- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-06-04
- Bylos Nr.
- 2A-1587-275/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-08146-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- UADBB „Astrum Vitae“
- Ieškovas
- O. A.
- Kategorijos
- 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UADBB „Astrum Vitae“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. A. ieškinį atsakovui UADBB „Astrum Vitae“ dėl darbo užmokesčio ir negautų pajamų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, pateikdama ieškinį, kuriame nurodė, kad 2009-06-16 su atsakovu sudarė darbo sutartį Nr. 29, pagal kurią pradėjo dirbti draudimo brokere. Darbo sutartis buvo nutraukta 2010-06-17. Su ieškove nebuvo visiškai atsiskaityta jos atleidimo dieną. Jai atsakovas nesumokėjo 1 416,51 Lt kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, 55,83 Lt vidutinio darbo užmokesčio nuo 2010-06-17 iki visiško atsiskaitymo su ieškove dienos, taip pat už 1 331 valandų dirbtus viršvalandžius per 2009-06-15 iki 2010-06-17 laikotarpį. Ieškovė paskaičiavo, kad sutartas 4,85 Lt minimalus valandinis atlyginimas už valandą nebuvo sumokėtas už dirbtus viršvalandžius, todėl prašė priteisti 9 683,03 Lt sumą. Taip pat ieškovė paskaičiavo, kad atsakovas nesumokėjo 3 732,47 Lt už sudarytas gyvybės ir negyvybės draudimo sutartis. Ieškovė nurodė, kad atsakovas neatidavė jai priklausančio klientų sąrašo, todėl ji negalėjo pranešti klientams apie jų draudimo polisų pabaigą ir informuoti apie būtinybę sudaryti naujas sutartis. Ieškovė paskaičiavo, kad dirbdama 11 mėnesių be klientų sąrašo, negavo 2 530,28 Lt pajamų, todėl prašė teismo jas priteisti. Taip pat ieškovė prašė priteisti 20 000 Lt neturtinę žalą, nes atsakovui neišmokėjus darbo užmokesčio, neatidavus klientų sąrašo, kaip darbo priemonės, ji patyrė nepatogumų, emocinį sukrėtimą, krito pasitikėjimas savimi, pasijuto beteisė ir bejėgė.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinio pareiškimą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo UADBB „Astrum Vitae“ ieškovei O. A. 3 691,92 Lt įskaitant mokesčius neišmokėto darbo užmokesčio, 1 775 Lt įskaitant mokesčius kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, 5 041 Lt įskaitant mokesčius už uždelsimo laiką ir vidutinį darbo valandos užmokestį, skaičiuojant po 71 Lt įskaitant mokesčius už vieną darbo valandą per savaitę nuo sprendimo priėmimo dienos iki visiško atsiskaitymo, 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Dėl ieškinio senaties
Teismas nurodė, kad atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo. Atsakovo argumentą, kad ieškovė, nesutikdama su darbo laiko pakeitimu, turėjo kreiptis į teismą per vieno mėnesio terminą, teismas atmetė kaip nepagrįstas. Motyvavo, kad Darbo kodekso 95 str. 1 d. numato, jog būtinosios darbo sutarties sąlygos yra darbuotojo darbovietė ir darbo funkcijos. Byloje dėl jų ginčo nėra. Be kita ko, byloje nekyla ginčas ir dėl darbo laiko, o tik dėl teisingo apmokėjimo už darbą. Darbo kodekso 27 str. 2 d numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai. Taigi, teismas atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį atmetė, kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
Dėl priedo už darbo rezultatus
Darbo sutarties 3 punkte nėra nurodytas sulygtas užmokestis už atliktus darbo rezultatus, tačiau tai nesudaro pagrindo nemokėti ieškovei už polisų išrašymą, t.y. už faktiškai atliktą darbą (Konstitucijos 48 str. 1 d., Darbo kodekso 2 str. 1 d. 6 p., 186 str. 1, 3 d.). Teismas nustatė, kad ieškovei per laikotarpį nuo 2009-06-15 iki 2010-06-17 buvo priskaičiuotas ir išmokėtas 116,40 Lt pagrindinis darbo užmokestis, 116,78 Lt už atostogas, 510,39 Lt priedas neįskaitant mokesčių. Byloje nustatyta, kad priedo dydis skaičiuojamas procentaliai nuo bendrovės gauto komiso pagal „Mintak“ programos duomenis. Ieškovė paaiškino, kad duomenys apie komisinį mokestį yra paimti iš „Mintak“ programos ir tai yra sudarytų ne gyvybės draudimo sutarčių pagrindu mokėtinos sumos. Ieškovė paaiškino, kad prie 2 725,40 Lt jai priklausančių komisinių pagal „Mintak“ programą, ji pridėjo išrašytų draudimo polisų komisinį mokestį iki Darbo sutarties nutraukimo (viso 2 760,31 Lt), nes programoje užfiksuoti duomenys iki 2010-04-30. Taip pat ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kad ji yra išrašiusi 2 gyvybės draudimo sutartis. Iš lentelės matyti, kad O. A. buvo apskaičiuotas 858 Lt komisinis mokestis. Ieškovė įrodinėjo, kad jai turėjo būti paskaičiuotas 1 600,63 Lt komisinis mokestis pagal formulę, patvirtintą prie Sutarties Nr. AV/INF-20008-26, mokant kaip brokeriui po 51 Lt/SV. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal įmonėje veikusią bendrą nuostatą priedo dydis skaičiuojamas procentaliai nuo bendrovės gauto komiso, įvertindamas tai, kad gyvybės draudimo sutartys yra ilgalaikės, draudimo įmokos didesnės, t.y. jos duoda didesnį komisinį mokestį, sprendė, jog yra pagrindas laikyti, kad darbuotojui galėjo būti skaičiuojamas priedo dydis pagal nurodytą formulę. Teismas, atsakovui nepateikus įrodymų, paneigiančių apskaičiuoto komiso dydį darbuotojai, nesant galimybės nustatyti tiksliai skaičiuotino priedo dydį už gyvybės draudimo sutarties išrašymą, taikė darbuotojui naudingesnę nuostatą ir sprendė, kad ieškovei priklauso 1 600,63 Lt komisas už gyvybės draudimo sutarčių išrašymą (DK 11 str. 2 d., CK 1.5 str., CPK 3 str. 1 d.). Pripažinus, jog ieškovei priklausė 4 360,94 Lt priedo pagal darbo rezultatus, iš šios sumos atimami išmokėti kaip priedas 669,02 Lt įskaitant mokesčius ir priteistina iš atsakovo ieškovės naudai 3 691,92 Lt įskaitant mokesčius (DK 2 str. 1 d. 6 p., 186 str. 1, 3 d., CPK 178, 185 str.).
Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo
Byloje yra nustatytas faktas, kad ieškovei nebuvo sumokėtas visas pagal „Mintak“ programą apskaičiuotas komisas jos atleidimo dieną. Pagal Darbo kodekso 141 str. 3 d., kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Nagrinėjamu atveju ieškovės kaltė nenustatyta. Teisinėje valstybėje negali būti taip, kad darbo užmokesčio priedas būtų mokamas priklausomai nuo subjektyvios darbdavio atstovo valios, nesilaikant įmonėje nustatytos bendros darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos. Nesant galimybės apskaičiuoti vidutinio darbo valandos užmokesčio tiksliai pagal Vyriausybės nutarimą, teismas sprendė, jog protingiausia būtų išdalinti į vienodas dalis priteistą komisą pagal visą dirbtų valandų skaičių. Tokiu būdu skaičiuojant nustatyta, kad ieškovės vidutinės darbo valandos užmokestis yra 71 Lt (3 691,92 Lt / 52 val. = 71 Lt). Uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo 2010-06-17 iki 2011-10-27 (sprendimo priėmimo dienos) sudaro 71 val. Įvertinęs tai, kad ieškovei nebuvo išmokėtas objektyviai pagal „Mintak“ suskaičiuotas komisas, taip pat tai, kad atsakovas siekdamas pelno neveikė atvirai ir sąžiningai, negerbė bendro gyvenimo taisyklių, teismas sprendė, jog nėra pagrindo mažinti priteistino vidutinio darbo valandos užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką. Vadovaudamasis Darbo kodekso 141 str. 3 d., teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 5 041 Lt (71 Lt x 71 sav. = 5 041 Lt) įskaitant pajamų mokestį ir privalomojo socialinio draudimo įmoką vidutinį darbo valandos užmokestį nuo darbo sutarties nutraukimo iki sprendimo priėmimo dienos ir vidutinį darbo valandos užmokestį, skaičiuojant po 71 Lt įskaitant pajamų mokestį ir privalomojo socialinio draudimo įmoką už vieną darbo valandą per savaitę nuo sprendimo priėmimo dienos iki visiško atsiskaitymo.
Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas
Vadovaujantis Darbo kodekso 177 str. 2 d., atsakovas ne vėliau kaip ieškovės atleidimo iš darbo dieną turėjo išmokėti piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Ieškovė reikalauja priteisti 1 416,51 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kaip už visą dieną dirbtą laiką. Teismas sprendė, kad toks reikalavimas negali būti tenkinamas, nes ji dirbo pagal valandinį darbo užmokestį. Piniginė kompensacija ieškovei priklauso už 3,09 d.d., o ieškovės vidutinis neišmokėtos darbo valandos užmokesčio dydis yra 71 Lt. Tokiu būdu, iš atsakovo ieškovės naudai teismas priteisė 1 775 Lt įskaitant pajamų mokestį ir privalomojo socialinio draudimo įmoką (3,09 x 8 = 25 val. x 71 = 1 775 Lt) piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas UADBB „Astrum Vitae“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės O. A. ieškinį atmesti.
Dėl ieškinio senaties
Teismui buvo pareikštas reikalavimas taikyti ieškinio senatį, tačiau teismas pasisakė, kad pagal Darbo kodekso 27 str. 2 d. numatoma, jog bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, todėl atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį atmetė. Teismas netinkamai taikė Darbo kodekso normas. Byloje esanti medžiaga įrodo tą aplinkybę, kad ieškovė savo noru nutraukė darbo sutartį su atsakovu 2010-06-17. Nors Darbo kodeksas nustato bendrąjį ieškinio senaties terminą trejus metus, tačiau su išlyga, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Tokie naikinamieji terminai nustatomi individualiems darbo ginčams. Kadangi ieškovė laikytina kvalifikuotu asmeniu ir turinti ne tik specialųjį su draudimo veikla susijusį išsimokslinimą, bet ir teisinį, todėl darytina išvada, kad apie savo pažeistas teises, kai neva nemokamas papildomas užmokestis už organizacijos veiklos rezultatus tinkamai suvokė jau dirbdama ir visiškai neprotinga ir nesąžininga laikyti, kad apie tokį darbo teisių pažeidimą ieškovė susivokė po metų nutraukusi savo noru darbo sutartį su atsakovu. Laikytina, kad tokiam reikalavimui turėtų būti taikomas mutatis matandis tokie patys terminai, kaip nustato Darbo kodekso 296 str. (darbuotojai, kurie nenutraukę darbo sutarties). Pagal tokį teisinį reguliavimą darbuotojas gali kreiptis į darbo ginčo komisiją per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės, todėl tas pats terminas turėtų būti taikomas analogiškai ir tuo atveju, kai kreipiamasi tiesiai į teismą. Dar trumpesnį terminą nustato Darbo kodekso 297 str. 1 d. kuri nurodo, kad jei darbuotojas nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Ieškinyje ieškovė teigia, kad buvo keičiamos būtinos darbo sąlygos, t.y. darbo užmokestis, todėl darytina išvada, kad vienu ar kitu atveju numatytais aukščiau įvardintose Darbo kodekso straipsniuose terminai pareikšti reikalavimus yra pasibaigę. Ieškovė nepateikė prašymo atstatyti praleistus terminus, todėl ji netenka teisės kelti reikalavimus teisme. Ieškovė atleidimo dieną nepareiškė atsakovui pretenzijos dėl neteisingai paskaičiuoto darbo užmokesčio, taip pat ji nepareiškė atsakovui šių reikalavimų per protingą laiko tarpą, todėl atsakovas negalėjo žinoti apie neva nepriskaičiuotą papildomą užmokestį už pasiektus rezultatus.
Dėl priedo už darbo rezultatus
Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas privalo už bet kokius rezultatus mokėti ieškovei premiją ir premijinio priedo dydį nustatė subjektyviai pagal savo vidinį įsitikinimą 80 nuošimčių nuo atsakovo gautos maržos už draudimo polisų komisinius laikydamas, kad tai teisingas apmokėjimas už darbą pagal Darbo kodekso 2 str. 1 d. 6 p. Tokiu būdu paneigdamas Darbo kodekso 186 str. 3 d. nustatyta normą, kad darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės veiklos rezultatų, kuriuos gali įvertinti tik atsakovo atstovas. Toks darbo teisės aiškinimas prieštarautų protingumo ir teisingumo principams. Ieškovės sudarytų draudimo polisų kiekį teismas nustatė pagal ieškovės pateiktą sąrašą neištyręs objektyviai ir nešališkai, ar iš tikrųjų ieškovė sudarė šias sutartis, tai prieštarauja Civilinio proceso kodekso 183 str. Sprendimo dalis priteisti komisinius už dvi gyvybės draudimo sutartis sumoje 1 600,63 Lt taip pat prieštarauja Civilinio proceso kodekso 183 str. Atsakovas pateikė įrodymus, jog šias sutartis sudarė ne ieškovė, o atsakovo atstovas, kadangi tokių sutarčių ieškovė neturėjo teisės sudaryti. Todėl darytina išvada, kad teismo sprendimas dalyje dėl ieškovei priklausančio 4 360,94 Lt priedo ir 3 691,92 Lt priteisimo už darbo rezultatus yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo
Teismas nustatė, kad darbdavys pagal Darbo kodekso 141 str. 1 d. privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, o pagal to pateis straipsnio 3 d., kai uždelsiamą atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Nors ieškovė prašo priteisti 55,83 Lt vidutinį darbo užmokestį, tačiau teismas nustatęs, kad nėra galimybės apskaičiuoti vidutinio darbo valandos užmokesčio tiksliai pagal Vyriausybės nutarimą, sprendė, kad protingiausią būtų išdalinti į vienodas dalis priteistą komisą pagal visą dirbtų valandų skaičių. Pagal tokį skaičiavimą teismas nustatė, kad vidutinis darbo valandos užmokestis yra 71 Lt ir nustatęs, kad uždelsimo atsiskaityti laikas yra 71 savaitė, priteisė 5 041 Lt. Tokiu būdų teismo apskaičiuotas darbo užmokestis atitinkamai sudaro 71 x 8 = 568 Lt per dieną, t.y. per mėnesį esant 21 darbo dienai 11 928 Lt. Toks skaičiavimas yra visiškai nepagrįstai, kadangi tokio darbo užmokesčio įmonė niekam nemoka ir net šiame verslo sektoriuje tokių komisinių nėra. 2008 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008 nustatė, kad apskaičiuojant vidutinį darbo dienos darbo užmokestį, atsižvelgiama tik į faktiškai dirbtas dienas, todėl tik už darbo dienas priteisiama kompensacija teisinga - ne didesnė už realų darbuotojo vidutinį darbo užmokestį. Kompensacija negali būti didesnė už darbo užmokestį, kurį darbuotojas būtų gavęs, jei uždelstu laikotarpiu būtų dirbęs. Toks komisinių priteisimas negali būti aiškinamas kaip uždelsimas atsiskaityti atleidžiant. Jeigu daryti prielaidą, kad priteista suma yra teisėta, tai dėl pavėluotai išmokėtų priedų už rezultatus turėtų būti taikoma Darbo kodekso 207 str. 1 d., kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 str. 1 d. delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, - darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Todėl darytina išvada, kad teismas netinkamai pritaikė teisės normą reglamentuojančią kompensacijas už ne laiku išmokėtus darbo užmokesčiui prilyginamus mokėjimus.
Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas
Teismas pripažino, kad ieškovės reikalavimas priteisti kompensacijas už nepanaudotas atostogas, kaip už visą darbo dieną dirbtą laiką nėra pagrįstos ir pripažino ieškovei teisę priteisti už 3,09 darbo dienos. Tačiau pritaikė klaidingai paskaičiuotą vidutinį darbo valandos užmokestį įskaitant ir neišmokėtą priedą, kuris pagal teismo skaičiavimą būtų 71 Lt ir priteistina suma lygi 1 775 Lt. Vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas vadovaujantis Vyriausybės nutarimu 2003 m. gegužės 27 d. Nr. 650 Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo. Todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį imama paskutiniai trys darbo mėnesiai ir pagal atsakovo skaičiavimus darant prielaidą, kad ieškovei priklauso priedai už rezultatus vidutinis darbo valandos užmokesčio dydis būtų 29,84 Lt ir galimai priteistina suma kompensacijai už nepanaudotas atostogas būtų 330,93 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovė O. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 27 d sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Priteisti iš atsakovo ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas, pripažindamas, jog ieškovės reikalavimui dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo tiesiogiai Darbo kodekso 297 str. 1 d. netaikomas, vis tiek prašo jį taikyti remiantis įstatymo analogiją. Darbo kodekso 9 str. 3 d. nustatyta, kad neleidžiama taikyti pagal analogiją specialių teisės normų, nustatančių išimtis iš bendrųjų taisyklių. Kadangi Darbo kodekso 27 str. 2 d. yra nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams, vadinasi Darbo kodekso 297 str. 1 d. ir 296 str. numatytieji terminai yra išimtys iš bendrosios taisyklės. Todėl, remiantis Darbo kodekso 9 str. 3 d., atsakovo reikalavimas taikyti minėtose specialiose normose numatytus senaties terminus šioje byloje ir tuo pagrindu panaikinti teismo sprendimą yra neteisėtas bei atmestinas. Atsakovas nurodo, kad neva teismas neištyrė aplinkybių, ar ieškovė sudarė jos nurodytų draudimo polisų kiekį, įskaitant gyvybės draudimo polisus. Su tokiu argumentu ieškovė nesutinka. Ieškovė savo reikalavimą dėl priedų priteisimo už darbo rezultatus grindė tuo, kad būtent ji rengė pasiūlymus, ruošė sutartis ir pildė draudimo polisus atsakovo klientams, t.y. atliko visą paruošiamąjį ir techninį darbą dėl kurio ir tarėsi darbo sutartyje. Tai patvirtina ir paties atsakovo pateiktos kompiuterinės apskaitos sistemos „Mintak“, skirtos draudimo brokerių darbo automatizavimui, duomenys, kuriuose buvo nurodyta, kokius polisus (sutartis) parengė ieškovė. Pateiktų „Mintak“ duomenų atitikimą faktinėms aplinkybėms patvirtino ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu. Be to, tarp kompiuterinės apskaitos sistemos „Mintak“ duomenyse užfiksuotų kaip ieškovės darbo rezultatas, buvo ir atsakovo pateiktos draudimo sutartys, kurias pasirašė ne ieškovė. Atsakovas šių duomenų klaidingumo neįrodė. Todėl teismas remdamasis ieškovės paskaičiavimais bei atsakovo pateiktais kompiuterinės apskaitos sistemos „Mintak“ užfiksuotais duomenis, teisingai apskaičiavo ir priteisė ieškovei priedus už darbo rezultatus. Atsakovas sudarydamas darbo sutartį su ieškove ir nenurodydama konkrečios priedų už darbo rezultatus tvarkos pats prisiėmė riziką, kad ateityje paskaičiuotas priedas gali neatitikti jo lūkesčių. Be to, už dokumentų apie darbo sutarties pasibaigimą tinkamą įforminimą atsakingas yra darbdavys, t.y. atsakovas, tačiau pastarasis teismui nepateikė jokių duomenų, leidžiančių teismui kitaip apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį. Todėl teismui nustačius būtent tokį vidutinį darbo užmokesčio dydį (71 Lt už 1 darbo valandą), konstatuotina, kad atsakovas su tokiu dydžiu sutiko. Dėl šios priežasties atmestini ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Kadangi teismas teisingai ir pagrįstai apskaičiavo vidutinį ieškovės darbo užmokestį, paskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas taip pat yra teisinga bei pagrįsta ir naikinti teismo sprendimą šiuo atsakovo nurodytu motyvu taip pat nėra jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas tenkintinas.
Nustatyta, kad ieškovė pagal darbo sutartį, sudarytą 2009-06-15 atsakovo bendrovėje, kartu vykdydama ir individualią veiklą bei dirbdama UAB „Pelfas“, UAB „Altera Fora“, UAB „Ast Auto“ ( b.l.118, t. I) . Sudarytą su atsakovu darbo sutartį 2010-06-17 nutraukė savo noru. Ieškiniu prašė priteisti 3732,47 Lt neišmokėto atlyginimo kaip priedo už darbo rezultatus, o teismas nustatė, kad atsakovas ieškovei neišmokėjo 3691,92 Lt darbo užmokesčio, nesvarstydamas klausimo, ar ieškovė nėra praleidusi ieškininės senaties termino šiam reikalavimui reikšti. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad teismui buvo pareikštas reikalavimas taikyti ieškinio senatį, o teismas pasisakė, kad pagal DK 27 straipsnio 2 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti motyvai dėl ieškinio senaties netaikymo tik dalyje, kurioje buvo pareikštas ieškovės reikalavimas priteisti dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo ( b. l. 86, t. II) . Teismas, darydamas išvadas dėl priedo už darbo rezultatus priteisimo ( b. l. 89, t. II), dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką, dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, nenurodė argumentų, kuriais atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą šiose reikalavimų dalyse, tuo teismo sprendimas yra nepilnai motyvuotas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad dalinai teismo sprendime nurodyti motyvai, kuriais jis tenkino ieškovės reikalavimus dėl priedų už darbo rezultatus priteisimo, dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, nėra pagrindo daryti išvadai, kad teismo sprendimas nemotyvuotas ir naikintinas dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Apeliacinės instancijos teismas turi pašalinti šį pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą ir padaryti išvadą , ar nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį reikalavimams, kurie buvo patenkinti teismo sprendimu.
Ieškovė reikalavimą priteisti jai priedą už darbo rezultatus grindė tuo, kad atsakovas priskaičiavo ieškovei tik dalį priedų už gyvybės draudimo ir už ne gyvybės draudimo sutartis, nurodydama, kad už darbo laikotarpį – nuo 2009-06-17 iki 2010-06-17 atsakovas turėjo sumokėti jai 1600,63 Lt už gyvybės draudimo ir 2760,31 Lt už ne gyvybės draudimo sutartis, o sumokėjo 628,47 Lt kaip priedą už sudarytas sutartis. Atsakovas atsiliepime į ieškinį ( b. l. 67-69, t. I) nurodė, jog ieškovė, teigdama, kad priedas už darbo rezultatus jai turi būti apskaičiuotas pagal formules, nurodytas tipiniame Apmokėjimo už gyvybės ir ne gyvybės draudimo sutartis priede nustatytas formules, tačiau nepateikė jokio dokumento, pagrindžiančio prašomo priteisti priedo skaičiavimą. Ieškovė nepateikė byloje Tipinio priedo, pagal kurį, ji teigia, atsakovas skaičiuodavo mokėtiną priedą. Atsakovo pareiga buvo pateikti įrodymus, kaip buvo apskaičiuojami darbuotojams mokami priedai už darbo rezultatus, t.y. kokį priedą gaudavo ieškovė pagal darbo sutarties 3 punkte numatytą jai mokėti priedą už darbo rezultatus. Iš byloje pateitos atsakovo pažymos apie ieškovei priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį matyti, jog priedas sumoje 510,39 Lt jai buvo išmokėtas 2010 m. balandžio mėn. , t.y. vieną kartą per darbo laikotarpį. Byloje yra nepatvirtinta kopija Apmokėjimo už gyvybės ir ne gyvybės draudimo sutartis, kurioje nurodyta, jog tai priedas ( nenurodytu numeriu) prie sutarties Nr. AV/INF-208-26 ( b.l.14, t. I). Teismo sprendime nurodyta, jog ieškovė teigia, kad jai už 2 gyvybės draudimo sutartis turėjo būti paskaičiuotas 1600,63 Lt komisinis mokestis pagal formulę, esančią Apmokėjimo lentelėje ( b.l.14, t. I), kaip brokeriui, po 51 /SV. Iš Apmokėjimo lentelės matyti, jog III lygio brokeriui-grupės vadovui mokama 51 sąlyginis vienetas. Teismas padarė išvadą, kad nesant galimybės nustatyti skaičiuotino priedo dydį už gyvybės draudimo sutarties išrašymą, taiko darbuotojui naudingesnę nuostatą, tačiau neargumentuoja, kodėl atmestinas kaip įrodymas atsakovo priskaičiuotas ieškovei priedas prie darbo užmokesčio, nurodytas vyr. finansininkės I. A. P. patvirtintoje lentelėje dėl atlygio Žirmūnų atstovybei ( b. l. 13, t. I). Ieškovė pareiškime teismui nepagrįstai teigia, kad iš šios lentelės matyti, jog jai buvo priskaičiuota tik dalis priklausiusių už jos darbo laikotarpį priedų - 859 Lt už gyvybės draudimo sutartis. Šioje lentelėje, grafoje „ GD“ nurodyta 859 Lt suma, tačiau tai nėra priskaičiuotas priedas už gyvybės draudimo sutartis, o priskaičiuotas priedas nurodytas kitoje lentelės grafoje, kuri pavadinta : „Priedas prie DU O. A.“, joje yra nurodyta suma - 668,51 Lt.
Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad byloje pateikė įrodymus, jog 2 gyvybės draudimo sutartys, už kurias ieškovė reikalauja 1600, 63 Lt priedo, sudarė ne ji, o atsakovo atstovas, kadangi tokių sutarčių ieškovė neturėjo teisės sudaryti, todėl jai šis priedas priteistas nepagrįstai. Ieškovė nurodė, kad sudarė šias sutartis 2009 metais su R. P. ir V. P. ( b.l.23, t. I), pagal kurias R. P. turi mokėti mėnesinę įmoką 200,26 Lt ir nuo šios sumos ieškovei priklauso 817 Lt komiso, o V. P. turi mokėti didesnę, mėnesinę įmoką 256 Lt, ir nuo šios sumos ieškovei priklauso 783,36 Lt. Ieškovės pareiga buvo pateikti įrodymą, kad jai priklausantis priedas turėjo būti apskaičiuotas būtent tokio dydžio, tačiau tokio įrodymo ieškovei nepateikus, reikalavimas šioje dalyje atmestinas.
Atsakovas pateikė į bylą 2009-11-12 įsakymą dėl priedų prie darbo užmokesčio mokėjimo (b.l.162, t. II), , iš kurio matyti kad brokerė O. A. buvo supažindinta su šiuo įsakymu, Jame nurodyta, jog nustatyta darbuotojams uždirbti draudžiant klientus ne mažiau kaip ½ minimalaus darbo užmokesčio, t.y. 525 Lt, o 2010-02-08 įsakymu atsakovas nusprendė keisti bendrovės darbuotojams priedų prie darbo užmokesčio mokėjimo tvarką ir priedus mokėti tik už naujai atvestus klientus ir jų sudarytas sutartis skaičiuojant procentaliai nuo bendrovės gauto komiso už šį klientą pagal Mintak programos duomenis. ( b.l.164, t. II). Atsakovo atstovės paaiškinimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad ieškovė nevykdė planų, dėl to jai nepriklausė ieškovės paskaičiuoto dydžio priedas, priimtinas, atsižvelgiant į tai, kad byloje patiektas įrodymas- 2009-11-12 įsakymas dėl priedų mokėjimo, kuriame teigiam, kad darbuotojas privalo uždirbti ne mažiau, kaip ½ minimalaus darbo užmokesčio, darytina išvada, kad ieškovė byloje nepateikė priešingų įrodymų, t.y. kad ji uždirbo tokią sumą, nuo kurios turėjo būti mokamas priedas pagal 2009-11-12 įsakymą. Atsakovei teigiant, kad tradiciškai brokeriai gauna 40 procentų nuo atvestų klientų, o ieškovei neįrodžius, jog priedas turi būti paskaičiuotas 80 procentų nuo sutarčių, neįrodžius, jog buvo toks susitarimas tarp darbdavio ir darbuotojo, ieškovės reikalavimai ir dalyje dėl priedo priteisimo turėjo būti atmesti.
Ieškovė pateikė ieškinį 2011-05-18, reikalaudama priteisti neišmokėtą priedą ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas už darbo laikotarpį nuo 2009-06-16 iki 2010-06-17. Pripažinus, kad darbo užmokesčio priedas ieškovei nebuvo priskaičiuotas jos reikalaujamo dydžio ir dėl to, kad 2009-11-12 buvo pakeistos darbo sąlygos, t.y. darbo apmokėjimo - priedo skaičiavimas ir ieškovė nesutinka su tokiu pakeitimu, tuo ji ginčija darbo sąlygų pakeitimą, todėl šiam reikalavimui reikšti nustatytas terminas DK 297 straipsnio 1 dalyje, t.y. vieno mėnesio terminą, todėl ji praleido ieškininės senaties terminą reikalavimui dėl neišmokėto priedo reikšti ir nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių praleido šį terminą beveik pusantrų metų.
Kadangi kiti ieškovės reikalavimai susiję su neišmokėto priedo priteisimu, pripažinus, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl teisė į didesnį priedą, kitoje dalyje ieškovės reikalavimai taip pat turėjo būti atmesti, nes ieškinio pareiškimo dienai darbo užmokestis ir kitos išmokos ieškovei buvo išmokėtos pilnai. Teismo sprendimas naikintinas teismui netinkamai įvertinus įrodymus byloje ( CPK 185 straipsnio 1 dalis), tuo netinkamai taikius procesinės teisės normas, t.y. CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu. Paliktina nepanaikinta tik ta teismo sprendimo dalis, kurioje ieškinys buvo atmestas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą dalyje panaikinti ir ieškinį atmesti.