Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad buvo laikomas vienoje kameroje su tuberkulioze sergančiais ligoniais.

Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes. Šio straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato specialius izoliavimo reikalavimus tik asmenims, sergantiems aktyvia plaučių tuberkulioze, – jie turi būti laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 31 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. buvo laikomas vienoje kameroje Nr. 105 su kitais ligoniais, kurie serga tuberkulioze, t.y. R. N., S. G., R. G..

Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad Ligoninė imperatyviai vykdo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą bei kitus teisės aktus, todėl visi aktyvia (atvira gerklų ir plaučių) tuberkulioze sergantys asmenys yra izoliuoti bei privalomai dėvi apsaugines kaukes. Ligoninėje sudaromos ir įgyvendinamos visos įmanomos apsaugos priemonės, apsaugančios pacientus bei Ligoninės darbuotojus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo gydomas Ligoninės 6 (šešto) korpuso 1 (pirmo) aukšto kamerų tipo patalpoje Nr. 105 (b. l. 19, 2017-03-27 pažyma Nr. S-1578).

Atsakovas nurodė, jog nuteistieji, kuriems būtina atlikti papildomus tyrimus dėl tuberkuliozės laikomi atskirai Ligoninės 6 (šešto) korpuso 2 (antro) aukšto specialiai tam įrengtose Ligoninės patalpose, pacientai, sergantys patvirtinta jau aktyvia (atvira gerklų ir plaučių) tuberkulioze (tai pažymima jų asmens bylos pažymoje), privalo dėvėti vienkartinę medicininę kaukę ir yra laikomi izoliuotai nuo kitų asmenų Ligoninės 6 (šešto) korpuso 3 (trečiame) aukšte.

Iš į bylą pateiktos 2017-03-27 LVAL pažymos Nr. S-1578 nustatyta, jog Ligoninės 6 (šešto) korpuso 1 (pirmo) aukšto kamerų tipo patalpoje Nr. 105 laikotarpiu nuo 2016-10-31 iki 2016-11-14 buvo laikomi šie asmenys: R. N., R. G. ir V. Š.. S. G. buvo patalpintas į kamerą Nr. 107

Iš 2017-03-27 medicininių pažymėjimų matyti, jog pareiškėjo skunde nurodyti asmenys: S. G., R. G. ir R. N. neserga aktyvia (atvira gerklų ir plaučių) tuberkulioze, aplinkiniams yra nepavojingi, todėl vadovaujantis teisės aktų nustatytais reikalavimais, šie pacientai neturėjo būti laikomi izoliuotai Ligoninės 6 (šešto) korpuso 2 (antrame) ir 3 (trečiame) aukštuose esančiose patalpose.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai esą jis buvo laikomas vienoje kameroje Nr. 105 kartus su sergančiais aktyvia (atvira gerklų ir plaučių) tuberkulioze asmenimis, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo vedamas į kiemelį pasivaikščioti su tuberkulioze sergančiais ligoniais.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse 232 punkte numatyta, kad nuteistiesiems, sergantiems aktyvia tuberkulioze, pasivaikščioti įrengiami atskiri pasivaikščiojimo kiemai. Ne rečiau kaip kartą per savaitę atliekama jų baigiamoji dezinfekcija. Nuteistieji, sergantys užkrečiamosiomis ligomis, pasivaikščioti vedami atskirai nuo kitų asmenų. Šiems sergantiesiems pasivaikščiojus tą pačią dieną į pasivaikščiojimo kiemus kiti nuteistieji neleidžiami. Šių kiemų baigiamoji dezinfekcija atliekama kasdien.

Atsakovo atstovas nurodė, jog Ligoninėje buvo užtikrintas tuberkulioze sergančių asmenų izoliavimas nuo kitų nuteistųjų. Nors pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas su tuberkulioze sergančiais ligoniais pasivaikščiojimo kiemeliuose, tačiau nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Teismas pažymi, kad teisės aktai nenustato draudimo į pasivaikščiojimo kiemelius vesti nuteistuosius po to, kai juose vaikščiojo tuberkulioze sergantys asmenys, kadangi pagal Taisyklių 232 punktą tik sergantys aktyvia (atvira gerklų ir plaučių) tuberkulioze, pasivaikščioti vedami į atskirus pasivaikščiojimo kiemelius.

Pareiškėjas skunde teigė, kad buvimo Ligoninėje metu jam nebuvo išduotos valymo priemonės, tačiau nepateikė šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų.

Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į nuteistųjų ir suimtųjų pageidavimus ir įstaigos finansines galimybes, nuteistiesiems ir suimtiesiems yra išduodamos valymo priemonės gyvenamosios patalpos švarai palaikyti. Dėl valymo priemonių išdavimo nuteistasis arba suimtasis turi kreiptis į tvarkinį. Šiam neišdavus reikalingų priemonių tvarkai gyvenamojoje patalpoje palaikyti, asmuo turi teisę kreiptis į budintį pareigūną arba su prašymu į įstaigos administraciją.

Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių kada jam nebuvo išduotos valymo priemonės, nedetalizavo dėl to jam kilusių neigiamų pasekmių.

Pareiškėjas nurodė, jog dušuose veisiasi grybelis, pelėsis, dušai sulaužyti, dušų užuolaidos nešvarios, tačiau nepateikė šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų.

Reikalavimas valyti ir dezinfekuoti dušo patalpas nustatytas ir HN 134:2015 28.2 punkte. Į dušo patalpas privalo būti teikiamas karštas vanduo (HN 134:2015 28.2 punktas).

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Ligoninėje dušinės yra valomos pagal Ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintą Patalpų valymo procedūras.

Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi su skundais į Ligoninės administraciją, jog jam nebuvo skirtos dezinfekavimo priemonės gyvenamajai patalpai valyti bei netvarkingos dušo patalpos. Ligoninė 2016-12-01 raštu Nr. 7-PER-859 informavo pareiškėją, kad įstaigoje suimtieji kiekvieną dieną eilės tvarka skiriami budinčiaisiais ir gyvenamąsias kameras tvarko patys. Valymo inventorių ir priemones išduoda būrio tvarkinys kameros valymo metu pagal suimtųjų žodinį prašymą. Be to, būrio tvarkinys kiekvienai areštinės gyvenamajai patalpai dezinfekuoti išduoda dezinfekavimo tabletę, o sanitarinio mazgo priežiūrai - chlorkalkių. Areštinės dušo patalpų tvarkymą ir dezinfekavimą atlieka būrio tvarkinys ta apimtimi ir tvarka, kuri yra nustatyta jo pareigybės aprašyme (b. l. 24).

Iš į bylą pateiktos Ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintos Patalpų valymo procedūros 5.8., 5.1. ir 5.2. punktų nuostatų matyti, jog klozetų, dušų kabinų, kriauklių valymas, kalkių šalinimas ir dezinfekcija atliekamas nuolatiniu valymu (du kartus per dieną kasdien) ir pagrindiniu valymu (kartu su dezinfekcija atliekamas vieną kartą per mėnesį pagal Procedūroje nustatytą tvarką) (b. l. 25-31).

Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų Ligoninės dušų patalpų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl dušuose buvusio pelėsio, grybelio, nešvaros galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (buvusio pelėsio, grybelio) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl dušuose buvusio pelėsio, grybelio neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.

Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007-06-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl teisės aktų neatitinkančių laikymo sąlygų Ligoninėje, tačiau pateikia tik bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus samprotavimus, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.