- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-05-11
- Bylos Nr.
- I1-5232-438/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00420-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Romanas Klišauskas (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Romanas Klišauskas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), priteisti 5000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodo, jog laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 3 d. iki 2023 m. kovo 3 d. periodiškai apie 20 parų buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės 2, 3, 4 ir kitose kamerose. Teigia, kad kamerose jis buvo filmuojamas vaizdo kamera, kuri įrengta virš sanitarinio mazgo. Tvirtina, kad atliekant gamtinius reikalaus, jis buvo stebimas pareigūnų. Tai žemino jo orumą, jis patyrė diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, jautiesi nepatogiai. Mano, kad tokiais veiksmais buvo pažeista jo teisė į privatumą, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies, Policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 17.2 ir 19.4 papunkčių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 ir 24 straipsnių nuostatos.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu (b. l. 12-13) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 3 d. iki 2023 m. kovo 3 d. buvo laikomas periodiškai ne daugiau kaip 12 parų. Pažymi, kad 2015 m. gruodžio 22 d. aktu Nr. IL-16783 „Dėl areštinės patalpų pridavimo eksploatacijai“ Klaipėdos AVPK areštinė pripažinta tinkama eksploatacijai. Klaipėdos AVPK areštinėje sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos atitvarais, jos atitvertos (visiškai), todėl tiek asmenys, esantys kamerose, tiek pareigūnai galimybės matyti (stebėti) asmenį atliekantį gamtinius reikalus neturi. 2016 m. liepos 20 d. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimu Nr. 2R-4788 (9.1-1.) leista Klaipėdos AVPK areštinės kamerose vykdyti vaizdo stebėjimą. Areštinės patalpose vaizdo stebėjimo kameros įrengtos siekiant užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir asmenų saugumą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, areštinės pastatų, patalpų ir turto apsaugą. Klaipėdos AVPK areštinėje įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis nestebimos vietos, kuriose asmens stebėjimas žemintų žmogaus orumą (sanitarinio mazgo zona). Vaizdo stebėjimo priemonių įrengimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl naudojamomis vaizdo stebėjimo priemonėmis pareiškėjo teisės nebuvo pažeidžiamos ir žalos jam nepadarė. Pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių atvejų, kad jis būtų kankintas, būtų pablogintos jo buvimo areštinėje sąlygos, žeminama garbė ir orumas, neužfiksuota.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Pareiškėjas dėl galimai neteisėtų Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmų patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad vaizdo kamera įrengta virš sanitarinio mazgo, todėl jam būnant tualete, jis buvo filmuojamas ir stebimas pareigūnų.
Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT savo praktikoje nenurodo, jog asmenų, esančių laisvės atėmimo įstaigose, stebėjimas vaizdo kameromis yra visais atvejais draudžiamas, tačiau toks stebėjimas turi turėti aiškų tikslą ir turi būti numatytas teisės aktuose (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 1 d. sprendimą byloje V.G. v. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 8704/03; 2019 m. liepos 2 d. sprendimą byloje G. ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 27057/06). Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, ir dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas objektyviai neįmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70)).
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-783 patvirtintos Policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 19.4 papunktyje numatyta, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (vaizdo stebėjimo kameros (įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona), telefonspynės, aliarminio iškvietimo mygtukai).
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) (akto redakcija, galiojanti nuo 2021 m. rugsėjo 1 d.) 3.3 papunktyje nurodyta, kad nuotolinio asmenų stebėjimo sistema – vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Instrukcijos 39 punkte numatyta, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma tame tarpe periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas).
Taigi, nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina galimybę suimtųjų priežiūrai pasitelkti technines priemones bei vykdyti jų vaizdo stebėjimą, tačiau vaizdo stebėjimo kameros turi būti įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona.
Bylos medžiaga (b. l. 16) nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 3 d. iki 2023 m. kovo 3 d. laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 3 d. iki 2022 m. liepos 4 d. (1 para) buvo laikomas 12-oje kameroje, laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 4 d. iki 2022 m. liepos 8 d. (4 paros) buvo laikomas 1-oje kameroje, laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 18 d. iki 2022 m. lapkričio 23 d. (5 paros) buvo laikomas 4-oje kameroje, laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2023 m. kovo 3 d. (2 paros) buvo laikomas 3-oje kameroje. Iš byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 17-20) nustatyta, kad minėtose kamerose įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis nėra stebima jose esanti sanitarinio mazgo zona.
Įvertinus nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, daroma išvada, kad atsakovės atstovo pateiktais duomenimis pareiškėjo teiginiai paneigiami, todėl konstatuojama, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.