Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 200 MGL (26 000 Lt) (7 530 Eur) dydžio bauda; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 000 Lt) (3 750 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 200 MGL (26 000 Lt) (7 530 Eur) dydžio bauda.

Iš G. N. priteista civiliam ieškovui VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ – 200 000 Lt (57 924 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. N. nuteistas už tai, kad būdamas VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi (paskirtu 2012-08-02 LR ŽŪM ministro Kazio Starkevičiaus įsakymu Nr. 3P-90), t. y. būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, pagal VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ įstatų, patvirtintų 2012-05-07 visuotiniame dalininkų susirinkime, IX dalies „Direktorius“ 9.4. punkto „Įstaigos direktorius atsako už: 9.4.1. Įstaigos turto efektyvų naudojimą ir apsaugą“, pagal VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto 2012-05-31 VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ visuotiniame dalininkų susirinkime, 7 punkto „Direktorius, vykdydamas savo funkcijas, atsako už“ 7.2 papunktį „Įstaigos turto apsaugą bei efektyvų jo panaudojimą“, t. y. būdamas atsakingas už VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ turtą, pagal VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ įstatų, patvirtintų 2012-05-07 visuotiniame dalininkų susirinkime, IX dalies „Direktorius“ 9.2. papunktį „Įstaigos direktorius organizuoja Įstaigos veiklą ir veikia Įstaigos vardu santykiuose su kitais asmenimis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais ir šiais įstatais“ ir pagal 2013-09-09 naudojimosi interneto linija sutartį Nr. IL-2-5233096-0-1, būdamas VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB bankas, valdytoju, turėdamas teisę valdyti įstaigos pinigines lėšas, t. y. užimamų pareigų pagrindu turėdamas savo žinioje VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ turtą ir turėdamas teisę veikti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, be jokio teisinio pagrindo iš VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB bankas, 2013-09-19 mokėjimo pavedimu Nr. 1 pervedė 100 000 Lt, 2013-09-20 mokėjimo pavedimu Nr. 3 pervedė 100 000 Lt, 2013-09-20 mokėjimo pavedimu Nr. 4 pervedė 100 000 Lt, jo žinioje buvusias VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas, į (duomenys neskelbtini) įmonės kodas (duomenys neskelbtini) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DNB bankas.

Šiais savo veiksmais G. N., piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 300 000 Lt, padarydamas VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ didelės 300 000 Lt turtinės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas visas jos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir pagrįstai pripažino nuteistąjį G. N. kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nenurodomi argumentai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, tačiau iš apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo matosi, kad apeliantas prašo panaikinti visą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su byloje atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Patikrinusi skundžiamą nuosprendį baudžiamojo proceso įstatymo taikymo aspektu kolegija konstatuoja, kad byloje įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl G. N. kaltumo padarius jam inkriminuotus nusikaltimus padarė tiesiogiai teisiamojo posėdžio metu ištyręs byloje surinktus įrodymus, kurie buvo vertinami tiek kiekvienas atskirai, nesuteikiant nė vienam iš jų prioriteto, tiek jų visuma ir tik po to buvo daromos atitinkamos išvados, priimami sprendimai dėl nuteistojo gynėjo prašymų tenkinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima spręsti, kad G. N. parodymus, kad jis turėjo teisę skolinti pinigus, kad jam suteiktų įgaliojimų nepažeidė, žalos įmonei nepadarė, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Taigi apeliacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas apeliacinės instancijos teismui priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Skundžiamu nuosprendžiu G. N. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį, už tai, kad jis piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 300 000 Lt, padarydamas šiai bendrovei 300 000 Lt (86 886 Eur) turtinę žalą.

Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. BK 184 straipsnyje nustatyti specialaus subjekto požymiai, t. y. už svetimo turto pasisavinimą atsako tik toks asmuo, kuriam svetimas turtas yra patikėtas arba yra jo žinioje. Šioje byloje teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad G. N. kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir užimamų pareigų pagrindu turėjo savo žinioje VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą. Taip pat neabejotinai nustatyta, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis G. N. atliko tris mokėjimus, kuriais pavedimu per banką iš VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos į (duomenys neskelbtini) sąskaitą pervedė iš viso 300 000 Lt. Pats nuteistasis G. N. pripažįsta pervedęs (duomenys neskelbtini) 300 000 Lt, tačiau nesutinka, kad tokiais veiksmais piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir iššvaistė didelės vertės svetimą VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą.

Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Taigi labai svarbus turto iššvaistymo požymis yra atliktų veiksmų neteisėtumas, kuris reiškiasi tuo, kad kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais. Pagal VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ įstatų IX dalies 9.4.1. papunktį, pareigybės aprašymo 7.2. papunktį, įstaigos direktorius atsako už įstaigos turto efektyvų naudojimą ir apsaugą. Bylos duomenimis, G. N., būdamas VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ lėšas – 300 000 Lt, be jokio teisinio pagrindo pervedė (duomenys neskelbtini). VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. N. atliktas įmonės lėšų perdavimas trečiajam asmeniui, pažeidžiant kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus, neteisėtai pasinaudojant jam suteikta teise veikti VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu, yra neteisėtas svetimo turto perleidimas trečiajam asmeniui. Šios išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kad VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ įstatų 9.3.3. bei 9.4.1. punktai leido G. N. sudaryti sandorius, numatė atsakomybę už įstaigos turto efektyvų naudojimą ir apsaugą. Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė yra tai, kad G. N. 300 000 Lt pervedė pinigus be jokio teisinio pagrindo, t. y. tarp VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) nebuvo sudaryta jokia sutartis, patvirtinanti faktinius vienos ar kitos šalies turtinius įsipareigojimus ir sutarties vykdymo sąlygas, aiškiai pažeisdamas jam suteiktus įgaliojimus dėl įstaigos piniginių lėšų valdymo. Būtent tuo reiškėsi G. N. atliktų veiksmų neteisėtumas. Nors nuteistasis tokį pinigų pervedimą įvardina kaip buvusią paskolą, toks jo aiškinimas neatitinka objektyvių bylos aplinkybių ir yra paneigtas kitais bylos įrodymais. Kaip minėta, jokia paskolos sutartis tarp G. N. vadovaujamos VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) sudaryta nebuvo. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“, reaguodama į (duomenys neskelbtini) garantinį raštą dėl neva suteiktos paskolos apmokėjimo, 2013-12-11 raštu Nr. K-259 ir 2013-12-13 raštu Nr. 267 informavo (duomenys neskelbtini) bei VšĮ ,,(duomenys neskelbtini) dalininkus, kad ji (VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) su (duomenys neskelbtini) nėra sudariusi susitarimų dėl lėšų skolinimo ir/ ar palūkanų mokėjimo ir tokios veiklos neturi teisės vykdyti (1 t. 83, 123 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, jog garantinį raštą dėl neva (duomenys neskelbtini) suteiktos paskolos grąžinimo pasirašė pats G. N. po to, kai buvo atleistas iš VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigų ir 2013-12-10 buvo išrinktas (duomenys neskelbtini) tarybos pirmininku. Tuo tarpu dar 2013-12-05 G. N. raštu Nr. K-254 informavo (duomenys neskelbtini), kad 2013-09-19 ir 2013-09-20 pavedimams atlikti VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ finansinių įsipareigojimų neturėjo, o neteisingai pervestus pinigus – 300 000 Lt – prašė pervesti į VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą (1 t. 81 b. l.). Akivaizdu, kad pats nuteistasis pripažino, jog lėšos buvo pervestos be pagrindo, taigi apelianto versija, jog tai buvo paskola, vertintina kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį.

Tvirtindamas neturėjęs tyčios iššvaistyti turtą, nuteistasis akcentuoja tai, kad VĮ Nacionalinė mokėjimo agentūra (duomenys neskelbtini) atliktus viešuosius pirkimus pripažino tinkamais ir įsipareigojo pervesti lėšas. Pasak apelianto, šis įsipareigojimas reiškė, kad (duomenys neskelbtini) laikinai paskolintos lėšos bus grąžintos. Tokio apelianto teiginio nepatvirtina tiek skunde minimi dokumentai, tiek kiti byloje surinkti įrodymai. Iš apelianto nurodytos išvados iš tiesų matyti, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra 2013-01-22 informavo (duomenys neskelbtini), kad, įvertinusi pateiktus supaprastinto atviro konkurso dėl ūkininkų mokymo paslaugų pirkimo dokumentus, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų, turinčių įtakos pirkimo rezultatams, nenustatė, todėl pirkimą laikė atliktu tinkamai (2 t. 132 b. l.), tačiau akivaizdu, jog atliktų pirkimų įvertinimas nereiškia įsipareigojimo pervesti lėšas. Paramos suteikimo sąlygos išmokant paramos lėšas yra numatytos Nacionalinės mokėjimo agentūros ir (duomenys neskelbtini) 2010-02-04 sudarytoje paramos sutartyje Nr. 1PM-PV-09-1-001316, kurioje nurodyta, kad šalims susitarus dėl paramos mokėjimo tvarkos, paramos gavėjas ((duomenys neskelbtini)) įsipareigojo pateikti Nacionalinei mokėjimo agentūrai mokėjimų prašymus iki 2010-05-16, 2010-10-16, 2011-01-16 ir 2011-08-16, o pagal 2013-08-23 susitarimą Nr. 12 dėl 2010 m. vasario 4 d. paramos sutarties Nr. 1PM-PV-09-1-001316 pakeitimo – iki 2013-08-23 ir 2013-09-21 (2 t. 105-123, 130, 131 b. l.). Tuo tarpu Nacionalinė mokėjimo agentūra įsipareigojo ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo tinkamo mokėjimo prašymo dokumentų gavimo dienos, įvertinusi mokėjimo prašymą, pateiktus dokumentus ir sutartinių įsipareigojimų įvykdymą bei priėmusi sprendimą dėl jo apmokėjimo, privalėjo parengti pinigų užsakymo paraišką ir teikti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, o gavusi lėšas, per penkias darbo dienas jas pervesti (duomenys neskelbtini). Sutartyje taip pat nurodyta, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra turėjo teisę inicijuoti sutarties nutraukimą ir (arba) paramos ar jos dalies grąžinimą ir (arba) paramos neteikimą ir (arba) sustabdyti paramos išmokėjimą ir (arba) sumažinti paramą esant sutartyje numatytoms sąlygoms. Taigi, iš aptartos sutarties matyti, jog netgi šalių pasirašyta paramos sutartis ir joje sutarta paramos išmokėjimo tvarka negarantavo paramos gavėjui ((duomenys neskelbtini)), kad pagal pateiktus mokėjimo prašymus bus išmokėta parama. Svarbu pažymėti, jog (duomenys neskelbtini) paskutiniu mokėjimo prašymu, t. y. 2013-08-23, prašė išmokėti paramą viso 268 136,38 Lt sumai (2 t. 124-129 b. l.), t. y. 31 863,62 Lt mažiau nei G. N. pervedė (duomenys neskelbtini). Taigi apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, jog tariami Nacionalinės mokėjimo agentūros įsipareigojimai (duomenys neskelbtini) buvo didesni ir reiškė, kad laikinai paskolintos lėšos bus grąžintos. Priešingai – iš aptartų duomenų matyti, jog G. N. pervesta (duomenys neskelbtini) suma yra didesnė nei tariamas Nacionalinės mokėjimo agentūros įsipareigojimas (duomenys neskelbtini).

Nuteistojo skunde visiškai nepagrįstai teigiama, jog visus VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) įsipareigojimus sustabdė neteisėtas Nacionalinės mokėjimo agentūros atsisakymas išmokėti (duomenys neskelbtini) priklausančias lėšas. Visų pirma pažymėtina tai, kad tarp VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) nebuvo jokių įsipareigojimų – nei teisiniu, nei turtiniu aspektais. Be to, Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimo sustabdyti mokėjimo prašymo nagrinėjimą ir (arba) paramos lėšų išmokėjimą pagrįstumas yra sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenys), tačiau, apelianto vertinimu net ir nepagrįstas Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimas sustabdyti pateikto mokėjimo prašymą, nedaro teisėtais G. N. veiksmų VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ turto atžvilgiu.

Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog turto iššvaistymo sudėtis yra materiali ir tai lemia šios veikos baigtumo momentą. Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams – savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai). Šioje byloje nustatyta, jog G. N. 2013-09-19 mokėjimo pavedimu Nr. 1 pervedė 100 000 Lt, 2013-09-20 mokėjimo pavedimu Nr. 3 pervedė 100 000 Lt, 2013-09-20 mokėjimo pavedimu Nr. 4 pervedė 100 000 Lt jo žinioje buvusias VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas į (duomenys neskelbtini) sąskaitą. Apeliantas atlikto pinigų pervedimo neneigia. Taigi tas faktas, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra teisėtai ar neteisėtai sustabdė lėšų išmokėjimą, o ir su tuo susijusių dokumentų vertinimas, nuteistojo veiksmų neteisėtumo ir kaltės nepanaikina, nes veikos baigtumo momentas siejamas su turto perleidimu trečiajam asmeniui (šiuo atveju – piniginių lėšų į (duomenys neskelbtini) sąskaitą) momentu.

Minėta, jog BK 184 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materiali, taigi pripažįstama, kad būtinasis jos požymis yra turtinės žalos padarymas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad tokios žalos nebuvo padaryta. VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)” priklausę 300 000 Lt be jokio teisinio pagrindo buvo perduoti trečiajam asmeniui – (duomenys neskelbtini). VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)” dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų patyrė žalos, taigi atsiradusi žala yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su G. N. veiksmais – piniginių lėšų perdavimu trečiajam asmeniui. Ir nors 100 000 Lt VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)” buvo grąžinti, tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, jog kaltininkui pasisavinus ar iššvaisčius turtą ar turtinę teisę ir vėliau šį turtą ar turtinę teisę ar jų ekvivalentą grąžinus, baudžiamosios atsakomybės pagrindai už šias veikas neišnyksta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-430/2013). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal kurį 100 000 Lt grąžinimas laikytinas žalos padengimu, bet ne aplinkybe, neigiančia turtinės žalos padarymą. Apelianto teiginys, jog VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančios lėšos – 200 000 Lt sumai yra neiššvaistytos, nes saugomos Nacionalinės mokėjimo agentūros sąskaitoje, visiškai nepagrįstas ir atmestinas. Bylos duomenimis Nacionalinė mokėjimo agentūra jokių įsipareigojimų VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ niekada neturėjo. Jei ir buvo Nacionalinės mokėjimo agentūros sąskaitoje kokios nors lėšos, tai reikalavimo teisę į jas galėjo turėti tik (duomenys neskelbtini). Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog Nacionalinės mokėjimo agentūros sąskaitoje nebuvo ir (duomenys neskelbtini) mokėtinų lėšų, kadangi Nacionalinė mokėjimo agentūra paramos lėšas paramos gavėjui ((duomenys neskelbtini)) galėjo pervesti tik gavusi jas iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Byloje nėra duomenų, kad Žemės ūkio ministerija pervedė Nacionalinei mokėjimo agentūrai (duomenys neskelbtini) mokėtinas lėšas, priešingai – bylos duomenimis, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija nepriėmė (duomenys neskelbtini) pateiktų siūlymų dėl paraiškų finansavimo (2 t. 77 b. l.), taip sustabdydama ir Lietuvos mokėtinų lėšų pervedimą Nacionalinei mokėjimo agentūrai.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios iššvaistyti svetimą turtą. Turto iššvaistymas gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymo atveju, esant tiesioginei tyčiai, kaltininkas supranta, kad neteisėtai neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas jo valdytojas neteks turto ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai, suvokdamas tokį veikos pavojingumą ir numatydamas turtinę žalą, kaltininkas nors ir nenori žalos atsiradimo, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti. Pažymėtina, kad kaltė apjungia du tarpusavyje glaudžiai susijusius procesus – intelektualinį ir valinį. Intelektualinis tyčios elementas yra bendras tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Jis susijęs su veikos pavojingumo suvokimu, aplinkybių, sudarančių nusikaltimo objektyviąją pusę, supratimu. Būtent valiniame elemente yra pagrindinis tiesioginės ir netiesioginės tyčios skirtumas. Jei asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jei nenori, bet sąmoningai leidžia joms atsirasti, veikia netiesiogine tyčia. Bylos duomenys patvirtina, kad G. N. be jokio teisinio pagrindo pervesdamas (duomenys neskelbtini) VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)” priklausančius 300 000 Lt, suvokė, kad veikė nesilaikydamas VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)” įstatų IX dalies 9.4. punkto, 9.2. papunkčio bei VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)” direktoriaus pareigybės aprašymo 7 punkto nuostatų, priešingai įmonės bei jos dalininkų interesams, tai suvokdamas, numatė, kad dėl to įmonė gali patirti turtinės žalos, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido šiai žalai atsirasti. Byloje nėra įrodymų, kad G. N. siekė padaryti turtinės žalos VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)”, tačiau nustatyta, kad jis veikė be realaus teisinio pagrindimo, finansinių garantijų bei dalininkų pritarimo, taip sąmoningai neteisėtai, neatlygintinai trečiajam asmeniui perleido jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.

Nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad G. N. veiksmuose yra visi ir jam inkriminuoto BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Kadangi BK 228 straipsnyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, todėl veika laikoma baigta tik atsiradus baudžiamajam įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2007, 2K-64/2013).

Piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, požymis – didelė žala yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad G. N. savo veiksmais sukėlė BK 228 straipsnyje numatytus padarinius. BK 228 straipsnio dispozicija neapibrėžia ir nepateikia universalių kriterijų didelės žalos požymiui konstatuoti, todėl, kaip minėta, kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžiama individualiai. Antra vertus, iš susiformavusios teismų praktikos galima teigti, kad sprendžiant šį klausimą atsižvelgiama į tai, koks kaltininko veiksmų pobūdis, kokiais teisės aktais ir kokie jais nustatyti reikalavimai, principai yra pažeidžiami, kokia jų reikšmė teisinėje valstybės sistemoje, kokia kaltininko einamų pareigų svarba, rezonansas visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaka valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti iš esmės žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-335/2013). Visuma nagrinėjamos bylos aplinkybių, kurias įvertino teismas, rodo, kad teismo padarytos išvados nustatant piktnaudžiavimo padarinius atitinka minėtus vertinimo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad akivaizdžiai neteisėti, tarnybos esmei ir turiniui prieštaraujantys, savanaudiško pobūdžio nuteistojo veiksmai, kurių jis neturėjo teisės atlikti, vertintini kaip pažeidžiantys Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Nesilaikymas įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, tiksliau – kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimas, suponuoja valstybės institucijų veiklos tam tikrose srityse neteisėtumą, ypač kai neteisėtus aktyvius veiksmus padarė viešosios įmonės vadovas, o tai negali nediskredituoti institucijos prestižo ir yra nesuderinama su valstybės interesais. Nuteistojo G. N. veiksmai, jų pobūdis einamų pareigų kontekste, leido teismui konstatuoti, kad dėl jo priešingo tarnybos interesams veikimo buvo pažemintas įmonės autoritetas, valstybės tarnautojo vardas ir dėl to didelę žalą patyrė valstybė (padaryta neturtinio pobūdžio žala jos interesams). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad padaryta didelė žala ir tuo, kad G. N. iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 300 000 Lt, padarydamas šiai bendrovei 200 000 Lt (57 924 Eur) turtinę žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes daryti kitokias išvadas nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes BK 184 straipsnio 2 dalis, BK 228 straipsnio 1 dalis G. N. padarytoms veikoms pritaikytos teisingai, todėl tenkinti apeliacinio skundo prašymą išteisinti jį dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo ir piktnaudžiavimo nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. N. apeliacinį skundą atmesti.