Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Sodyba pažymėta 1934 metų topografiniame žemėlapyje bei 1941 m. topografiniame rastriniame žemėlapyje. Atsižvelgiant į šią topografinę medžiagą ir iš tuometinio Aukštadvario regioninio parko direkcijos gautą minėtą raštą, 2021-06-02 buvo išduotos planavimo sąlygos kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti Nr. V3-6.1-23. Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT), atlikusi teritorijų planavimo dokumento patikrinimą, nustatė mažareikšmius trūkumus, kuriuos nurodė pašalinti. Trūkumus pašalinus dokumentai buvo pateikti derinti Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijai, kadangi Aukštadvario regioninio parko direkcija buvo panaikinta, o teritorijas perėmė Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija (toliau – ir Direkcija). Direkcija informavo, kad privaloma iš naujo su prašymu kreiptis dėl sodybos atkūrimo. Pareiškėjas 2022-09-16 kreipėsi į Direkciją dėl leidimo buvusios sodybos atstatymui gavimo. Tačiau atsakovė ginčijamu sprendimu prašymo netenkino, kadangi nėra duomenų, jog žemės sklype yra buvęs gyvenamasis namas. Direkcija neneigia fakto, kad kartografinėje medžiagoje galima identifikuoti statinį, tačiau šis statinys nėra vienareikšmiškai identifikuotas kaip gyvenamasis namas.

Pažymėjo, jog žemės ūkio paskirties žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo gyvenamasis namas (sodyba), kadangi stačiakampio formos simboliais 1934 bei 1941 metų topografiniuose žemėlapiuose buvo žymimi mažų sodybų (dvory) gyvenamieji namai, tai įrodo šalia esančiose sodybose išlikę gyvenamieji namai, kurie tame pačiame žemėlapyje pažymėti tokiu pat simboliu. Vertinant istorinį tarpukario laikotarpį (topografinių žemėlapių, kuriuose atvaizduota sodyba, datos: 1934 ir 1941 metai) tenka konstatuoti, jog tuo metu sodybos prabangos tikslais tik rekreacinėms reikmėms Lietuvos valstybės teritorijoje nebuvo statomos, todėl abejonės, jog egzistavo sodyba be gyvenamojo namo gerokai prasilenkia su protingumo kriterijais. Kita vertus, civilizacinės liekanos (kapitalaus priekrantės liepto poliai, vaismedžiai, vaiskrūmiai) neturėtų kelti abejonių, jog to laikmečio žmonės įprastinės vartosenos objektus būtų kūrę ne prie savo gyvenamojo būsto. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, prašė skundą patenkinti.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) 2 straipsnio 52 dalyje nustatyta, kad buvusi sodyba - vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, - nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. STĮ 13 straipsnio 3 dalies 9 punkte nustatyta, kad buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė.

Buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose bei valstybiniuose parkuose tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-02-12 nutarimu Nr. 106 patvirtintame Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Šiuo atveju Direkcija išnagrinėjusi pareiškėjo 2022-09-16 prašyme „Dėl buvusios sodybos atstatymo“ pateiktą kartografinę medžiagą 1934 m. topografinį žemėlapį M 1:25000 (Karo štabo Topografijos skyrius 1936 m. leidinys) bei 1941 m. topografinį rastrinį žemėlapį (nomenklatūra N-35-50-A) Tarybų Sąjungos Raudonosios armijos generalinio štabo leidinys Ml:50000 orientuotas, taip pat šių žemėlapių pagrindu UAB „Geodeziniai matavimai“ pateiktą specialistų R. P. ir A. S. išvadą „Archyvinės kartografinės medžiagos tyrimas sodybos vietos nustatymui“, negalėjo identifikuoti pareiškėjo nurodytame sklype buvus vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo).

Pagal minėtą teisinį reglamentavimas, pagrindinis sodybos pastatas yra gyvenamasis namas, o teisė statyti pastatą buvusios sodybos vietoje yra siejama su gyvenamojo namo buvimo asmeniui priklausančiame žemės sklype nustatymu. Direkcija neneigia fakto, kad pateiktoje kartografinėje medžiagoje galima identifikuoti statinį, tačiau šio statinio negalima vienareikšmiškai identifikuoti kaip gyvenamojo namo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, prašė skundą atmesti.

Šioje byloje iš esmės kilo ginčas dėl 2022-10-18 Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos sprendimo Nr. (7.10 MR)-SD-1075 „Dėl leidimo atstatyti buvusią sodybą (duomenys neskelbtini), neišdavimo“, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą statybai, atkuriant buvusią sodybą žemės sklype, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2021-05-14 iš tuometinio Aukštadvario regioninio parko direkcijos gavo raštą Nr. V3-2.17-92 „Dėl buvusios sodybos atstatymo“, kuriame nurodyta, kad Aukštadvario regioninio parko direkcija, išnagrinėjusi pateiktus dokumentus, turimą archyvinę medžiagą, neprieštarauja žemės ūkio paskirties žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) atkurti buvusią sodybą. 2021-06-02 buvo išduotos planavimo sąlygos kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti Nr. V3-6.1-23. NŽT, atlikusi teritorijų planavimo dokumento patikrinimą, nustatė mažareikšmius trūkumus, kuriuos nurodė pašalinti. Pareiškėjas nurodytus trūkumus pašalino ir 2022-06-12 kreipėsi į Direkciją dėl leidimo buvusios sodybos atstatymui nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas).

Direkcija ginčijamu 2022-10-18 sprendimu Nr. (7.10 MR)-SD-1075 „Dėl leidimo atstatyti buvusią sodybą (duomenys neskelbtini), neišdavimo“ atsisakė išduoti leidimą statybai, atkuriant buvusią sodybą ginčo žemės sklype, kadangi nėra duomenų, jog ginčo žemės sklype yra buvęs gyvenamasis namas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-10-26 nutarimu Nr. 1054 patvirtintu Aukštadvario regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų specialiuoju planu ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-11-11 įsakymu Nr. D1-763 patvirtinto Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plano sprendiniais, ginčo žemės sklypas patenka į Aukštadvario regioninio parko Strėvos aukštupio kraštovaizdžio draustinį (konservacinio prioriteto funkcinę zoną) ir į apsauginių agrarinių teritorijų specializuoto apsauginio ūkininkavimo (ŽAs) bei apsauginių miškų specializuoto apsauginio ūkininkavimo (MAs) kraštovaizdžio tvarkymo zonas.

STĮ 2 straipsnio 52 dalyje nustatyta, kad buvusi sodyba - vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, - nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. STĮ 13 straipsnio 3 dalies 9 punktas numato, kad buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė.

Buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose bei valstybiniuose parkuose tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-02-12 nutarimu Nr. 106 patvirtintame Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos apraše. Tvarkos aprašo 9 punkte nurodyta, kad saugomos teritorijos direkcija ar savivaldybės administracija priima sprendimą, kad nėra galimybės atstatyti buvusią sodybą, jeigu valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijose pareiškėjo prašyme nurodytame žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, nėra galimybės identifikuoti buvusios sodybos pastatus (nepažymėti vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba jos atskiri pastatai arba visa sodyba nepažymėta sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje) arba teise atkurti konkrečią buvusią sodybą jau buvo pasinaudota (realizuota statytojo teisė pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą).

Šiuo atveju Direkcija nurodė, kad išnagrinėjusi pareiškėjo 2022-09-16 prašyme „Dėl buvusios sodybos atstatymo“ pateiktą kartografinę medžiagą: 1934 m. topografinį žemėlapį M 1:25000 (Karo štabo Topografijos skyrius 1936 m. leidinys) bei 1941 m. topografinį rastrinį žemėlapį (nomenklatūra N-35-50-A) Tarybų Sąjungos Raudonosios armijos generalinio štabo leidinys Ml:50000 orientuotas, taip pat šių žemėlapių pagrindu UAB „Geodeziniai matavimai“ pateiktą specialistų R. P. ir A. S. išvadą „Archyvinės kartografinės medžiagos tyrimas sodybos vietos nustatymui“, negalėjo identifikuoti pareiškėjo nurodytame sklype buvus vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo).

Pažymėtina, kad UAB „Geodeziniai matavimai“ parengtoje specialisto išvadoje buvęs statinys apibrėžiamas kaip buvęs pastatas, sodyba, vienkiemis, o ne kaip imperatyviai nurodyta Tvarkos aprašo 9 punkte - identifikuoti buvusios sodybos pastatus (priklausomai nuo mastelio - vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba visa sodyba pažymėta sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje). Be to STĮ 2 straipsnio 52 dalyje taip pat nurodyta, jog buvusi sodyba - vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų.

Taigi, tiek pagal Tvarkos aprašo 9 punktą, tiek pagal STĮ 2 straipsnio 52 dalį, pagrindinis sodybos pastatas yra gyvenamasis namas, o teisė statyti pastatą buvusios sodybos vietoje yra siejama su gyvenamojo namo buvimo asmeniui priklausančiame žemės sklype nustatymu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Direkcija neneigia fakto, kad pateiktoje kartografinėje medžiagoje galima identifikuoti statinį, buvusį ginčo žemės sklype, tačiau nei kartografinės medžiagos sutartiniai ženklai, nei UAB „Geodeziniai matavimai“ parengtoje specialistų išvadoje šis statinys nėra vienareikšmiškai identifikuojamas kaip gyvenamasis namas. Nustatyta tik tai, jog lyginant visus vietovės kartografavimo duomenis, ortofotografinius ir topografinius žemėlapius, topografinis simbolis, žymintis sodybą, pastatą, ar vienkiemį, patenka į ginčo žemės sklypo ribas.

Pareiškėjas teismui pateikė specialisto G. P. konsultacinę išvadą (2023-04-04), kurioje nurodoma, kad į ginčo žemės sklypo teritoriją patenkančio pastato tipas/paskirtis – atskiros nedidelės sodybos gyvenamasis namas. Specialistas vadovavosi tais pačiais jau ankščiau minėtais ir tiek atsakovui, tiek teismui pateiktais 1934 m. ir 1941 m. topografiniais žemėlapiais ir tyrimo metu nustatė, kad visuose nagrinėtuose žemėlapiuose į ginčo žemės sklypo ribas visa apimtimi patenka sutartiniu ženklu pažymėtas pastatas. Iš esmės dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra. Direkcija ir neneigė fakto, jog pateiktoje kartografinėje medžiagoje galima identifikuoti statinį, tačiau šio statinio negalima vienareikšmiškai identifikuojamas kaip gyvenamojo namo.