Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-12-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-430/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-11
Bylos Nr.
1A-430/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Violeta Ražinskaitė (pran.), Regina Gaudutienė
Nuteistasis
N. A.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-430/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.3.1; 2.1.7.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Albino Bielskio, Reginos Gaudutienės,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,gynėjai Liudmilai Karvelienei,nuteistajam N. A.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo N. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 12 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš R. N. ir N. A. solidariai priteista R. V. 1 590,26 Lt laidojimo išlaidų bei 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o E. V. – 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. N. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 15 d., apie 11-12 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholinių gėrimų ir veikdamas bendrininkų grupe su R. N., sodininkų bendrijoje „Draugystė“ esančiame namelyje (duomenys neskelbtini), dėl asmeninio pobūdžio motyvų tyčia nužudė 1970 m. gimusį B. V.: iki nurodyto laiko N. A. nuo 2009 m. vasario 14 d. vakaro girtavo jo tėvams priklausančiame sodo namelyje su B. V., vasario 15 d. rytą į namelį atėjo N. A. pažįstamas R. N., kuris atsinešė alkoholinių gėrimų, ir toliau girtavo trise. Kilus nereikšmingo pobūdžio konfliktui tarp R. N. ir B. V., abu pradėjo B. V. mušti, suduodami apie septyniolika smūgių rankomis bei spardydami į įvairias kūno vietas – galvą, kaktą, smilkinį ir kt., padarydami nukentėjusiojo kaktos dešinės bei kairės pusės muštines žaizdas, poodinę kraujosruvą ir muštinę žaizdą kairės ausies kaušelyje, žaizdas ant lūpų, kraujosruvas akių vokuose, kraujo išsiliejimus po obuolių junginėmis, masyvias kraujosruvas pakaušio abiejose pusėse, apatinio žandikaulio dvigubą bei viršutinio dešinio žandikaulio lūžius. Be to, N. A. vieną kartą smogė nukentėjusiajam medine kėde į kaktos kairę pusę, padarydamas muštinę žaizdą, bei sudavė metaline grandine į veido kairįjį smilkinį, padarydamas odos subrozdinimus ir kraujosruvą. Dėl pavartoto smurto – padarytų galvos (veido ir burnos) sužalojimų, nukentėjusiajam esant bejėgiškos būklės, kraujui tekant į kvėpuojamąją gerklę ir kvėpavimo takus, įvyko aspiracija krauju, dėl to nukentėjusysis įvykio vietoje mirė.

Šalies argumentai

Nuteistasis N. A. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Nurodo nesutinkąs, jog jis sudavė nukentėjusiajam paskutinį lemiamą ir mirtiną smūgį koja. Remiantis liudytojų J. V. bei R. J. parodymais, jų akivaizdoje R. N. dešinės kojos kulnu sudavė B. V. 3-4 smūgius į galvą, pataikė į viršugalvį, taigi sukėlė mirtinas pasekmes. Tai patvirtina specialisto išvada. Teismas neatsižvelgė į šių liudytojų parodymus. Apeliantas nesutinka, kad tyčia dėl asmeninio pobūdžio motyvų nužudė nukentėjusįjį, jam sudavė kėde ir metaline grandine. Teismas dėl jo turėjo priimti švelnesnį nuosprendį, nes byloje yra pakankamai objektyvių įrodymų, jog jis neatliko veiksmų, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, N. A. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau netiksliai įvertino N. A. nusikalstamų veiksmų apimtį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinasis, t. y. būtina nustatyti, kad tik kaltininko (šioje byloje abiejų kaltininkų) padaryta veika sukėlė ir sąlygojo atsiradusius padarinius.

Specialisto išvados Nr. M 101/09 (03) duomenys (t. 1, b. l. 64-66) įrodo, jog B. V. mirė dėl aspiracijos krauju – uždusimo, kraujuojant į kvėpuojamąją gerklę bei kvėpavimo takus iš patirtų veido ir burnos srities sužalojimų. Atsižvelgiant į morfologinius požymius, topografinį išdėstymą konstatuoti tokie sužalojimų ypatumai: kaktos dešinės pusės muštinė žaizda padaryta dėl traumuojančio smūginio kontakto su buku ir kietu, suapvalintu kampu daiktu; muštinė kaktos kairės pusės žaizda padaryta dėl traumuojančio smūginio kontakto su kietu bukabriauniu paviršiumi, jį turinčiu daiktu; kaktos kairėje pusėje ir smilkinyje rasti fragmentiniai juostų formos odos nubrozdinimai, poodinė kraujosruva galėjo būti padaryti dėl traumuojančio smūginio-dinaminio kontakto su kietu bukabriauniu turinčiu išsikišimus paviršiumi, daiktu (pvz. pado avalynės briauna); poodinė kraujosruva ir muštinė žaizda kairės ausies kaušelyje padarytos taip pat dėl traumuojančio smūginio kontakto su kietu bukabriauniu paviršiumi, jį turinčiu daiktu; tokiu pačiu būdu padarytos apatinės ir viršutinės lūpų muštinės žaizdos, viršutinio dešinio žandikaulio įspaustinis (ančių) lūžis, poodinė kraujosruva; dėl traumuojančio smūginio kontakto su kietu buku paviršiumi, jį turinčiu daiktu padaryti dešinės pusės apatinio žandikaulio dvigubas lūžis, poodinė kraujosruva; ne mažiau kaip dėl dviejų traumuojančių smūginių kontaktų su kietais bukais paviršiais, juos turinčiais daiktais padarytos kraujosruvos akių vokuose, kraujo išsiliejimai po abiejų akių obuolių junginėmis. Konstatuota, kad: masyvios poodinės kraujosruvos abiejose veido pusėse, pakaušyje yra susiliejančios, persidengiančios viena su kita, jos atsirado dėl daugybinių traumuojančių smūginių kontaktų su kietais bukais paviršiais, juos turinčiais daiktais; kraujosruvos galvos pakaušyje galėjo susidaryti dėl traumuojančių poveikių į veidą, tuo pačiu metu pakaušiui traumuojantis į kietą paviršių; dėl daugybinių traumuojančių poveikių į veidą, kaktą, galvos smegeninę dalį išsiliejo kraujas po galvos smegenų dešinio pusrutulio sferinio paviršiaus kaktos ir smilkinio skilčių minkštaisiais dangalais. Nustatyta dešimt poodinių kraujosruvų abiejuose dilbiuose, plaštakose, kurios galėjo susidaryti dėl dešimties traumuojančių smūginių kontaktų su kietais bukais paviršiais, juos turinčiais daiktais.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl specialisto išvados pagrįstumo. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad B. V. mirties priežastis – patirti galvos sužalojimai, dėl kurių įvyko aspiracija krauju.

Sprendžiant, ar yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto išvados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui būtina nustatyti, jog būtent kaltininko (kaltininkų) padaryta veika, o ne kiti veiksniai sąlygojo asmens mirtį.

Priežastinio ryšio nustatymas tarp veikos ir padarinių yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Tik teismas sprendžia, ar kaltininko (kaltininkų) padaryta veika buvo būtinoji sąlyga atitinkamiems padariniams kilti.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad 2009 m. vasario 15 d., apie 11-12 val., N. A., veikdamas bendrai su R. N., asmeninio konflikto metu rankomis bei kojomis sudavė daug smūgių nukentėjusiajam B. V. į galvą (kaktą, smilkinį ir kt.), šie jų veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su pasekme – B. V. mirtimi.

Nuteistasis N. A. apeliaciniame skunde nesutinka su tokia teismo išvada teigdamas, jog ne jis sudavė nukentėjusiajam paskutinį lemiamą smūgį koja, sukėlusį mirtinas pasekmes. Apeliantas tai pagrindžia liudytojų J. V. ir R. J. parodymais, specialisto išvada.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad nei teismo nuosprendyje, nei specialisto išvadoje neteigiama, jog B. V. mirė nuo smūgio koja, o jį sudavė N. A. Jau aptartoje specialisto išvadoje nurodyta, kad aspiracija krauju įvyko dėl patirtų galvos sužalojimų, kuriuos sukėlė daugybė traumuojančių smūginių kontaktų. Teismas nustatė, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo abu nuteistieji. Taigi teismas nekonstatavo, kad vien apelianto veiksmais padaryti sužalojimai buvo B. V. mirties priežastis.

Pirmosios instancijos teisme apeliantas pripažino mušęs B. V. Jis parodė, jog abu su R. N. prispaudė B. V. prie lovos ir abu sudavė jam į galvos bei kūno sritis. Kiek tiksliai smūgių sudavė, neskaičiavo, gal apie 10-15 smūgių. R. N. trypė nukentėjusįjį užsilipęs kojomis, keturis kartus koja sudavė B. V. į galvą. Apeliantas į galvą nukentėjusiajam nespyrė, mušė tik rankomis.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kitą dieną po nusikaltimo (t. 2, b. l. 42-44) N. A. davė išsamesnius parodymus. Jis parodė kartu su R. N. mušęs nukentėjusįjį. Abu sudavė smūgius kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas. Jis pats galėjo suduoti kumščiu gulinčiam B. V. apie keturis smūgius į veidą, tačiau smūgių galėjo būti ir daugiau. Taip pat sudavė koja 1-2 smūgius nukentėjusiajam į kūną. Maždaug tiek pat smūgių rankomis bei kojomis sudavė ir R. N. Abiejų smūgiai buvo stiprūs. Abu sudavė smūgius ir į galvą.

Tiesiogiai įvykyje dalyvavęs R. N., apklaustas tuoj po nusikaltimo (t. 2, b. l. 11-13), parodė, kad N. A. sudavė B. V. smūgius. Kiek smūgių sudavė, neprisimena, bet ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą. Po to sėdinčiam nukentėjusiajam kumščiais ir kojomis sudavė į galvą apie 12 smūgių ir spyrė 2-3 kartus į šoną. Jis pats sėdinčiam B. V. sudavė apie 5-7 smūgius į petį, galvą. Po šių smūgių jis daugiau nieko neprisimena, tik nuotrupas. Ar po to N. A. arba jis pats dar smūgiavo, neprisimena.

Teisme R. N. parodė nukentėjusiajam sudavęs tik 7-8 smūgius, tačiau tik po to, kai N. A. jau buvo nukentėjusįjį sumušęs.

Iš išdėstytų apelianto ir nuteistojo R. N. parodymų matyti, jog jie abu aktyviai mušė nukentėjusįjį B. V.

Aplinkybė, kad jie duoda skirtingo turinio parodymus dėl kiekvieno konkrečiai suduotų smūgių skaičiaus ir sužalojimo vietų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog į gyvybei pavojingą vietą – galvą – smūgius rankomis ir kojomis sudavė abu nuteistieji.

Įvertinus tai, kad abu įvykio dalyviai buvo girti (N. A. nustatyta 3.35 promilės etilo alkoholio, o R. N. – 2.93 promilės (t. 2, b. l. 1)), logiškai paaiškinama, jog smurtavimo metu jie neskaičiavo B. V. suduodamų smūgių, juo labiau kad ne visi jie suduoti iš karto: muštynės vyko apie 10-20 minučių su pertraukomis. Dėl to teisėjų kolegija jų ne visiškai vienodus parodymus dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų skaičiaus ir vietos vertina kaip tinkamus įrodymus, kuriuos papildo kiti įrodymų šaltiniai.

Abu įvykio dalyvius vartojus intensyvų smurtą prieš nukentėjusįjį patvirtina liudytojų K. R. bei R. K. parodymai teisme, kad abiejų vyriškių rankos ir rūbai buvo kruvini.

Teisme R. N. teigė, jog jo rūbai susikruvino, bandant išskirti N. A. su nukentėjusiuoju, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis niekada tokios aplinkybės nenurodė, todėl ji nėra įtikinama.

Taigi liudytojų K. R. ir R. K. parodymai taip pat paneigia apelianto bei nuteistojo R. N. teisme duotus parodymus dėl jų smurto intensyvumo, nes, jeigu jie nebūtų vartoję intensyvaus smurto, kurį pripažino ikiteisminio tyrimo metu, abu nebūtų susikruvinę.

Apeliantas skunde nepagrįstai tvirtina teismą neatsižvelgus į liudytojų J. V. ir R. J. parodymus.

Liudytojas J. V. pirmosios instancijos teisme bei apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 82-83) parodė matęs, kaip N. A. du kartus spyrė nukentėjusiajam į nugarą. R. N. prieš jiems išeinant spyrė gulinčiam nukentėjusiajam 3-4 kartus į galvą.

Liudytojas R. J. pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 91-92) parodė, kad R. N. nukentėjusiajam spyrė 3-4 kartus į galvą.

Apeliantas, skunde akcentuodamas šiuos liudytojų J. V. ir R. J. parodymus, bando įtikinti teismą, jog R. N. suduoti smūgiai į galvą turėjo lemiamos reikšmės nukentėjusiojo mirčiai.

Toks skundo teiginys prieštarauja jau minėtai specialisto išvadai Nr. M 101/09 (03), pagal kurią B. V. mirė ne nuo kurio nors vieno ar kelių smūgių, bet dėl uždusimo, kraujuojant į kvėpuojamąją gerklę ir kvėpavimo takus iš patirtų veido bei burnos sužalojimų, kuriuos, kaip pagrįstai nustatė teismas, padarė abu nuteistieji.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, jei smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybės bylose“ 8 punktas).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl didelio smūgių skaičiaus neįmanoma nustatyti, kas, kur ir kiek smūgių sudavė, tačiau tai neturi reikšmės bendravykdytojų veikos kvalifikavimui, nes kvalifikuojant bendravykdytojų veiksmus jie visi turi atsakyti už kilusias pasekmes, šiuo atveju už B. V. nužudymą.

Taigi iš aptartų įrodymų matyti, jog smūgius nukentėjusiajam sudavė abu nuteistieji į įvairias kūno vietas, įskaitant galvą, todėl nėra pagrindo abejoti, kad tarp apelianto (ir jo bendrininko) veikos bei B. V. mirties yra priežastinis ryšys.

Apeliantas, skunde ginčydamas pavartoto smurto apimtį, teigia nukentėjusiajam nesudavęs smūgių kėde ir metaline grandine.

Toks apeliacinio skundo argumentas iš dalies yra teisingas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog, be kitų sužalojimų, N. A., B. V. suduodamas metaline grandine į veido kairįjį smilkinį, padarė odos nubrozdinimus ir kraujosruvą.

Sužalojimas toje vietoje iš tiesų nurodytas minėtoje specialisto išvadoje Nr. M 101/09 (03), tačiau nenustatyta, kad jis galėjo atsirasti suduodant metaline grandine.

Priešingai, specialisto išvadoje nurodoma, jog dėl traumuojančio smūginio-dinaminio kontakto su kietu bukabriauniu, išsikišimus turinčiu paviršiumi, jį turinčiu daiktu (pvz. pado avalynės briauna, turinčia išsikišimus) į kaktos kairės pusės ir smilkinio sritį susidarė fragmentiniai juostų formos plotuose odos nubrozdinimai, poodinė kraujosruva.

Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys (t. 1, b. l. 3-6) įrodo, kad prie namelio šiaurinės sienos yra pradėto statyti prieangio mediniai rėmai, kurių šiaurės rytų kampe pakabinta metalinė grandinė, ant jos matosi raudonos spalvos tepus skystis, panašus į kraują.

Apeliantas jau pirmą kartą apklausiamas parodė, jog po muštynių išėjęs į lauką norėjo pririšti nusitraukusį nuo grandinės šunį.

Apklaustas kitą dieną po nusikaltimo (t. 2, b. l. 11-13) kartu smurtavęs R. N. teigė nematęs, kad apeliantas nukentėjusiajam būtų sudavęs kokiu nors daiktu, pvz. grandine. Praėjus keturioms dienoms, parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 17-19), jis jau teigė N. A. sudavus tris smūgius nukentėjusiajam grandine, tačiau negalėjo pasakyti, iš kur N. A. tą grandinę paėmė, kur R. N. ją padėjo, atėmęs iš apelianto. Be to, R. N. niekada neminėjo, jog N. A. buvo išėjęs į lauką ir atsinešęs grandinę. Priešingai, pirmos apklausos metu R. N. parodė, kad jie abu išėjo parūkyti ir kartu sugrįžo.

Atsižvelgusi į R. N. parodymų nenuoseklumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jo parodymus vėlesniame ikiteisminio tyrimo etape bei teisme vertina kaip siekį susiaurinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį ir jais remiasi tiek, kiek jie atitinka įrodymų visetą.

Be R. N. nenuoseklių parodymų, juo labiau kad jis pats pripažino buvęs girtas ir įvykį prisiminė tik nuotrupomis, byloje nėra jokių neginčytinų įrodymų, paneigiančių jau pirmoje apklausoje apelianto nurodytą aplinkybę, jog po muštynių jis lauke kruvinomis rankomis norėjo pririšti nusitraukusį nuo grandinės šunį. Tai paaiškina, kodėl lauke rasta grandinė buvo kruvina.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai. Dėl to iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama aplinkybė, jog N. A. nukentėjusiajam sudavė metaline grandine į veido kairįjį smilkinį.

Tačiau negalima sutikti su nuteistojo N. A. apeliacinio skundo teiginiu, kad jis nukentėjusiajam nesudavė smūgio kėde.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog N. A. vieną kartą smogė nukentėjusiajam medine kėde į kaktos kairę pusę, padarydamas muštinę žaizdą.

Apeliantas ikiteisminio tyrimo metu neprisiminė sudavęs nukentėjusiajam smūgius kėde (t. 2, b. l. 47-48), teisme negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad nesudavė kėde, tačiau spėjo, jog kraujas ant kėdės galėjo atsirasti, nes sumušto B. V. galva buvo šalia kėdės.

Šią nuteistojo versiją paneigia ne tik R. N. parodymai, bet ir objektyvūs bylos duomenys.

Iš nuotraukų, pridėtų prie įvykio vietos apžiūros protokolo, matyti, kad kėdė rasta įvykio vietoje po stalu (t. 1, b. l. 9-10). Iš to daroma išvada, jog kraujo patėškimai ant kėdės negalėjo atsirasti, kraujui užtiškus ant jos, kadangi tam trukdė stalas.

Nuotraukoje, pridėtoje prie daiktų apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 15), matyti, kad ant kėdės esantys kraujo patėškimai turėjo atsirasti, kėde smūgiuojant nukentėjusiajam, nes kėdės briauna kruvina, o kraujo patėškimai yra viršutinėje kėdės dalyje. Akivaizdu, jog jie negalėjo atsirasti apelianto nurodytu būdu.

Dėl to nėra pagrindo teigti, kaip tai daro skunde apeliantas, kad tarp nukentėjusiajam nustatytos muštinės žaizdos kaktos kairėje pusėje ir kėdės nėra jokio tiesioginio ryšio.

Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis tyčia dėl asmeninio pobūdžio motyvų nužudė B. V.

N. A. teisme parodė girtaujant tarp R. N. ir B. V. kilus nepasitenkinimą dėl tarnybos armijoje, nes R. N. pastarąjį pavadino ,,malalietka“, ir jie susimušė. Apeliantas pripažino, kad B. V. įvykio metu jam nekėlė grėsmės, tačiau jis irgi prisijungė prie R. N. ir ėmė smurtauti prieš nukentėjusįjį, kurį pats nusikaltimo išvakarėse atsivedė į sodo namelį. Teismas tokį elgesį pagrįstai įvertino kaip sąlygotą asmeninio pobūdžio motyvų.

Nuosprendyje išsamiai atskleistas tyčios turinys, motyvuota, jog nusikaltimas padarytas neapibrėžtos tyčios forma. Teisėjų kolegija sutinka su teismo motyvais, todėl jų nekartoja.

Taigi teisinga ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. A. veikė bendrininkų grupe, jis buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojas, nes mušė B. V. kartu su R. N. ir abu sudavė smūgius, sukėlusius B. V. mirtį.

Dėl to nuteistojo N. A. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kadangi jis, veikdamas bendrai su R. N., tyčia nužudė B. V.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas įvertino, kad N. A. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį, ir atsižvelgė į kaltės formą – neapibrėžtą tyčią.

Byloje nesurinkta kaltininko asmenybę charakterizuojančių duomenų, tačiau teismas, įvertinęs įvykio bei kitas bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog N. A. neturėjo apibrėžto pragyvenimo šaltinio, noro ir paskatų pagal galimybes tvarkyti savo asmeninį gyvenimą pagal visuomenėje priimtas taisykles, o tai rodo neigiamą jo asmens socialinę charakteristiką. Be to, N. A., būdamas brandaus amžiaus, turėdamas galimybę užkirsti kelią nusikalstamiems R. N. veiksmams, to nepadarė, priešingai, pats dalyvavo darant nusikaltimą ir iš dalies sukūrė aplinką, lėmusią, kad buvo nužudytas žmogus.

Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Nuteistasis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Ši aplinkybė pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia.

Teismas taip pat pagrįstai N. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe.

Visa tai įvertinęs, už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui 11 metų, pirmosios instancijos teismas N. A. paskyrė nedaug didesnę nei vidutinę – 12 metų laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis nesudavė nukentėjusiajam smūgio metaline grandine, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos paskirtos bausmės dydžiui, nes jį apsprendžia bausmės dydžiui reikšmingų faktorių visuma.

Teisėjų kolegijos nuomone, N. A. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo N. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Albinas BielskisRegina Gaudutienė