Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-07-23 · Civilinė byla Nr. 2-706/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-07-23
Bylos Nr.
2-706/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas
V. M.
Ieškovas
V. Š.
Kategorijos
  • 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-706/2009Procesinio sprendimo kategorija 110.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. liepos 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. L2-283-390/2009 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui V. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Kreditorius V. Š. 2008 m. kovo 13 d. kreipėsi į teismą ir prašė išduoti teismo įsakymą dėl 185 120,60 Lt skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko V. M. . Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko turto areštą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2008 m. kovo 17 d. išdavė teismo įsakymą bei tos pačios dienos nutartimi patenkino minėtą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tai yra areštavo skolininko nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, neviršijant 185 120,60 Lt reikalavimo ribų. Nutartį vykdyti pavedė kreditoriaus pasirinktam antstoliui.

Šalies argumentai

Atsakovas V. M. 2009 m. vasario 13 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti jo turto, tai yra žemės sklypo, pastatų bei piniginių lėšų, areštą. Nurodė, kad ieškovo prašomą priteisti skolą jis yra gražinęs, todėl, pateikdamas ieškinį, ieškovas elgėsi nesąžiningai. Taip pat teigė, jog atsakovo vardu yra įregistruota individuli V. M. prekybos įmonė, o areštuotose sąskaitose esančios lėšos buvo naudojamos įmonės interesais atsiskaitymams su valstybės biudžetu, socialinio draudimo fondu, dirbančiais įmonėje darbuotojais. Atsakovo teigimu, jo sąskaitų areštas sustabdo įmonės veiklą, o tai veda prie bankroto. Dėl minėtų priemonių taikymo, atsakovas negali vykdyti įsipareigojimų - bankui laiku grąžinti kreditą. Taip pat nurodo, jog areštuotas nekilnojamasis turtas yra įkeistas bankui, be to, tai vienintelis atsakovo šeimos turtas, vienintelė jo šeimos gyvenamoji vieta, todėl atsakovas neketina jo perleisti tretiesiems asmenims.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 31 d. nutartimi šį prašymą atmetė. Teismas teigė, kad aplinkybės dėl skolos grąžinimo bus tiriamos bylą nagrinėjant iš esmės, todėl tai neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Taip pat teismas sprendė, kad atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas atmetė atsakovo teiginius, susijusius su jo individualios įmonės veikla, nurodydamas, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški teisinių santykių subjektai, 2008 m. kovo 17 d. nutartimi jokie apribojimai įmonės turtui nebuvo taikyti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo asmeninių sąskaitų areštas trukdo įmonės veiklą. Teismas laikė, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos šioje byloje, nes faktas, jog areštuotas atsakovo turimas nekilnojamasis turtas jau anksčiau kito kreditoriaus atžvilgiu yra apsunkintas hipoteka, tik patvirtina grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas V. M. prašo panaikinti teismo 2009 m.kovo 31 d. nutartį bei teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštą. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Nepagrįsta teismo išvada, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės netrukdo apelianto individualios įmonės veiklai. Negalėdamas naudotis areštuotų sąskaitų lėšomis ir neturėdamas pakankamai lėšų įmonės sąskaitoje, apeliantas negali vykdyti įmonės veiklos. Individualios įmonės ir apelianto asmeninės lėšos įstatymu nėra išskirtos.

2. Nelogiškas teismo sprendimas areštuoti įkeistą nekilnojamąjį turtą, kuriuo apeliantas ir taip negali laisvai disponuoti. Bet kuriuo atveju, priverstinai realizavus areštuotą nekilnojamąjį turtą, pirmumo teisę turėtų hipotekos kreditorius, o ne ieškovas.

3. Teismas, areštuodamas nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas sąskaitose, apribojo nuosavybės teises į daiktus, priklausančius bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsakovu byloje yra tik apeliantas, todėl teismas turėjo areštuoti tik jam priklausančią sutuoktinių bendrosios nuosavybės teise turimo turto dalį arba nustatyti apelianto turto dalį bendroje nuosavybėje.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas V. Š. prašo skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, o apeliantas visais būdais stengiasi išvengti skolos grąžinimo. Apeliantas galėtų pasinaudoti CPK 146 straipsnio antrojoje dalyje numatyta teise, tačiau to nedaro. Be to, apeliantas, skolindamasis iš ieškovo pinigus, jau buvo susituokęs ir paskolintas lėšas naudojo šeimos interesams, todėl nepagrįsti jo argumentai dėl nuosavybės teisės apribojimo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 bei 338 straipsnių nuostatas, nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, nagrinėjamu atveju apeliantas skundžia teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį, prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, tai yra patenkinti jo prašymą panaikinti teismo 2008 m. kovo 17 d. pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Taigi apeliantas neskundžia teismo 2008 m. kovo 17 d. nutarties, o tik prašo panaikinti byloje taikytas minėtas priemones. Dėl to pažymėtina, jog Kauno apygardos teismas, siųsdamas bylą Lietuvos apeliaciniam teismui, netiksliai lydraštyje nurodė, kad siunčiama byla su apelianto skundu dėl 2008 m. kovo 17 d. ir 2009 m. kovo 31 d. nutarčių. Taigi šio nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas yra teismo 2009 m. kovo 31 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė nagrinėjamam klausimui svarbias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:

Pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartimi, ši nutartis yra įsiteisėjusi. Atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą, apeliantas, prašydamas panaikinti taikytas priemones, turėtų įrodyti, jog situacija pasikeitė ir jų taikyti nebėra pagrindo, tai yra nebėra grėsmės, jog jų nepritaikius gali pasunkėti ar tapti neįmanomas būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas (CPK 144, 178 str.). Apeliantas tiek savo prašymą, tiek atskirąjį skundą grindžia tuo, jog turto areštas pažeidžia jo įmonės interesus, bendrosios nuosavybės teisinis reguliavimą, o nekilnojamasis turtas yra įkeistas. Tuo tarpu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad situacija pasikeitė ir išnyko būtinybė taikyti šias priemones (CPK 178, 185 str.). Apelianto nurodoma aplinkybė, jog areštuotas nekilnojamasis turtas yra įkeistas, teismo išvados nepaneigia ir neduoda pagrindo konstatuoti, kad nėra realios grėsmės galimam teismo sprendimo įvykdymui (CPK 185 str.). Be to, kaip teisingai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė ieškovas, apeliantas, siekdamas apsaugoti savo įmonės interesus, galėtų naudotis įstatymo suteiktomis priemonėmis ir pateikti kitą ieškinio užtikrinimo priemonę ar prašyti pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis, tačiau to nepadarė (CPK 146 str. 2 d.).

Antra, pagrįsta teismo išvada, kad apelianto argumentai dėl pritaikytų priemonių trukdymo jo individualios įmonės veiklai, neduoda pagrindo naikinti šių priemonių (CPK 185 str.). Kaip teisingai nurodė teismas, individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški teisinių santykių subjektai, o teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartimi jokie apribojimai įmonės turtui nebuvo taikyti. Siekdamas asmenines lėšas panaudoti įmonės veiklai, apeliantas, kaip minėta, turi teisę pasiūlyti kitas ieškinio užtikrinimo priemones šioje byloje ir prašyti teismo pakeisti taikytas ieškinio užtikrinimo priemones. Be to, pagal CPK 147 straipsnio nuostatas, atsakovas turi teisę prašyti teismo įpareigoti ieškovą pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, o įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 str. 3 d.).

Trečia, apelianto argumentai, jog minimos priemonės pažeidė bendrosios nuosavybės teises, taip pat neduoda pagrindo keisti ar naikinti šią teismo nutartį. Kaip matyti iš 2008 m. kovo 17 d. nutarties, teismas nenurodė konkretaus areštuojamo turto, o areštavo apelianto nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, jo nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, bendrai ieškinio sumai. Nutartį vykdyti bei surasti konkretų areštuojamą turtą teismas pavedė ieškovo pasirinktam antstoliui, kuris ir areštavo žemės sklypą, pastatus bei pinigines lėšas. Dėl to apeliantas, nesutikdamas su antstolio sprendimu areštuoti konkretų turtą, bei tretieji asmenys, manantys, jog antstolis pažeidė jų teises, turi teisę skųsti antstolio veiksmus CPK 510 bei 603 straipsnių nustatyta tvarka.

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmu punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasDanutė Milašienė