Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių D. L., J. G., N. G. ieškinį atsakovams P. K., VĮ „Registrų centras“ dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir kompensacijos už atidalijamą dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovių manymu, atsakovas, įsigijęs butą Nr. 5, pradėjo trukdyti ieškovėms naudotis rūsiais–sandėliukais, esančiais pastate (duomenys neskelbtini), užmūrijo įėjimą į rūsio patalpas. Atsakovo pateiktame prašyme VĮ Registrų centrui melagingai nurodyta, kad rūsio patalpomis naudojasi tik atsakovas ir kad į rūsį galima patekti iš jam priklausančio buto. Jis prašė apjungti gyvenamąsias patalpas su rūsiu ir neįrengtą pastogę. 2003 metais atlikęs buto Nr. 5 kadastrinius matavimus, jų ir Dovanojimo sutarties pagrindu prašė registruoti patalpas, kaip atskirą namą. Ieškovių manymu, atsakovo nuosavybė įregistruota neteisėtai.

Kadangi ieškovės apie savo teisių pažeidimą sužinojo 1996-07-02, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovės, įrodinėdamos neteisėtus atsakovo P. K. veiksmus, jokių reikalavimų jo atžvilgiu nekelia, nors būtent jo pateiktų dokumentų pagrindu buvo įregistruota nuosavybės teisė 2003-10-02 prašymo pagrindu. Tvarkytojui neturint jokių duomenų apie kitų asmenų turimas teises į šį rūsį ar jo dalį, esančią po P. K. butu, nebuvo pagrindo atsisakyti įregistruoti įgyto buto, virš buto esančios neįregistruotos pastogės ir po butu esančio rūsio sujungimo fakto, o kartu ir P. K. nuosavybės teisę į sujungtą nekilnojamojo turto objektą. Savininko prašymas dėl registracijos turi būti vertinama kaip valia paviešinti nuosavybės teisę į bendro naudojimo patalpą ir identifikuoti. Už pateiktų dokumentų turinio ir juose nurodomų faktų teisingumą atsako juos surašę ir išdavę asmenys. Be to, ieškovės nesiėmė jokių aktyvių veiksmų ginant savo teises, neidentifikavo įsigytų rūsių, neatliko jokių jų kadastrinių matavimų ir neatnaujino kadastrinių matavimų bylų ar nepatikslino duomenų jų privatizavimą vykdžiusiose institucijose.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino, jog statinio, pažymėto plane 2A1ž(p), teisinė registracija atsakovo P. K. vardu, apjungiant rūsio patalpas su namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamosiomis patalpomis atlikta neteisėtai. Pripažino, jog ieškovėms D. L., N. G. ir J. G. bei atsakovui rūsio patalpos, esančios name adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise tokiomis dalimis: D. L. 6,12 kv.m. rūsio patalpų, N. G. ir J. G. dalinės nuosavybės teise priklauso 6,12 kv.m. rūsio patalpų (N. G. 5/8 dalys, o J. G. 3/8 dalys 6,12 kv.m. rūsio patalpų) ir atsakovui P. K. priklauso 6,12 kv.m. (1/3) rūsio patalpų. Atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei D. L. priklausančią 6,12 kv.m., t.y. 1/3 dalį, ieškovėms N. G. ir J. G. dalinės nuosavybės teise priklausančią 6,12 kv.m., t.y. 1/3 dalį (N. G. 5/8 dalys, o J. G. 3/8 dalys 6,12 kv.m. dalies) rūsio patalpų, esančių name adresu (duomenys neskelbtini), namo unikalus Nr. 1093-8007-7029, kurių bendra vertė 36000 Lt, priteisti atsakovui P. K. rūsį natūra, o iš atsakovo P. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti D. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) 12000 Lt, N. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) 7500 Lt, o J. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) 4500 Lt kompensacijos.

Teismas, įvertindamas tai, kad butų privatizavimą vykdžiusios institucijos 1992-05-27 rašte nurodyta, jog rūsys buvo tik po vienu statiniu, taip pat tai, kad butų Nr. 1 ir Nr. 3 techninės apskaitos bylose, sudarytose pagal 1992-06-03 inventorizacijos duomenis, esančiuose planuose nėra užfiksuotos rūsio patalpos, tačiau nurodyta, jog yra rūsys, Nekilnojamojo turto objekte adresu (duomenys neskelbtini), atsakovui nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių jo argumentą, kad po abiem pastatais galėjo būti rūsiai, laikė, jog ieškovės įrodė aplinkybę, kad rūsys buvo tik pastate pažymėtame plane: 2A1/ž(p) (CPK 176-178, 185 straipsniai).

Teismas, pripažindamas pagrįstu ieškovių argumentą, jog norint atidalinti rūsio patalpas natūra reikėtų skirti neproporcingai daug lėšų, t.y. rūsio patalpas vėl įregistruoti, po to atsakovas vėl turėtų formuoti tą patį nekilnojamojo turto objektą, todėl, vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu, statinio, pažymėto plane 2A1ž(p), teisinės registracijos nenaikino ir atsižvelgdamas į tai, jog statinys, esantis (duomenys neskelbtini), butų įgijimo momentu buvo laikomas daugiabučiu gyvenamuoju namu, sudarytu iš penkių butų, o ieškovės ir atsakovas įgijo butus su rūsiu, kurio dalys nebuvo nustatytos, ieškovių reikalavimą tenkino ir vadovaujantis CK 4.73 straipsnio 3 dalimi, nustatė, jog ieškovėms bei atsakovui rūsio patalpos, esančios name adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso dalinės nuosavybės teise tokiomis dalimis: D. L. 6,12 kv.m. rūsio patalpų, N. G. ir J. G. dalinės nuosavybės teise priklauso 6,12 kv.m. rūsio patalpų (N. G. 5/8 dalys, o J. G. 3/8 dalys 6,12 kv.m. rūsio patalpų) ir atsakovui P. K. priklauso 6,12 kv.m. (1/3) rūsio patalpų.

Kadangi ieškovės prašė priteisti piniginę kompensaciją ir nurodė atidalijamos dalies vertę, pagrįstą išvada dėl turto rinkos vertės Nr. VP-2010/12-1, kur nurodyta, jog rūsio patalpos rinkos vertė 2010-12-06 dienai yra 36000 Lt (T.2, b.l.42), o atsakovai nepateikė kitokio turto įkainojimo (CPK 178 straipsnis), teismas tenkino reikalavimą ir iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalino ieškovei D. L. priklausančią 6,12 kv.m., t.y. 1/3 dalis, ieškovėms N. G. ir J. G. dalinės nuosavybės teise priklausančią 6,12 kv.m., t.y. 1/3 dalis (N. G. 5/8 dalys, o J. G. 3/8 dalys 6,12 kv.m. dalies) rūsio patalpų, esančių name adresu (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė 36000 Lt. Vadovaudamasis CK 4.80 straipsnio 2 dalimi, teismas atsakovui priteisė rūsį natūra, o iš atsakovo priteisė D. L. 12000 Lt, N. G. 7500 Lt, o J. G. 4500 Lt kompensacijos.

Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl ieškinio senaties suėjimo motyvuodamas tuo, kad ieškovių teisės buvo pažeistos 2003-12-22 atlikus statinio, pažymėto plane 2A1ž(p), teisinę registraciją atsakovo P. K. vardu, kurios nuginčijimui nėra suėjusi senatis. Taip pat teismas atmetė reikalavimą dėl bylos nutraukimo tuo pagrindu, kad ieškovės nesilaikė ikiteisminės tvarkos, neskundė tvarkytojo veiksmų Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka administraciniam teismui, kadangi reikalavimas pripažinti statinio teisinę registraciją neteisėta yra išvestinio pobūdžio ir kilęs ginčas šioje byloje nėra vien tik administracinio pobūdžio, todėl nagrinėtinas bendros kompetencijos teisme.

Teismas nevertino ieškovių nurodytų aplinkybių dėl duobės kasimo, sandėliukų išgriovimo, tvoros pastatymo, galimos savavališkos statinio rekonstrukcijos, atsakovo pateiktų argumentų, susijusių su žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymu, nes jos šioje byloje teisiškai nereikšmingos, nesusietos su ieškinio reikalavimais ir atsikirtimais.

Priklausiniai nėra bendro naudojimo patalpos, pagrindinis skirtumas tarp bendro naudojimo patalpų ir priklausinio yra tas, kad priklausinys yra individualaus naudojimo patalpa, o bendro naudojimo patalpa pagal savo paskirtį negali būti naudojama individualiai. Taigi patalpos keliems savininkams priklausančiame name gali būti individualaus ir bendrojo naudojimo. Pagal tai gali būti sprendžiama, ar jos privatizacijos procese buvo privatizuotos kartu su butu kaip butą įgijusio asmens buto dalis ar priklausinys, ar privatizacijos metu jos privatizuotos kaip namo dalis ir bendroji dalinė nuosavybės visų (ar kelių) jame butus įgijusių asmenų.

Apelianto manymu, ieškovės, nebūdamos jam nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo bendraturtėmis, negalėjo ir negali turėti kartu su atsakovu bendrojo naudojimo patalpų, o rūsiui nesant įregistruotam kaip atskiram turtiniam vienetui, ieškinys negalėjo būti tenkinamas. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog ieškovės reikalavimą formulavo dėl rūsio kaip dėl bendrojo naudojimo patalpos, bet ne kaip dėl priklausinio.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, jame nesutinkama su teismo padaryta išvada, kad atsakovas įgijo nuosavybės teisę į rūsio patalpą 2003 m. atlikęs neteisėtus veiksmus. Vertinant pačių ieškovių pateiktus įrodymus, jų tariamos teisės jau buvo pažeistos 1996 m. Nuo šių metų iki ieškinio padavimo teisme dienos, t.y. 2009 m., atsakovui pretenzijų niekas nereiškė, o 2007 m. teismui pateiktame ieškinyje dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo nurodoma, kad plane nurodytos sklypo dalys skiriamos naudotis kiekvienam iš žemės sklypo bendrasavininkų, ir sklypo dalys skiriamos naudotis bendrai, atitinka bendrasavininkų dalis bendrojoje nuosavybėje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d.), arba tai numato atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai (CPK 414 straipsnis). Kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių reiktų išeiti iš skundo ribų, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl CK 4.82 str. 1 d. ir 4.19 str., bei 1964 m. redakcijos CK 84 str. 1 d. netinkamo aiškinimo ir taikymo nustatytų aplinkybių kontekste; netinkamo faktinių aplinkybių aiškinimo. Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais iš esmės sutinka.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad žemės sklype, esančiame Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra du pastatai: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 1A2m, ir gyvenamasis namas Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 2A1ž(p) (t 1, b.l. 14-22). Vieno buto gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra 18,36 kv.m. rūsys (T.1, b.l. 14-16). Ieškovams nuosavybės teise priklauso butai, esantys gyvenamajame name, esančiame Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtame plane indeksu 1A2m: D. L. (buvusi M.) priklauso butas Nr. 3 su rūsiu (t 1, b.l. 18), o ieškovėms J. G. ir N. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise – butas Nr. 1 su rūsiu (t 1, b.l. 19), atsakovui nuosavybės teise priklauso visas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 2A1ž(p) (t 1, b.l. 14-16).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovių nuosavybės teisių ir naudojimosi teisių į rūsio, esančio po atsakovui priklausančiu namu, patalpas pažeidimo. Sprendžiant šį klausimą visų pirma reikia išaiškinti ar ginčo rūsys gali būti laikomas ieškovių butų, ar namo, kuriame yra ieškovių butai priklausiniu (CK 4.19 str. 1 d.).

Ieškovė D. L. sudarant 1995-11-27 buto pirkimo–pardavimo sutartį (t 1, b.l. 23-24), iš kurios ji kildina savo teises į priklausinį, ieškovei N. G. nuosavybės teises kildinant iš 1992-06-25 buto privatizavimo sutarties ir paveldėjimo santykių (t 1, b.l. 32-37), o ieškovei J. G. nuosavybės teises kildinant iš paveldėjimo santykių (t 1, b.l. 32-34), šiuos klausimus pagal sandorių sudarymo laiką reglamentavo 1964 m. Civilinis kodekso 153 straipsnis, kuriame buvo įtvirtinta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Iš esmės tapatus teisinis reglamentavimas įtvirtintas CK 4.14, 4.19 straipsniuose: pagal įstatymą priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu; priklausinį, kaip antraeilį daiktą, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip, kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai. Dėl to nagrinėjamai bylai aktuali teismų praktika tiek dėl 1964 m. CK, tiek dėl galiojančio CK normų, reglamentuojančių daiktų kvalifikavimą pagrindiniais daiktais ir priklausiniais ir jų teisinį ryšį.

Kasacinio teismo praktikoje dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu išaiškinta, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne tik jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. J. A. M., bylos Nr. 3K-3-448/2001; 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje L. D. ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1002/2003;2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr.3K-3-453/2006; kt.).

Byloje nėra ginčo, kad rūsys yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (plane pažymėtas indeksu 2A 1/z), priklausinys, jis su šiuo namu susijęs tiek fiziniu, tiek funkciniu ryšiu, kad juo naudojosi šio namo gyventojai, kaip savo namo priklausiniu, be to, jis ir buvo numatytas kaip namo priklausinys. Jis atsirado kartu su gyvenamuoju namu, bent jau tokią išvadą galima daryti iš nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 13 1 60 (b.l. 80-81) duomenų, kur yra nurodyta, kad gyvenamas namas, pažymėtas indeksu 2A 1/z, pastatytas 1936 m. yra su rūsiu, kurio plotas 18,6 m², tokie inventoriniai duomenys yra fiksuoti 1946 m. spalio 27 d. Ta pačia data yra fiksuoti inventoriniai duomenys kito gyvenamojo namo, pažymėto indeksu 1A 2/m, kuriame yra ieškovių butai, prie šio namo duomenų apie rūsio buvimą nėra. Jeigu negyvenamosios patalpos buvo suprojektuotos, pastatytos ir paskirtos naudoti individualiai, tai nėra pagrindo spręsti dėl jų priklausinio kaip dėl bendrojo naudojimo patalpų, nes jos nesiekė tenkinti ir netenkino bendrų reikmių.

Nagrinėjamoje byloje ginčo rūsys pirmos instancijos teismo negalėjo būti vertinamas kaip ieškovėms priklausančių butų priklausinys. Pirmiausia, jo nei su ieškovių butais, nei su namu, kuriame yra butai, nesieja joks fizinis ryšys; antra, jo nesieja ir funkcinis ryšys. Tokios išvados nepadarė ir pirmos instancijos teismas, nes byloje nėra pateikta įrodymų, kad rūsys kokiu nors būdu būtų tarnavęs ieškovių butams kaip pagrindiniams daiktams. Nei viena iš ieškovių nepateikė įrodymų apie faktinį rūsio patalpų naudojimą, taip pat apie naudojimo būdą, iš kurio galima būtų spręsti apie jo kaip priklausinio atliekamą funkciją. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė D. L. butą įsigijusi 2005-11-08 (t 2, b.l. 195), nurodė, kad faktiškai rūsio patalpomis negalėjo naudotis, nes atsakovas jai tai trukdė daryti, kadangi užrakino duris (t 2, b.l. 242). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas jam priklausantį namą įsigijo 1996-04-05, todėl darytina išvada, kad ieškovė negalėjo naudotis neva jai priklausančiu rūsiu nuo 1996 m. balandžio mėnesio, tačiau ji nenurodo ir neteikia įrodymų, kad ginčo rūsiu naudojosi iki 1996 m. balandžio mėn., o savo neva pažeistų teisių nuo 1996 m. naudotis rūsiu neginė, nors laikė rūsį savo nuosavybe. Kitos ieškovės paaiškinimų teisme nedavė, o kitų įrodymų apie naudojimąsi rūsiu nei iki atsakovas tapo ginčo rūsio savininku, nei po to, šios ieškovės neteikė. Nors ieškovės ir nurodo, kad jos kreipėsi dėl teisių ginimo į kitas institucijas – policijos nuovadą (t 1, b.l. 47), UAB „Žvėryno ūkis“ (t 1, b.l. 48), Kultūros vertybių apsaugos departamentą (t 1, b.l. 53), tačiau pateikti į bylą raštai patvirtina 1996 m. vykusį ginčą tarp šalių dėl žemės sklypo naudojimosi ir dėl sandėliukų išgriovimo šalims nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o ne ginčą dėl rūsio priklausomybės. Ta aplinkybė, jog du gyvenamuosius namus siejo bendras ryšys per žemės sklypą, kuriame yra abu namai, nėra pagrindas išvadai, kad namai irgi susiję funkciniu ryšiu, nes šie namai nuo pat 1946 metų apskaitomi nekilnojamojo turto registre (anksčiau inventorizacijos biure) kaip atskiri gyvenamieji namai, turintys savo atskirus unikalius numerius ir ieškovės, kurios turi butus viename iš namų, nėra bendraturtės atsakovo atžvilgiu, kuriam nuosavybės teise priklauso namas. Bylos šalys, o konkrečiai ieškovės ir atsakovas yra bendraturčiai tik žemės sklypo, bet ne gyvenamojo būsto atžvilgiu. Šios aplinkybės nepakeičia ir tai, jog iki 2003 m. atsakovui priklausantis gyvenamasis namas buvo laikomas butu Nr. 5, (duomenys neskelbtini), nes bendrąją nuosavybę apsprendžia ne adresas, o asmenų valdomas objektas – ieškovių vienas gyvenamasis namas, o atsakovo – kitas gyvenamasis namas, t.y. atskiri gyvenamieji namai.

Ieškovių nurodyta aplinkybė, jog ginčo rūsiu naudojosi abiejų namų gyventojai todėl, kad kito rūsio nebuvo, bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Byloje nėra įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, jog namo, kuriame nuosavybę turi ieškovės, gyventojai naudojosi rūsiu iki butų privatizavimo, kad įstatymo nustatyta tvarka rūsys buvo priskirtas naudojimui, kokią paskirtį ginčo rūsys atliko pagrindinio daikto atžvilgiu. Taip pat nėra įrodymų, kad abiejų namų butų savininkai rūsiu naudojosi ir po butų privatizavimo. Į bylą pateiktas įrodymas Žvėryno seniūnijos vyr. inžinieriaus P. B.-05-27 rašto kopija (t 1, b.l. 49) negali būti laikomas įrodymu pagrindžiančiu rūsio priskyrimą naudojimui abiejų namo gyventojams. Tokia išvada daroma dėl to, jog raštas pasirašytas asmens, kuris nėra seniūnijos atstovas pagal įstatymą; antra, šis raštas yra adresuotas A. D., kuri pagal byloje esančius įrodymus rašto surašymo metu buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė, tačiau A. D. butą privatizavo be rūsio (t 1, b.l. 22), iš ko akivaizdu, kad rašte nurodyti duomenys nebuvo laikomi tikrais – atitinkančiais realią padėtį, privatizuojant minėtam asmeniui šiuo metu priklausantį butą, kuris yra tame pačiame name kaip ir ieškovių butai. Todėl vien šiuo raštu remiantis nėra pagrindo išvadai, kad ginčo rūsys buvo oficialiai priskirtas naudotis namo (duomenys neskelbtini).

Pirmos instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, o pagrindinį dėmesį skyrė įrašams tiek minėtose butų pirkimo-pardavimo sutartyse, tiek paveldėjimo teisės pagal įstatyme liudijime, bei įrašuose nekilnojamojo turto registre, jog šalia įgyjamo ieškovių butų yra nurodytas rūsys, laikė, kad ši sąlyga yra pagrindinė, apsprendžianti ieškovių nuosavybės teises į ginčo rūsį. Kolegija su šia teismo padaryta išvada nesutinka. Nenustačius, jog ginčo rūsys yra ieškovėms priklausančių butų, ar namo kuriame yra jų butai, priklausinys, nėra pagrindo teismo padarytai išvadai dėl ieškovėms nuosavybės teisių į ginčo rūsį remiantis vien tik paminėtais įrašais. Padaryti įrašai apie rūsio buvimą yra nekonkretūs – rūsiai nėra identifikuoti. Kaip jau minėta, rūsys nėra namo, kuriame yra ieškovių butai priklausinys, todėl tokie nekonkretūs įrašai minėtuose dokumentuose nėra pagrindas išvadai, kad įrodo ieškovių nuosavybės teisę į ginčo rūsį. Pažymėtina, kad nei privatizacijos metu, nei ieškovėms įgyjant butus kitų jų sudarytų sandorių metu ginčo butas kaip atskiras objektas nebuvo suformuotas ir inventorizuotas, todėl ir negalėjo būti ieškovėms parduotas butų privatizacijos metu. Be to, ieškovės nei savo ieškiniuose, nei bylos nagrinėjimo metu neakcentavo privatizacijos procese veiksmų susijusių su rūsio pirkimu, t.y. jos nenurodė ir neteikė įrodymų, kad būtent rūsys buvo įtrauktas į privatizuojamų jų objektų plotą, kad rūsio kaina buvo įskaičiuota į jų, ar butus su rūsiais privatizavusių asmenų, mokamą išpirkimo kainą, neteikė įrodymų, kaip prie pirkimo-pardavimo sutarčių esančiuose planuose pažymėti ir apskaityti butams priklausantys rūsiai.

Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB "Mūsų laikas" v. UAB "Vorto", bylos Nr. 3K-3-88/2005; 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“, bylos Nr.3K-3-134/2008; kt. Ieškovės šių aplinkybių neįrodė, todėl teismui nebuvo pagrindo tenkinti ieškovių ieškinio.

Taip pat kolegija sutinka ir su apelianto nurodytų argumentų dėl ieškinio senaties praleisimo. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas taikė netinkamai. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios, neįvertino to, kad bylos duomenimis, ieškovės nurodė, jog atsakovas neleido joms naudotis rūsiu nuo pat nuosavybės teisės į namą įgijimo, t.y. nuo 1996 m. balandžio mėn., rūsį užrakindamas ir neužilgo užmūrydamas įėjimo į rūsį duris. Kaip jau minėta, byloje nėra nustatyta, kad ieškovės kokiu nors būdu mėgino ginti šią pažeistą teisę. Šiuo atveju, ta aplinkybė, jog atsakovas tik 2003 m. pakeitė savo namo adresą ir kartu su namu inventorizavo po namu esantį ginčo rūsį, neduoda pagrindo išvadai, kad tik nuo tada prasidėjo ieškovių teisių į nuosavybę pažeidimas. Kaip teigia ieškovės, jos laikė, jog joms ginčo rūsys priklauso bendrosios nuosavybės teise su atsakovu, tokiu būdu atsakovui neleidžiant nuo 1996 m. ieškovėms naudotis savo nuosavybe akivaizdu, kad jos negalėjo to kitaip suprasti, kaip tik jų teisių į nuosavybę bei naudojimosi ja pažeidimo. Atsižvelgtina ir į tai, kad abi ginčo šalys iš esmės pripažįsta, kad gyvendamos kaimynystėje konfliktavo dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi, taip pat dėl atsakovo atliekamų statybos darbų tarp jam priklausančio namo ir garažo, tai rodo ir byloje esantys rašytiniai įrodymai (t 1, b.l. 47, 48, 53). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad ieškovės, veikdamos kaip vidutiniškai protingas, rūpestingas ir atidus žmogus, turėjo sužinoti apie savo pažeistas į nuosavybę teises nuo 1996 m. Akivaizdu, kad ieškovės nepateisinamai delsė ginti tariamai pažeistą savo interesą ir pažeidė atsakovo teisėtų lūkesčių, įgytų teisių apsaugos principus, nes ne tik neginė savo pažeistų teisių per atitinkamas institucijas, bet nesikreipė ir į teismą, kai turėjo tam pagrindą. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas buvo treji metai; ieškinio senaties termino eigos pradžia buvo apibrėžta 1964 m. CK 86 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiškai ieškinio senaties termino pradžios momentas apibrėžtas CK 1.127 straipsnio 1 dalyje. Ieškovėms ieškinio terminas pasibaigė 1999 m. Kadangi šiuo atveju nėra reikšminga tiksli data, nes į teismą dėl teisių gynimo ieškovės kreipėsi 2009-03-10, t.y. pasibaigus beveik 10 metų ieškinio senačiai, todėl kolegija dėl tikslesnės datos nepasisako.

Kolegijai priėmus naują sprendimą perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Atmestus ieškinį bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovių. Atsakovas pirmos instancijos teisme patyrė 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t 1, b.l. 79), už apeliacinį skundą jis sumokėjo dalį priklausančio mokėti žyminio mokesčio – 500 Lt, nuo kitos dalies žyminio mokesčio – 1433 Lt sumokėjimo jis buvo atleistas Vilniaus apygardos teismo 2011-09-21 nutartimi. Atsakovui iš viso priteistina 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų patirtų tiek pirmos apylinkės, tiek apeliacinės instancijos teisme. Taip pat iš ieškovių lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei: nesumokėta žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis ir 137,03 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu šalims pirmos instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1, 3, 5 d., 96 str. 2 d., 98 str.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija

nusprendė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Iš ieškovių D. L., N. G. ir J. G. lygiomis dalimis priteisti atsakovui P. K. 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų (po 500 Lt iš kiekvienos) ir 1570,03 Lt (po 523,34 Lt iš kiekvienos) valstybei (įmokų kodas 5660)