Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-302-238/2015;

Teisėjas: Virginijus Kalkauskas Proceso Nr. 1-65-1-00948-2011-8;

2015 m. gegužės 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nukentėjusiajam V. T., nuteistajam A. L., jo gynėjai advokatei Alvydai Medišauskienei, išteisintajam D. N., jo gynėjai advokatei Loretai Kraujutaitienei, nuteistajam T. J., teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. T. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. L. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 183 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiojo V. T. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. L. nuteistas pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, kurios vykdymas vadovaujantis LR BK 75 straipsniu atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų. Tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama ir apeliacinių skundų dėl šios nuosprendžio dalies negauta.

D. N. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 24 straipsnio 6 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas T. J., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas ir apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. buvo kaltinamas tuo, kad žodiniu susitarimu su nukentėjusiuoju V. T., įsipareigodamas atlikti jam paslaugas – įrengti visą namo santechniką, laikotarpiu nuo 2009 metų gegužės 11 d. iki 2009 metų rugsėjo 29 d. Kaune, Kęstučio g. 45 namo kieme, pasinaudodamas V. T. įgytu pasitikėjimu, iš V. T. per penkis kartus paėmė iš viso 25100 litų avansą santechnikos darbams V. T. statomame name, esančiame Kauno rajone, Raudondvario seniūnijoje, Dūminio kaime, atlikti ir nupirkti santechnikos darbams reikalingas medžiagas – pamaišymo vožtuvą (ladomatą), dvi akumuliacines talpas, du siurblius ir kitas namo katilinei įrengti skirtas medžiagas. Tačiau atlikdamas tik dalį darbų – už 9542,51 litų, o kitų žodiniu susitarimu prisiimtų įsipareigojimų nevykdydamas, santechnikos darbų neatlikdamas, santechnikos darbams reikalingų medžiagų nenupirkdamas ir pinigų negražindamas, pasisavino jam patikėtą V. T. turtą – 15557,49 litus, tuo nukentėjusiajam V. T. padarydamas 15557,49 litų turtinę žalą, tai yra padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 183 straipsnio 1 dalyje.

D. N. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje, iš anksto susitarė su A. L. ir T. J. pagrobti UAB „Amžiaus projektai“ turtą. Jis turėjo padėti tai padaryti stebint namą, esantį adresu: Kauno rajone, Karmėlavoje, Pušyno g. 19C, kad niekas neateitų, neatvažiuotų ir tokiu būdu nebūtų užklupti įvykio vietoje. Be to, jis iš anksto pažadėjo padėti realizuoti pagrobtus daiktus. Laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 18 d. 19:32:48 iki 2011 m. gruodžio 19 d. 16:45:42 val. T. J. ir A. L., A. L. vairuojamu automobiliu „Dodge Grand Caravan”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko į Kauno rajone, Karmėlavoje, Pušyno g. 19C esantį namą. A. L. replių pagalba išlaužė durų spyną ir kartu su T. J. įsibrovė į UAB „Amžiaus projektai“ įrenginėjamą daugiabutį namą, iš kurio pagrobė UAB „Amžiaus projektai“ priklausantį turtą: du kondensacinius katilus „WOLF CBG-75“ Nr. 8613184 bendros 17974,56 litų vertės, dvi pajungimo grupes katilui „WOLF 2070434“, bendros 1571,02 litų vertės, cirkuliacinį siurblį „WILO STAR-Z 25/6“ Nr. 004047573, 525,95 litų vertės, cirkuliacinį siurblį „WILO STAR-RS 25/7“ Nr. 004037310, 314,23 litų vertės, apsauginį vožtuvą „WATTS 6 bar 1“ Nr. 0218306, 58,47 litų vertės, korpusą šaltam vandeniui „BB 1-10“, 207,62 litų vertės, filtro korpuso raktą „SW-3“, 12,35 litų vertės, laikiklį korpuso tvirtinimui „Big Blue“, 31,20 litų vertės, kampinį nupylimo vožtuvą su skale „DN3/4“ Nr. 1085206, 72,74 litų vertės, papildymo vožtuvą „WATTS 0,5-3 bar“ Nr. 0240105“, 66,43 litų vertės, tiesų automatinį nuorintoją „WATTS ½“ Nr. 0251410, 29,93 litų vertės, du cirkuliacinius siurblius „WILO TOP-RL 30/6.5“ Nr. 002045635, bendros 1006,34 litų vertės, nukentėjusiajam E. B. priklausančią kampinę metalo pjaustyklę, 350 litų vertės. Šiuos daiktus 2011 m. gruodžio 19 d. D. N., iš anksto pažadėjęs realizuoti, padėjo iškrauti iš A. L. automobilio „Dodge Grand Caravan”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) H. J. priklausančiame garaže, esančiame adresu: Kaune, Tarpukalnio g. 7. Taip padėjo pagrobti svetimą turtą, tuo padarė UAB „Amžiaus projektai“ bendrą 21870,84 litų turtinę žalą, nukentėjusiajam E. B. 350 litų turtinę žalą, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 24 straipsnio 6 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo V. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl A. L. išteisinimo (kaltinimas pagal LR BK 183 straipsnio 1 dalį)

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad A. L. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 183 straipsnio 1 dalyje.

Kolegija pažymi, kad sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais ir argumentais, nes jie yra teisingi ir pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta jokių rašytinių dokumentų, išskyrus V. T. pateiktą raštelį, kurie patvirtintų tarp jo ir A. L. buvusį sandorį. Liudytojai D. R. ir V. K. patvirtino, kad jie V. T. statomame name atliko darbus, jog dalis santechnikos darbų jau buvo padaryti. Nustatyta, kad dokumentų dėl darbų atlikimo ir priėmimo niekas nesurašinėjo. Jokių finansinių operacijų, iš kurių būtų galima matyti, kokios pinigų sumos buvo sumokėtos už atliktus darbus ar įsigytą įrangą, tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo nenustatyta, todėl remiantis vien tik žodiniu susitarimu, negalima pagrįstai manyti, kad A. L. jam patikėtą V. T. turtą neteisėtai pavertė savo turtu, t. y. turtą pasisavino, turėdamas tikslą jo negrąžinti ir tokiu būdu jį užvaldyti.

Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad iš A. L. parodymų matyti, kad būdamas savo santechninių darbų srities specialistas ir jausdamas V. T. specialiųjų žinių trūkumą ir pasitikėjimą juo, nesudarė atliekamų darbų sąmatos, sutarties, taip padarydamas V. T. neįmanomu įrodyti jo įsipareigojimų apimties ir turinio, ir tuo, vengdamas sutarties vykdymo ir žalos atlyginimo, pasinaudojo. Teismas nepragrįstai šios aplinkybės neįvertino kaip kliūties V. T. civilinio proceso priemonėmis apginti pažeistas teises. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti, kadangi vien rašytinės sutarties nesudarymas nesuponuoja išvados, kad A. L. iš anksto, turėdamas tiesioginę tyčią, siekė pasisavinti svetimą V. T. priklausantį turtą. Kaip matyti iš bylos duomenų, tarp A. L. ir V. T. yra susidarę civiliniai teisiniai santykiai, t. y. paslaugų sutartis. Įstatymas neįpareigoja šalių šią sutartį sudaryti rašytine forma, tačiau nesant rašytinės sutarties, faktų dėl šios sutarties vykdymo įrodinėjimas tampa apsunkintas. Nepaisant to, prokurorė nepagrįstai dėl šio fakto laiko atsakingu A. L., kadangi kiekvienas asmuo, sudarydamas sutartį ir tikėdamasis apginti savo teises, kylančias iš sutarties, turi būti pakankamai apdairus ir, siekdamas sklandaus sutarties vykdymo, tokią sutartį sudaryti raštu. Pažymėtina, kad nesant rašytinės sutarties, galimybė ginti savo teises nagrinėjamu atveju yra apsunkinama ne tik V. T., tačiau ir A. L., todėl negalima teigti, jog rašytinė sutartis nebuvo sudaryta A. L. pasinaudojus V. T. žinių trūkumu, kadangi, nesant tokios sutarties, įrodinėjimo procesas tampa apsunkintas abiem civilinių santykių šalims.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013). Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Taigi kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nukentėjusysis V. T. savo pažeistas teises gali ginti civilinio proceso tvarka.

Pažymėtina ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas, remdamasis in dubio pro reo principu, pagrįstai konstatavo, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime kaltinamajam nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje darydamas išvadas, pagrįstai rėmėsi kaltinamojo nekaltumo prezumpcija, bet kokias abejones vertino kaltinamojo naudai ir vadovavosi suformuota teismų praktika.

Atsižvelgus į aptartas aplinkybes darytina išvada, kad ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis yra teisėta ir pagrįsta, o ją naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais įstatyminio pagrindo nėra. Todėl nukentėjusiojo apeliacinis skundas ir prokurorės apeliacinis skundas šioje dalyje nepagrįsti ir atmestini.

Dėl D. N. išteisinimo (kaltinimas pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį)

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto D. N. išteisinimo dėl kaltinimo pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad išteisintasis padarė šią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl D. N. nekaltumo padarius šią nusikalstamą veiką, nurodė abejones dėl A. L. parodymų bei pirminių D. N. parodymų, kurie, teismo nuomone, nepatvirtina, jog jis tikrai suvokė apie neteisėtą svetimo turto įgijimą. Tačiau, kolegijos nuomone, šios išvados neatitinka bylos aplinkybių. Šiuo atveju išnagrinėtus įrodymus teismas įvertino pažeisdamas LR BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumos.

D. N. buvo kaltinamas dėl to, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje, iš anksto susitarė su A. L. ir T. J. pagrobti UAB „Amžiaus projektai“ turtą – D. N. turėjo padėti tai padaryti stebėdamas namą, esantį adresu: Kauno rajonas, Karmėlava, Pušyno g. 19C, kad niekas neateitų, neatvažiuotų ir tokiu būdu nebūtų užklupti įvykio vietoje. Dėl šio kaltinimo teismas jį išteisino. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų, teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė konstatavęs, kad A. L. kelis kartus savo parodymus dėl D. N. vaidmens nusikaltimo padaryme keitė, be to, nustatyta, kad dabartiniu metu tarp kaltinamųjų yra susiklostę blogi santykiai, todėl neatmestina galimybė, kad A. L. apkalba D. N., taip pat atkreipė dėmesį, kad kaltinamasis T. J. paaiškino, jog jis nežino, ar D. N. suprato apie vykdomą vagystę. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nuteistojo A. L. ir išteisintojo D. N. parodymų turinį, su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinka.

LR BK 178 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kuris pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. LR BK 24 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Norint pripažinti asmenį padėjėju, būtina nustatyti ir tyčią jo veikoje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuojama, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog D. N. tikrai suvokė apie neteisėtą svetimo turto įgijimą, todėl jo veikoje nėra tyčios, kuri yra būtina siekiant kvalifikuoti veiksmus pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad D. N. neabejotinai suprato, jog A. L. ir T. J. siekė pagrobti būtent svetimą turtą, o jis padėjo tai padaryti stebėdamas namą, esantį Kauno rajone, Karmėlavoje, Pušyno g. 19C, kad niekas neateitų, neatvažiuotų ir tokiu būdu A. L. ir T. J. nebūtų užklupti įvykio vietoje darantys nusikalstamą veiką – vagystę įsibrovus į patalpą.

Ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos D. N. pripažino visiškai ir paaiškino, kad A. L. ir T. J. jam pasakė, jog yra tokie šildymo katilai, kuriuos galima pavogti ir taip „pasidaryti“ pinigų, jis suprato, kad reikia padėti, t. y. pasaugoti, pažiūrėti, ar niekas neatvažiuoja, jis padėti sutiko. Po keleto dienų jis nuėjo pas A. L., vėliau atėjo ir T. J., tuomet jie parodė jam daugiabutį namą, iš kurio ketino vogti šildymo katilus. Jam reikėjo saugoti, kad netikėtai prie to namo niekas neprivažiuotų. Jis su savo automobiliu nuvažiavo prie kapinių esančios stovėjimo aikštelės, kuri yra ant kalniuko, ir nuo jos galėjo matyti, kas važiuoja link tos pusės. Po vienos ar kelių valandų pro jį pravažiavo A. L. automobilis ir, kaip jie buvo susitarę, jis nusekė iš paskos. Jie nuvažiavo į Kauno r., Karmėlavos II k. ir atokiau pastatę automobilį su pavogtais katilais paliko. Taip pat nurodė, kad dėl padaryto nusikaltimo jis nuoširdžiai gailisi (2 t., b. l. 132). Be to, iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad 2012-05-22 D. N., patvirtindamas savo apklausos metu nurodomas aplinkybes, parodė Kauno rajone, Karmėlavos seniūnijoje, Karmėlavoje, Pušyno gatvėje esantį kalniuką, ant kurio atvyko su savo automobiliu „BMW”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stebėjo Karmėlavoje, Pušyno g. 19C esantį daugiabutį namą, bei nurodė kryptį, kuria A. L. ir T. J. nuėjo prie Pušyno g. 19C esančio daugiabučio, iš kurio pagrobė šildymo įrangą (2 t., b. l. 147–148). Be to, D. N. ikiteisminio tyrimo metu dėl padarytos nusikalstamos veikos visiškai pripažino ir dalyvaujant gynėjui (2 t., b. l. 139, 140), kuris užtikrino tinkamą įtariamojo gynybą, taigi neįtikinama apelianto versija, kad jis buvo suklaidintas tyrėjų ir dėl nenustatytų priežasčių save apkalbėjo. Šios apklausos metu apeliantas papildomai nurodė, kad jis su A. L. dėl atlyginimo už pavogtus katilus nesitarė, jam nieko nebuvo pasiūlyta, jis padėjo iš draugiškumo. Iš šių D. N. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų akivaizdžiai matyti, kad jam buvo žinoma ir suprantama apie brovimosi į statomą namą neteisėtumą, todėl jis saugojo A. L. ir T. J., kad šie galėtų saugiai įvykdyti nusikalstamą veiką.

Ta aplinkybė, kad išteisintasis D. N. šių savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino teisme, nereiškia, jog šie parodymai yra niekiniai ir neturintys įrodomosios vertės. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu. Dėl to jokio pagrindo jais nesivadovauti nėra. Juose yra užfiksuotos reikšmingos aplinkybės, kurios ne tik paneigia D. N. teisme duotus parodymus, tačiau ir patvirtina bylos aplinkybes, nustatytas kitais teisme išnagrinėtais įrodymais, t. y. nuteistojo A. L. parodymais.

Ikiteisminio tyrimo metu A. L. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino visiškai ir paaiškino, kad jis susitarė su T. J., kad jis jam padėtų pavogti šildymo katilus su visa įranga, kadangi jis vienas tų katilų nebūtų pakėlęs. D. N. paprašė, kad jis pasaugotų pagrindinį įvažiavimą į statomą namą, kad niekas neatvažiuotų ir taip jie nebūtų užklupti įvykio vietoje. Taip pat nurodė, kad tiek T. J., tiek D. N. žinojo, ką kiekvienam reikės daryti (2 t., b. l. 32–36).

Nagrinėjant bylą teisme išteisintasis D. N. nurodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies. A. L. jam sakė, kad neatgauna pinigų, ir paklausė, ar jis negali padėti susigrąžinti pinigus. A. L. buvo skolingas kažkoks asmuo. Jo paprašė pasaugoti, kad niekas neatvažiuotų, kad galėtų pasiimti savo pinigus ar daiktus, ar santechnikos įrankius. Jis automobiliu nuvažiavo į aikštelę ir sekė, kad jeigu matys judėjimą link A. L., kur jis buvo, tai praneš. Kai pamatė atvažiuojantį A. L., suprato, kad daiktus pasiėmė. Pripažįsta, kad viskas vyko, bet nepripažįsta, kad žinojo, jog A. L. daiktus vagia. Mano, kad A. L. jį apkalba, o po apklausos protokolu ikiteisminio tyrimo metu pasirašė, nes priešingu atveju pareigūnai sakė sulaikys jį trim parom, nenorėjo prarasti darbą, todėl išsigando (6 t., b. l. 84, 85). Apeliacinės instancijos teismas šį D. N. paaiškinimą, kuris iš esmės atsirado tik bylą nagrinėjant teisme, laiko gynybine versija, siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės. Neįtikinami D. N. paaiškinimai, kuriais jis teigia saugojęs, kad niekas neatvažiuotų į vietą, kurioje A. L. ėjo neva pasiimti savo pinigus, daiktus ar santechnikos įrankius, tačiau nežinojęs, kad tokiu būdu yra vykdoma vagystė. Kaip ir skunde nurodo prokurorė, ikiteisminio tyrimo metu visi trys įtariamieji visiškai prisipažino padarę nusikalstamą veiką, ir jokios skolos ar daiktų susigrąžinimo versijos iškelta nebuvo, jų parodymai dėl padarytos vagystės buvo visiškai tapatūs, be to, D. N. šiuos parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. D. N. gynybos argumentai, kad jis nesuvokė, jog yra daroma nusikalstama veika, ir manė, kad A. L. teisėtai nori susigrąžinti savo daiktus, yra neatitinkantis tikrovės ir neįtikinami, kadangi kiekvienas apdairus žmogus suvokia, jog siekiant susigrąžinti savo daiktus nėra reikalinga saugoti teritoriją ir stebėti, kad joje neatsirastų kitų asmenų. Tai, kad teisiamojo posėdžio metu T. J. nenurodė, jog padarant nusikalstamą veiką dalyvavo ir D. N., jo nedalyvavimo fakto nepatvirtina, kadangi jis galimai, kaip nusikalstamos veikos bendrininkas, siekia padėti D. N. išvengti atsakomybės, be to, jis ne kategoriškai teigė, kad D. N. tuo metu nebuvo, o nurodė, kad galėjo jo ir nematyti. Šis T. J. paaiškinimas atitinka A. L. ir D. N. parodymus apie tai, kad D. N. prieš vykdant vagystę atvažiavo savo automobiliu ir, atsistojęs nuošaliau, stebėjo aplinką, todėl T. J. tuo metu galėjo ir nesutikti. Niekuo nepagrįsta ir D. N. versija, kad jis buvo suklaidintas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, todėl išsigando ir save apkalbėjo, kadangi jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai visiškai atitiko kitų įtariamųjų – A. L. ir T. J. parodymus. Be to, teisiamojo posėdžio metu A. L. nurodė, kad D. N. atvažiavo pas jį ir klausė dėl vagystės, kada galima pavogti katilus, dėl vagystės tarėsi visi trys. Teigė, jog D. N. žinojo, jog jis saugo du dujinius katilus, ir pasiūlė juos pavogti, vėliau, prieš įvykdant vagystę, jis saugojo teritoriją, kad kas nors neatvažiuotų. D. N. tvirtina, kad jo santykiai su A. L. šiuo metu yra konfliktiški, todėl jis šioje byloje jį apkalba. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo metu duotus nuoseklius D. N. parodymus apie vykdomą vagystę, daro pagrįstą išvadą, kad, net jeigu jo ir A. L. santykiai nėra geri, tai šiuo atveju jis stengiasi ne apkalbėti D. N., o teisingai papasakoti įvykio aplinkybes ir nepadėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. L. detaliai nepapasakojo apie D. N. vaidmenį darant nusikalstamą veiką, savaime nesuponuoja išvados, kad jo parodymai yra nenuoseklūs ir laikytini nepatikimais. Manytina, kad A. L., analogiškai kaip ir T. J., iš pradžių siekė padėti išvengti D. N. baudžiamosios atsakomybės, tačiau vėliau A. L. šią poziciją pakeitė ir pateikė paaiškinimus, kurie visiškai atitinka paties įtariamojo D. N. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo A. L. ir išteisintojo D. N. ikiteisminio tyrimo metu bei tiesiamojo posėdžio metu duotus parodymus, taip pat nuteistojo T. J. parodymus, atsižvelgęs į šių įrodymų visumą, sprendžia, kad D. N. iškelta versija, jog jis nesuprato, kad A. L. ir T. J. atlieka neteisėtus veiksmus – vagystę įsibraunant į patalpą, yra nepagrįsta ir neįtikinama, todėl atmetama.

Nepaisydamas nustatytų aplinkybių, teismas pažymi, kad byloje jokiais objektyviais ir neginčijamais duomenimis nenustatyta, kad D. N. būtų iš anksto pažadėjęs padėti realizuoti pagrobtus daiktus. Tai, kad D. N. pažadėjo pagrobtus daiktus kitą dieną iškrauti A. L. nurodytu adresu ir juos iškrovė, nėra laikytina padėjimu šiuos daiktus realizuoti (t. y. juos parduoti, iškeisti, gauti iš jų naudos ar pan.), todėl ši dalis iš kaltinimo šalintina ir baudžiamojon atsakomybėn D. N. dėl šios neįrodytos nusikalstamos veikos aplinkybės netrauktinas.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai sudaro vieningą visumą vienas kitą papildančių įrodymų, patvirtinančių, kad D. N. padėjo bendrininkams A. L. ir T. J. pagrobti turtą, šiems įsibrovus į namą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad D. N., veikdamas bendrininkų grupėje, iš anksto susitarė su A. L. ir T. J. pagrobti UAB „Amžiaus projektai“ turtą ir padėjo jiems tai padaryti stebėdamas namą, esantį Kauno rajone, Karmėlavoje, Pušyno g. 19C, kad niekas neateitų, neatvažiuotų, ir tokiu būdu saugojo bei pridengė A. L. ir T. J., kad šie nebūtų užklupti įvykio vietoje šiomis aplinkybėmis: D. N. saugojant bei pridengiant nusikaltimo bendrininkus laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 18 d. 19:32:48 iki 2011 m. gruodžio 19 d. 16:45:42 val., T. J. ir A. L., A. L. vairuojamu automobiliu „Dodge Grand Caravan”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko į Kauno rajone, Karmėlavoje, Pušyno g. 19C esantį namą. A. L. replėmis išlaužė durų spyną ir kartu su T. J. įsibrovė į UAB „Amžiaus projektai“ įrenginėjamą daugiabutį namą, iš kurio pagrobė UAB „Amžiaus projektai“ priklausantį turtą: du kondensacinius katilus „WOLF CBG-75“ Nr. 8613184, bendros 17974,56 litų vertės, dvi pajungimo grupes katilui „WOLF 2070434“, bendros 1571,02 litų vertės, cirkuliacinį siurblį „WILO STAR-Z 25/6“ Nr. 004047573, 525,95 litų vertės, cirkuliacinį siurblį „WILO STAR-RS 25/7" Nr. 004037310, 314,23 litų vertės, apsauginį vožtuvą „WATTS 6 bar 1“ Nr. 0218306, 58,47 litų vertės, korpusą šaltam vandeniui „BB 1-10“, 207,62 litų vertės, filtro korpuso raktą „SW-3“, 12,35 litų vertės, laikiklį korpuso tvirtinimui „Big Blue“, 31,20 litų vertės, kampinį nupylimo vožtuvą su skale „DN3/4“ Nr. 1085206, 72,74 litų vertės, papildymo vožtuvą „WATTS 0,5-3 bar“ Nr. 0240105“, 66,43 litų vertės, tiesų automatinį nuorintoją „WATTS ½“ Nr. 0251410, 29,93 litų vertės, du cirkuliacinius siurblius „WILO TOP-RL 30/6.5“ Nr. 002045635, bendros 1006,34 litų vertės, nukentėjusiajam E. B. priklausančią kampinę metalo pjaustyklę, 350 litų vertės. Tokiu būdu D. N. padėjo pagrobti svetimą turtą, tuo padarydamas UAB „Amžiaus projektai“ bendrą 21870,84 Lt (6334,23 Eur) turtinę žalą, nukentėjusiajam E. B. 350 Lt (101,37 Eur) turtinę žalą, todėl D. N. nusikalstama veika kvalifikuotina kaip padėjimas įvykdyti vagystę įsibraunant į patalpą pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. Kadangi D. N. padarė nusikaltimą, todėl jis baustinas. Skirdamas D. N. bausmę, teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (LR BK 41 straipsnio 2 dalis) ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (LR BK 54 straipsnis). D. N. padarė vieną tyčinį, baigtą, apysunkį nusikaltimą, jis nusikalto veikdamas kaip padėjėjas, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad veiką padarė bendrininkų grupėje (LR BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, jį neigiamai charakterizuojančių aplinkybių byloje nėra. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes daroma išvada, kad teisingumo principas bus įgyvendintas ir bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus D. N. LR BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę su įpareigojimu neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, jos dydį parenkant artimą LR BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytam vidurkiui.

Esant šioms aplinkybėms konstatuojama, kad prokurorės apeliacinio skundo dalis dėl D. N. nepagrįsto išteisinimo yra pagrįsta ir tenkinama, nuosprendis keistinas, panaikinant jo dalį dėl D. N. išteisinimo ir priimant naują nuosprendį. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, jog D. N. padarė LR BK 24 straipsnio 6 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (LR BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Kauno apygardos teisme 2015 m. kovo 17 d. ir 2015 m. balandžio 15 d. iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nuteistiesiems T. J. ir A. L. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme, iš T. J. prašoma išieškoti 102,25 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, o iš A. L. prašoma išieškoti 92,64 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Šie prašymai netenkintini. LR BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistųjų klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. LR BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų priteisti iš nuteistųjų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ir 326 straipsnio 4 dalimi,

nusprendė:

Nukentėjusiojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria D. N. dėl kaltinimo pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

D. N. pripažinti kaltu padarius LR BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, ir paskirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieniems) metams, įpareigojant per 6 mėnesių laikotarpį neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Išaiškinti D. N., kad jis per laisvės apribojimo laikotarpį privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.