- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-14
- Bylos Nr.
- I-4581-244/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. A. skundu (b.l. 3 – 8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) pirmininko 2008 m. rugsėjo 26 d. raštą Nr. 2008/02-4R-213-7R-79 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją (toliau – ir Kanceliarija) pateikti pareiškėjui išslaptintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 8 d. riboto naudojimo nutarimą Nr. 1589 (toliau – ir Nutarimas).
Nurodė, kad Komisijos pirmininkas Raštu vienasmeniškai, neteisėtai ir nepagrįstai, nurodydamas, kad pareiškėjo skunde nėra ginčo dalyko, kurį Komisija galėtų nagrinėti, atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Komisijos rašte neteisėtai ir nepagrįstai nurodyta, kad visa prašoma medžiaga su paaiškinimais buvo pateikta pareiškėjui. 2008 m. rugsėjo 4 d. atsakovas jam išsiuntė 2002 m. spalio 8 d. nutarimą Nr. 1589-47 ir jis jį gavo, tačiau prašo, kad jam būtų pateiktas 2002 m. spalio 8 d. nutarimas Nr. 1589. Tai yra du skirtingo turinio nutarimai. Remdamasis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsniu, pabrėžė, jog visa informacija apie įstaigos veiklą vykdant teisės aktais pavestas funkcijas turi būti visiems prieinama ir teikiama neatlygintinai. Tačiau Nutarimas nepaskelbtas iki šiol, nors slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ jam jau nebegalioja, nes praėjo penkeri metai nuo Nutarimo priėmimo. Pareiškėjas 2008 m. rugpjūčio 25 d. pateikė Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui (toliau – ir Ministras Pirmininkas) prašymą „Dėl Nutarimo pateikimo“, į kurį Kanceliarijos priimamojo vedėjas atsakė 2008 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. R-2448/33-677, bet prašomo dokumento nepateikė. 2008 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas Ministrui Pirmininkui pateikė prašymą pateikti išslaptintą Nutarimą. Kanceliarijos priimamojo vedėjas 2008 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. R-2448/02/33-695 minėjo, kad siunčia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 8 d. nutarimą Nr. 1589-47, nors pareiškėjas prašė pateikti jam Nutarimą. Pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 15 d. pateikė Ministrui Pirmininkui prašymą, kuriuo prašė konkrečiai nurodyti, ar Kanceliarijos priimamojo vedėjo atsiųstas pareiškėjui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 8 d. nutarimas Nr. 1589-47 ir yra pareiškėjo prašomas Nutarimas, ir, jei ne, pateikti pareiškėjui išslaptintą Nutarimą. Kanceliarija pateikė pareiškėjui 2008 m. rugsėjo 23 d. raštą Nr. R-2448/03/33-760, o Komisijai pateikė to paties turinio 2008 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. R-2448/03/33-762, todėl Kanceliarija turi pateikti pareiškėjui ir riboto naudojimo Nutarimą, nes abiejų dokumentų teisinė padėtis yra vienoda. Komisijos pirmininkas neturėjo teisės vienasmeniškai priimti sprendimo, kuris neatitinka galiojančių norminių aktų ir faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėjamu atveju Komisijos posėdžio nebuvo, o Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas nesuteikia teisės Komisijos pirmininkui vienasmeniškai priimti sprendimų, todėl jo vienasmeniškas atsisakymas nagrinėti Komisijai pateiktą skundą yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas Kanceliarija atsiliepimu į skundą (b.l. 24) nurodė, kad skundas nepagrįstas, nes pareiškėjui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1589-47 kopija buvo pateikta. Pareiškėjas prašo jam pateikti 2002 m. spalio 8 d. nutarimą Nr. 1589, tačiau nutarimo su tokiu numeriu nėra, yra tik nutarimas Nr. 1589-47, kuris ir buvo pateiktas pareiškėjui. Pareiškėjo prašomam dokumentui pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kanceliarijos darbo reglamento 143 punktą buvo suteiktas numeris 1589. Pateikto dokumento numerio skaičius 47 reiškia Nutarimo registracijos numerį įslaptintų dokumentų registracijos žurnale. Tokia registracija buvo vykdoma vadovaujantis 2000 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 19 patvirtintomis Lietuvos Respublikos įslaptintų dokumentų apskaitos, raštvedybos organizavimo, tvarkymo bei kontrolės taisyklėmis, kurios neteko galios įsigaliojus Įslaptintos informacijos administravimo taisyklėms, patvirtintoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1307.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b.l. 54 – 56) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16, 18, 19, 20, 29 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 10, 17, 23 punktais, aplinkybe, jog pareiškėjas skundžia Komisijos pirmininko Raštą, padarė išvadą, jog ginčas nepriskirtinas Komisijos kompetencijai, todėl Komisijos pirmininkas pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Pagal Nuostatų 28 punktą Komisijos narys, baigęs tirti skundą, praneša apie tai Komisijos pirmininkui, kuris skiria skundą nagrinėti Komisijos posėdyje, todėl atmetė skundo motyvą, kad sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą turėjo priimti ne Komisijos pirmininkas, o Komisija posėdyje. Nurodė, jog iš Rašto matyti, kad Komisija veikė teisėtai kaip kolegiali institucija ir pranešimą apie jos priimtą sprendimą, kaip oficialus Komisijos atstovas, pasirašė Komisijos pirmininkas. Konstatavo, kad Raštu Komisijos pirmininkas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 22 d. skundą dėl Kanceliarijos įpareigojimo pateikti jam išslaptintą Nutarimą. Teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, į tai, kad pareiškėjas patvirtino, jog 2008 m. rugsėjo 4 d. atsakovas jam išsiuntė 2002 m. spalio 8 d. nutarimą Nr. 1589-47 ir jis jį gavo, o atsakovo atstovas paaiškino, kad kito nutarimo nėra, egzistuoja tik minėtasis, pabrėžė, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2002 m. spalio 8 d. buvo priimtas kitas nutarimas Nr. 1589 ir padarė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Kanceliariją pateikti išslaptintą Nutarimą yra nepagrįstas. Atsakovo veiksmai yra teisėti, pareiškėjo reikalavimas yra įvykdytas, Kanceliarija nepažeidė pareiškėjo teisių ir įstatymų saugomų interesų.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 61 – 66), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl Nuostatų 17 punkto 2 dalies ir 23 punkto normų atitikimo pagal normos turinį ir reguliavimo apimtį Administracinių ginčų komisijų įstatymo 10 – 14 straipsniams, Nuostatų 24 punktui, konstituciniams teisingumo, teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principams. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai vadovavosi ABTĮ 16 ir 29 straipsniais, nurodydamas, kad Komisijai nepriskirta tirti Vyriausybės, kaip kolegialios institucijos, veiklos, nes šiuo atveju atsakovas yra Kanceliarija. Be to, suklysta cituojant Nuostatų 10 punktą, nes atitinkama nuostata įtvirtinta Nuostatų 9 punkte.
2. Pažymi, jog Komisijos pirmininkas neskyrė skundo nagrinėti Komisijos posėdyje. Taip pat neaišku, kodėl teismas konstatavo, kad Komisija veikė kaip kolegiali institucija ir pranešimą apie jos priimtą sprendimą, kaip oficialus Komisijos atstovas, pasirašė Komisijos pirmininkas, nes teismui joks Komisijos sprendimas nebuvo pateiktas.
3. Remdamasis Nuostatų 24 punktu, ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, pabrėžia, jog šiuo atveju būtina sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Nuostatų 17 punkto 2 dalies ir 23 punkto normų atitikimo pagal normos turinį ir reguliavimo apimtį, t.y. ta apimtimi, kad Komisijos narys/pirmininkas išnagrinėja ir sprendžia, ar Komisija turi teisę nagrinėti, ir normos dėl teisės Komisijos nariui/pirmininkui nepriimti ir grąžinti pareiškėjui skundą nebuvimas, neprieštarauja Administracinių ginčų komisijų įstatymo 10 – 14 straipsniams, Nuostatų 24 punktui, konstituciniams teisingumo, teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principams.
4. Teismas, padarydamas išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas įvykdytas, nes jam pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 8 d. nutarimas Nr. 1589-47, o byloje nepateikta duomenų, kad egzistuoja kitas nutarimas, rėmėsi tik atsakovo pateiktais paaiškinimas. Tačiau buvo ignoruoti teismui pateikti įrodymai – oficialios Lietuvos Respublikos Seimo interneto svetainės puslapis, kuriame paskelbtas 2002 m. spalio 8 d. Nutarimas Nr. 1589, kuris dar ir bylos nagrinėjimo metu nėra išslaptintas.
Atsiliepimas
Atsakovas Kanceliarija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 73 – 74) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Papildomai nurodo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus – įpareigoti Kanceliariją išplatinti Nutarimą Lietuvos Respublikos Seimo tinklalapyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės tinklalapyje. Tokie reikalavimai nepagrįsti, nes pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 13 straipsnio 4 dalį teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, interneto tinklalapiuose neskelbiami.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas, siekdamas gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 8 d. nutarimo Nr. 1589 kopiją, kreipėsi į Ministrą Pirmininką. Kanceliarijos 2008 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. R-2448/02/33-695 pareiškėjui buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 8 d. nutarimas Nr. 1589-47. R. A., manydamas, kad jam pateiktas ne prašytas nutarimas, kreipėsi į Komisiją, kuri, konstatavusi, kad pareiškėjo skundo nagrinėjimas nepriskirtinas jos kompetencijai, atsisakė tokį skundą nagrinėti.
Komisija, atsisakydama nagrinėti pareiškėjo skundą rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsniu, pagal kurį administracinių ginčų komisijos nesprendžia ginčų dėl Ministro Pirmininko veiklos.
Byloje esantys įrodymai tvirtina, kad pareiškėjas prašymais dėl Nutarimo pateikimo iš tikrųjų kreipėsi į Lietuvos Respublikos ministrą pirmininką, o atsakymus į prašymus bei prašomą Nutarimą pareiškėjui pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija. Įvertinus faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, darytina išvada, jog nors pareiškėjas kreipėsi į Ministrą Pirmininką, galimą savo teisių ir interesų pažeidimą jis sieja būtent su Kanceliarijos veiksmais pateikiant prašomo Nutarimo kopiją. Nagrinėjamu atveju skundas nėra susijęs su Ministro pirmininko veikla ABTĮ 29 straipsnio prasme, todėl Komisija iš esmės nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo skundas nepriskirtinas jos kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, Komisijos Raštas naikintinas. Kartu pažymėtina, jog, konstatavus, kad Raštas naikintinas, pareiškėjo argumentai dėl Komisijos darbo tvarkos nevertintini. Be to, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis nustato, jog, prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šiuo atveju kreipimasis ikiteismine tvarka nebuvo privalomas, todėl, pareiškėjui kreipusis ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, Komisijai atsisakius nagrinėti tokį skundą, pareiškėjui kreipusis į teismą, teismui išnagrinėjus jo skundą ir panaikinus Komisijos atsakymą, kuriuo atsisakyta nagrinėti bylą, nėra pagrindo Komisiją pakartotinai įpareigoti nagrinėti pareiškėjo skundą, kadangi kilęs ginčas tinkamai išspręstas bylą nagrinėjant iš esmės administraciniame teisme.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui tinkamai pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 8 d. nutarimo Nr. 1589-47 nuorašas. Teismui nebuvo pateikti įrodymai ir nenustatytos aplinkybės, remiantis kuriomis būtų pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui pateikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo kopija nėra tas pats dokumentas, kurį gauti siekė pareiškėjas. Pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų registracijos žurnalo išrašas (b.l. 26 – 28) patvirtina atsakovo poziciją, jog skirtingas ginčo nutarimo numeris sietinas su dokumentų registracijos veiksmais, nekeičiančiais paties dokumento turinio. Todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad Kanceliarija tinkamai atsakė į pareiškėjo prašymą ir pateikė jo prašomo akto kopiją. Konstatuotina, jog pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
ABTĮ 130 straipsnio 5 dalis numato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliaciniame skunde pareikšti nauji reikalavimai nenagrinėtini.
Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekilo abejonės dėl pareiškėjo nurodytų Nuostatų normų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir nurodytų teisės aktų nuostatoms, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintinas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus bei nepagrįstai pripažino, kad Komisija pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir sprendimo dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas panaikinti Raštą, naikintina. Likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą – panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko 2008 m. rugsėjo 26 d. raštą Nr. 2008/02-4R-213-7R-79.
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.