elgesį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti, dalyvaujanti byloje prokurorė ir nukentėjusieji, jų atstovė prašo nuteistojo skundą atmesti, o prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiųjų skundai tenkinami iš dalies, o nuteistojo skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nes pirmosios instancijos teismas byloje padarė neatitinkančias bylos aplinkybių išvadas apie lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvimą ir tai sąlygojo netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą ( BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai). Teismo padarytos išvados dėl minimos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo nepatvirtina byloje esantys faktai, be to, neatsižvelgta į bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti šią teismo išvadą. Tačiau nukentėjusiųjų ir prokurorės prieštaravimai dėl aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nepagrįsto pripažinimo lengvinančia, dėl bausmės nuteistajam griežtinimo yra netenkinami. Nuteistojo prieštaravimai dėl neteisingo veikos kvalifikavimo, dėl bausmės švelninimo ir atlygintino neturtinės žalos dydžio mažinimo yra atmetami.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas teismų praktiką dėl bausmių skyrimo, savo 2007-06-28 „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos (toliau – 2007-06-28 LAT apžvalga) 13 punkte yra nurodęs, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažįsta tik vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų:

1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi;

2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką;

3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.

Apygardos teismas, nustatydamas A. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – „ prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailestį“, įžvelgė pirmąjį iš aukščiau paminėtų pagrindų. Tačiau šio pagrindo buvimo ir lengvinančios atsakomybę aplinkybės skyrimo visiškai nemotyvavo.

Prokurorės ir nukentėjusiųjų skunduose yra pagrįstai išdėstytos kai kurios bylos medžiagą atitinkančios aplinkybės, kurios leidžia suabejoti A. D. nuoširdumu. Bylos aplinkybės rodo, kad A. D. po nužudymo nukentėjusiosios lavoną paslėpė, naikino nusikaltimo pėdsakus, E. A. ieškantiems asmenims melagingai nurodė, jog ji iš namų yra išėjusi, 2007-01-18 anksti ryte, pamelavęs savo motinai, kad vyksta į Vilnių, į Baltarusijos Respublikos ambasadą, bandė per Medininkų postą išvykti į Baltarusiją ir pasienyje buvo sulaikytas. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis sąmoningai ir aktyviai bandė išvengti nusikaltimo atskleidimo ir kartu savo atsakomybės už nusikaltimo padarymą. Vėliau A. D. apklausose deklaruojamas gailestis dėl padaryto nužudymo sąlygotas daugiau objektyvių aplinkybių: A. D. sulaikymo, žinojimo, kad paslėptas garažo duobėje lavonas su smurto žymėmis atrastas ir pagrindinis įtariamasis nužudymo byloje yra būtent jis.

Teismų praktikoje (2K-496/2007; 2007-06-28 LAT apžvalgos 13 punktas) atkreiptas dėmesys į tai, jog norint konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte esančią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Teismai nepripažįsta, kad kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jei nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.) Darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau. Pirmosios instancijos teismas tokio elgesio neįvertino, dėl to neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti šią teismo išvadą dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimo. Tai sąlygojo netinkamą BK bendrosios dalies baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Dėl to nuosprendis keistinas, nuosprendžio dalis, kuria buvo pripažinta nuteistojo A. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, naikintina.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymo ir kitų skunduose esančių prieštaravimų nuosprendyje nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms

2007-06-28 LAT apžvalgos 16 punkte yra nurodyta, kad teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad įžeidžiantis nuteistąjį nukentėjusiosios E. A. elgesys prieš pat nuteistajam atliekant smurtinius veiksmus buvo ir toks elgesys laikytinas rizikingu, nes paskatino A. D. nusikalsti. Iš teismo nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusioji konflikto su nuteistuoju metu priekaištaudama dėl nuteistojo atliekamų namų ruošos darbų pasakė A. D. dar ir įžeidžiančius žodžius, kurie ir buvo tiesioginė priežastis pradėti smurtinius veiksmus, o būtent: „Eik, pagulėk prie mamos, gal dar vienas vaikas atsiras.“ Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė ne vien tik iš nukentėjusiojo R. L. parodymų, jog apie tokio pobūdžio E. A. kalbas šis nukentėjusysis yra girdėjęs anksčiau iš nuteistojo, savo žmonos R. L. ir aiškinosi dėl to. Atkreiptinas dėmesys, kad šią aplinkybę nuteistasis A. D. viso proceso metu tvirtino nuosekliai nuo pat pirmosios apklausos. Psichologinio tyrimo metu ekspertai konstatavo, kad būtent dėl nukentėjusiosios įžeidžiančių replikų buvo pasiekta nuteistajam konstatuotos emocinės įtampos pirmoji fazė - nuteistojo emocinės įtampos kumuliacija, kuri atsirado dėl jautraus tiriamojo reagavimo į įžeidžiančius E. A. komentarus apie A. D. santykius su motina (2 t. b. l. 69). Todėl visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad aukščiau minima aplinkybė buvo ir ji lengvina nuteistojo atsakomybę, nes buvo vienas iš veiksnių, suformavusių nuteistojo vidines paskatas padaryti nusikaltimą.

Prokurorės skunde esantis pastebėjimas, jog dalimi A. D. parodymų (dėl nukentėjusiosios ankstesnio seksualinio priekabiavimo) teismas nepatikėjo, nedaro teismo išvados dėl lengvinančios aplinkybės nustatymo nepagrįsta ar nelogiška. Prokurorės skunde minimų nuteistojo parodymų dalis buvo atmesta pagrįstai, nes iš bylos medžiagos matyti, kad šias aplinkybes, priešingai negu aplinkybę apie E. A. elgesį prieš pat nužudymą, nuteistasis tvirtino nenuosekliai ir teismo atmestų nuteistojo parodymų nepatvirtino jokios kitos bylos aplinkybės.

Nukentėjusiųjų skunde minimos aplinkybės, kad E. A. nužudymą lėmė vien tik nuteistojo charakterio būdas, emocinė būsena dėl priverstinio išvykimo iš Lietuvos, konfliktas su E. A. vien dėl įvairių buitinių smulkmenų, neatitinka bylos medžiagos. Nukentėjusiųjų skunde minimų aplinkybių pripažinimas prieštarautų A. D. nuosekliai viso bylos proceso metu tvirtinamoms ir baudžiamojo proceso numatytomis priemonėmis patikrintoms aplinkybėms dėl konflikto su nukentėjusiąja pradžios ir eigos, duomenims apie nuteistojo elgesio vyraujančius motyvus, kurie buvo gauti teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės metu. Skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas netikrino nukentėjusiosios J. P. parodymų apie tai, ką ši liudytoja girdėjo iš nepilnametės liudytojos I. L. , ir jais nepasirėmė. Nepilnametė liudytoja I. L. apie skunde minimas aplinkybes buvo apklausta teisminio bylos nagrinėjimo metu ir kategoriškai patvirtino, jog A. D. nėra sakęs, kad prieš išvažiuodamas ką nors ruošiasi „nudobti“ (3 t. b. l. 9).

Dėl pirmosios instancijos nustatytos A. D. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė A. D. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino bylos įrodymus ir padarė teisingą išvadą dėl faktinių bylos aplinkybių teisinio įvertinimo ir nuteistojo kaltės. Nuteistojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nes ji atitinka būtent šio baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį.

Nuteistojo prieštaravimai dėl netinkamo veikos kvalifikavimo yra atmestini. Skundžiamo nuosprendžio 4 lape yra išdėstyti motyvai, kodėl E. A. nužudymas buvo pripažintas padarytas itin žiauriai.

Pirmosios instancijos teismas priėjo tokią išvadą, nes prieš nukentėjusiąją smurtas buvo naudojamas ilgą laiką, aktyviai garbingo amžiaus nukentėjusiajai priešinantis, naudojant įvairius žalojimo įrankius, mirtį sukėlęs smaugimas virve buvo atliktas užkišus burną pagalvės užvalkalu. Toks nužudymo būdas rodo, kad nužudymas buvo atliktas akivaizdžiai kankinant, nukentėjusiajai sukėlė didelių dvasinių kančių ir ilgą laiką ji jautė fizinį skausmą. Nuteistojo skunde esantys argumentai, kad sužalojimai pagal sveikatos sutrikdymo mastą gyvam asmeniui būtų vertinami kaip nežymūs, kad nėra medicininių duomenų, rodančių, jog nukentėjusiajai buvo sukelta didelių fizinių kančių, kad pats nuteistasis, atlikdamas smurtinius veiksmus, irgi susižalojo plaštakas ir pirštus, o psichologinio tyrimo metu neišryškėjo jo polinkis į žiaurumą, nėra aplinkybės, šalinančios teismo padarytas pagrįstas išvadas, kad dėl gyvybės atėmimo būdo A. D. veika pasireiškė ypatingu žiaurumu. Todėl, kolegijos manymu, nėra pagrindo nuteistojo veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl A. D. paskirtos bausmės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio

Už kvalifikuotą nužudymą galima skirti tik terminuotą laisvės atėmimo bausmę, kurios minimumas BK 129 straipsnio 2 dalyje šio nusikaltimo padarymo metu buvo nustatytas penkeri, o maksimumas - dvidešimt metų laisvės atėmimo, arba neterminuotą laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Konstruodamas tokią sankciją įstatymų leidėjas paliko daug diskrecijos teismui nustatyti bausmės dydį už konkretų nužudymą. Toks nemažas skirtumas tarp galimos skirti bausmės minimalaus ir maksimalaus dydžio įpareigoja kiekvienu atveju skiriamą bausmę tinkamai individualizuoti. Kriminalinė bausmė, skiriama už labai sunkų nusikaltimą, turi būti proporcinga (t. y. bausmės griežtumas turi atitikti padaryto konkretaus nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybę) ir teisinga. Kolegijos manymu, A. D. būtent tokią kriminalinę bausmę atitiktų ir bausmės paskirtį šiuo atveju užtikrintų terminuota laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis būtų mažesnis už BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės vidurkį (12 metų ir 6 mėnesiai).

Į nuteistojo skunde minimus argumentus dėl jo emocinės būsenos pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė. Nuteistojo apeliaciniame skunde esantis manymas, kad buvo būtina atsižvelgti į nukentėjusiosios seksualinio priekabiavimo faktą, yra nepagrįstas, nes toks faktas pirmosios instancijos teismo nenustatytas.

Nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirtos vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmių skyrimo pagrindus ir kitas BK bendrojoje dalyje esančias bausmių skyrimo taisykles. Tokio dydžio bausmė atitinka A. D. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, tyčios formą, nuteistojo asmenybę, amžių, konkrečias nužudymo padarymo aplinkybes, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą.

Net ir panaikinus vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nustatytą nuteistojo elgesį po nužudymo, švelninti bausmę, kolegijos manymu, nėra pagrindo, nes ji būtų savo dydžiu aiškiai per švelni ir neatitiktų padaryto nusikaltimo pavojingumo. Bausmės griežtinimas ir jos skyrimas didesnės negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis būtų neteisinga bausmė, nes neatitiktų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos panašaus pobūdžio bylose, kai bausmės skiriamos pirmą kartą teisiamam asmeniui nesant sunkinančių atsakomybę aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatytoji bausmė, kolegijos manymu, savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ir yra teisinga.

Atmestini nuteistojo A. D. prašymas mažinti priteistos nukentėjusiesiems neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis padarė labai sunkų ir negrįžtamus padarinius – žmogaus mirtį – sukėlusį nusikaltimą. Teismas pripažino, jog nukentėjusieji dėl artimo žmogaus – motinos smurtinės mirties patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, skausmo, didelio streso, emocinės įtampos. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiesiems nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgė ne tik į nukentėjusiųjų, bet ir į nuteistojo turtines galimybes ir ketvirčiu sumažino nukentėjusiųjų civiliniuose ieškiniuose nurodytas sumas. Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 129 straipsnio 2 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, nesumenkino A. D. nusikalstamos veikos padarinių, nukentėjusiųjų interesų ir padėties baudžiamajame procese, teisingai suprato įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos pritaikė tinkamai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendį pakeisti:

nuosprendžio dalį, kuria buvo pripažinta nuteistojo A. D. (A. D. ) atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis panaikinti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. D. (A. D. ) apeliacinį skundą atmesti.