Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2005-12-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-554

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-12-23
Bylos Nr.
1A-554
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jonas Algimantas Venckus (pirm.), Regina Gaudutienė, Linas Šiukšta (pran.)
Nuteistasis
R.J., A.U., G.D.
Kategorijos
Pranešėjas L.Šiukšta Baudžiamoji byla Nr. 1A-554/2005Teisėjas A.Daugėla Procesinio sprendimo kategorija:1.2.19.4.; 1.2.29.1. (S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2005 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus,

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Lino Šiukštos (pranešėjo),sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

gynėjams: Sauliui-Gintarui Vaičiūnui, Mindaugui Kepeniui, Gražinai Mauručaitienei, Romualdui Mikliušui,

nuteistiesiems R.J., A.U., G.D.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R.J., A.U. ir G.D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio, kuriuo

R.J. nuteistas:

pagal BK 228 str. 1 d. dėl piktnaudžiavimo tarnyba atliekant su dviem automobiliais „Audi A6“ susijusius veiksmus 2003 m. gegužės 2 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėn.;

pagal BK 300 str. 1 d. dėl su dviem automobiliais „Audi A6“ susijusių dokumentų klastojimo 2003 m. gegužės 2 d. laisvės atėmimu 1 metams;

pagal BK 228 str. 1 d. dėl piktnaudžiavimo tarnyba atliekant su dviem automobiliais „Volkswagen Passat“ susijusius veiksmus 2003 m. liepos 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėn.;

pagal BK 300 str. 1 d. dėl su dviem automobiliais „Volkswagen Passat“ susijusių dokumentų klastojimo 2003 m. liepos 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

pagal BK 228 str. 1 d. dėl piktnaudžiavimo tarnyba atliekant su automobiliu ,,BMW X5“ susijusius veiksmus 2003 m. rugpjūčio 2 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėn.;

pagal BK 300 str. 1 d. dėl su automobiliu ,,BMW X5“ susijusių dokumentų klastojimo 2003 m. rugpjūčio 2 d. laisvės atėmimu 1 metams;

pagal BK 228 str. 1 d. dėl piktnaudžiavimo tarnyba atliekant su trimis automobiliais „Audi A6“ susijusius veiksmus 2003 m. rugsėjo 17 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 8 mėn.

pagal BK 300 str. 1 d. dėl su trimis automobiliais „Audi A6“ susijusių dokumentų klastojimo 2003 m. rugsėjo 17 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 2 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes, paskirtas už nusikaltimus, padarytus 2003 m. gegužės 2 d., subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėn. Bausmes, paskirtas už nusikaltimus, padarytus 2003 m. liepos 1 d., subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėn. Bausmes, paskirtas už nusikaltimus, padarytus 2003 m. rugpjūčio 2 d., subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėn. Bausmes, paskirtas už nusikaltimus, padarytus 2003 m. rugsėjo 17 d., subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 8 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtąsias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė R.J. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Taikant BK 75 str. 1 d., 2 d., paskirtosios bausmės vykdymas R.J. atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal BK 24 str. 6 d. ir 189 str. 1 d. dėl su automobiliais ,,Audi A6“ susijusių veiksmų 2003 m. gegužės 2 d., dėl su automobiliais ,,Volkswagen Passat“ susijusių veiksmų 2003 m. liepos 1 d., dėl su automobiliu ,,BMW X5“ susijusių veiksmų 2003 m. rugpjūčio 2 d. ir dėl su automobiliais ,,Audi A6“ susijusių veiksmų 2003 m. rugsėjo 17 d. atlikimo R.J. išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.

A.U. nuteistas:

pagal LR BK 228 str. 1 d. dėl piktnaudžiavimo tarnyba atliekant su automobiliais ,,Mazda 626“ ir ,,Volkswagen Passat“ susijusius veiksmus 2003 m. spalio 12 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėn.

pagal BK 300 str. 1 d. dėl su automobiliais ,,Mazda 626“ ir ,,Volkswagen Passat“ susijusių dokumentų klastojimo 2003 m. spalio 12 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėn.

Taikant BK 75 str. 1 d., 2 d., paskirtosios bausmės vykdymas A.U. atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėn., įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Pagal BK 24 str. 6 d. ir 189 str. 1 d. dėl su automobiliais ,,Mazda 626“ ir ,,Volkswagen Passat“ susijusių veiksmų 2003 m. spalio 12 d. ir pagal BK 228 str. 2 d., BK 22 str. 1 d. ir 300 str. 2 d., BK 22 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 189 str. 1 d. dėl su automobiliu ,,Mitsubishi Pajero“ susijusių veiksmų iki 2004 m. kovo 2 d. atlikimo A.U. išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

G.D. nuteistas:

pagal LR BK 300 str. 1 d. dėl su automobiliu ,,BMW X5“ susijusių dokumentų klastojimo 2003 m. rugpjūčio 1-2 dienomis laisvės atėmimu 10 mėn.

pagal BK 22 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. dėl pasikėsinimo klastoti su automobiliu ,,Mitsubishi Pajero“ susijusius dokumentus iki 2004 m. kovo 2 d. laisvės atėmimu 6 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė G.D. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Taikant BK 75 str. 1 d., 2 d., paskirtosios bausmės vykdymas G.D. atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Pagal BK 228 str. 2 d., BK 24 str. 6 d. ir 189 str. 1 d. dėl su automobiliu ,,BMW X5“ susijusių veiksmų 2003 m. rugpjūčio 1-2 dienomis ir pagal BK 228 str. 2 d., BK 22 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 189 str. 1 d. dėl su automobiliu ,,Mitsubishi Pajero" susijusių veiksmų iki 2004 m. kovo 2 d. atlikimo G.D. išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

R.J. ir A.U. nuteisti už tai, kad būdami karjeros (statutiniais) valstybės tarnautojais, eidami Valstybės sienos apsaugos tarnybos vyresniojo pasieniečio puskarininkio pareigas, pažeisdami 2002 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. IX-855 15-to straipsnio 1-os dalies 1-o ir 9-to punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, taip pat pažeisdami Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2002-12-31 įsakymu Nr. 554 patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Malkų įlankos užkardos nuostatų 4-to ir 5-to punktų reikalavimus – pagal savo kompetenciją užtikrinti asmenų ir transporto priemonių vykimo per valstybės sieną kontrolę, nesilaikydami 2001 m. gruodžio 29 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado įsakymu Nr. 396 patvirtintų Valstybės sienos apsaugos nuostatų 344-to papunkčio reikalavimo prieš išduodant laikinuosius valstybinio numerio ženklus atlikti autotransporto priemonės apžiūrą ir patikrinti, ar transporto identifikaciniai požymiai atitinka nurodytus registracijos dokumentuose, dėl savo tarnybos žinodami muitinio įforminimo ir pasienio kirtimo tvarką ir procedūras, piktnaudžiavo tarnyba.

Jie ir G.D. be to nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, suklastojo dokumentus, o G.D. dar ir už tai, kad pasikėsino suklastoti dokumentus.

R.J. nuteistas už tai, kad 2003 m. gegužės 2 d., dirbdamas Lietuvos valstybės sienos Klaipėdos terminalo PKP, žinodamas, kad automobilis „Audi A6“, kurio kėbulo numeris WAUZZZ4BZWN187400, ir automobilis „Audi A6“, kurio kėbulo numeris WAUZZZ4BZXN033482, per nurodytą postą nebus gabenami, tyrimo nenustatytam asmeniui nepateikus nurodytų automobilių patikrinti, į 2003 m. gegužės 2 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybai pateiktus prašymus nurodytiems automobiliams išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus įrašius tikrovės neatitinkančias žinias apie šių automobilių pateikimą pasienio punkte atliekamai laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo procedūrai, neteisėtai pasinaudojus kito asmens – Ž.A., neva kaip automobilio savininkės, nors iš tikrųjų ji šių automobilių savininkė nebuvo ir tų automobilių minėtai procedūrai nepateikinėjo, anketiniais duomenimis, juos įrašius į nurodytus prašymus ir pasirašius, tokiu būdu dokumentus suklastojus, tiksliai nenustatytu laiku nurodytus prašymus perdavus R.J., jis, maždaug nuo 22.18 val., neatlikęs minėtų automobilių apžiūros ir patikrinimo, savo parašu bei pamainos spaudu „Pakrančių apsaugos Pasienio policijos rinktinė PPD Klaipėdos terminalo PKP Nr. 05“ nurodytuose prašymuose patvirtino, jog automobilius jis patikrino ir kad šių automobilių prašymuose nurodyti duomenys atitinka jo apžiūrėtų automobilių identifikacinius duomenis, kad jis patikrino pateikusio prašymus asmens tapatybę, nesant paminėtų automobilių, ant registracijos liudijimų Nr. ZH 65 663, ZH 62 451 uždėjo spaudus bei datatorius apie laikinųjų valstybinių numerių išdavimo ir jų galiojimo datas - 2003- 05- 02 ir 2003- 07- 01, įrašė išduodamų laikinųjų valstybinių numerių ženklo numerius AY10407, AY10408, patvirtino pamainos spaudu „Pakrančių apsaugos Pasienio policijos rinktinė PPD Klaipėdos terminalo PKP Nr. 05“ ir pasirašė, į 2003 metų VSAT prie LR VRM išduotų laikinųjų valstybino numerių ženklų išdavimo žurnalą įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriuos, neteisėtai pasinaudojęs Ž.A. anketiniais duomenimis, pasirašė tyrimo metu nenustatytas asmuo, jog Ž.A. 2003 m. gegužės 2 d. 22. 00 val. ir 22. 05 val. išdavė, o ji gavo laikinuosius valstybinio numerio ženklus Nr. AY10407, AY10408 kaip automobilio savininkė. Be to, R. J., žinodamas, kad paminėti automobiliai iš tikrųjų nebuvo jam pateikti laikinųjų valstybinio numerio ženklų procedūrai atlikti ir kad jų registracijos dokumentai bei tos dienos nurodyti prašymai yra suklastoti, įvedė į Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą tikrovės neatitinkančius duomenis - paminėtų automobilių tariamo atvykimo laiką - 2003 m. gegužės 2 d., 22.18 val. ir 22.19 val., vietą - Klaipėdos terminalo PKP, žodžius „pagrindinis“ ir „atvyko“, neva patvirtinančius, jog šie automobiliai iš tikrųjų kirto minėtą pasienio punktą ir atvyko savo eiga į Lietuvos Respubliką. Tokiais veiksmais R.J. sumenkino valstybinės įstaigos, kurioje jis dirbo, prestižą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl ko valstybė patyrė didelės žalos;

Taip pat R.J. nuteistas už tai, kad 2003 m. liepos 1 d., dirbdamas Lietuvos valstybės sienos Kuršių PKP, žinodamas, kad automobilis „Volkswagen Passat“, kurio kėbulo numeris WVWZZZ3BZYE326590, ir automobilis „Volkswagen Passat“, kurio kėbulo numeris WVWZZZ3BZXE187031, per nurodytą postą nebus gabenami, tyrimo nenustatytam asmeniui nepateikus nurodytų automobilių patikrinti, į 2003 m. liepos 1 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybai pateiktus prašymus nurodytiems automobiliams išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus įrašius tikrovės neatitinkančias žinias apie šių automobilių pateikimą pasienio punkte atliekamai laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo procedūrai, neteisėtai pasinaudojus kito asmens – J.T., neva kaip automobilio savininko, nors iš tikrųjų jis šių automobilių savininkas nebuvo ir tų automobilių minėtai procedūrai nepateikinėjo, anketiniais duomenimis, juos įrašius į nurodytus prašymus ir pasirašius, tokiu būdu dokumentus suklastojus, tiksliai nenustatytu laiku nurodytus prašymus perdavus R.J., jis, maždaug nuo 9.38 val., neatlikęs minėtų automobilių apžiūros ir patikrinimo, savo parašu bei pamainos spaudu „Pakrančių apsaugos Pasienio policijos rinktinė PPD Kuršių PKP Nr. 05“ nurodytuose prašymuose patvirtino, jog automobilius jis patikrino ir kad šių automobilių prašymuose nurodyti duomenys atitinka jo apžiūrėtų automobilių identifikacinius duomenis, kad jis patikrino pateikusio prašymus asmens tapatybę, nesant paminėtų automobilių, ant registracijos liudijimų Nr. CH 310 333, CH 340 334 uždėjo spaudus bei datatorius apie laikinųjų valstybinių numerių išdavimo ir jų galiojimo datas - 2003-07-01 ir 2003-08-30, įrašė išduodamų laikinųjų valstybinių numerių ženklo numerius AY16550, AY16551, patvirtino pamainos spaudu „Pakrančių apsaugos Pasienio policijos rinktinė PPD Kuršių PKP Nr. 05“ ir pasirašė, į 2003 metų VSAT prie LR VRM išduotų laikinųjų valstybino numerių ženklų išdavimo žurnalą įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriuos, neteisėtai pasinaudojęs J.T. anketiniais duomenimis, pasirašė tyrimo metu nenustatytas asmuo, jog J.T. 2003 m. liepos 1 d. 15.00 val. ir 15.05 val. išdavė, o jis gavo laikinuosius valstybinio numerio ženklus Nr. AY16550, AY16551 kaip automobilio savininkas. Be to, R.J., žinodamas, kad paminėti automobiliai iš tikrųjų nebuvo jam pateikti laikinųjų valstybinio numerio ženklų procedūrai atlikti ir kad jų registracijos dokumentai bei tos dienos nurodyti prašymai yra suklastoti, įvedė į Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą tikrovės neatitinkančius duomenis - paminėtų automobilių tariamo atvykimo laiką - 2003 m. liepos 1 d., 9.38 val. ir 9.39 val., vietą - Kuršių PKP, žodžius „pagrindinis“ ir „atvyko“, neva patvirtinančius, jog šie automobiliai iš tikrųjų kirto minėtą pasienio punktą ir atvyko savo eiga į Lietuvos Respubliką. Tokiais veiksmais R.J. sumenkino valstybinės įstaigos, kurioje jis dirbo, prestižą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl ko valstybė patyrė didelės žalos.

G.D. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 1 d., veikdamas grupe su R.J., žinodamas, kad automobilis BMW X5, kurio kėbulo numeris WBAFA72080LN36719, per Lietuvos valstybės sienos Kuršių PKP nebus gabenamas, nurodyto automobilio nurodytame punkte patikrinti nepateikus, į 2003 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybai pateiktą prašymą nurodytam automobiliui išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus, patvirtindamas savo parašu, įrašė tikrovės neatitinkančias žinias apie šio automobilio pateikimą pasienio punkte atliekamai laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo procedūrai, kad jis yra nurodyto automobilio savininkas, tokiu būdu suklastotą dokumentą tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje perdavė R.J., kuris 2003 m. rugpjūčio 2 d., apie 13.10 val., dirbdamas Lietuvos valstybės sienos Kuršių PKP, žinodamas, kad nurodytas automobilis per nurodytą postą gabenamas nebus, neatlikęs minėto automobilio apžiūros ir patikrinimo, savo parašu bei pamainos spaudu „Pakrančių apsaugos Pasienio policijos rinktinė PPD Kuršių PKP Nr. 02“ G.D. jam pateiktame prašyme patvirtino, jog automobilį jis patikrino ir kad šio automobilio prašyme nurodyti duomenys atitinka jo apžiūrėto automobilio identifikacinius duomenis, nesant paminėto automobilio, ant registracijos liudijimo Nr. ZH 39 803 uždėjo spaudus bei datatorius apie laikinojo valstybinio numerio išdavimo ir jo galiojimo datas - 2003-08-02 ir 2003-09-30, įrašė išduodamų laikinųjų valstybinio numerio ženklo numerį AY19666, patvirtino pamainos spaudu „Pakrančių apsaugos Pasienio policijos rinktinė PPD Kuršių PKP Nr. 02“ ir pasirašė, į 2003 metų VSAT prie LR VRM išduotų laikinųjų valstybino numerių ženklų išdavimo žurnalą įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriuos G.D. pasirašė, kad 2003 m. rugpjūčio 2 d., 12.30 val. G.D. išdavė, o jis gavo laikinuosius valstybinio numerio ženklus Nr. AY19666 kaip automobilio savininkas. Be to, R.J., žinodamas, kad paminėtas automobilis iš tikrųjų nebuvo jam pateiktas laikinųjų valstybinio numerio ženklų procedūrai atlikti ir kad jų registracijos dokumentai bei 2003 m. rugpjūčio 1 d. prašymas yra suklastoti, įvedė į Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą tikrovės neatitinkančius duomenis - paminėto automobilio tariamo atvykimo laiką - 2003 m. rugpjūčio 2 d., 13.10 val., vietą - Kuršių PKP, žodžius „pagrindinis“ ir „atvyko“, neva patvirtinančius, jog šis automobilis iš tikrųjų kirto minėtą pasienio punktą ir atvyko savo eiga į Lietuvos Respubliką. Tokiais veiksmais R.J. sumenkino valstybinės įstaigos, kurioje jis dirbo, prestižą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl ko valstybė patyrė didelės žalos;

R.J. nuteistas ir už tai, kad 2003 m. rugsėjo 17 d., dirbdamas Lietuvos valstybės sienos Klaipėdos terminalo PKP, žinodamas, kad automobilis „Audi A6“, kurio kėbulo numeris WAUZZZ4BZYN090342, automobilis „Audi A6“, kurio kėbulo numeris WAUZZZ4BZYN107382 ir automobilis „Audi A6“, kurio kėbulo numeris WAUZZZ4BZWN154303, per nurodytą postą nebus gabenami, tyrimo nenustatytam asmeniui nepateikus nurodytų automobilių patikrinti, į 2003 m. rugsėjo 17 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybai pateiktus prašymus nurodytiems automobiliams išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus įrašius tikrovės neatitinkančias žinias apie šių automobilių pateikimą pasienio punkte atliekamai laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo procedūrai, neteisėtai pasinaudojus kitų asmenų - Ž.A. individualios įmonės „Silentium“ ir S.L., atitinkamai neva kaip automobilio savininko ir jo vardu veikiančio asmens, nors iš tikrųjų jie tų automobilių minėtai procedūrai nepateikinėjo, anketiniais duomenimis, juos įrašius į nurodytus prašymus ir pasirašius, tokiu būdu dokumentus suklastojus, tiksliai nenustatytu laiku nurodytus prašymus perdavus R.J., jis, maždaug nuo 21.00 val., neatlikęs minėtų automobilių apžiūros ir patikrinimo, savo parašu bei pamainos spaudu „Pakrančių apsaugos Pasienio policijos rinktinė PPD Klaipėdos terminalo PKP Nr. 02“ nurodytuose prašymuose patvirtino, jog automobilius jis patikrino ir kad šių automobilių prašymuose nurodyti duomenys atitinka jo apžiūrėtų automobilių identifikacinius duomenis, kad jis patikrino pateikusio prašymus asmens tapatybę, per jo nusikalstamų kėslų nesuvokiantį asmenį išdavė tyrimo metu nenustatytam asmeniui laikinuosius valstybinio numerio ženklus AY23624, AY23625, AY23625. Be to, R.J., žinodamas, kad paminėti automobiliai iš tikrųjų nebuvo jam pateikti laikinųjų valstybinio numerio ženklų procedūrai atlikti ir kad jų registracijos dokumentai bei tos dienos nurodyti prašymai yra suklastoti, įvedė į Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą tikrovės neatitinkančius duomenis - paminėtų automobilių tariamo atvykimo laiką - 2003 m. rugsėjo 17 d., 21.00 val., 21.02 val. ir 21.04 val., vietą - Klaipėdos terminalo PKP, žodžius „pagrindinis“ ir „atvyko“, neva patvirtinančius, jog šie automobiliai iš tikrųjų kirto minėtą pasienio punktą ir atvyko savo eiga į Lietuvos Respubliką. Tokiais veiksmais R.J. sumenkino valstybinės įstaigos, kurioje jis dirbo, prestižą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl ko valstybė patyrė didelės žalos;

A.U. nuteistas už tai, kad 2003 m. spalio 12 d., dirbdamas Lietuvos valstybės sienos Kuršių PKP, žinodamas, kad automobilis „Mazda 626“, kurio kėbulo Nr. JMZGF14P201418337, ir automobilis „Volkswagen Passat“, kurio kėbulo numeris WVWZZZ3BZXP214208, per nurodytą postą nebus gabenami, tyrimo nenustatytam asmeniui nepateikus nurodytų automobilių patikrinti, į 2003 m. spalio 12 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybai pateiktus prašymus nurodytiems automobiliams išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus įrašius tikrovės neatitinkančias žinias apie šių automobilių pateikimą pasienio punkte atliekamai laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo procedūrai, neteisėtai pasinaudojus kitų asmenų - UAB „Danima“ ir D.B., atitinkamai neva kaip automobilio savininko ir jo vardu veikiančio asmens, nors jie tų automobilių minėtai procedūrai nepateikinėjo, anketiniais duomenimis, juos įrašius į nurodytus prašymus ir pasirašius, tokiu būdu dokumentus suklastojus, tiksliai nenustatytu laiku nurodytus prašymus perdavus A.U., jis, maždaug nuo 11.46 val., neatlikęs minėtų automobilių apžiūros ir patikrinimo, savo parašu bei pamainos spaudu „Pakrančių apsaugos Pasienio policijos rinktinė PPD Kuršių PKP Nr. 04“ nurodytuose prašymuose patvirtino, jog automobilius jis patikrino ir kad šių automobilių prašymuose nurodyti duomenys atitinka jo apžiūrėtų automobilių identifikacinius duomenis, kad jis patikrino pateikusio prašymus asmens tapatybę, nesant paminėtų automobilių, ant registracijos liudijimų Nr. ZH 68452, ZH 125971 uždėjo spaudus bei datatorius apie laikinųjų valstybinių numerių išdavimo ir jų galiojimo datas - 2003-10-11 ir 2003-12-11, įrašė išduodamų laikinųjų valstybinių numerių ženklo numerius AY26038, AY26039, patvirtino pamainos spaudu „Pakrančių apsaugos Pasienio policijos rinktinė PPD Kuršių PKP Nr. 04“ ir pasirašė, į 2003 metų VSAT prie LR VRM išduotų laikinųjų valstybino numerių ženklų išdavimo žurnalą įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriuos, neteisėtai pasinaudojęs D.B., neva kaip veikiančio minėto automobilio savininko vardu, anketiniais duomenimis, pasirašė tyrimo metu nenustatytas asmuo, jog D.B. 2003 m. spalio 11 d., 12.00 val. ir 12.05 val. išdavė, o jis gavo laikinuosius valstybinio numerio ženklus Nr. AY26038, AY26039 kaip automobilio savininkas. Be to, A. U., žinodamas, kad paminėti automobiliai iš tikrųjų nebuvo jam pateikti laikinųjų valstybinio numerio ženklų procedūrai atlikti ir kad jų registracijos dokumentai bei tos dienos nurodyti prašymai yra suklastoti, įvedė į Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą tikrovės neatitinkančius duomenis - paminėtų automobilių tariamo atvykimo laiką - 2003 m. spalio 11 d., 11.46 val. ir 11.47 val., vietą - Kuršių PKP, žodžius „pagrindinis“ ir „atvyko“, neva patvirtinančius, jog šie automobiliai iš tikrųjų kirto minėtą pasienio punktą ir atvyko savo eiga į Lietuvos Respubliką. Tokiais veiksmais A.U. sumenkino valstybinės įstaigos, kurioje jis dirbo, prestižą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl ko valstybė patyrė didelės žalos;

G.D. nuteistas ir už tai, kad iki 2004 m. kovo 2 d., turėdamas tikslą suklastoti dokumentus, veikdamas bendrininkų grupe su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, žinodamas, kad automobilis „Mitsubishi Pajero“, kurio kėbulo numeris JMB0RV460YJ000343, per Lietuvos valstybės sienos Malkų įlankos užkardos pasienio kontrolės punktą nebus gabenamas ir kontrolei nebus pateiktas, tyrimo nenustatytam asmeniui į Valstybės sienos apsaugos tarnybai skirtą prašymą dėl laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo įrašius duomenis apie pateikiamą pasienio patikrinimui nurodytą automobilį bei jo pateikėją, nurodyto automobilio registracijos liudijimą, pirkimo-pardavimo dokumentą ir nurodytą suklastotą prašymą dėl laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo pateikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui A.U., kad šis juos suklastotų - nesilaikydamas nustatytos tvarkos ir laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo procedūros, be privalomos automobilio apžiūros ir patikrinimo į pateiktą prašymą dėl laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo ir automobilio registracijos pažymėjimą įrašytų tikrovės neatitinkančias žinias - tariamą laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo datą, laikinųjų valstybinio numerio ženklų numerį ir patvirtintų Malkų įlankos užkardos Kuršių PKP antspaudu ir savo parašu, taip pat laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo žurnale įrašytų duomenis apie numerių išdavimą. Tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo G.D. valios, jis nurodytų dokumentų nesuklastojo, nes jam nežinant tai padaryti A.U. atsisakė.

Šalies argumentai

Nuteistasis R.J. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes jo dalyvavimas nusikalstamų veikų padaryme neįrodytas. Jo kaltę teismas iš esmės pagrindė tik trijų įmonių – konsorciumo ,,Klaipėdos terminalas“, UAB ,,Krantas Shipping“ ir UAB ,,Budrus Sakalas“ pažymomis apie tai, kad nurodomu laikotarpiu kaltinime nurodyti automobiliai į Lietuvą per Klaipėdos uostą nebuvo atgabenti. Dar jo kaltė grindžiama tuo, kad 2003 m. rugsėjo 17 d. automobiliai ,,Audi A6“ negalėjo kirsti LR valstybės sienos, nes jie buvo pavogti Lietuvoje. Kaip papildomas jo kaltės įrodymas dar nurodyta aplinkybė, kad civilinės atsakomybės draudimo polisai automobiliams buvo išduoti jau po to, kai jiems buvo išduoti laikinieji valstybinių numerių ženklai, nors pagal normatyvinius aktus turėjo būti atvirkščiai. Tačiau visus nurodytus įrodymus paneigia jo iškelta ir teismo nepaneigta įvykių versija. Nuosprendyje teisingai konstatuota, kad jis neprisipažįsta, jog įrašus prašymuose, registracijos liudijimuose, žurnale padarė ir spaudus sudėjo nepatikrinęs automobilių. Tikrindamas tuos automobilius, kaip ir kiti pareigūnai, jis neturėjo duomenų, kad tie automobiliai tikrai buvo atgabenti į Lietuvą laivu, o to patikrinti ir neturėjo galimybių, ir neprivalėjo. Teismas nustatė, kad į uosto teritoriją buvo galimybė patekti ne tik atvykus laivu, bet ir per uosto vartus iš Lietuvos teritorijos. Tai reiškia, kad jo tikrinti kaip atgabenti laivu automobiliai kaip tik ir galėjo į uosto teritoriją patekti iš Lietuvos pusės pasinaudojant uosto administracijos išduodamais nuolatiniais, laikinais leidimais arba dispečerio žodiniu nurodymu. Liudytojais apklausti apsaugos darbuotojai patvirtino, kad tokiu būdu į uosto teritoriją patekusio automobilio judėjimo niekas nekontroliuoja, todėl, nuėmus jo numerio ženklus, toks automobilis galėjo būti pateiktas patikrinimui kaip atgabentas iš užsienio laivu. Jį patikrinus ir išdavus laikinuosius valstybinio numerio ženklus, iš uosto teritorijos jis galėjo išvykti vėl pasinaudojus senaisiais numeriais. Nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad ir tokiu atveju vis tiek būtų reikėję gauti terminalo administracijos nustatytos formos leidimą išvykti, kuris išduodamas laivo krovinio manifesto pagrindu. Taip neturėjo būti, nes tokiu atveju automobilis į jokio laivo krovinio manifestą nebūtų įtrauktas. Tokia versija nebuvo tiriama, nors ji yra reali. Būtent tai paaiškina, kodėl uosto saugos tarnybos neužfiksavo automobilių išvykimo iš uosto teritorijos. Būtent tokiu būdu galėjo būti legalizuojami automobiliai, pavogti Lietuvoje. Reikalavimas išduodant laikinuosius valstybinio numerio ženklus turėti civilinės atsakomybės draudimo polisą realiai buvo taikomas taip, kad tą polisą automobiliu disponuojantis asmuo turėtų išvykdamas iš uosto teritorijos. To nepaneigia liudytojas pasienio policijos pareigūnas V.M. Tai reiškia, kad laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo ir draudimo poliso įsigijimo laikas galėjo ir nesutapti. Visa tai reiškia, kad jo kaltė nebuvo įrodyta, teismas savo išvadas pagrindė prielaidomis, o jo pateikta įvykių versija liko nepaneigta. Kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir kad automobilių pasienio kontrolė realiai buvo atlikta, patvirtina teisme apklaustų liudytojų muitininkų parodymai. Dokumentuose esantys muitinės įstaigos antspaudai reiškia, kad automobiliai buvo pateikti ir muitiniam patikrinimui, o jis galimas tik automobilius apžiūrėjus. Nors nuosprendyje nurodyta, kad ši aplinkybė gali būti tik atskiro tyrimo objektas, tačiau tai irgi patvirtina jo versiją. Tol, kol atskiru tyrimu nepatvirtinta, jog buvo klastojamas ir muitinis tikrinimas, tol nėra pagrindo teigti, kad tokio tikrinimo neatliko jis pats. Prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti, priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti.

Nuteistasis A.U. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, o nuosprendyje dėstomos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Išvadą apie tai, kad jam apžiūrai nebuvo pateikti automobiliai ,,Mazda 626“ ir ,,Volkswagen Passat“, teismas grindžia UAB ,,Krantas Shipping“ pažyma, kad šios kompanijos laivais į Klaipėdos uostą tokie automobiliai nebuvo atgabenti. Tačiau tuo metu į Klaipėdos uostą automobiliai dar buvo gabenami ir UAB ,,Rompera“ laivais, kurie kas dvi savaitės atgabendavo maždaug po 20 dėvėtų automobilių iš Vokietijos. Be to, UAB ,,Krantas Shipping“ gabendavo ne tik važiuojančius savo eiga, bet ir automobilius, pakrautus į dengtas puspriekabes arba puspriekabes-šaldytuvus. Tokiais atvejais tie automobiliai nebūdavo fiksuojami kaip atskiri kroviniai arba kaip automobiliai, važiuojantys sava eiga, tačiau jie iš perkėlos galėjo išvažiuoti sava eiga atliekant atitinkamo patikrinimo procedūras. Be to, negalima atmesti ir galimybės, kad automobiliai į perkėlos teritoriją įvažiavo iš Lietuvos pusės, o po išvažiavo atgal pro perkėlos vartus. Byloje esanti UAB ,,Budrusis sakalas“ pažyma to negali paneigti, nes tokiu atveju transporto priemonių kėbulo numeriai nebūdavo tikrinami, o ant leidimų fiksuojami tik valstybiniai numeriai. Tai leidžia įvažiavus į perkėlos teritoriją nuimti automobilio valstybinio numerio ženklus, pateikti automobilį apžiūrai, gauti laikinuosius numerius, tada vėl uždėti senuosius numerius ir išvažiuoti atgal per perkėlos vartus. Tokia galimybė nagrinėjant bylą nebuvo paneigta. Teismas kritiškai įvertino liudytojo G.Ž. parodymus apie apsaugos darbuotojų netinkamą dokumentų, t.y. leidimų, saugojimą. Taip šie parodymai buvo įvertinti todėl, kad G.Ž. nedirbo UAB ,,Budrusis sakalas“. Tačiau ši aplinkybė kaip tik ir galėjo reikšti, kad liudytojas davė parodymus nebijodamas pasakyti tiesą. Apie netinkamą leidimų saugojimo tvarką galėtų parodyti visi pasienio tarnybos pareigūnai, nes tikrinimų metu leidimai būdavo randami saugomi nesusiūti, sudėti į prie praėjimo kontrolės posto kambarėlyje spintoje esančią dėžę. Išdėstytos aplinkybės paneigia teismo išvadą, kad jis tikrinimo procedūras atliko neapžiūrėjęs pačių automobilių ir kad atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Prašo nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis G.D. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, nes nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas, jis nepadarė. Nuteisęs jį dėl su automobiliu ,,BMW X5“ susijusių dokumentų klastojimo, teismas jo kaltę nustatė tame, kad jis prašyme išduoti laikinuosius valstybinius numerius bei tų numerių ženklų registracijos žurnale įrašė savo, kaip automobilio ,,BMW5“savininko, duomenis. Tačiau nuosprendyje nenurodoma, koks norminis aktas tokius įrašus draudžia. Tai reiškia, kad įrašęs savo duomenis ir pasirašęs, jis dokumentų nesuklastojo. Pagal Laikinųjų valstybinių numerio ženklų išdavimo, panaudojimo ir apskaitos taisykles, patvirtintas LR Vidaus reikalų ministro 1994 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 184, nėra numatyta, kad asmeniui būtina pildyti kokį nors prašymą ar kitokį dokumentą arba kad tokį prašymą rašyti gali tik įvežamos transporto priemonės savininkas. Nurodytas automobilis ,,BMW X5“ įsigytas UAB ,,Lašiukas“, o jis tik atliko paslaugą nemokančiam lietuvių kalbos užsieniečiui ir užpildė jam tuos dokumentus. Šią aplinkybę patvirtino ir nuteistasis R.J. Savo duomenis dokumentuose nurodė todėl, kad tokiu būdu nepadarė nieko nusikalstamo. Atsakomybė pagal BK 300 str. kyla tam, kas pagamina netikrą dokumentą, suklastoja tikrą dokumentą arba netikrą ar suklastotą dokumentą panaudoja ar realizuoja. Teismas pripažino jį kaltu dėl tikro dokumento suklastojimo. Tačiau, jo nuomone, prašymas išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus nėra dokumentas. Tokia išvada darytina dėl to, kad, kaip minėta, joks norminis aktas nereglamentuoja, jog toks prašymas yra būtinas ir kad jo buvimas ar nebuvimas sukelia teisines pasekmes. Šio dokumento jis neklastojo ir todėl, kad prašymo atitinkamoje grafoje nėra nuorodos į įgaliotą asmenį ar asmenį, pildantį šį prašymą. Tokio prašymo galėjo iš viso nebūti, nes Malkų įlankos užkardoje išduotų laikinųjų valstybinio numerio ženklų apskaita vedama registracijos žurnale. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad dokumentu įrodinėjami tam tikri įvykiai arba konstatuojami faktai, kurie turi juridinę reikšmę, t.y. jų pagrindu asmenims kyla, keičiasi arba išnyksta teisės ir pareigos. Toks dokumentas turi turėti tam tikrus rekvizitus. Tuo tarpu prašymas išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus visų šių būtinų požymių neturi. Be to, teisme nebuvo nustatyta, kad nurodytą automobilį jis buvo pateikęs muitinės apžiūrai ar atlikęs kitokias procedūras. Teismas nuosprendyje išdėstė tik prielaidą, kad šis automobilis nekirto LR valstybės sienos Malkų įlankos jūrų uosto poste ir nebuvo įvežtas kaip krovinys. Tačiau šios aplinkybės su dokumentų klastojimu nesietinos. Taigi įrodymų apie tai, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų dėl nurodyto automobilio įregistravimo, nebuvo surinkta. Jis nesutinka ir su teismo išvadomis dėl pasikėsinimo suklastoti su automobiliu ,,Mitsubishi Pajero“ susijusius dokumentus. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad šio automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, prašymą išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus ir grynųjų pinigų įnešimo kvitą jis perdavė A.U. tam, kad šis dokumentus suklastotų ir kad išduotų laikinuosius valstybinio numerio ženklus. Tokia išvada grindžiama tik A.U. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir bylos duomenimis, jog šis automobilis tariamai per Malkų įlankos postą nebuvo įvežtas kaip krovinys ir jam nebuvo išduotas leidimas išvažiuoti iš uosto teritorijos. Tačiau nuosprendyje nenurodyta apie tai, kokius dokumentus jis pasikėsino suklastoti. Dėl to ir nėra galimybės svarstyti, ar tie dokumentai galėtų būti pripažinti dokumentais įstatymo prasme. Teismui aptariant A.U. veiksmus, galima manyti, kad jis siekė, jog A.U. suklastotų laikinųjų valstybinio numerio ženklų registracijos žurnalą įrašant jame duomenis apie nurodomą automobilį. Tačiau tai negali būti vertinama pasikėsinimu suklastoti dokumentus, nes jis pats asmeniškai į nurodytą žurnalą nieko įrašyti negalėjo. BK 300 str. numatyta veika gali būti padaryta tik aktyviais veiksmais. Jeigu teismas ir patikėjo ankstesniais, bet vėliau pakeistais A.U. parodymais, tai iš jų matosi, kad dokumentus jis A.U. perdavė 2004 m. sausio mėn., o pas A.U. jie buvo paimti 2004 m. kovo 2 d. Todėl teismas negalėjo padaryti išvados, kad dokumentus jis kėsinosi klastoti tų visų trijų mėnesių laikotarpiu. Toks ilgas laiko tarpas tik įrodo, kad dokumentai nebuvo svarbūs. Taip pat nebuvo svarbi ir informacija, kurią jis prašė A.U. sužinoti, t.y. ar nurodomas automobilis nėra vogtas ir paieškomas. Apie to automobilio būklę, jo dokumentus, jo savininką, patekimo į Lietuvą būdą jis nieko nežinojo ir tuo nesidomėjo. Nors nuosprendyje nurodoma, kad tarp jo ir A.U. vyko kažkokie pokalbiai, kurių metu buvo stengiamasi slėpti kalbos turinį, tačiau ir pats teismas negalėjo padaryti išvados, kad buvo kalbėta apie nurodytą automobilį ar kokius nors dokumentus. Tai būtų tik prielaida, kuria pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį nebūtų galima. Todėl jis prašo nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistieji R.J., A.U., G.D. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašo visų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai bei išsamiai išnagrinėjo visas, tiek nuteistuosius teisinančias, tiek juos apkaltinančias aplinkybes ir tinkamai įvertino ištirtų įrodymų visumą, todėl nuosprendyje dėstomos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nuteistuosius R.J., A.U. ir G.D. teismas pagrįstai pripažino kaltais, o kvalifikuojant jų nusikalstamas veikas tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus. Pažymėtina, kad teismas iš esmės jau išnagrinėjo ir daugelį nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodomų aplinkybių. Jos jau buvo nagrinėjamos teisiamajame posėdyje, o nuosprendyje teismas išdėstė išsamius nuteistųjų argumentų bei jų iškeltų gynybos versijų paneigimo ir jų atmetimo motyvus.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas tiksliai ir detaliai išdėstė nuteistųjų R.J., A.U. ir G.D. įrodytomis pripažintas nusikalstamas veikas ir tų veikų padarymo faktines aplinkybes. Toliau šioje nuosprendžio dalyje išdėstyti ir kiekvieną iš tų nusikalstamų veikų patvirtinantys įrodymai, o taip pat ir teismo motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus, nuteistuosius teisinančius įrodymus, taip pat ir pačių nuteistųjų parodymus. Taigi nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta tiksliai laikantis ir nepažeidžiant BPK 305 str. reikalavimų.

Nuteistieji R.J. bei A.U. nuteisti už tai, kad jie piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir suklastojo dokumentus. Kaltinimų šiems nuteistiesiems esmė yra ta, kad R.J. ir A.U., dirbdami Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, tarnybos metu privalėdami užtikrinti asmenų ir transporto priemonių vykimo per valstybės sieną kontrolę, pažeisdami nuosprendyje išdėstytų įstatymų ir poįstatyminių aktų, reglamentuojančių jų tarnybines pareigas, reikalavimus, nepatikrindavo prašymus išduoti automobiliams laikinuosius valstybinius numerius ir kitus su tuo susijusius dokumentus pateikusių asmenų tapatybių ir neapžiūrėdavo pačių tuose prašymuose nurodomų automobilių. Nenustatytiems asmenims, išskyrus atvejį, kai 2003 m. rugpjūčio 1 d. tokius dokumentus pateikė kitas nuteistasis G.D., nurodytus dokumentus pateikus šiems nuteistiesiems, jie į prašymus įrašydavo tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad automobiliai buvo pateikti pasienio punkte atliekamai laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo procedūrai ir kad prašymuose nurodomi duomenys atitinka apžiūrėtų automobilių identifikacinius duomenis, taip pat apie tai, kad buvo patikrintos prašymus pateikusių asmenų tapatybės. Tokius tikrovės neatitinkančius duomenis prašymuose R.J. ir A.U. patvirtindavo savo parašais ir antspaudais. Be to, ant tariamai apžiūrėtų automobilių registracijos liudijimų šie nuteistieji uždėdavo spaudus ir datatorius apie laikinųjų valstybinių numerių išdavimo ir jų galiojimo datas, įrašydavo laikinųjų valstybinių numerių ženklų numerius, patvirtindavo tai pamainos spaudais ir savo parašais. Po to jie į VSAT išduotų laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo žurnalą įrašydavo tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad prašymus parašiusiems asmenims jie tariamai išdavė, o tie asmenys tariamai gavo automobilių laikinuosius valstybinių numerių ženklus kaip tų automobilių savininkai. Žinodami, kad jiems pateikti automobilių registracijos dokumentai ir prašymai yra suklastoti, o patys automobiliai patikrinimui ir laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo procedūrai nepateikti, be to, šie nuteistieji į VSAT informacinę sistemą įvesdavo tikrovės neatitinkančius duomenis: tariamą automobilių atvykimo laiką ir jų patikrinimo vietą, t.y. duomenis, tariamai patvirtinančius, kad tie automobiliai kirto pasienio punktą ir savo eiga atvyko į Lietuvos Respubliką.

G.D. nuteistas už tai, kad klastojo dokumentus ir pasikėsino juos suklastoti. Kaltinimų jam esmė ta, kad veikdamas bendrininkų grupėje su R.J., žinodamas, kad automobilis ,,BMW X5“ per PKP nebuvo gabenamas, šio automobilio patikrinimui nepateikus, į VSAT pateiktą prašymą, patvirtintą savo parašu, įrašė tikrovės neatitinkančias žinias apie šio automobilio pateikimą pasienio punkte atliekamai valstybinių numerių ženklų išdavimo procedūrai ir apie tai, kad jis yra to automobilio savininkas. Taip pat jis pasirašė VSAT registracijos žurnale, patvirtindamas, kad jis, tariamai kaip automobilio savininkas, gavo išduotus laikinuosius valstybinio numerio ženklus. Be to, laikotarpyje iki 2004 m. kovo 2 d. G.D., veikdamas bendrininkų grupėje su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pasikėsino suklastoti su automobiliu ,,Mitsubishi Pajero“ susijusius dokumentus. Žinodamas, kad šis automobilis per PKP nebus gabenamas ir patikrinimui bei apžiūrai nebus pateiktas, tyrimo nenustatytam asmeniui į VSAT skirtą prašymą įrašius duomenis apie pasienio patikrinimui pateikiamą automobilį bei jo pateikėją, jis šį suklastotą prašymą dėl laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo bei kitus nurodyto automobilio dokumentus pateikė VSAT pareigūnui nuteistajam A.U. tam, kad šis tuos dokumentus suklastotų, t.y. be privalomos automobilio apžiūros ir patikrinimo į jo nurodytą prašymą bei automobilio ,,Mitsubishi Pajero“ registracijos pažymėjimą ir į VSAT registracijos žurnalą įrašytų, o taip pat savo parašais ir antspaudais patvirtintų tikrovės neatitinkančias žinias apie laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo atlikimo procedūrą bei patį tų numerių ženklų išdavimą. Nurodytų dokumentų G.D. nesuklastojo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes, jam nežinant, tuos perduotus dokumentus klastoti atsisakė A.U.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji R.J., A.U. ir G.D. nurodo, kad teismas nuosprendį jų atžvilgiu pagrindė tik prielaidomis, tačiau šie jų teiginiai neatitinka tikrovės. Iš bylos ir paties nuosprendžio matosi, kad visų nuteistųjų dalyvavimas išvardintų nusikalstamų veikų padaryme įrodytas įvairiais svarbias bylos aplinkybes patvirtinančiais ir abejonių nekeliančiais dokumentais, liudytojų parodymais bei kitais nuosprendyje išdėstytais bylos duomenimis, o iš dalies – netgi ir pačių nuteistųjų R.J., A.U. bei G.D. parodymais.

Iš byloje esančių ir teisme ištirtų prašymų išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus, automobilių registracijos liudijimų ir iš laikinųjų valstybinių numerių ženklų registracijos žurnalų įrašų matosi, kad šiuose dokumentuose įrašus apie tariamą automobilių apžiūrą, jų savininkų asmenybių tapatybių patikrinimą, taip pat apie laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimą padarė ir savo parašais bei antspaudais patvirtino būtent nuteistieji R.J. ir A.U. Nuteistasis R.J. tokiu būdu nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis 2003 m. gegužės 2 d. atliko atitinkamus veiksmus, susijusius su dviem automobiliais ,,Audi A6“, 2003 m. liepos 1 d. – su dviem automobiliais ,,Volkswagen Passat“, 2003 m. rugpjūčio 1 d. – su automobiliu ,,BMW X5“ ir 2003 m. rugsėjo 17 d. – su trimis automobiliais ,,Audi A6“. Nuteistasis A.U. nuosprendyje nurodomomis aplinkybėmis tokiu būdu 2003 m. spalio 12 d. atliko veiksmus, susijusius su automobiliais ,,Mazda 626“ ir ,,Volkswagen Passat“. Iš Klaipėdos teritorinės muitinės pažymos matosi, kad duomenys apie išvardintus automobilius įvesti į VSAT informacinę sistemą. Netikėti šiais dokumentais nėra jokio pagrindo, to neginčija patys apeliantai, todėl dėl to, kad įrašus šiuose dokumentuose padarė ir tuos įrašus savo parašais bei antspaudais patvirtino šie nuteistieji, nustatyta neginčijamai, dėl to nėra jokių abejonių, todėl plačiau aptarinėti šias aplinkybes nėra reikalo.

Nuteistieji R.J. ir A.U. pripažino, kad įrašus išvardintuose dokumentuose padarė ir juos patvirtino tikrai jie, dirbdami Klaipėdos terminalo arba Kuršių PKP. Tačiau jie abu neprisipažino kaltais tvirtindami, kad savo tarnybines pareigas atliko tinkamai ir visus nurodytus automobilius realiai apžiūrėjo, patikrino ir pačius automobilius, ir jų savininkų asmenybių tapatybes, todėl jokių dokumentų neklastojo, o jų padaryti įrašai automobilių dokumentuose ir PKP žurnaluose yra teisingi ir atitinka tikrovę. Apeliantai nurodo, kad tikrindami automobilius ir išduodami laikinuosius valstybinių numerių ženklus manydavo, kad tie automobiliai į terminalo teritoriją teisėtai atgabenti iš užsienio laivais. Tačiau jie teigia, kad į terminalo teritoriją tie automobiliai galėjo patekti ir kitais būdais, o to jie neprivalėję tikrinti. Apeliaciniuose skunduose R.J. ir A.U. pateikia daug įvairių automobilių patekimo į terminalo teritoriją bei jų pateikimo laikinųjų valstybinių numerių ženklų gavimo procedūrai versijų. Tačiau visas tas versijas kolegija atmeta ir kaip tiesiog neįtikėtinas ir, be to, kaip paneigtas kitais teisme ištirtais įrodymais.

Iš bylos matosi, kad teismas pirmiausia rėmėsi atitinkamomis automobilius iš užsienio gabenančių, tuos automobilius iškraunančios bei terminalo apsaugą užtikrinančios įmonės archyvinėmis pažymomis. Taigi, iš UAB ,,Krantas Shipping“ pažymų matosi, kad nei vienas iš kaltinimuose nurodytų automobilių šios bendrovės laivais keltų linijomis į Klaipėdos uostą kaip kroviniai nebuvo atgabenti. Nuosprendyje teismas pagrįstai pažymėjo, kad šiomis archyvinėmis pažymomis abejoti nėra pagrindo. Nuteistieji R.J. ir A.U. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad automobiliai į uostą galėjo būti atgabenti ne tik keltų linijomis, bet ir kitos įmonės UAB ,,Rampera“ laivais. Be to, apeliantų nuomone, tie automobiliai laivais galėjo būti gabenami puspriekabėse ar kitokiu būdu, todėl galėjo nebūti fiksuojami kaip atvykstantys sava eiga. Jau uosto teritorijoje automobilius iškrovus, jie tada tariamai galėjo būti pateikti apžiūrai kaip savaeigės transporto priemonės. Tokias nuteistųjų versijas paneigia konsorsiumo ,,Klaipėdos terminalas“ pažymos apie tai, kad nei vienas iš kaltinimuose išvardintų R.J. ir A.U. tariamai tikrintų automobilių ,,Klaipėdos terminalo“ teritorijoje nebuvo iškrautas. Tai reiškia, kad tie automobiliai nebuvo iškrauti iš bet kurios įmonės laivų, taip pat neiškrauti ir iš tokiais laivais atgabentų kitų transporto priemonių priekabų ar puspriekabių. Apie atgabentų į uostą automobilių iškrovimo, registravimo ir išleidimo iš terminalo teritorijos tvarką teisme parodė liudytoju apklaustas ,,Klaipėdos terminalo“ direktoriaus pavaduotojas A.B. Jis parodė, kad visa informacija apie laivais į uostą atgabentus automobilius saugoma kompiuterinėje duomenų bazėje. Iš liudytojo parodymų matosi, kad terminale fiksuojami ne tik savo eiga vykstančių, bet ir kitomis transporto priemonėmis, ir netgi konteineriuose atgabentų, o po to terminale iškrautų automobilių identifikaciniai duomenys. Šie liudytojo parodymai ir jau paminėtos ,,Klaipėdos terminalo“ pažymos visiškai paneigia bet kokias nuteistųjų versijas, kad jų tariamai tikrinti automobiliai kokiu nors būdu į uosto teritoriją būtų atgabenti laivais. Ištirti įrodymai tai paneigia ir taip būti negalėjo. Liudytojas A.B. taip pat parodė apie itin griežtą atgabentų automobilių apskaitos ir leidimų išvykti iš terminalo teritorijos išdavimo tvarką. Liudytojas parodė, kad automobilius iš terminalo teritorijos galima išgabenti tik pagal terminalo išduotus leidimus, kurie išrašomi pagal laivų krovinių manifestus. Tuose leidimuose nurodomi automobilių indentifikaciniai duomenys, juose privalo būti pasienio ir muitinės tarnybų atžymos. Gavęs laikinuosius valstybinių numerių ženklus, automobilių savininkas arba jo įgaliotas asmuo juos pateikia terminalo administracijai, tie numeriai įrašomi į leidimą ir tada transporto priemonė gali išvykti per terminalo vartus, kur jas dar kartą patikrina saugos tarnyba. Patikrinus, ar leidimuose yra visos reikalingos atžymos, transporto priemonės praleidžiamos per vartus, o patys leidimai yra paimami ir saugomi. Apie tokią pačią leidimų išvykti ir pačią automobilių išvykimo iš terminalo teritorijos tvarką parodė ir apklausti saugos tarnybų ,,Argus“ ir ,,Budrus sakalas“ darbuotojai liudytojai V.J., V.K., V.A., R.G., A.N., A.K., A.K., A.S. ir B.V. Teisme ištirtomis UAB ,,Budrus sakalas“ pažymomis nustatyta, kad per tarptautinės jūrų perkėlos įvažiavimo-išvažiavimo vartus nė vienas kaltinimuose nurodytas, R.J. ir A.U. tariamai patikrintas automobilis nebuvo gabenamas. Šiais duomenimis teismas irgi pagrįstai nesuabejojo. Nuteistasis A.U. apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB ,,Budrus sakalas“ pažymomis teismas negalėjo remtis besąlygiškai, nes šioje tarnyboje leidimai, patvirtinantys automobilių išvykimą iš terminalo teritorijos, buvo saugomi netinkamai. Jie nebūdavo susiūti, o laikomi kontrolės poste sudėti į dėžę. Apelianto nuomone, teismas be pagrindo atmetė apie tai duotus liudytojo G.Ž. parodymus, kuriuos galėtų patvirtinti ir kiti pasienio tarnybos pareigūnai. Šie nuteistojo argumentai irgi atmetami kaip nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad parodymus apie tariamą netvarką saugant paimtus leidimus saugos tarnyboje liudytojas G.Ž. davė tik papildomai apklaustas gynybos prašymu. Teismas, kolegijos nuomone, šiais parodymais pagrįstai suabejojo ir juos pagrįstai atmetė pirmiausia dėl to, kad šis liudytojas pats niekada saugos tarnyboje nėra dirbęs ir leidimų saugojimo tvarka jam negalėjo būti žinoma. Šis liudytojas be to galėjo būti ir suinteresuotas duoti nuteistiesiems palankius parodymus, nes pats kartu su jais dirbo pasieniečiu, o 2003 m. spalio 12 d. netgi kartu dirbo su nuteistuoju A.U. Kuršių PKP kaip pamainos vyresnysis. Šio liudytojo parodymus apie leidimų saugojimą paneigė ir visi liudytojais apklausti saugos tarnybos darbuotojai. Kolegijos nuomone, UAB ,,Budrus sakalas“ pažymomis nėra pagrindo abejoti ir dėl kitų, dar objektyvesnių priežasčių. Iš bylos matosi, kad tos pažymos buvo išduotos ne vien tik fiziškai patikrinus saugos tarnyboje saugomus leidimus. Iš UAB ,,Budrus sakalas“ raštų matosi, kad informacija apie leidimus buvo pateikta ne tik patikrinus archyvuose saugomus leidimus, tačiau ir kompiuterinių laikmenų duomenis, kurie yra išlikę net ir tuo atveju, jeigu patys leidimai pasimestų. Kartu su pažymomis saugos tarnyba ikiteisminiam tyrimui be to dar ir pateikė pačius išvykstančio iš terminalo teritorijos autotransporto registracijos žurnalus. Jie yra byloje ir buvo ištirti teisme. Visos šios aplinkybės neabejotinai patvirtina saugos tarnybos pateiktų duomenų patikimumą ir teisingumą. Tuo pačiu, šie duomenys ir dar kartą paneigia nuteistųjų versijas ir patvirtina teismo išvadą, kad kaltinimuose išvardinti automobiliai į uosto ir terminalo teritoriją tikrai nebuvo atgabenti laivais iš užsienio.

Nuteistieji R.J. ir A.U. apeliaciniuose skunduose dar nurodo, kad tie automobiliai į terminalo teritoriją galėjo patekti ir kitokiu būdu, t.y. iš Lietuvos pusės, pasinaudojant nuolatiniais arba laikinais leidimais arba žodiniu dispečerio leidimu. Jų nuomone, nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad ir tokiu atveju išvykti atgal automobiliams būtų reikalingi tokie patys leidimai su visomis atžymomis. Apeliantai nurodo, kad iš Lietuvos pusės automobiliai su nuolatiniais numeriais galėjo įvažiuoti į terminalo teritoriją, ten jų numerius nuėmus, galėjo būti atliekama laikinųjų numerių gavimo procedūra, po to uždedami vėl senieji nuolatiniai numeriai ir automobiliai galėjo vėl išvykti atgal netikrinant jų kėbulų numerių. Tokius nuteistųjų argumentus kolegija irgi atmeta pirmiausia jau vien dėl jų neįtikinamumo bei nelogiškumo. Pažymėtina, kad ir patys nuteistieji apie jų nurodomų automobilių pateikimą laikinųjų numerių išdavimo procedūrai schemą ir mechanizmą tik spėlioja. Be to, tikrai neįtikėtina ir nerealu, kad vogtų automobilių legalizavimui arba jų registravimui panaudojant suklastotus dokumentus juos gabenantys asmenys rinktųsi pasienio policijos padalinius ir ,,Klaipėdos terminalo“ teritoriją, į kurią patekti ir iš kur išvykti reikalingi specialūs leidimai ir atliekama ypač griežta transporto priemonių kontrolė. Be to, ir šias nuteistųjų versijas paneigia kiti ištirti įrodymai. Jau paminėtas liudytojas A.B. parodė, kad įvažiavimui į terminalo teritoriją administracija tikrai išduodavo leidimus. Tačiau jie būdavo išduodami terminalo darbuotojams, be to, ir tokiu atveju įvažiuojant ar išvažiuojant pro vartus patikrinimui privalėdavo būti pateikiami asmens dokumentai ir automobilių techniniai pasai. Saugos tarnybų darbuotojai teismui irgi patvirtino, kad į terminalo teritoriją galima buvo įvažiuoti ir pagal laikinus leidimus, kurie galiodavo parą laiko, taip pat pagal dispečerio žodinį nurodymą, kuris būdavo įrašomas į registracijos žurnalą. Tačiau ir tai nereiškia, kad su tokiais leidimais įvažiavęs automobilis būtų galėjęs išvažiuoti atgal nepatikrintas. Liudytojai A.K., V.J., A.S. parodė, kad ir įvažiavus su laikinu leidimu, išvažiuojant pro vartus ant leidimo turėdavo būti ne tik dispečerio, bet ir pasienio bei muitinės tarnybų antspaudai. Tai reiškia, kad ir tokiu atveju išvykstantys automobiliai turėjo būti tikrinami nurodytų tarnybų, o tų tikrinimų metu nustatomi automobilių identifikaciniai duomenys.

Be to, kas jau išdėstyta, R.J. bei A.U. dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme patvirtina ir kiti įrodymai. Byloje nustatyta, kad nors R.J., tariamai patikrinęs, dviems automobiliams ,,Audi A6“ laikinuosius valstybinių numerių ženklus išdavė 2003 m. gegužės 2 d., tačiau draudimo polisai šiems automobiliams buvo išduoti ik 2003 m. gegužės 6 ir 7 dienomis. To paties R.J. tariamai patikrintiems dviems automobiliams ,,Volkswagen Passat“, kuriems laikinieji valstybinių numerių ženklai išduoti 2003 m. liepos 1 d., draudimo polisai išduoti atitinkamai 2003 m. liepos 4 ir 17 dienomis. Nuteistasis R.J. apeliaciniame skunde nurodo, kad reikalavimas turėti draudimo polisus realiai buvo taikomas taip, kad tuos polisus automobiliai turėdavo turėti tik išvažiuojant pro terminalo vartus, kitaip jie nebūdavo išleidžiami. Tuo tarpu išduodant laikinuosius valstybinių numerių ženklus tai nebūdavo privaloma. Apelianto nuomone, jau po numerių išdavimo automobilių savininkai arba jų įgalioti asmenys galėdavo automobilius laikyti terminalo teritorijoje, vėliau juos apdrausti ir išvažiuoti po kelių ar keleto dienų. Teismas ir šią nuteistojo versiją pagrįstai atmetė. VSAT prie LR VRM vado 2002 m. vasario 26 d. įsakyme buvo patvirtintas dokumentų, suteikiančių teisę naudotis motorine transporto priemone, vykstant per valstybės sieną, sąrašas. Šio sąrašo 2 dalies 3.3 punkte, 4 dalies 8.3 punkte ir 6 dalies 14.3 punkte aiškiai nurodyta, kad vykstant per valstybės sieną su Lietuvoje arba užsienyje registruotomis, taip pat įvežamomis ir išvežamomis ir vežamomis tranzitu išregistruotomis motorinėmis transporto priemonėmis, asmenys, be kitų dokumentų, privalo su savimi turėti ir pasienio kontrolės metu VSAT prie LR VRM pareigūnams pateikti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą). Be to, VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2003 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. 10-51 ,,Dėl pasienio sargybų darbo instrukcijų patvirtinimo“ 41.3 punkte irgi aiškiai nurodoma, kad pareigūnas, vykdantis užduotį ,,Laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimas“ privalo patikrinti, kad transporto priemonių savininkai ar valdytojai būtų apsidraudę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Vairuotojai, neturintys draudimo liudijimų, privalo būti nukreipti juos įsigyti. O leidimą išvažiuoti iš PKP teritorijos datos spaudu žymėti pareigūnas privalo tik vairuotojui pateikus tinkamai įformintą draudimo liudijimą. Tai reiškia, kad draudimo polisą asmuo turi turėti dar prieš pateikiant automobilį laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo procedūrai. Apie tokią tvarką teisme parodė ir kartu su R.J. dirbusi pasienietė liudytoja J.Č., taip pat pirmą kartą teisme apklaustas liudytojas G.Ž. Iš esmės to neginčija ir R.J. skunde minimas užkardos vadas V.M. Šis liudytojas parodė, kad, nesant draudimo poliso, iš vairuotojo tiesiog būdavo paimami kelionės dokumentai iki tol, kol automobilis bus apdraustas. Liudytojas dar parodė, kad draudimo dokumentai paprastai būdavo sutvarkomi per keletą minučių ir tikrai negalėjo būti taip, kad dėl draudimo automobilis terminalo teritorijoje stovėtų net 17 dienų. Taigi, išdėstytos aplinkybės, t.y. draudimo polisų išdavimas vėliau, negu laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimas, irgi patvirtina, kad tokie automobiliai PKP realiai nebuvo tikrinami. Nuteistasis R.J. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad jo parodymus apie tinkamą tarnybinių pareigų atlikimą patvirtina ant automobilių dokumentų esantys muitinės antspaudai. Apelianto nuomone, teismas negalėjo jo apkaltinti tol, kol nebus įrodytas muitinės pareigūnų piktnaudžiavimas. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas jau apsvarstė ir šias aplinkybes, o R.J. argumentus, kolegijos nuomone, irgi pagrįstai atmetė. Iš byloje esančių kaltinimuose išvardintų automobilių dokumentų matosi, kad jie tikrai patvirtinti muitinės antspaudu ,,Klaipėdos muitinė Malkuo“. Teismas aiškinosi ir šią aplinkybę, tačiau paaiškėjo, kad šis antspaudas nėra vardinis ir juo dokumentus patvirtinusių muitinės pareigūnų nustatyti nepavyko. Liudytojais teisme buvo apklausti muitininkai, tame tarpe ir dirbę tomis pačiomis dienomis kaip ir R.J. bei A.U. Liudytojai E.K., I.E., R.P., A.P., V.Ž., T.V. ir R.R. parodė, kad dokumentus nurodytu antspaudu galėjo patvirtinti bet kuris iš muitininkų, tačiau nei vienas iš jų nepripažino, kad tai padarė jie patys. Iš to teismas nuosprendyje padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad su dokumentų klastojimu susiję ir muitinės pareigūnai, tačiau tai gali būti tik atskiro tyrimo objektas. Kaip jau minėta, liudytojais apklausti muitininkai nei patvirtino, nei paneigė R.J. parodymų, nei vienas iš jų neprisipažino tikrinę kaltinimuose R.J. ir A.U. nurodomų automobilių. Jau anksčiau aptarti įrodymai tikrai leidžia pagrįstai manyti, kad dokumentus klastojo ne tik pasienio, bet ir muitinės pareigūnai. Tačiau dokumentus klastojusių muitininkų nenustatymas šiuo atveju tikrai negalėjo būti kliūtimi patraukti baudžiamojon atsakomybėn kitus asmenis, kurių kaltė įrodyta, taip pat tai netrukdė teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį R.J. ir A.U. atžvilgiu. Juo labiau, kad jų kaltę patvirtina dar ir kiti ištirti įrodymai, kurių savo apeliaciniuose skunduose patys apeliantai nemini. Pirmiausia, tokiais įrodymais yra ikiteisminio tyrimo, o vėliau ir papildomai teisminio nagrinėjimo metu iš užsienio valstybių gauti ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos pateikti dokumentai, parodantys tikrąją kaltinimuose nurodomų automobilių kilmę, jų tikruosius savininkus ir su šiais automobiliais atliktus sandorius. R.J. 2003 m. gegužės 2 d. tariamai patikrintų dviejų automobilių ,,Audi A 6“ dokumentuose nurodoma, kad juos įsigijo Ž.A. personalinė įmonė Šveicarijoje. Prašymas išduoti laikinuosius numerius užpildytas pačios Ž.A. vardu, PKP žurnale nurodyta, kad numeriai išduoti Ž.A. Tuo tarpu kiti teisme ištirti dokumentai tokius duomenis paneigia. Iš jų matosi, kad vienas iš nurodytų automobilių ,,Audi A 6“ iki 2003 m. gegužės 29 d. buvo registruotas Vokietijoje ir nebuvo paieškomas. Kito automobilio nurodoma Šveicarijos firma Ž.A. įmonei parduoti irgi negalėjo, nes buvo registruota iki 1994 m. Byloje yra ir duomenys, kad abu nurodyti automobiliai 2003 m. gegužės 8 ir 19 dienomis per Medininkų PKP buvo išgabenti iš Lietuvos. R.J. 2003 m. liepos 1 d. tariamai patikrintų dviejų automobilių ,,Vokswagen Passat“ dokumentuose automobilių savininku nurodomas J.T., kuriam ir neva išduoti laikinieji valstybinių numerių ženklai. Tačiau byloje esančioje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad paminėtus automobilius Vokietijoje įsigijo R. ir V. A. įmonė ,,Šiaurys“. Kiti dokumentai patvirtina, kad vienas iš nurodytų automobilių ,,Volkswagen Passat“ 2003 m. liepos 16 d. per Kybartų PKP buvo išgabentas iš Lietuvos, o kitas į Lietuvą iš viso nebuvo atgabentas ir yra registruotas Kazachstane. 2003 m. rugpjūčio 1-2 dienos R.J. tariamai tikrintą automobilį ,,BMW X5“ laikinųjų numerių išdavimo procedūrai ir patikrinimui pateikė kitas nuteistas G.D. Prašyme išduoti laikinuosius numerius ir PKP registracijos žurnale G.D. nurodė save šio automobilio savininku. Byloje esančioje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad automobilį ,,BMW X5“ Šveicarijoje įsigijo UAB ,,Lašiukas“, tačiau kiti ištirti dokumentai patvirtina, kad šis automobilis Šveicarijoje niekada nebuvo registruotas ir UAB ,,Lašiukas“ jo iš sutartyje nurodomo piliečio Šveicarijoje įgyti negalėjo. Taip pat nustatyta, kad šio automobilio identifikacinis numeris VIN-as buvo pakeistas jį perkalant, o automobilis su originaliu numeriu 2003 m. gegužės 1 d. buvo pavogtas Vokietijoje. Byloje yra ir dokumentai, iš kurių matosi, kad nurodomas automobilis ,,BMW X5“ dar 2003 m. liepos 20 d. buvo apžiūrėtas ir įvertintas UAB ,,Rikuska“, vertinimo išvadose nurodoma, kad automobilis stipriai sudegęs ir jo atstatymas netikslingas. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, kad šio automobilio apžiūra Lietuvoje liepos 20 d. jau savaime paneigia jo įsigijimo Šveicarijoje liepos 23 d. galimybę. Be to, nurodytos būklės automobilis rugpjūčio 2 d. tikrai negalėjo būti pateiktas laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo procedūrai. R.J. 2003 m. rugsėjo 17 d. tariamai patikrinti trys automobiliai ,,Audi A6“ prašymuose išduoti laikinuosius valstybinių numerių ženklus nurodomi kaip priklausantys tos pačios Ž.A. įmonei, o patys numeriai tariamai išduoti šios įmonės įgaliotajam asmeniui S.L. Nors Ž.A. įmonė nurodytus automobilius irgi tariamai įgijo Šveicarijoje, kiti įrodymai tai irgi paneigia. Buvo nustatyta, kad vienas iš automobilių ,,Audi A6“ 2003 m. spalio 30 d. sulaikytas Medininkų PKP, jo kėbulo numeris pakeistas pervirinant dalį pertvaros. Originalaus numerio automobilis 2003 m. rugpjūčio 20-21 dienomis buvo pavogtas Vilniuje. Kitas ,,Audi A6“ buvo sulaikytas 2003 m. spalio 28 d. Adutiškio PKP, jo kėbulo numeris irgi pakeistas. Originalaus numerio automobilis iš tikrųjų buvo registruotas Vokietijoje, vėliau gabentas į Baltarusiją, o 2003 m. gegužės 10 d. šis automobilis su Baltarusijos valstybiniais numeriais buvo pavogtas Trakuose. Nustatyta, kad trečiasis automobilis ,,Audi A6“ dar iki 2003 m. spalio 22 d. buvo registruotas Vokietijoje, o 2003 m. lapkričio 12 d. per Meitenės PKP išgabentas iš Lietuvos į Latviją. Nuteistojo A.U. 2003 m. spalio 12 d. tariamai patikrintų automobilių ,,Mazda 626“ ir ,,Volkswagen Passat“ dokumentuose nurodoma, kad prašymus išduoti jiems laikinuosius valstybinių numerių ženklus tariamai parašė ir šiuos ženklus gavo UAB ,,Denima“ atstovas A.B., šie automobiliai irgi tariamai įgyti Šveicarijoje. Tuo tarpu iš kitų dokumentų matosi, kad šie automobiliai 2003 m. spalio 18 d. buvo sulaikyti išvykstantys iš Lietuvos per Medininkų PKP, abiejų automobilių kėbulų numeriai pakeisti pervirinant dalį pertvaros. Originalių numerių šie automobiliai ,,Mazda 626“ 2003 m. liepos 16 d., o ,,Volkswagen Passat“ 2003 m. kovo 28 d. buvo registruoti Vokietijoje, o po to abu buvo pavogti Latvijoje. Nuosprendyje visi aptarti bylos duomenys išdėstyti labai tiksliai ir nuosekliai dėl kiekvieno iš kaltinimuose paminėto automobilio. Nuosprendyje teismas pažymėjo, kad objektyvių įrodymų apie tai, kad R.J. ir A.U. žinojo apie nurodytų automobilių vagystes, jų kėbulų numerių pakeitimą ir nuteistiesiems pateiktų tų automobilių kilmės dokumentų suklastojimus, byloje nėra. Todėl pagal BK 24 str. 6 d. ir 189 str. 1 d. abu nuteistieji buvo išteisinti. Tačiau visi tie bylos dokumentai, kurių teisingumu abejoti nėra jokio pagrindo, tik dar kartą paneigia nuteistųjų R.J. bei A.U. versijas ir dar kartą patvirtina, kad išvardinti automobiliai kaltinimuose nurodomu laiku per PKP, kuriuose dirbo nuteistieji asmenys, tikrai negalėjo būti ir nebuvo gabenami, o nuteistieji R.J. bei A.U. jų tikrai neapžiūrėjo ir netikrino. Tokią teismo išvadą galiausiai patvirtina dar ir dokumentuose nurodomų tų automobilių tariamų savininkų arba jų įgaliotųjų asmenų parodymai. Nuteistieji R.J. ir A.U., nors ir nenurodydami jokių konkretesnių aplinkybių, tvirtina, kad jie ne tik patikrino pačius jiems pateiktus automobilius, jų identifikacinius duomenis, tačiau taip pat ir patikrino tuos automobilius pateikusių ir prašymus išduoti laikinuosius valstybinių numerių ženklus parašiusių asmenų tapatybes. Šie nuteistųjų aiškinimai taip pat neabejotinai paneigti. Iš byloje apklaustų liudytojų Ž.A., J.T., S.L., D.B. parodymų matosi, kad apie kaltinimuose išvardintus automobilius jiems nėra nieko žinoma, Visi šie liudytojai kategoriškai parodė, kad tų automobilių niekada nebuvo įsigiję, per Klaipėdos terminalą jų negabeno, jokių dokumentų nerašė ir nepasirašinėjo. Visi šie liudytojai parodė, kad jų vardais kažkas pasinaudojo ir dokumentus suklastojo. Liudytojas S.L. dar parodė, kad anksčiau buvo pavogtas jo pasas, o liudytojas D.B. - kad buvo praradęs savo asmens tapatybės kortelę. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad R.J. ir A.U. ne tik netikrino kaltinimuose išvardintų automobilių, kurie jiems tiesiog nebuvo pateikti, bet ir netikrino tariamai tų automobilių savininkais ar įgaliotaisiais asmenimis nurodomų asmenų tapatybių. Iš to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad prašymus išduoti laikinuosius valstybinių numerių ženklus ir kitus dokumentus nuteistiesiems pateikė ne tuose dokumentuose paminėti, o visai kiti, tyrimo metu nenustatyti asmenys. Tik dėl vienintelio automobilio ,,BMW X5“ prašymą išduoti laikinuosius valstybinių numerių ženklus parašė, save nurodydamas šio automobilio savininku, kitas nuteistasis šioje byloje G.D. Jis, kaip tariamas automobilio savininkas, pasirašė ir PKP registracijos žurnale, patvirtindamas, kad gavo jam išduotus valstybinių numerių ženklus. Apie nuteistojo G.D. veiksmų įvertinimą detaliau šioje nutartyje dar bus pasisakyta aptariant paties šio nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Tačiau pažymėtina, kad nuteistasis G.D., nors ir aiškindamas, kad tik padėjo sutvarkyti automobilio dokumentus kažkokiam nepažįstamam užsieniečiui, parodė, kad paties automobilio ,,BMW X 5“ ne tik nepateikinėjo apžiūrai, bet jo netgi iš viso nematė. Taigi, šie nuteistojo G.D. parodymai tik patvirtina kitus, jau anksčiau aptartus įrodymus, kad nuteistasis R.J. netikrino ir neapžiūrinėjo ir šio automobilio, kuris jam irgi tiesiog nebuvo pateiktas.

Apibendrinant tai, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų R.J. ir A.U. atžvilgiu pagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas anaiptol ne prielaidomis, o daugybe ištirtų įrodymų, kurie paneigia visas šių nuteistųjų keliamas versijas. Iš R.J. ir A.U. apeliacinių skundų matosi, kad ir jie patys nenurodo jokių įtikinamų argumentų, o tiesiog spėlioja nurodinėdami įvairias, dažniausiai iš viso nerealias ir praktiškai neįmanomas, gynybos versijas. Tuo tarpu teisme ištirtų įrodymų visuma paneigia bet kurį iš apeliantų nurodomų juos tariamai pateisinančių įvykių eigos variantų. Svarbu pažymėti ir tai, kad abu šie nuteistieji padarė ne po vieną nusikalstamą veiką. A.U. neapžiūrėjo ir nepatikrino dviejų, o R.J. net keleto automobilių. Visais šioje byloje nustatytais atvejais tikrovės neatitinkančius duomenis į tariamai tikrintų automobilių dokumentus įrašė būtent šie du nuteistieji. Teisme liudytoju apklaustas kitas pasienietis R.J. parodė, kad 2003 m. spalio 12 d. dirbo viename PKP kartu su nuteistuoju R.U. Tą dieną laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimas pagal nustatytą grafiką buvo pavestas jam, o ne A.U., kuris jį tik pavadavo apie valandą laiko, kol jis pietavo. Tuo tarpu iš bylos matosi, kad būtent per tą valandą laiko, kai R.J. pietavo, nuteistasis A.U. kaip tik ir atliko tariamą automobilių ,,Mazda 626“ bei ,,Volkswagen Passat“ apžiūrą ir išdavė jiems laikinuosius valstybinių numerių ženklus. Ši aplinkybė, kaip ir tai, kad abu nuteistieji atliko ne po vieną tariamą automobilių apžiūrą, galutinai pašalina netgi nerealiausių, atsitiktinių sutapimų ir šių nuteistųjų keliamų versijų galimybę.

Dėl to kas išdėstyta, nuteistųjų R.J. ir A.U. apeliaciniai skundai atmetami kaip visiškai nepagrįsti. Teismas juos abu pagrįstai pripažino kaltais, o jų nusikalstamas veikas įvertino ir kvalifikavo teisingai. R.J. ir A.U. nuosprendyje konkrečiai nurodytomis aplinkybėmis, veikdami bendrininkų grupėse su kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis (išskyrus atvejį, kai R.J. veikė grupėje su kitu nuteistuoju G.D.), tiems asmenims pateikus prašymus automobiliams išduoti laikinuosius valstybinių numerių ženklus, tačiau pačių automobilių patikrinimui nepateikus, į tuos prašymus įrašydavo tikrovės neatitinkančias žinias apie automobilių pateikimą pasienio punkte atliekamai laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo procedūrai. Automobilių apžiūrų ir patikrinimų neatlikę, šie nuteistieji nurodytuose prašymuose savo parašais ir antspaudais patvirtino, kad prašymuose nurodomi duomenys atitinka jų tariamai tikrintų automobilių identifikacinius duomenis ir kad jie tariamai patikrino prašymus pateikusių asmenų tapatybę. Be to, išskyrus automobilio ,,BMW X5“ atvejį, į laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo žurnalą jie įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad prašymuose nurodomiems asmenims išdavė, o šie asmenys gavo laikinuosius valstybinių numerių ženklus. Žinodami, kad automobiliai apžiūrai pateikti nebuvo, o jų registracijos dokumentai bei pateikti prašymai suklastoti, šie nuteistieji be to dar ir įvedė į VSAT informacinę sistemą tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamų tų automobilių atvykimo ir išvykimo iš PKP laiką bei vietą, neva patvirtinančius, kad automobiliai kirto nurodytą pasienio punktą ir savo eiga atvyko į Lietuvos Respubliką. Visus šiuos neteisėtus veiksmus nuteistieji R.J. ir A.U. padarė veikdami tiesiogine tyčia ir priešingais tarnybai interesais. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokiu būdu šie nuteistieji sumenkino valstybinės įstaigos, kurioje dirbo, prestižą bei diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos. Todėl nuosprendyje išdėstytos A.J. ir A.U. nusikalstamos veikos pagrįstai buvo įvertintos kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir tos veikos teisingai kvalifikuotos pagal LR BK 228 str. 1 d.

Teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad prašymai išduoti laikinuosius valstybinių numerių ženklus, tų ženklų išdavimo žurnalai ir automobilių registracijos liudijimai yra dokumentai, turintys juridinę reikšmę ir sukeliantys konkrečius teisinius padarinius. Būtent šių dokumentų pagrindu automobiliams būdavo išduodami nuolatiniai valstybiniai numeriai, be to, tie dokumentai suteikė teisę automobiliais disponuoti konkretiems asmenims. Todėl įrašymą į nurodytus dokumentus tikrovės neatitinkančių duomenų teismas pagrįstai įvertino kaip tų dokumentų suklastojimus ir šias R.J. bei A.U. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 300 str. 1 d.

Išnagrinėjusi nuteistojo G.D. apeliacinio skundo argumentus, kolegija juos irgi atmeta kaip nepagrįstus.

G.D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 1-2 dienomis, veikdamas bendrininkų grupėje su Valstybės sienos apsaugos tarnybos vyresniuoju pasieniečiu R.J., suklastojo su automobiliu ,,BMW X5“ susijusius dokumentus. Žinodamas, kad šis automobilis per Lietuvos valstybės sienos Kuršių PKP nebus gabenamas ir to automobilio nurodytame PKP nepateikus, 2003 m. rugpjūčio 1 d. jis į Valstybės sienos apsaugos tarnybai pateiktą prašymą nurodytam automobiliui išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus įrašė tikrovės neatitinkančias žinias apie tai, kad automobilis pateikiamas PKP atliekamai laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo procedūrai ir apie tai, kad jis yra nurodyto automobilio savininkas. Šį dokumentą jis patvirtino savo parašu ir perdavė jį R.J. 2003 m. rugpjūčio 2 d. jis VSAT prie VRM išduotų laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo žurnale savo parašu irgi patvirtino R.J. tame žurnale įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad jis gavo nurodyto automobilio laikinuosius valstybinio numerio ženklus kaip to automobilio savininkas.

Teisme nuteistasis G.D. dėl dokumentų klastojimo kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad dirbo Klaipėdos teritorinės muitinės inspektoriumi, o ne darbo laiku kartais padėdavo kitiems asmenims susitvarkyti į Lietuvą įvežamų automobilių dokumentus. 2003 m. rugpjūčio pradžioje jam paskambino nepažįstamas asmuo ir paprašė sutvarkyti į Tarptautinę jūrų perkėlą atgabento automobilio ,,BMW X5“ dokumentus. Jis nuvyko į terminalo teritoriją ir ten susitiko su nepažįstamu vyriškiu, kuris kalbėjo tik vokiškai. Iš to vyriškio paėmė nurodytos markės automobilio dokumentus ir pagal juos savo vardu surašė ir pasirašė prašymą išduoti tam automobiliui laikinuosius valstybinio numerio ženklus. Šį prašymą perdavė PKP dirbusiam savo pažįstamam pasieniečiui R.J. Vėliau, jau prie R.J. namų, perdavė jam ir kitus automobilio ,,BMW X5“ dokumentus, reikalingus laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo procedūrai. Kitą dieną jis iš R.J. gavo laikinuosius valstybinio numerio ženklus ir tai patvirtino žurnale savo parašu. G.D. parodė, kad pats rašė prašymą dėl valstybinių numerių išdavimo tam, kad būtų greičiau. Apie tai, kad automobilis ,,BMW X5“ buvo vogtas ir kad jo dokumentai suklastoti, jis nežinojo. Jis to automobilio iš viso nematė ir jo apžiūrai PKP nepateikinėjo, tačiau manė, kad R.J. tą automobilį patikrino. Už to automobilio draudimo polisą ir išduotus laikinuosius valstybinio numerio ženklus sumokėjo jis pats, tačiau iš nepažįstamo vyriškio už savo paslaugas nepaėmė jokio atlyginimo.

Nagrinėdama G.D. apeliacinį skundą, kolegija pirmiausia pažymi, kad nuosprendyje teismas pagrįstai atmetė didesniąją šio nuteistojo parodymų dalį apie pačias su automobiliu ,,BMW X5“ susijusių dokumentų atsiradimo pas nuteistąjį aplinkybes. Dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atliekant neteisėtus su nurodytu automobiliu ,,BMW X 5“ susijusius veiksmus ir dėl su tuo automobiliu susijusių dokumentų suklastojimo teismas pripažino kaltu R.J. ir nuteisė jį pagal BK 228 str. 1 d. ir BK 300 str. 1 d. Nors R.J. teisme tvirtino, kad nurodytą automobilį jis apžiūrėjo bei patikrino, taip pat parodė, kad pateikiant šį automobilį apžiūrai kartu su G.D. į PKP matė atėjusį kažkokį užsienietį vyriškį, teismas tokius R.J. parodymus atmetė, nes juos paneigė kiti konkretūs ištirti įrodymai. Tie įrodymai buvo jau išvardinti ir šioje nutartyje aptariant nuteistojo R.J. apeliacinio skundo argumentus, todėl dar kartą jų kartoti nėra reikalo.

Nuteistasis G.D. apeliaciniame skunde be pagrindo nurodo, jog teismas išdėstė tik prielaidas dėl to, kad automobilis ,,BMW X5“ į Malkų įlankos jūros uostą nebuvo įvežtas kaip krovinys ir kad jis nebuvo pateiktas apžiūrai PKP. Tai nėra teismo prielaida, o konkrečiais įrodymais nustatyta aplinkybė. Nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptartais bylos dokumentais jau buvo nustatyta, kad nurodomas ,,BMW X 5“ laivais į Klaipėdos terminalo teritoriją nebuvo atgabentas, taip pat negalėjo ten patekti ir per terminalo vartus iš Lietuvos Respublikos pusės. Taip pat įrodyta ir tai, kad jis iš terminalo teritorijos neišvyko. Kiti ištirti ir jau aptarti įrodymai patvirtino, kad G.D. pateikta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ,,BMW X5“ tariamai Šveicarijoje įsigijo UAB ,,Lašiukas“, ir šio automobilio registracijos liudijimas buvo suklastoti, o automobilio kėbulo numeriai pakeisti juos perkalant. Nurodyto automobilio UAB ,,Lašiukas“ įsigyti nurodytu laiku ir vietoje negalėjo, nes kelios dienos iki to tas automobilis jau buvo apžiūrėtas Lietuvoje. Tas automobilis jau tada buvo nepataisomai sugadintas, todėl laikinųjų valstybinių numerių ženklų procedūrai būti pateiktas, o juo labiau – savo eiga, negalėjo. Nuosprendyje išdėstyti ir šioje nutartyje jau aptarti R.J. kaltę patvirtinantys įrodymai tuo pačiu paneigia ir nuteistojo G.D. argumentus. Juo labiau, kad ir jis pats parodė, jog nurodyto automobilio iš viso nematė ir jo apžiūrai pats nepateikinėjo. Taigi, kolegija dar kartą konstatuoja, kad nurodytas automobilis ,,BMW X5“ laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo procedūrai nebuvo pateiktas ir to nepadarė nei pats nuteistasis G.D., nei joks kitas asmuo. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas pagrįstai atmetė ir nuteistojo G.D. versiją apie jo padėjimą susitvarkyti automobilio dokumentus kažkokiam nepažįstamam vokiškai kalbančiam užsieniečiui. Pažymėtina, kad ši versija jau pati savaime neįtikinama ir nereali. Nuteistojo aiškinimai, kad jam paskambino nepažįstamas asmuo, jo pakviestas nuteistasis specialiai vyko į terminalo teritoriją, o ten jam nepažįstamas užsienietis patikėjo tariamai savo atgabento automobilio dokumentus, nerealūs. Teismas be to pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad G.D. prašymą išduoti automobiliui laikinuosius valstybinių numerių ženklus parašė savo vardu, tame prašyme, o po to ir ženklų išdavimo žurnale automobilio savininku nurodė ne kitą asmenį, o save patį. Taip negalėjo būti, jeigu G.D. būtų tik padėjęs susitvarkyti dokumentus jo nurodomam tariamam užsieniečiui. Juo labiau, to negalėjo būti, jeigu tai nuteistasis darė be jokio atlyginimo, nors kaip jis pats nurodė, pats mokėjo savo pinigus ir už draudimo polisą, ir už pačius numerio ženklus. Kad tokio asmens nebuvo, patvirtina ir jau aptarti bylos duomenys apie tai, kad automobilis ,,BMW X5“ apžiūrai PKP nebuvo pateiktas ir netgi nebuvo terminalo teritorijoje. Jokių duomenų apie tokio apelianto nurodomo automobilio savininko užsieniečio buvimą nėra ir teisme ištirtuose automobilio kilmės dokumentuose. Visos aptartos aplinkybės leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad nuteistojo G.D. nurodomas jam nepažįstamas vokiškai kalbantis vyriškis yra šio nuteistojo išgalvotas. Teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad nors automobilio dokumentus G.D. iš kažko turėjo gauti, o po to juos kažkam perduoti, tačiau apie konkrečius susitarimus su kitais nenustatytais asmenimis byloje duomenų nėra. Todėl nuosprendyje pagrįstai pripažinta įrodytu, kad automobilio ,,BMW X5“ dokumentus G.D. suklastojo veikdamas bendrininkų grupėje tik su kitu nuteistuoju R.J. Pats teismas nuosprendyje pripažino, jog apie tai, kad G.D. žinojo, jog automobilis vogtas, kad jo kėbulo numeriai perkalti, o pirkimo-pardavimo sutartis bei registracijos liudijimas suklastoti, byloje įrodymų nebuvo surinkta ir apie tai nuteistasis galėjo tik numanyti. Tačiau visi jau aptarti įrodymai tikrai patvirtina teismo išvadą, kad G.D. žinojo, jog automobilis ,,BMW X5“ apžiūrai ir laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo procedūrai pateiktas nebuvo.

Nuteistojo G.D. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad jis dokumentų nesuklastojo arba kad padarydamas tuose dokumentuose tikrovės neatitinkančius duomenis nepadarė nusikaltimo, irgi nepagrįsti ir atmestini. Iš byloje (t. 7 b.l. 51) esančio prašymo išduoti iš kartono pagamintus laikinuosius valstybinio numerio ženklus automobiliui ,,BMW“ matosi, kad tą prašymą parašė ir jį pasirašė pats nuteistasis G.D. Nors nuteistasis nebuvo automobilio savininku ir pats pripažįsta, kad to automobilio net nėra matęs, nurodytame prašyme G.D. automobilio savininku nurodė save patį. Jis taip pat pasirašė laikinųjų valstybinių numerių ženklų išdavimo registracijos žurnale, savo parašu patvirtindamas R.J. į žurnalą įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis, kad G.D. laikinieji valstybinio numerio ženklai buvo išduoti, o G.D. tuos ženklus paėmė kaip nurodyto automobilio savininkas. Visas šias aplinkybes, tai, kad prašyme ir registracijos žurnale padarytais įrašais save nurodė automobilio savininku, nors juo nebuvo, pats nuteistasis G.D. pripažįsta ir to neginčija. Apeliantas savo skunde nurodo tik apie tai, kad paminėti dokumentai, jo nuomone, negali būti laikomi dokumentais tokia prasme, kokia jie apibrėžiami baudžiamosios teisės teorijoje, ir todėl neteisingų duomenų į juos įrašymas negali būti laikomas dokumentų suklastojimu. Apelianto nuomone, prašymas išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus neturi dokumentams būtinų rekvizitų, jame nėra nuorodos į asmenį, pildantį šį prašymą, o numerių ženklai galėjo būti išduoti ir iš viso be tokio prašymo. Skunde dar nurodoma, kad būtinumo rašyti nurodytą prašymą nereikalauja jokie norminiai aktai. Taip pat jokie norminiai aktai nedraudė ir jam įrašyti prašyme save kaip automobilio savininką. Tokių norminių aktų nuosprendyje nenurodė ir pats teismas.

Visus šiuos nuteistojo argumentus kolegija irgi atmeta kaip nepagrįstus. Apelianto nurodomu LR VRM ministro 1999 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 184 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintose laikinųjų valstybinių numerio ženklų išdavimo, panaudojimo ir apskaitos taisyklėse prašymų išduoti numerių ženklus surašymo ir jų pateikimo tvarka tikrai nedetalizuota. Tose taisyklėse nurodoma tik tai, kad į Lietuvos Respubliką įvežamoms transporto priemonėms iš kartono pagamintus laikinuosius numerių ženklus išduoda Pasienio policijos departamento padaliniai, apie numerių ženklų išdavimą įrašoma transporto priemonės registracijos liudijime, o šie įrašai tvirtinami policijos pareigūno parašu ir policijos padalinio antspaudu. Tačiau toks prašymas nurodomas kitame norminiame akte, konkrečiai – Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2003 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 10-51 patvirtintoje Malkų įlankos užkardos pasienio sargybų instrukcijoje (t. 1, b.l. 63-72). Šios instrukcijos dalyje dėl laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo, instrukcijos 41.1 punkte nurodyta, kad išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus pareigūnas privalo tik būdamas prieš tai įsitikinęs, kad įvežamos autotransporto priemonės dokumentai yra originalūs, nesuklastoti, autotransporto priemonė išregistruota užsienio šalyje, pateiktas banko apmokėjimo kvitas už LVNŽ ir paslaugas bei tinkamai užpildytas prašymas ir atlikti muitinės formalumai. Taigi nurodyta instrukcija kaip tik ir yra tas norminis aktas, kuriame nurodytas automobilio savininko arba jo įgalioto asmens prašymas yra numatytas kaip būtinas dokumentas, be kurio automobilio registravimo ir laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo procedūra būtų neįmanoma. Be tokio prašymo neatlikus nurodytos procedūros, nebūtų išduoti ir patys numerių ženklai ir nebūtų daromi įrašai tų ženklų išdavimo registracijos žurnale. Apie tokią nurodyta instrukcija patvirtintą tvarką parodė nuteistieji R.J., A.U. ir kiti, liudytojais apklausti PKP dirbę pareigūnai. Akivaizdu, kad tokia tvarka buvo žinoma ir pačiam nuteistajam G.D., dirbusiam muitinės inspektoriumi ir, kaip jis pats parodė, laisvalaikiu ir anksčiau padėdavusiam susitvarkyti automobilių dokumentus kitiems asmenims. Apeliantas neteisus ir teigdamas, kad nurodytas prašymas neturi jokių dokumentams būdingų rekvizitų, tame tarpe ir grafos, kurią pildyti galėtų tik tikrieji automobilių savininkai. Iš byloje esančių paties G.D. ir kitų asmenų užpildytų analogiškų prašymų matosi, kad tai tipiniai nustatytos formos dokumentai, turintys privalomus rekvizitus, t.y. tokius turinio elementus, dėl kurių nebuvimo tie prašymai negaliotų. Prašymo pradžioje yra grafos, kuriose privalo būti nurodomi būtent transporto priemonės savininko duomenys, t.y. asmens arba įmonės kodas, fizinio asmens vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta. Numatyta ir speciali grafa savininko vardu veikiančio asmens ir jo pateikiamų asmens dokumentų duomenims. Dar po to prašyme numatyta vieta savininko arba įgalioto asmens parašui. Kitoje prašymo dalyje, pavadintoje ,,Tarnybinės atžymos“, numatytos specialios grafos transporto priemonės techninius duomenis tikrinančių pareigūnų įrašams ir parašams. Taigi, nurodytas prašymas turi visus dokumentams būdingus rekvizitus, o nuteistasis G.D. įrašus tame prašyme padarė tam specialiai numatytose grafose. Tam specialiai skirtose dokumento vietose jis įrašė save kaip automobilio savininką, kitus savo duomenis, o po to tuos įrašus patvirtino savo parašu. Prašymo dalį ,,Tarnybinės atžymos“ užpildė nuteistasis R.J., kuris savo padarytus įrašus irgi patvirtino savo parašais ir Kuršių PKP antspaudais. Pats apeliantas savo skunde teisingai nurodo, kad baudžiamosios teisės doktrinoje dokumentu laikomas rašytinis aktas, kuriuo juridinis ar fizinis asmuo liudija teisinį faktą, turintį teisinę reikšmę. Tokiu dokumentu įrodinėjami tam tikri įvykiai ar konstatuojami faktai, turintys juridinę reikšmę ir jų pagrindu asmenims kyla, keičiasi ar išnyksta teisės ir pareigos. Kaip tik tokią teisinę reikšmę turi ir nurodytas prašymas. Jame nuteistasis įvardijo save tariamai pateikiamo apžiūrai automobilio savininku, o kitas nuteistasis R.J. savo įrašais, parašais ir antspaudais patvirtino, kad tariamai patikrinto automobilio duomenys atitinka nurodytus prašyme. Šie faktai neabejotinai turėjo juridinę reikšmę. Nuosprendyje teisingai nurodoma, kad tik prašymo išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus, o taip pat ir įrašų tų ženklų išdavimo registracijos žurnale pagrindu vėliau gali būti išduodami nuolatiniai numerių ženklai, tik tų dokumentų pagrindu gabenantis automobilį asmuo pirmiausia galėjo išvykti iš terminalo teritorijos, o paskui ir toliau tuo automobiliu disponuoti. Taigi nurodytas prašymas, o taip pat nurodytas žurnalas neabejotinai yra dokumentai, galintys būti nusikaltimo dalyku. Nuteistojo G.D. apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad tariamai jokie norminiai aktai nedraudžia tokiuose dokumentuose įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis, taip pat niekuo nepagrįstas. Įrašymas į tokius dokumentus, turinčius jau nurodytą juridinę reikšmę, žinomai melagingos informacijos, yra nusikaltimas ir tai draudžia baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už dokumentų suklastojimą. Nuteistojo G.D. veiką prašyme išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus įrašius tikrovės neatitinkančias žinias, patvirtinus tuos įrašus savo parašu, taip pat savo parašu patvirtinus tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus numerių ženklų išdavimo registracijos žurnale, teismas pagrįstai įvertino kaip šių tikrų dokumentų suklastojimą. Todėl G.D. pagrįstai buvo pripažintas kaltu, o jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 str. 1 d.

Nuteistasis G.D. dar pripažintas kaltu ir dėl pasikėsinimo suklastoti dokumentus, susijusius su automobiliu ,,Mitsubishi Pajero“. Jis nuteistas už tai, kad laikotarpyje iki 2004 m. kovo 2 d., veikdamas bendrininku grupėje kartu su kitu, tyrimo nenustatytu asmeniu, turėdamas tikslą suklastoti dokumentus ir žinodamas, kad automobilis ,,Mitsubishi Pajero“ per Lietuvos valstybės sienos Malkų įlankos užkardos PKP nebus gabenamas ir kontrolei nebus pateiktas, tyrimo nenustatytam asmeniui į VSAT skirtą prašymą dėl laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo įrašius duomenis apie pateikiamą pasienio patikrinimui nurodytą automobilį bei jo pateikėją, G.D. nurodyto automobilio registracijos liudijimą, pirkimo-pardavimo dokumentą ir nurodytą suklastotą pažymą dėl laikinųjų valstybinių numerio ženklų išdavimo pateikė VSAT pareigūnui A.U. tam, kad šis juos suklastotų – nesilaikydamas nustatytos tvarkos ir laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo procedūros ir be privalomos automobilio apžiūros bei patikrinimo į pateiktą prašymą įrašytų tikrovės neatitinkančias žinias apie tariamą laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo datą, tų ženklų numerį ir tai patvirtintų Kuršių PKP antspaudu bei savo parašu, be to, laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo žurnale įrašytų duomenis apie tų numerio ženklų išdavimą. Šio nusikaltimo G.D. nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes, jam nežinant, suklastoti dokumentus atsisakė A.U.

Iš bylos matosi, kad nuteistasis G.D. kaltu neprisipažino ir nurodė, kad klastoti dokumentų nesiruošė ir nesikėsino. Jis parodė, kad 2003 m. pabaigoje ar 2004 m. pradžioje į jį kreipėsi jo pažįstamas vardu Linas, kuris papasakojo, kad ketina pirkti automobilį ,,Mitsubishi Pajero“. Tas Linas jo paprašė patikrinti, ar šis automobilis nėra vogtas. Jis sutiko padėti ir nurodyto automobilio dokumentus paėmė Klaipėdos m. Minijos gt. esančioje sargo būdelėje. Po to susitiko su savo pažįstamu VSAT dirbusiu A.U. Jis perdavė A.U. tuos automobilio dokumentus ir paprašė patikrinti, ar automobilinis nevogtas. Tai padarė prie A.U. namų. Vėliau A.U. neskubino, telefonu dėl dokumentų jo nieko neprašė ir tais dokumentais daugiau nesidomėjo.

Kolegijos nuomone, teismas ir dėl šios kaltinimų dalies pagrįstai pripažino G.D. kaltu. Kad šis nuteistasis padarė ir šią nusikalstamą veiką, patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai: bylos dokumentai, kito nuteistojo A.U., o iš dalies ir paties nuteistojo G.D. parodymai.

Iš bylos matosi, kad kratos metu pas nuteistąjį A.U. buvo rasti ir paimti su nurodytu automobiliu ,,Mitsubishi Pajero“ susiję dokumentai: prašymas išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus, pirkimo-pardavimo sutartis, automobilio registracijos ir grynųjų pinigų įnešimo liudijimai. Iš Šveicarijos Konfederacijos išduoto automobilio ,,Mitsubishi Pajero“ paso matosi, kad jo savininku nurodomas B.M. Paimtoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad iš nurodyto asmens šį automobilį įsigijo Klaipėdoje registruota UAB ,,Denima“. Prašyme išduoti šiam automobiliui laikinuosius valstybinio numerio ženklus automobilio savininku irgi nurodoma UAB ,,Denima“, o jos vardu veikiančiu asmeniu nurodytas D.B. Prašymas patvirtintas tariamai to paties D.B. parašu, neįrašyta prašymo surašymo data. Prašymo dalyje ,,Tarnybinės žymos“ jokių įrašų nėra. Iš kratos metu paimto grynųjų pinigų įnešimo liudijimo matosi, kad už laikinuosius valstybinio numerio ženklus UAB ,,Denima“ į VĮ ,,Registras“ banko sąskaitą 2003 m. gruodžio 16 d. jau sumokėjo 43 litus.

Kaip jau minėta, pats nuteistasis G.D. pripažįsta, kad su nurodytu automobiliu ,,Mitsubishi Pajero“ susijusius dokumentus tikrai perdavė A.U. Nuteistasis A.U. irgi parodė, kad tuos pas jį kratos metu paimtus dokumentus jam tikrai perdavė būtent G.D. Tačiau abu nuteistieji teisme parodė, kad padavęs dokumentus G.D. prašė A.U. tik patikrinti, ar tas automobilis nėra vogtas. Tokius abiejų nuteistųjų ir kai kuriuos kitus nuteistojo G.D. parodymus teismas pagrįstai atmetė. Pati kolegija pirmiausia kaip visiškai neįtikinamus atmeta G.D. aiškinimus, kad automobilio dokumentus jis pats gavo iš kažkokio jo tariamo pažįstamo vardu Linas. Tikrai nerealu, kas paėmęs iš kito asmens visus svarbiausius automobilio dokumentus, be kurių nėra jokios galimybės tuo automobiliu disponuoti, G.D. nežinotų jokių tokio asmens duomenų ir kad toks asmuo į jį vėliau nebūtų kreipęsis dėl dokumentų susigrąžinimo. Asmuo vardu Linas nenurodomas ir jokiuose su automobiliu susijusiuose dokumentuose. Jau vien šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad G.D. nurodomas vyriškis vardu Linas yra išgalvotas, o tikrąjį asmenį, padavusį jam dokumentus ir surašiusį bei pasirašiusį prašymą išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus, nuteistasis slepia. Ištirti teisme įrodymai taip pat patvirtina, kad su automobiliu susiję dokumentai buvo suklastoti. Buvo nustatyta, kad prašymo išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus šiame dokumente nurodomas D.B. tikrai nerašė ir to prašymo nepasirašinėjo. D.B. niekada jokiais ryšiais taip pat nebuvo susijęs ir su UAB ,,Denima“. Ištirti įrodymai paneigia ir galimybę, kad automobilį buvo įsigijusi pati UAB ,,Denima“, nes nurodytas sutartyje asmuo, iš kurio tariamai automobilis buvo pirktas, nebuvo ,,Mitsubishi Pajero“ savininku, o automobilis Šveicarijoje nebuvo registruotas. Taip pat nustatyta, kad šis automobilis nebuvo atgabentas į Klaipėdos uostą, taip pat neužfiksuotas ir jo išvykimas iš uosto teritorijos. Nors byloje nėra duomenų, kad nuteistajam visos išdėstytos aplinkybės tikrai buvo žinomos, tačiau teismas padarė pagrįstą išvadą, jog G.D. tikrai žinojo, kad automobilis per PKP nebus gabenamas ir laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo procedūrai bei su tuo susijusiai apžiūrai nebus pateiktas. Tokią išvadą leidžia daryti jau vien ta aplinkybė, kad pats G.D. automobilio ,,Mitsubishi Pajero“ į PKP negabeno ir nepadėjo tai padaryti jokiems kitiems asmenims, o tiesiog perdavė to automobilio dokumentus VSAT pareigūnui A.U., be to, tai padarė prie šio kito nuteistojo namų. Teismas pagrįstai atmetė ir G.D. versiją apie tai, kad jis A.U. tariamai prašė tik patikrinti, ar automobilis nėra vogtas. Nors teisme pakeitęs parodymus A.U. šią G.D. versiją patvirtino, tačiau perskaitytuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose jis buvo nurodęs visiškai kitokias aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu A.U. buvo parodęs, kad atvykęs prie jo namų G.D. padavė jam automobilio dokumentus ir pasakė, kad jam tam automobiliui reikia laikinųjų valstybinio numerio ženklų. Jis sutiko G.D. padėti ir paėmė dokumentus. Jis turėjo prašyme ir kituose dokumentuose padaryti ir patvirtinti parašais bei antspaudu įrašus apie tai, kad automobilis tariamai buvo pateiktas apžiūrai, kad prašyme nurodomi identifikaciniai automobilio duomenys sutampa su nustatytais apžiūros metu duomenimis, taip pat padaryti įrašus apie laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimą. Jau vėliau, apžiūrėjęs G.D. jam duotus dokumentus, jis pastebėjo, kad ant jų trūksta kai kurių antspaudų. Be to, jis pradėjo įtarti, kad jo atžvilgiu gali būti vykdomas nusikalstamos veikos elgesio imitavimo modelis. Dėl šių priežasčių jis dokumentų neklastojo ir vis laukė, nors G.D. jam nuolat skambindavo telefonu ir vis teiravosi, kada dokumentai bus sutvarkyti. Taip tie dokumentai pas jį ir buvo laikomi iki tol, kol buvo surasti ir paimti kratos metu. Teisminio nagrinėjimo metu šiuos parodymus perskaičius, nuteistasis A.U. jokių įtikinamų tų parodymų pakeitimo priežasčių nurodyti nesugebėjo. Teismas pagrįstai atmetė jo aiškinimus, kad tuos parodymus A.U. davė tik dėl patirto šoko po paleidimo iš areštinės arba dėl jo atžvilgiu tariamai naudoto psichologinio spaudimo. Išanalizavęs visus A.U. duotus parodymus, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nepaisant nurodomo tariamai patirto šoko ir spaudimo, pirmosios apklausos metu A.U. apie G.D. ryšį su kratos metu paimtais dokumentais iš viso net neužsiminė, o parodė, kad tuos dokumentus tiesiog rado. Vėlesnius parodymus A.U. davė jau paleistas iš areštines, apklausoje dalyvavo jo paties pasirinktas gynėjas, todėl apie kokį nors spaudimą ar kitokį neteisėtą poveikį nuteistajam tos apklausos metu tikrai manyti nebuvo pagrindo ir tokią galimybę teismas pagrįstai atmetė. Taigi teismas pagrįstai pagrindė nuosprendį būtent ikiteisminio tyrimo metu A.U. duotais parodymais. Dėl išdėstytų aplinkybių kolegija atmeta ir nuteistojo G.D. apeliacinio skundo argumentus dėl tų pačių A.U. parodymų. Apeliaciniame skunde G.D. dar kartą nurodo, kad dokumentus A.U. perdavė prašydamas tik patikrinti, ar automobilis nevogtas. Apelianto nuomone, tai patvirtina ilgas laiko tarpas, kurį tie dokumentai išbuvo pas A.U. Be to, pokalbių apie kokius nors dokumentus nepatvirtina ir įrašyti jo ir A.U. telefoniniai pokalbiai. Kolegijos nuomone, šie apelianto argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Laikas, kurį dokumentai buvo saugomi pas A.U., tikrųjų nuteistojo G.D. tikslų nei patvirtina, nei juos paneigia. Tačiau toks ilgas laikotarpis kaip tik netgi leidžia manyti, kad dokumentai buvo perduoti ne vien patikrinimui, ar automobilis nevogtas. Tam būtų pakakę kur kas trumpesnio laiko. Be to, apie tai, kodėl tuos dokumentus taip ilgai laikė ir jų neklastojo, A.U. buvo paaiškinęs jau aptartuose jo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu. Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad įstatymo nustatyta tvarka padarytų G.D. ir A.U. telefoninių pokalbių įrašų tiesioginiais kaltės įrodymais neįvertino ir pats teismas. Nuosprendyje pažymėta tik tai, kad tų įrašytų pokalbių metu G.D. iš A.U. kažko siekė ir kad pokalbiai vykdavo stengiantis nuslėpti jų tikrąjį turinį. Kita vertus apie tai, dėl ko G.D. jam skambindavo, A.U. irgi buvo paaiškinęs jau aptartuose jo ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose.

Kolegijos nuomone, tikruosius G.D. tikslus perduodant automobilio dokumentus parodo ne tik ankstesni kito nuteistojo A.U. parodymai, bet ir tuos parodymus patvirtinančios ir teismo teisingai įvertintos kitos bylos aplinkybės. Nuosprendyje remiamasi Malkų užkardos vado liudytojo V.M. parodymais apie tai, kad patikrinti, ar automobilis nėra vogtas, yra labai paprasta ir tai galima padaryti labai greitai. Teismas be to padarė pagrįstą išvadą, kad tokios procedūros atlikimui tikrai nebūtų reikalingi ir visi automobilio dokumentai. Tuo tarpu G.D. A.U. perdavė visus dokumentus, kurių kaip tik ir reikėjo automobilio laikinųjų valstybinio numerio ženklų procedūrai ir tų ženklų išdavimui. Nuosprendyje pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad A.U. buvo perduotas net pinigų už laikinuosius numerio ženklus įnešimo liudijimas. Tai akivaizdžiai parodo, kad buvo siekiama tuos numerio ženklus gauti. Visos šios aplinkybės ir jas visiškai atitinkantys ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo A.U. parodymai patvirtina nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas. Teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nuteistasis G.D., perdavė išvardintus dokumentus A.U. ne tam, kad šis tik patikrintų, ar automobilis nėra vogtas, o kaip tik tam, kad A.U. tuos dokumentus suklastotų, padarytų ir patvirtintų juose tikrovės neatitinkančius įrašus ir išduotų automobiliui laikinuosius valstybinio numerio ženklus. Pažymėtina, kad iš esmės tokiomis pačiomis, analogiškomis aplinkybėmis nuteistasis G.D. anksčiau buvo perdavęs automobilio ,,BMWX5“ dokumentus kitam nuteistajam R.J. Skirtumas tik tas, kad ankstesnį prašymą išduoti valstybinio numerio ženklus buvo parašęs pats G.D., o šiuo atveju tai padarė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo.

Apeliantas skunde dar nurodo, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kokius dokumentus jis kėsinosi suklastoti, todėl neaišku, ar tie dokumentai galėtų būti įvertinti kaip nusikaltimo dalykas. Dar nurodo, kad BK 300 str. numatyta veika gali būti padaryta tik aktyviais veiksmais. Net ir darant prielaidą, kad jis siekė dokumentus suklastoti, padaryti įrašus laikinųjų valstybinių numerių ženklų registracijos žurnale būtų galėjęs ne jis pats, o tik A.U. Kolegija ir šiuos G.D. argumentus atmeta. Apie tai, kokius dokumentus šis nuteistasis pasikėsino suklastoti išdėstyta ir nuosprendžio nustatomojoje, ir motyvuojamojoje dalyse. Tai ne tik laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo žurnalas, bet ir prašymas išduoti tokius numerio ženklus bei automobilio registracijos liudijimas. Būtent į šiuos dokumentus G.D. prašymu A.U. turėjo įrašyti ir patvirtinti tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamą automobilio pateikimą laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo procedūrai, apie to automobilio apžiūrą ir jį pateikusio asmens tapatybės nustatymą bei valstybinių numerio ženklų išdavimą. Kad šie dokumentai turi juridinę reikšmę bei sukelia teisines pasekmes ir kad jie yra nusikaltimo dalykas, motyvuotai išdėstyta nuosprendyje. Tai be to jau buvo aptarta ir šioje nutartyje nagrinėjant analogiškus G.D. apeliacinio skundo argumentus dėl automobilio ,,BMWX5“ dokumentų suklastojimo. Pats nuteistasis G.D. jokių tikrovės neatitinkančių duomenų į su automobiliu ,,Mitsubishi“ susijusius dokumentus neįrašė. Tačiau nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad pats prašymas išduoti laikinuosius valstybinio numerio ženklus jau savaime reiškia ir deklaruoja automobilio pateikimą apžiūrai ir tų numerio ženklų išdavimo procedūrai. Suprasdamas, kad automobilis ,,Mitsubishi Pejero“ tai procedūrai ir apžiūrai VSAT nebus pateiktas, o tuo pačiu ir suprasdamas, kad prašymas išduoti numerio ženklus suklastotas, G.D. veikė bendrininkų grupėje su tą prašymą surašiusiu ir jam dokumentus pateikusiu nenustatytu asmeniu. Apeliantas neteisus ir teigdamas, kad jis pats neatliko jokių su dokumentų suklastojimu susijusių aktyvių veiksmų. Juk būtent nuteistasis G.D. kaip tik ir gavo automobilio dokumentus iš to juos suklastojusio nenustatyto asmens, ieškojo A.U. ir pats tuos dokumentus perdavė jam prašydamas, kad A.U. dokumentuose įrašytų ir patvirtintų tikrovės neatitinkančius duomenis, t.y. kad tuos dokumentus suklastotų. Šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad ir pats G.D. buvo šio nusikaltimo bendravykdytoju. Tai, kad sutikęs ir pažadėjęs gautus dokumentus suklastoti, A.U. po to išsigando, apsigalvojo ir to nepadarė, o nusikaltimas nebuvo pabaigtas, įvyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo G.D. valios. Todėl teismas G.D. nusikalstamą veiką pagrįstai įvertino būtent kaip pasikėsinimą suklastoti dokumentus, pagrįstai pripažino jį kaltu, o jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d. ir 300 str. 1 d.

Skirdamas nuteistiesiems R.J., A.U. bei G.D. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, o taip pat ir galutines subendrintas bausmes, teismas BK 54 str. reikalavimų irgi nepažeidė. Nei vieno iš nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, tuo tarpu visų jų atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė bendrininkų grupėje. Teismas įvertino nuteistųjų asmenybes, tačiau tuo pačiu metu atsižvelgė į jų padarytų nusikaltimų pobūdį. Taip pat į tai, kad R.J. ir A.U. nusikalto būdami valstybės tarnautojais ir tuo metu atlikdami savo tarnybines pareigas. Nors buvęs muitininkas G.D. nusikaltimus padarė ne tarnybos metu, tačiau faktiškai tai jis irgi padarė naudodamasis savo tarnybiniais ryšiais su kitais nuteistaisiais. Nuosprendyje teismas išdėstė įtikinamus motyvus, kodėl visiems nuteistiesiems skiriamos ne įstatymų sankcijose numatytų švelnesnių rūšių, o būtent laisvės atėmimo bausmės. Visiems nuteistiesiems paskirtų bausmių vykdymas atidėtas taikant BK 75 str. nuostatas. Kolegijos nuomone, paskirtos bausmės negali būti laikomos per griežtomis, jos teisingos ir jas švelninti pagrindo nėra.

Iš viso to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad visų nuteistųjų atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį naikinti arba keisti jokio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistųjų R.J., A.U. ir G.D. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas: Jonas-Algimantas VenckusTeisėjai: Regina GaudutienėLinas Šiukšta