Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-17 · Administracinė byla Nr. I-4029-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-17
Bylos Nr.
I-4029-142/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4029-142/2016
Proc. Nr. 3-61-3-04334-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

A. V. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 3 687,48 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2011 m. liepos mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose. Paaiškina, kad kameros nebuvo pakankamai vėdinamos, nes nėra priverstinės ventiliacijos. Nurodo, kad dėl to pareiškėjui pradėjo skaudėti skrandis ir galva, sutriko miegas, tenka iki šiol vartoti vaistus. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K darbuotojai buvo labai grubūs, netaktiški, žemo intelekto. Be to, per visą laikotarpį niekas nepaėmė išskalbti rūbų, o maudytis į dušą vesdavo tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas nurodo, kad visa tai jį menkino ir žemino, vertė pasijusti tarsi gyvuliui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai, pareiškėjas nurodė teismui, kad dalyvauti posėdyje nepageidauja (b. l. 82).

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 24–32). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2013 m. sausio 25 d. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita. Prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 78).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Kaip minėta, pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 25 d. (pagal Pravieniškių pataisos namų atvirosios kolonijos spaudą ant voko) (b. l. 3). Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui ar kitus savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei, susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti. Teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.

Lukiškių TI-K prašant taikyti ieškinio senatį, konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, galimai kilusią laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. teismui pateikė praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, teisiškai nėra svarbu, kaip šioje byloje būtų spręstas pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimas, todėl teismas nenagrinėja skundo bei atsiliepimo argumentų dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos buvimo) minėtu laikotarpiu.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 25 d. iki 2013 m. sausio 25 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina, be kita ko, iš minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 27–28), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2012 m. rugpjūčio 25–31 d. ir 2012 m. rugsėjo 1–7, 11–16, 18 d. pareiškėjas kartu su dar 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 282, kurios plotas – 7,82 kv. m, 2012 m. rugsėjo 19–27 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 332, kurios plotas – 7,43 kv. m, 2012 m. spalio 26–28 d. pareiškėjas su kitais 3–4 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 111, kurios plotas – 7,45 kv. m, nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 189, kurios plotas – 7,86 kv. m, dalį 2012 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas su kitais 5 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 117, kurios plotas – 7,31 kv. m, dalį 2013 m. sausio 24 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 269, kurios plotas – 7,68 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėjui iš viso 57 paras (dalį jų – iš dalies) nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teismas pažymi, kad nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, o dideliu mastu jis pasireiškė tik pavieniais atvejais (pavyzdžiui, 2012 m. spalio 28 d., dalį 2012 m. lapkričio 20 d.), todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip minėta, pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K jiems buvo sudarytos sąlygos išsimaudyti tik vieną kartą per savaitę. Be to, nebuvo suteikiama rūbų skalbimo paslauga.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos ir ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 68 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas pareiškėjui galimybę praustis po dušu vieną kartą per savaitę, šio higienos normos reikalavimo nepažeidė. Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarką nustato aprašas, patvirtintas Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103. Minėtas aprašas numato, kad suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis, apmokėti skalbimo ar cheminio valdymo paslaugą. Pagal minėto tvarkos aprašo 11 punktą, suimtasis ar nuteistasis, neturintis pinigų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs tokius prašymus. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 17 d. pažymoje (toliau – Ūkio skyriaus pažyma) taip pat nurodyta, kad patalinė (tiek valdiška, tiek ir asmeninė), nuteistųjų ir suimtųjų apatiniai rūbai vieną kartą per savaitę skalbiami nemokamai ir grąžinami suimtiesiems arba nuteistiesiems jau sausi (b. l. 34). Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo su rūbų skalbimu susiję argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip minėta, pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo įrengtos priverstinės ventiliacijos.

HN 76:2010 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus. Ūkio skyriaus pažymoje nurodyta, kad visos Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliai (per langą) (b. l. 33). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkama vėdinimo sistema, atmetami kaip nepagrįsti. Pareiškėjo nurodomas oro trūkumas neatsiejamai susijęs su jau konstatuotu Lukiškių TI-K kamerų perpildymu, t. y. situacija, kai nedidelio ploto kameroje (apie 7 kv. m) buvo laikoma po 3, 4, o kartais ir daugiau asmenų.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai buvo grubūs ir netaktiški. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuo konkrečiai pareiškėjo atžvilgiu pasireiškė tokie pareigūnų bruožai, nurodyti pareiškėjo. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamo ir žeminančio pareigūnų elgesio. Pareiškėjas skunde teismui to taip pat nenurodė. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tam tikrus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės susijusios pareigūnų netinkamu elgesiu yra labai abstraktaus pobūdžio, todėl įrodinėjimo našta šiuo aspektu Lukiškių TI-K nepriklauso. Be to, Lukiškių TI-K objektyviai negali įrodyti to, ką neigia. LVAT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad pareiškėjui nesiskundus dėl tam tikrų kalinimo sąlygų, įrodymų Lukiškių TI-K pateikti negali (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Taigi, pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju byloje visgi buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) (dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kamerų ploto užtikrinimo), teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K patyrė neturtinę žalą, kurią skunde įvertino labai tikslia suma, t. y. 3 687,48 Eur.

Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas savo neturtinę žalą įvardijo kaip patirtą pažeminimą, nepatogumus, sveikatos pablogėjimą.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. LVAT tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009). Kita vertus, dėl CK 6.250 straipsnio taikymo LVAT teisminėje praktikoje buvo išaiškinta ir tai, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1289-575/2015 taip pat buvo vertintas neigiamo poveikio intensyvumas ir buvo konstatuota, kad pareiškėjui neatsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Vėliau LVAT praktikoje buvo sugrįžta prie žalos prezumpcijos, t. y. buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). 2016 m. balandžio 25 d. LVAT panašių faktinių aplinkybių administracinėje byloje (Nr. A785-822/2016), kurioje taip pat buvo nustatytas, tačiau tik trumpalaikis (7 parų) minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimas, konstatavo žalos atsiradimo faktą.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad precedentų konkurencijos atveju turi būti atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką. Atitinkamai, atsižvelgiant į vėlesnę LVAT praktiką ir į nagrinėjamoje byloje nustatyto pažeidimo trukmę (beveik 2 mėn.) bei mastą (pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atsižvelgiant taip pat ir į baldų bei sanitarinio mazgo užimamą kameros plotą, kartais nesiekė net 1,5 kv. m), galima teigti, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius fizinius nepatogumus, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas esant nurodytiems neteisėtiems veiksmams (neužtikrinant minimalaus pareiškėjui priklausiusio gyvenamojo ploto), žala – pareiškėjas dėl to patyrė žalą, kaip ji yra suprantama CK 6.250 straipsnio prasme, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pažymėtina, kad nustatyti pažeidimai (dėl ploto trūkumo) nebuvo nepertraukiami. 2012 m. gruodžio 7 d. psichiatras po pareiškėjo apžiūros asmens sveikatos istorijoje nurodė, kad nusiskundimų pareiškėjas neturi, sutrikimai nepastebėti (b. l. 19). 2013 m. kovo 26 d. pareiškėjas skundėsi skrandžio skausmais, padidėjusiu rūgštingumu, pareiškėjui buvo skirti vaistai (b. l. 20). Teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 342,00 Eur, skaičiuojant 6,00 Eur už vieną parą (57 paros x 6,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 3 687,48 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 342,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 342,00 Eur (tris šimtus keturiasdešimt du eurus 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė