Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudž. bylos Nr. 1A-735-397/2015;

Teisėjas Alvydas Rimkevičius Proceso Nr. 1-25-1-00663-2013-0

2015 m. lapkričio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Dmitrijaus Korsakovo, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Vidui Kilinskui, išteisintajam T. T., gynėjui advokatui Artūrui Baužai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo T. T. išteisintas pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. T. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., kad jis 2013-04-11 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, kreipėsi į draudimo kompanijos AB (duomenys neskelbtini) žalų centrą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, su prašymu atlyginti žalą dėl patirto eismo įvykio bei draudimo kompanijos AB (duomenys neskelbtini) žalų centro reikalavimu tą pačią dieną surašė ir pateikė paaiškinimą dėl patirto eismo įvykio, melagingai nurodydamas, kad 2013-04-10 eismo įvykio Juozapavičiaus prospekte, Kaune, metu vairuojant jam priklausantį automobilį MB E220, v.n. (duomenys neskelbtini) G. S., vairuodamas UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį VW Transporter, v.n. (duomenys neskelbtini) persirikiuodamas kliudė ir apgadino jo automobilio MB E220, v.n. (duomenys neskelbtini) kairįjį šoną, tokiu būdu pasikėsino apgaule savo naudai įgyti iš AB (duomenys neskelbtini) 9400,15 Lt dydžio draudimo išmoką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes įtarus, kad nurodytos eismo įvykio aplinkybės ir padaryti automobilio MB E220, v.n. (duomenys neskelbtini) apgadinimai: deformuota priekinio kairiojo sparno priekinė dalis, nulaužti priekinio bamperio apdailos fragmentas kairiajame šone ir ties šia vieta po plastiko apdaila esančios detalės fragmentas, į vidų įlenktos galinės kairės pusės durelės ir jose esantys įspaudai, kurie sudaro-du. lankus, braukimo žymės kairiojo slenksčio galinėje dalyje, suveikusios šoninės oro pagalvės (užuolaidos), neatitinka tikrovės, draudimo bendrovė sustabdė žalos atlyginimo procedūrą.

Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl to, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, bei nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Teismas taip pat nepagrįstai neįvertino liudytojo AB (duomenys neskelbtini) atstovo J. D. teisme duotų parodymų, kuriais jis patvirtino, kad T. T. siūlė pinigus už geresnį draudimo išmokos paskaičiavimą, įvertindamas tai kaip neišsiaiškintą aplinkybę ir tuo grįsdamas išteisinamąjį nuosprendį. Teismas nepapgrįstai įvertino liudytojo G. S. parodymus kaip netikslius, prieštaraujančius eismo įvykio deklaracijoje užfiksuotoms aplinkybėms. Analizuojant šio liudytojo parodymus matyti, kad jis patvirtino, jog ne jis, o T. T. yra kaltas dėl 2013-04-10 autoįvykio, kadangi ne jo vairuojamas automobilis VW Transporter atsitrenkė į T. T. vairuojamą automobilį MB E220, o priešingai - T. T. vairuojamas automobilis MB E220 atsitrenkė į jo vairuojamą automobilį VW Transporter jam važiuojant tiesiai, planuojant sukti į kairę, į dešinę sukti net neketinant, ir į tą pusę nesimetant. Be to, G. S. paaiškino, kad dėl autoįvykio yra nekaltas, iš karto po įvykio prisiėmė T. T. jam mestą kaltę dėl nežinojimo, dėl to, kad buvo sutrikęs, avarija jo gyvenime įvyko pirmą kartą, nors vairavimo stažas apie 30 metų ir nemokėjo pikldyti eismo įvykio deklaracijos. G. S. parodymai duoti bylos nagrinėjimo metu duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad būtent T. T. tyčia sukėlė 2013-04-10 eismo įvykį, kad pagrįsti jau iki šio įvykio ant savo automobilio buvusius sugadinimus ir už juos gauti draudimo išmoką, ir patvirtina T. T. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.

Prokurorės teigimu, byloje esantis vaizdo įrašas nepatvirtina tos aplinkybės, kad 2013-04-10 06.00 val. T. T. automobilis MB E220 buvo techniškai tvarkingas, tačiau tuo pačiu ir neturėtų būti vertinamas kaip T. T. kaltę paneigiantis įrodymas.

Prokurorės nuomone, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino 2013-09-11 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų V. V. ir V. M. pateiktą išvadą. Specialisto išvadoje kategoriškai nurodyta, kad automobilio MB E220 išoriniai sugadinimai buvo padaryti ne kontakto metu su automobiliu VW Transporter ir tai paneigia kaltinamojo T. T. parodymus, kad visi jo nurodyti sugadinimai padaryti sąlyčio su automobiliu VW Transporter metu. Specialisto išvadoje aiškiai pasakyta, kad tarp automobilių VW Transporter ir MB E220 buvusiu slystamojo pobūdžio kontaktu negalima paaiškinti automobilio MB E220 kairiojo šono priekinėje dalyje esančių deformacijų-ženkliai į vidų įlenkto sparno priekinėje apatinėje dalyje, nulaužto bamperio apdailos fragmento ir detalės fragmento, esančių po bamperio plastiko apdaila, dėl kurių, tikėtina, suveikė šoninės oro pagalvės (užuolaidos), nes minėtos deformacijos buvo padarytos kryptimi iš kairės į dešinę, taip pat negalima paaiškinti priekinio kairiojo rūko žibinto sugadinimų, nes sugadinimai nepatenka į tiesioginio kontakto zoną, galinėse kairės pusės durelėse ties viduriu esančio įlenkimo į vidų, taip pat šiose durelėse esančių įspaudų, kurie sudaro du lankus, braukimo žymių kairiojo slenksčio galinėje dalyje. Specialistas V. V. patvirtino specialisto išvadoje nurodytus teiginius. Kaltinamojo gynėjo prašymu buvo atlikta ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pateikta pagal jo prašymą atlikto transporto trasologinio tyrimo išvada, kuri iš dalies prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktai išvadai. Specialistas E. I. pateikė iš dalies skirtingą, nei nurodė V. V., 2013-04-10 autoįvykio metu ant automobilio M E220 atsiradusių sužalojimų vertinimą. Teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį visiškai nepagrįstai nurodė, kad specialistas V. V. kontraargumentuodamas E. I. pateiktą išvadą, savo teiginių nepagrindė bei neapgynė. Priešingai, detaliai ir išsamiai analizuojant teisme duotus šių abiejų specialistų parodymus, matyti, kad V. V. savo išvadoje duotus teiginius apklausos metu pagrindė bei išsamiai paaiškino. Be to, turėtų būti atsižvelgta ir į tai, kad specialistas E. I. tyrimą atliko tyrimo rezultatais suinteresuotos pusės pageidavimu.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, tinkamai, sistemingai neįvertino byloje įrodymų viseto, tuo pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, dėl ko išteisinamojo nuosprendžio išvados ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Sistemingai, išsamiai ir tinkamai išnagrinėjus visus byloje esančius duomenis turėtų būti laikoma, kad T. T. kaltė apgaule pasikėsinant gauti draudimo išmoką yra byloje įrodyta.

Kauno apygardos teisme gautas T. T. atsikirtimas į prokurorės apeliacinį skundą, kuriame išteisintasis prašė prokurorės apliacinį skundą atmesti.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą patenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinio skundo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyręs visas bylos aplinkybes, priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, išteisindamas T. T. pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pirmosios instancijos teismas BPK 20 str., 301 str. numatytų reikalavimų nepažeidė.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. T. buvo kaltinamas tuo, kad kreipėsi į draudimo bendrovę su prašymu atlyginti žalą dėl patirto eismo įvykio bei draudimo kompanijos AB (duomenys neskelbtini) žalų centro reikalavimu tą pačią dieną surašė ir pateikė paaiškinimą dėl patirto eismo įvykio, melagingai nurodydamas, kad 2013-04-10 eismo įvykio Juozapavičiaus prospekte, Kaune, metu vairuojant jam priklausantį automobilį MB E220, v.n. (duomenys neskelbtini) G. S., vairuodamas UAB „Kaminta“ priklausantį automobilį VW Transporter, v.n. (duomenys neskelbtini) persirikiuodamas kliudė ir apgadino jo automobilio MB E220, v.n. (duomenys neskelbtini) kairįjį šoną, tokiu būdu pasikėsino apgaule savo naudai įgyti iš AB (duomenys neskelbtini) 9400,15 Lt dydžio draudimo išmoką.

Pagal BK 182 str. 1 d. sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis ir pan. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori.

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis T. T. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2013-04-10 važiavo su jam priklausančiu apie 9 metų senumo automobiliu MB E220, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo Kauno „Akropolio“, apie 16 val. pajudėjo Juozapavičiaus g. ties „Šilo“ parduotuve ir pajuto smūgį į jo automobilio kairį šoną. Pajutus smūgį jį sumėtė, jo automobilis ties priekinėmis durelėmis susikabino su kitu automobiliu WV Transporter, ties statramsčiu ir buvo padaryti įvykio vietoje konstatuoti automobilio sugadinimai, taip gavosi dėl to, kad krovininis automobilis pirmiausia atsitrenkė į jo automobilio priekinį sparną, jį užkabino ir braukėsi per šoną iki galinių durelių, tokiu būdu buvo deformuota automobilio priekinio kairio sparno priekinė dalis, nulaužti priekinio bamperio apdailos fragmentai kairiame šone, sugadintos abejos automobilio kairės pusės durelės. Nuo smūgio išsiskleidė automobilio oro pagalvės, prieš tai jos buvo tvarkingos. Atskyrus automobilius, jis ir VW Transporter valst. nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas sustojo, jis iškvietė policiją. Pildant deklaracijas paaiškėjo, kad VW Transporter, priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), vairavo G. S.. Į įvykio vietą policijos pareigūnai neatvyko, jie telefonu paklausė ar aiškus įvykio kaltininkas, T. T. nurodė, kad aiškus ir policija atsisakė važiuoti, nes abu avarijos dalyviai sutiko, kad avarijos kaltininkas G. S.. T. T. atrodė, kad WV Transporter vairuotojas rikiavosi, nes ten buvo nusukimas į dešinę, nors nepastebėjo, kad WV Transporter būtų rodęs posūkį ir jis atsimušė į MB automobilį. Jis policijai skambino iš abonentinio numerio (duomenys neskelbtini)arba (duomenys neskelbtini) telefonu 112. Iš karto po įvykio taip pat pakvietė draugą P. M., kad nufotografuotų automobilį, nes policija nevažiavo, tačiau nuotraukos neišliko. Kitą dieną važiavo į draudimo bendrovę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Važiavo su avariją patyrusia mašina prisirišęs tik bamperį, nes jis krito. Draudimas jam atsisakė mokėti išmoką. Jam padaryta apie 9000 litų žala. Automobilį MB E 220 įsigijo prieš 2 metus, jis buvo po avarijos. Buvo sugadintas dešinys automobilio kampas ir dešinės durelės. Automobilį MB E 220 atsigabeno iš Mažeikių savo traliuku prikabintu prie Audi. Vežant šį automobilį, įvyko avarija, kur į jo traliuką atsitrenkė kitas automobilis, automobilis MB E 220 buvo apgadintas. Buvo kviesta policija, greitoji pagalba. Draudimas dėl šio įvykio jam buvo išmokėjęs draudimo žalą apie 5000 litų arba 6000 litų (t.2, b.l. 179). Po šio įvykio automobilį MB susiremontavo pats savo jėgomis, pirko įvairias detales, tačiau pirkimo čekių jau nebeturi ir pasiliko automobilį sau. Prieš autoįvykį 2013 metais balandžio mėnesį buvo dar vienas įvykis, tada jis su savo MB E220, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobiliu apie 7 val. ryto važiavo iš draugės, slidžiame kelyje priešpriešiais važiavęs automobilis „Renault Espace“ posūkyje trenkėsi į jo automobilį MB E 220, kurio metu buvo išmuštas automobilio MB E 220 ratas, apgadintas buferis. Įvykis įvyko Kauno rajone, kai automobilis „Renault“ važiavo priešpriešiais ir dideliu lanku darė posūkį, ko pasekoje nesuvaldė savo „Renault“ ir atsitrenkė į jo automobilį. Vėliau paaiškėjo, kad „Renault Espace“ priklausė A. V., vairavo M. U., kurį jis pažinojo, jis žino, kad Marijus nenorėjęs, kad A. V. sužinotų apie eismo įvykį, vėliau pakeitė sudaužytą automobilio „Renault Espace“ lempą nauja (t. 3 b.l. 23). Dėl šio eismo įvykio policijos nekvietė, į draudimą nesikreipė, kadangi įvykio kaltininkas M. U. iš pradžių atlygino žalą grynais pinigais 2000 litų ir tik paskui M. U. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) draudimą. Kai atvyko (duomenys neskelbtini) draudimo atstovas apžiūrėti „Renault Espace“, šis automobilis buvo varomas į kiemą ir automobilis tada truputį rėmėsi į tvorą, nes jie patys su M. U. stūmė automobilį. (duomenys neskelbtini) draudimo atstovui S. A. parašė, kad atsisako draudimo išmokos, nes avarijos kaltininkas jam sumokėjo grynais. (duomenys neskelbtini) atstovas S. A. pasiūlė apžiūrėti automobilį, bet tuo pačiu nurodė, kad tai nebūtina, jei jis atsisako draudiminės išmokos, todėl automobilis MB E 220 liko neapžiūrėtas, nors jis tikrai nebūtų prieštaravęs jo apžiūrai (t. 2, b.l. 176). Po šio įvykio, kai M. U. jam atlygino padarytą žalą, savo MB E 220 T. T., kuris moka remontuoti automobilius, sutvarkė pats: perdažė buferį ir sutaisė šakę, todėl iki 2013-04-10 eismo įvykio automobilis vėl buvo tvarkingas ir juo jis važinėdavo. Po 2013-04-10 įvykio jis kreipėsi į draudimą, neturėdamas tikslo apgauti draudimo, o tik gauti išmoką. Po 2013 m. balandžio mėnesio įvykio, pridavus dokumentus, jam paskambino draudimo bendrovės atstovas ir prašė susitikti. Susitiko Savanorių pr. tarpe nuo Aklųjų kombinato iki PC „Savas“. Susitikime buvo su draugu M. B.. Atstovas pasiūlė sėstis į jo automobilį WV Polo, padavė popieriaus lapą ir liepė prisipažinti, kad jis kaltas dėl įvykio. Pagrasino, kad to nepadarius, jis gali nebaigti mokslų aukštojoje mokykloje ir jie kreipsis į teismą. Automobilio po 2013-04-10 įvykio jis neremontavo, laikė nuosavo namo kieme, lauke, garaže, kol vyko ikiteisminis tyrimas ir kol byla nagrinėjama teisme, kad nepašalinti avarijos pasekmių, todėl ekspertizę atlikęs ekspertas E. I. iš Klaipėdos automobilį apžiūrėjo realiai vietoje, tačiau ekspertai iš Vilniaus jo automobilio apžiūrėti nepageidavo. Jis anksčiau yra turėjęs keletą eismo įvykių ne tik su šiuo, bet ir su kitais automobiliais. Automobilis MB E 220 buvo draustas (duomenys neskelbtini), mano, kad draudikas nenori mokėti jam išmokos, nes jau buvo nurašęs šį automobilį, kaip neremontuotiną. Neigia (duomenys neskelbtini) atstovui J. D. siūlęs pinigus automobilio apžiūros metu. (t. 2, b.l. 145-147, 149), t. 3, b.l. 23). Eksperto ir specialisto apklausų metu nurodė, kad po bamperiu, po sparnu, variklio skyriuje esanti metalinė detalė yra nenulaužta, tos detalės yra tokia forma, ji nenulaužta, jis tai patvirtino parodydamas teismui kito analogiško automobilio detalę (t. 2, b.l. 175). Iškilus problemoms dėl eismo įvykio, ikiteisminio tyrimo metu , jau po avarijos buvo praėję metai, nuvyko į (duomenys neskelbtini) centrą, kur išsiaiškino dėl oro palvių sprogimo aplinkybių. (t. 3, b.l. 36-37).

Atmetamas kaip nepagrįstas prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nevertino liudytojo J. D. parodymų dėl tariamai jam siūlyto neteisėto atlygio už „geresnį draudimo išmokos paskaičiavimą“. Kolegijos nuomone, kaip matyti iš nuosprendžio, teismas kaip tik nurodė, kad ši aplinkybė, jei ji būtų neginčijamai nustatyta, būtų padėjusi teismui nustatyti tiesą šioje byloje. Tačiau, ką nurodo ir apylinkės teismas, negalima remtis vien liudytojo parodymais apie T. T. tariamai padarytą nusikaltimą - pasiūlytą kyšį, apie kurį liudytojas J. D. neinformavo nei savo darbdavio, nei policijos, ir grįsti nuosprendį objektyviai neišsiaiškinta aplinkybe, todėl teismas tai pagrįstai vertino kaltinamojo naudai.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad nuosprendyje pateiktas kito eismo įvykio dalyvio liudytojo G. S. parodymų įvardinimas netikslus, prieštaraujantis eismo įvykio deklaracijoje užfiksuotoms aplinkybėms, ir turėjo įtakos teismo sprendimui dėl T. T. išteisinimo. Kolegijos nuomone, iš nuosprendžio konteksto aiškiai matyti, kad teismas atidžiai vertino šio liudytojo parodymus dėl paties eismo įvykio aplinkybių, liudytojas G. S. buvo apklausiamas ir papildomai. Nuosprendyje konstatuota, kad po pakartotinos šio liudytojo apklausos teismui kaip tik paaiškėjo, jog eismo įvykio deklaracijos kai kurie duomenys neatitinka faktinių aplinkybių, tačiau kaltinamojo netiksliai užpildyta deklaracija neturi jokio ryšio su eismo įvykio metu jo automobiliui MB E220 padarytais sugadinimais ir tai neduoda jokio pagrindo prokurorės skunde išdėstytam teiginiui, kad „liudytojo G. S. parodymais abejoti nėra jokio pagrindo, ir jo parodymai duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad būtent T. T. tyčia sukėlė 2013-04-10 eismo įvykį, kad pagrįsti jau iki šio įvykio ant savo automobilio buvusius sugadinimus ir už juos gauti draudimo išmoką“. Pabrėžtina, kad šiuo teiginiu prokurorė išėjo iš kaltinimo ribų, kadangi kaltinamajame akte jokiais požymiais T. T. nebuvo suformuluotas kaltinimas tyčia sukėlus 2013-04-10 eismo įvykį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad I instancijos teismas į bylą pateikto 2013-04-10 vaizdo įrašo nevertino kaip T. T. kaltę paneigiančio įrodymo, todėl svarstyti prokurorės skundo teiginius dėl vaizdo įraše aprašomų aplinkybių ir tai vertinti kaip patikimai paneigiančią ar patvirtinančią kaltinimą aplinkybę, nėra pagrindo.

Atmetamas kaip nepagrįstas prokurorės apeliacinio skundo motyvas, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų V. V. ir V. M. 2013-09-11 išvada paneigia T. T. nurodytas aplinkybes apie aptariamą eismo įvykį, bei leidžia pagrįstai manyti, kad eismo įvykio iniciatorius buvo ne VW Transporter, o MB E220 automobilio vairuotojas. Šioje dalyje, kolegijos nuomone, prokurorė pakartotinai išeina už kaltinimo ribų ir tai neturi nieko bendro su jos skundžiamame nuosprendyje išdėstytomis išvadomis dėl neįrodyto kaltinimo.

Prokurorė savo apeliaciniames kunde nurodė, kad teisme apklaustas specialistas V. V., patvirtino specialisto išvadoje nurodytus teiginius, apklausos metu juos pagrindė bei išsamiai paaiškino. Nuosprendžio motyvuojamoje dalyje pažymėta, kad apklausiamas teisme ekspertas V. V. sutiko su tuo, kad išvados surašymo metu jam kilusios abejonės dėl tam tikro automobilio MB E220 mazgo bylos teisminio nagrinėjimo metu, po eksperto E. I. paaiškinimų, taip pat pateiktų papildomų duomenų ir paaiškinimų, abejonės buvo išsklaidytos. Skunde teigiama, kad specialistas E. I. tyrimą atliko tyrimo rezultatais suinteresuotos pusės pageidavimu, todėl pirmiausia turėtų būti vertinama LTEC specialistų dar ikiteisminio tyrimo metu pateikta išvada. Šis teiginys atmetamas, kadangi teisėjų kolegija pažymi, kad nei vienas įrodymas negali būti svaresnis už kitą, nes vertinama įrodymų visuma.

Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, teismas yra nešališkas šiuos vertinti, kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Pažymėtina ir tai, kad draudimo bendrovė, kurios prašymu buvo inicijuotas bylos procesas, kilus abejonių dėl vienokių ar kitokių automobilio sugadinimų pagrįstumo, turėjo teisę atsisakyti dėl to išmokėti draudimines išmokas ir tai galėjo būti sprendžiama ginčą nagrinėjant civilinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime T. T. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės turi būti aiškinamos jo naudai, todėl laikydamasis šių reikalavimų, pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apkaltinamasis nuosprendis negali remtis prielaidomis, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o išteisinamasis nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.