Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pareiškėjui I. M. (I. M.) išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 V dalies „Pataisos įstaigų kamerų, kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimas“ 35 punkte nurodytas kamerų inventorius bei būtiniausi baldai. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / ar keičiamas. To paties skirsnio 5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusios kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. LAVL kamerų tipo patalpų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka minėto punkto reikalavimus.

LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus, ir dažniau. Atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. Atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Šis grafikas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, o tai įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus, prašė tenkinti jo skundą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką jam pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Vienas iš aspektų, kurių pagrindu pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo yra pareiškėjo laikymas LAVL palatoje, kurioje ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad minimalaus patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 p. (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2015-08-11 iki 2015-08-18 Vidaus lygių skyriaus 1 palatoje (22,84 kv.m., 7 lovos) ir nuo 2015-09-22 iki 2015-09-29 Vidaus lygių skyriaus 17 palatoje (7,33 kv. m. , 4 lovos), nuo 2015-11-03 iki 2015-11-10 Vidaus lygių skyriaus 27 palatoje (21,25 kv. m, 7 lovos), nuo 2015-12-08 iki 2015-12-15 Vidaus lygių skyriaus 29 palatoje (15,45 kv. m., 8 lovos). Iš gydymo stacionare istorijų ir atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas 32 dienas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) 111.4 p. nustatyta, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (pvz. EŽTT 2012-01-10 sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui, tačiau LAVL nepateikė informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju palatose Nr. 1, 17, 27 ir 29. Atsakovas nurodė, kad nekaupia duomenų apie palatose gydytų asmenų skaičių, todėl apskaičiuojant plotą vadovaujamasi kamerų tipo palatose esančių lovų skaičiumi. Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti remiantis byloje esančiais įrodymais, todėl atsižvelgiant į tai, jog palatose, kuriose gulėjo pareiškėjas, buvo 4, 7, 8 miegamosios vietos, darytina išvada, kad jis buvo gydomas 32 dieną kamerų tipo palatose, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų ir buvo 3,26 kv. m palatoje Nr. 1 ir 1,83 kv. m palatoje Nr. 17, 3,04 kv. m palatoje Nr. 27 bei 1,93 kv. m palatoje Nr. 29, t. y. pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į tinkamas laikymo sąlygas LAVL pažeidžiant teisės aktų keliamus minimalaus ploto reikalavimus.

Pastebėtina, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandić and Jović v. Slovenia (pareiškimo Nr.5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl and others v. Slovenia (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10). Manytina, jog toks aiškinimas taikytinas ir LAVL atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas žalą kildina taip pat ir dėl tualeto netinkamo atitvėrimo nuo gyvenamosios dalies. Pažymėtina, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 14.5 p. sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Atsakovas, kuriuo teismas neturi pagrindo abejoti, atsiliepime paaiškino, kad ligoninės kamerų tipo patalpų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka minėtą reikalavimą. Tai patvirtina, ir byloje esančios nuotraukos, iš kurių matyti, kad kamerose Nr. 17, 27, 29 kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tualetas atitvertas pertvara, užtraukiama užuolaida. Spręstina, kad Ligoninės kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka higienos normos reikalavimus. Be to, pareiškėjas skunde išreiškė nepasitenkinimą sanitarinio mazgo atitvėrimo tvarka, tačiau teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad kreipėsi į LAVL administraciją dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl sanitarinio mazgo atitikties teisės aktų reikalavimams nenustatytas.

Dėl pareiškėjo teiginio apie kamerose sklidusį blogą kvapą, pažymėtina, kad remiantis HN 76:2010 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema bei yra langai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, įrodymų, kad dėl to būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi. Tuo remiantis darytina išvada, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu pažeistos nebuvo.

Be to, pareiškėjas žalą kildina ir iš to, kad laikymo LAVL metu, jam buvo leidžiama nusiprausti šiltu vandeniu tik vieną kartą per visą savaitę ir tik penkiolika min. Pareiškėjo manymu, jam kaip ligoniui, nuolatos kraujuojant, turėtų būti suteikiamos galimybės nusiprausti po šiltu dušu kiekvieną dieną. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose (įskaitant ir Laisvės atėmimo vietų ligoninę) laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. LAVL teismui pateiktame atsiliepime paaiškino, kad, suteikdama gydomiems asmenims galimybę pasinaudoti dušu, vadovavosi minėtos higienos normos nuostatomis, nustatančiomis, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Paciento naudojimosi dušu tvarka, patvirtinta Ligoninės direktoriaus 2013-03-29 įsakymu Nr. V-65, detalizuoja pacientų naudojimosi dušu tvarką ir infekcinėmis ligomis sergančių asmenų prausimąsi atskirame duše. Tvarkoje nurodyta, kad pacientams suteikiama galimybė naudotis dušu teisės aktuose nustatytu periodiškumu (2 punktas) papildomą naudojimosi dušu procedūrą pacientui skiria jį gydantis gydytojas (15 punktas). Už tinkamą asmens higienos laikymąsi atsako patys pacientai (17 punktas). Byloje esančiame Alytaus pataisos namų 2013 m. gruodžio 16 d. rašte Nr. 8-15052 nurodyta, kad asmeniui yra išduota rekomendacija praustis duše kas antrą dieną. Tačiau šis raštas patvirtina 2013 m. buvusius faktus, o ne pareiškėjo skunde ginčijamu laikotarpiu buvusius faktus, todėl darytina išvada, kad LAVL administracija neatliko neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta žala.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš antisanitarinių sąlygų. Teismas pažymi, jog pagal LAVL patvirtintą tvarką palatas kasdien valo palatų sanitarai ir pagalbiniai darbuotojai, pagrindinį valymą atlieka palatų sanitarai. Valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas. Atlikti pagrindinių ir nuolatinių (kasdieninių) patalpų valymų darbai registruojami specialiuose žurnaluose, juose yra nurodyta darbų atlikimo data, vieta, atsakingas vykdytojas. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad būdamas LAVL pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, o fakto dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad LAVL dėl dezinsekcijos, deratizacijos 2014-01-02 buvo sudariusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 15-17), kuria įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Visa tai patvirtina, kad LAVL administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.

Taip pat pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš to, kad jo neizoliavo LAVL nuo asmenų, kurie nesirgo pavojingomis, užkrečiamomis ligomis. Tai pareiškėjui sukėlė didelius nepatogumus, vengiant užkrėsti minėtus asmenis.

Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas nustato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas nustato, jog laisvėje ŽIV infekuotiems asmenims netaikant segregacijos, izoliacijos ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimų, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu daryta išvada, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalį, pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų sergančius AIDS nuteistuosius. Minėtame straipsnyje nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys.

Remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr.36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio.

Metodinių rekomendacijų „ŽIV/AIDS prevencija ir kontrolė laisvės atėmimo vietose“ 26 punkte taip pat nustatyta, kad ŽIV infekuotų kalinamųjų ir nuteistųjų nerekomenduojama atskirti ar izoliuoti nuo kitų, o 30 punkte pažymėta, kad reikėtų stengtis formuoti teigiamą kalinamųjų ir nuteistųjų požiūrį į ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, siekiant išvengti jų diskriminacijos ir išgyvendinti baimę bei prietarus, supančius ŽIV infekuotus asmenis.

Įvertinus nurodytą reglamentavimą, daryta išvada, jog atsakovui nėra nustatyta pareiga izoliuoti ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, jog infekuotas pareiškėjas būtų pareiškęs norą būti izoliuotas ar būtų linkęs elgtis nesaugiai ar neatsargiai. Todėl teismas, neturi pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad 32 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (32 dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui priteistina 224 Eur (7 Eur x 32 d.) suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 1 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 5 p., 127 ir 129 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo I. M. (I. M.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. M. (I. M.), a.k (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimų vietų ligoninės, 224 Eur (du šimtus dvidešimt keturis eurus) neturtinės žalos.

Likusios skundo dalies netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.