Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad Lukiškių TI-K, neleisdamas pareiškėjui pasirinkti su kuo atlikti bausmę vienoje kameroje, vadovaujasi Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 3 dalimi, todėl pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 70 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims. Pareiškėjo nuomone, tokiu teisiniu reglamentavimu yra pažeidžiamos jo teisės. Atlikdamas laisvės atėmimo bausmę vienas pareiškėjas jaučiasi kankinamas, patiria didelį vienatvės jausmą, dėl ko turėjo kreiptis į psichologą ir psichiatrą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjo teisės gyventi kameroje su jo nuožiūra pasirinktais asmenimis.

Nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimai yra įtvirtinti BVK 70 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Pagal BVK 70 straipsnio 3 dalį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas pirmą kartą (b. l. 56), todėl, vadovaujantis BVK 70 straipsnio 3 dalies pagrindu, pareiškėjas pagrįstai buvo laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Toks pareiškėjo laikymas atitinka jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslus ir saugumo reikalavimus, bei neprieštarauja įstatyme įtvirtintai tvarkai. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas gana ilgą laiką – nuo 2015-04-30 buvo laikomas vienas, negali būti laikoma jo teisių pažeidimu, kadangi teisės aktuose nėra nustatyta suimtųjų galimybė pasirinkti asmenis, su kuriais jie pageidauja atlikti laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BVK nuostatomis, nuteistųjų paskirstymas į kameras yra priskirtas laisvės atėmimo įstaigos diskrecijai, todėl šiuo atveju teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo fakto.

Pagal Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas minėtą nuostatą, 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą sieja visų pirma su valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla. Tai reiškia, jog tokie draudimai yra nustatyti siekiant apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų. Kita vertus, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog ne kiekvienas pareigūno elgesys, turintis žmogui nemalonių padarinių, gali būti pripažintas neteisėtu, kadangi neigiamų padarinių ir tam tikru atžvilgiu kentėjimas atsiranda pritaikius baudžiamajame įstatyme numatytas ir tarptautinės bendrijos pripažįstamas sankcijas (pvz., laisvės atėmimą, baudą, teisių apribojimą ir pan.), kurios nustato atitinkamus asmens suvaržymus. Jie sudaro būtinąjį bausmės elementą ir dėl jų teisėtumo nekyla problemų. Tai reiškia, kad tie atvejai, kai, pavyzdžiui, sulaikytas įtariamasis ar asmuo už padarytą nusikaltimą teismo nubaudžiamas laisvės atėmimu ir dėl to jis patiria tam tikrų nepatogumų ar kenčia, negali būti traktuojami kaip Konstitucijos draudžiamos bausmės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patyrė eilę neigiamų išgyvenimų, negalėdamas laisvės atėmimo bausmę atlikti kartu su kitais nuteistaisiais, vienatvės jausmą ir depresiją, tačiau, teismo vertinimu, tokios pareiškėjui kilusios neigiamos emocijos dėl jam paskirtos bausmės atlikimo sąlygų, savaime negali būti pripažintos orumo pažeminimu ar kankinimu Konstitucijos 21 straipsnio prasme, o tuo pačiu ir patirta neturtine žala.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta ir nenustatęs pareiškėjui padarytos neturtinės žalos bei neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, teismas neturi pagrindo konstatuoti valstybės civilinės atsakomybės pagal pareiškėjo pareikštą reikalavimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar BVK 70 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.).

Šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 70 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos nuostatoms šio prašymo pakankamai nepagrindė, tuo tarpu teismui, išnagrinėjus administracinės bylos faktines aplinkybes ir kilusio ginčo pobūdį, nekilo abejonių dėl pareiškėjo nurodyto reglamentavimo atitikties Konstitucijai. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti BVK 70 straipsnio 3 dalies konstitucingumą (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo R. N. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.