Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-582-493/2011

2010 m. rugsėjo 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Algimanto Smolsko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Nomedai Sireikytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, nuteistajam A. C.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. C. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2011-06-01 nuosprendžio, kuriuo A. C. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą numatytą BK 138 str. 1 d. ir paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant tęsti mokslus ir neatlygintinai per laisvės apribojimo bausmės laiką išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei per laisvės apribojimo laiką būti namuose nuo 22 val. iki 7 val.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš A. C. 1400,20 Lt (vienas tūkstantis keturi šimtai Lt 20 cnt) išlaidų nukentėjusiojo M. A. sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti Valstybinės ligonių kasos naudai.

Nukentėjusiojo M. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. C. priteista 4000 (keturi tūkstančiai) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, taikytas K. C. 12 500 lt sumai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. C., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. apie 24 val. bendrabučio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šakių mieste, laiptų aikštelėje, tyčia, kumščiais ir kojomis sudavė mažiausiai septynis smūgius į įvairias kūno vietas M. A., tuo padarydamas jam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose – skruostuose – nosyje, dešinės akies obuolio pogleivinę kraujosruvą, poodines kraujosruvas nosyje – kairės akies vokuose, dešiniame žande – lūpose, kairės ausies kaušelyje – spenio srityje, dešinės alkūnės sąnaryje – žąste, viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimus kairiame smilkinyje, gilius odos nubrozdinimus ausies kramslyje, kraujosruvą kairės ausies būgnelyje, galvos smegenų sukrėtimą, nosies kaulų lūžimą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Remdamasis vienų liudytojų parodymais, o atmesdamas kitus, teismas privalo tai motyvuoti. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pripažino teisingais tik nukentėjusiojo ir su juo buvusių asmenų (liudytojų) parodymus ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinantį nuosprendį, kodėl atmetė su nuteistuoju buvusių asmenų (liudytojų) parodymus nuosprendyje nepasisakė.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde išdėstė versiją, kad galimai kažkoks kitas konfliktas jau buvo kilęs ir vykęs name, ir jo metu galėjo būti sužalotas M. A., o galėjo jis tęstis ir po nedidelio incidento tarp jo ir trijų asmenų, dalyvaujant kitiems asmenims, jam su draugais iš pastato jau išbėgus, nes nukentėjusysis ir jo draugai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme aiškino apie jiems iš paskos ėjusią 5-6 vaikinų grupę. Su nuteistuoju daugiabutyje 2010-08-28 apie 24 val. buvę D. D. ir E. G. su juo laiptais nekilo, konflikte su trimis laiptais nulipančiais asmenimis nedalyvavo, priešingų įrodymų nepateikta, jiems įtarimai ir kaltinimai nepareikšti.

Nuteistojo teigimu, net ir tuo atveju, jei visos konflikto aplinkybės būtų objektyviai nustatytos ir jis būtų pagrįstai pripažintas kaltu pagal B K 138 str. 1 d., teismas nepagrįstai priteisė iš jo 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o ligonių kasai 1400,20 Lt sumą.

Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nagrinėjamas laikantis BPK, CK ir CPK reikalavimų. BPK 111 str. nustato, kad civiliniu atsakovu materialiai už padarytą žalą atsakantis asmuo į bylą kaip civilinis atsakovas įtraukiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo nutartimi. Vykstant ikiteisminiam tyrimui jis buvo nepilnametis, todėl civiliniu atsakovu į bylą buvo įtrauktas tėvas K. C., tačiau atsakovais privalėjo būti įtraukti abu tėvai. Pilnamečiu kaltinamasis tapo bylą perdavus nagrinėti teisme, tačiau teismas jo civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje nepatraukė, todėl civilinis ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu.

Nukentėjusysis M. A. privalo įrodyti patirtą turtinę žalą, pagrįsti jos dydį ir paaiškinti, kodėl reikalauja priteisti atitinkamo dydžio neturtinę žalą. M. A. ieškinyje šių būtinų reikalavimų nesilaikyta. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos nukentėjusiajam atlyginimo klausimą, nuosprendyje išdėstęs teorines neturtinės, žalos atlyginimo nuostatas, nepasisakė, kodėl nukentėjusiojo ieškinį tenkina dalinai priteisdamas 4000 Lt, nemotyvavo kuo pasireiškė nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala ir kodėl teismo paskirtos, o ne kitos sumos reikia patirtai žalai atlyginti.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis A. C. ginčija kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, apeliaciniu skundu nesutinka su priteistu žalos atlyginimu, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis neįvykdė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., 395 str. visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino teisingai, ir pagrįstai A. C. pripažino kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmos instancijos teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai kvalifikavo apelianto veiką ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Nors nuteistasis A. C. kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos neprisipažino, jo kaltę, padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Byloje nukentėjusiojo M. A., liudytojų M. M., D. V., iš dalies E. G., D. D. parodymais bei kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais nenuginčijamai nustatyta, kad A. C. tyčia suduodamas nukentėjusiajam, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad specialisto išvadoje Nr. G368/10(10) nurodyta, jog M. A. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, t.y. sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, ranka, kumščiu, koja ir pan., sužalojimai padaryti mažiausiai septynių smūgių ir trauminių poveikių pasekoje, o specialisto paaiškinime papildomai nurodyta, kad M. A. nustatyti sužalojimai visi kartu ir kiekvienas atskirai yra kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir galėjo gautis tik suduodant tiesioginius smūgius: ranka, kumštimi, koja. Nosies kaulų lūžimas kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris galėjo gautis vieno smūgio pasekoje. Nosies kaulų lūžimas galėjo būti padarytas suduodant kumštimi į veido sritį.

Nukentėjusiojo M. A. parodymai yra vienodi, nuoseklūs ir netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo. Nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad 2010-08-27 tarp 24 ir 01 val., jis su draugais ėjo į pastatą iš paskos ėjo jaunuolių grupė, kurie iš jų šaipėsi. Jie užlipo laiptais, A. pribėgo, pradėjo koliotis ir sudavė vieną smūgį. Tai vyko antro aukšto hole. Kai A. sudavė vieną smūgį jis prirėmė A. prie sienos ir ramino, kad baigtų konfliktą. Kur tuo metu dingo D. ir M., jis nematė. Jam iš nugaros vienas, ar du paėmė už rankų, užlaužė, tada A. smogė į veidą, jis kažkiek suklupo, tada prasidėjo spardymas. Po to jie visi nuėjo į viršų, o jis nulipo žemyn ir priėjęs prie lango bandė nusivalyti kraują. Tuo metu išgirdo, kad vaikinai lipa žemyn. Atsisukęs pamatė, kad A. bėga prie jo dar sudavė du smūgius, po ko jis parvirto ir jį pradėjo spardyti. Paskui jie truputį atsitraukė, tada jis pabėgo. Nosį jam sulaužė tuo metu, kai jis parkrito, ir jam spyrė. Šalia jo tuo metu buvo A., o kitas A. draugas ramino ir sakė, kad jau baigtų, užteks. Kai jis buvo ligoninėje A. jam skambino ir mėgino grasinti. Pirmą smūgį jam sudavė A., tuo metu, kai jis buvo A. prispaudęs prie sienos, kad nemuštų M..

Liudytojas M. M. parodė, kad jis tą vakarą buvo išgėręs ir mažai ką prisimena. Jam kažkas trenkė, bet kas nežino. Kas pradėjo konfliktą, nežino. Į bendrabutį ėjo su D. V., vėliau apie įvykį jam papasakojo D. V..

Liudytojas D. V. parodė, kad jis, M. ir M. susitiko parke, nuėjo link bendrabučio. Iš paskos jiems ėjo grupelė jaunuolių, kurie juos užgauliojo. Įėjus į bendrabutį, jiems iš paskos įėjo ta grupelė vaikinų. Kilo konfliktas. Jis traukė M., o M. buvo pasigavęs A.. Kas buvo toliau, jis nežino. Kiek tų kitų asmenų buvo, negali tiksliai pasakyti, gal 5-6. M. su A. buvo susikibę. Nuo ko gavo smūgį M., jis nežino, nematė, nes buvo tamsu. Kai ėjo į bendrabutį, A. buvo sveikas, o paskui atrodė baisiai. Jis matė, kaip M. sudavė smūgį į petį, į galvą. A. buvo prispaudęs M. prie sienos, ką kalbėjo negirdėjo. Jis M. išsivedė, matė, kad konfliktinė situacija, nenorėjo muštis. M. nesiorientavo dėl smūgio, todėl jį išsivedė į lauką. M. buvo smūgis suduotas pačiame pirmame aukšte, toje aikštelėje ties laiptais. M. A. su A. C. buvo susikabinę taip pat pirmame aukšte prie pirmųjų laiptų.

Nuteistasis nepagrįstai skunde teigė, kad teismas kaltę grindė tik nukentėjusiojo ir su juo buvusių asmenų (liudytojų) parodymais ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinantį nuosprendį, kodėl atmetė su nuteistuoju buvusių asmenų (liudytojų) parodymus nuosprendyje nepasisakė. Šis nuteistojo skundo argumentas neatitinka faktinių duomenų, kuriais grindžiamas nuosprendis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti ir liudytojų E. G. bei D. D. parodymai, tiek šių liudytojų, tiek paties nuteistojo parodymais neginčijamai nustatytas fizinio smurto panaudojimas nukentėjusiojo atžvilgiu faktas. Tai, kad liudytojų E. G. ir D. D. parodymai nebuvo identiški nukentėjusiojo ir liudytojų M. M. bei D. V. parodymams dėl smūgių skaičiaus ar kitų konflikto aplinkybių, nuteistojo kaltės nepaneigia, juolab, kad nustatyti sužalojimai, jų pobūdis visi kartu ir kiekvienas atskirai yra kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ką neginčijamai patvirtina aukščiau paminėta specialisto išvada.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais. Teismas faktines veikos padarymo aplinkybes nustatė, vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato ribų įrodymams rinkti. Įstatymas nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymai byloje įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visos bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant nuosprendį pirmosios instancijos teisme, nenustatyta. Šakių rajono apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį A. C. atžvilgiu išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs esmines bylos aplinkybes, patikrinęs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus. Įrodymų visumos pagrindu teismas padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl A. C. nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 138 str. 1 d., padarymo.

Nepagrįstas yra nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog galimai kažkoks kitas konfliktas buvo kilęs ir vykęs name, ir jo metu galėjo būti sužalotas M. A.. Jokių duomenų dėl anksčiau ar panašiu laiku buvusio kito incidento toje pačioje vietoje, nenustatyta ir nėra, todėl teisėjų kolegija tai vertina kaip nuteistojo siekį vengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat dėstė versiją, kad jis gynėsi nuo pasikėsinusio į jį asmens, o savo veiksmais nepadarė ir negalėjo padaryti M. A. specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų. Ši nuteistojo versija aptarta ir paneigta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriame pagrįstai konstatuota, kad teisė į būtinąją gintį iškyla tik tada, kai egzistuoja būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties situaciją sukelia pavojingas kėsinimasis. Šioje byloje tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jokio realaus ir akivaizdaus pavojaus nuteistojo gyvybei ar sveikatai neįžvelgė ir nenustatė, jokių duomenų apie nuteistojo galimai patirtus sužalojimus nėra, todėl tirti keliamą nuteistojo versiją dėl būtinosios ginties buvusio reikalingumo nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo.

Nuteistasis taip pat nurodė, kad civiliniu atsakovu į bylą buvo įtrauktas tėvas K. C., tačiau atsakovais privalėjo būti įtraukti abu tėvai, o kaltinamajam tapus pilnamečiu, kuomet byla buvo perduota teismui, jo civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje nepripažino, todėl civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu.

Šie nuteistojo apeliacinio skundo motyvai atmestini kaip nepagrįsti. Kurį iš tėvų, kaip kaltinamojo atstovu pagal įstatymą pripažinti civiliniu atsakovu, vieną iš tėvų ar abu, sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas, o nuteistajam (šiuo atveju kaltinamajam) tapus pilnamečiu žala visada priteisiama iš kalto asmens ir papildomai jį pripažinti civiliniu atsakovu nėra jokio teisinio pagrindo, įstatymas tai nenumato.

Teismas, spręsdamas neturtinės žalos nukentėjusiajam atlyginimo, klausimą, pilnai įvertinio ir atsižvelgė į visas aplinkybes, taip pat į teismų praktiką, esant tokio pobūdžio sužalojimams, tinkamai argumentavo ir pagrįstai M. A. nustatė priteistinos 4000 Lt neturtinės žalos dydžio atlyginimą ir tinkamai tai nuosprendyje nurodė.

Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma A. C. kaltę, įvykdžius jam inkriminuojamą nusikaltimą, patvirtino. Nuteistojo apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti A. C. apeliacinio skundo argumentais įstatyminio pagrindo nėra.

Įvertinus tai kas išdėstyta, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. C. apeliacinį skundą atmesti.