Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Agentūros Panevėžio paramos administravimo skyriaus 2017-05-25 priėmė skundžiamą sprendimą Nr. KP-646 (10.6.1), paliko nepakeistą Agentūros 2017-02-15 sprendimą Nr. KP_02_05.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamą sprendimą priėmusi institucija netyrė ir neatsakė nė į vieną klausimą, suformuluotą pareiškėjo 2017-03-21 skunde Agentūra, tiek į Ministerijos 2017-04-26 sprendime nurodytus argumentus, apsiribojo teisės aktų citavimu, atsiribojo nuo ginčo esmės.

Agentūra 2015-12-10 pareiškėjui pateikė raštą, kuriuo informavo, kad atliekamas kasmetinio prašymo tinkamumo vertinimas bei nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė tiesioginių išmokų paraiškos dėl prarastų pajamų kompensavimo už miško plotą. Pareiškėjas nurodytu laiku pateikė atsakovei paaiškinimą. Apie jokias kitas sankcijas, nesusijusias su prarastųjų pajamų kompensavimo išmokomis, Agentūra nepranešė.

Pareiškėjas 2017-02-28 gavo 2017-02-23 Agentūros raštą dėl susidariusios skolos grąžinimo ir sprendimą, kuriame nurodoma, jog nepateikus tiesioginių išmokų paraiškos dvejus metus iš eilės, pareiškėjui taikoma paramos sugrąžinimo sankcija ir paramos mokėjimas nutraukiamas. Agentūra pareikalavo sugrąžinti įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmoką – 14 398 Eur.

Pareiškėjas aiškina, kad atsakovės nuoroda į Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku”“ įgyvendinimo taisyklių 14 p. pažeidimą yra nepagrįsta, nes miškas yra pilnai įveistas, plotas deklaruotas, įveistas miškas yra prižiūrimas. Valstybinė miškų tarnyba 2016-10-24 pateikė pažymą, kurioje nurodė, jog pareiškėjo miško želdinių kokybė 7-aisiais augimo metais yra vertinama gerai.

Pareiškėjai tvirtina, kad Agentūra piktnaudžiavo teise ir savo padėtimi, nes teikdama raštus neužsiminė, kad be sankcijos negauti negautų pajamų kompensacijos, ateityje bus pritaikyta dar viena sankcija grąžinti išmokas už įveisto miško priežiūrą ir apsaugą.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo manymu, Agentūra taikė sankciją pagal aukščiau minėtų taisyklių 69.2.4 p. nepagrįstai, nes jis apskritai neteikė tiesioginių išmokų paraiškų 6 ir 7 metais, nes miško plotas yra deklaruotas, nesikeičia, miško priežiūros ir apsaugos išmokos praėjus penkeriems metams jau nemokamos, o prarastųjų pajamų kompensavimo išmokų atsisakė.

Skundžiamas sprendimas, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Europos Sąjungos teisei, nes pritaikius vieną sankciją nemokėti negautų pajamų kompensacijos nepateikus paraiškos, taikoma ir antroji sankcija, kuri yra pati griežčiausia iš visų įmanomų. Pareiškėjo atsisakymas nuo kompensacijos už negautas pajamas yra prilygintas sąmoningam klaidingos informacijos teikimui, miško sunaikinimui, t. y. tyčinei veikai, dėl kurios išmokų mokėjimas pripažintinas nepagrįstu. Mano, kad sprendimas neatitinka reikalavimų, nustatytų Komisijos reglamento (ES) Nr. 65/2011.

Pareiškėjas aiškina, jog įvykdė savo įsipareigojimus ir įveisė mišką, jį deklaravo ir prižiūrėjo. Atsakovė, neturėdama pagrindo pripažinti, kad pakito duomenys dėl deklaruotino įveisto miško, taikė sankciją už tai, kad pareiškėjas atsisakė negautų pajamų kompensacijos ir papildomai nedeklaravo įveisto miško, kuris ir taip jau buvo eilę kartų deklaruotas.

Nagrinėjamu atveju, pasak pareiškėjo, Agentūra jokių tikrinimų neatliko, nes jis įvykdė visus ilgalaikius įsipareigojimus ir atsakovė, tai pripažindama, per 7 projekto metus neturėjo nei vienos pastabos.

Konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra parengtas atsiribojus nuo teisingumo, protingumo, proporcingumo principų vertinant pažeidimo ir taikomų sankcijų suderinamumą su pasekmėmis ir priemonės dėl miško įveisimo bei priežiūros keliamiems tikslams. Biurokratinis skundžiamą sprendimą priėmusios institucijos požiūris į Europos Sąjungos teisę ir pareiškėjo teises, lėmė sankcijų taikymą už tai, kad jis visiškai įgyvendino projektą įveisdamas ir prižiūrėdamas mišką, tačiau atsisakius teisės į negautų pajamų kompensaciją.

Pagal pateiktą prašymą 2010-05-31 už miško įveisimą buvo išmokėta 9 552,82 Eur paramos. 2010-11-22, 2011-09-19, 2012-12-10, 2013-11-13, 2015-02-27 buvo įvertinti kasmetiniai prašymai, išmokėta po 2 879,60 Eur paramos: įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmoka - 2 704,10 Eur ir prarastųjų pajamų kompensavimo išmoka „Kitiems“ – 175,50 Eur,

2016-04-07 buvo įvertintas kasmetinis prašymas. Prarastųjų pajamų kompensavimo išmoka „Kitiems“ 175,50 Eur nemokėta, nes 2015 m. pareiškėjas nedeklaravo tiesioginių išmokų. 2016-04-29 jam išsiųstas informacinis pranešimas „Dėl paramos neskyrimo“.

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas buvo susipažinęs su Įgyvendinimo taisyklėmis ir teikdamas Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ paraišką, deklaracijoje pažymėjo, kad yra susipažinęs su paramos lėšų teikimo tvarka ir Įgyvendinimo taisyklėmis. Pareiškėjas žinojo apie reikalavimą, įtvirtintą Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte, Tiesioginių išmokų taisyklėse nustatytu terminu 2015 m. pateikti TI paraišką ir taikomas sankcijas.

Kadangi atsakyme į Agentūros paklausimą pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių negalėjo įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, bei nepateikė dokumentų, pagrindžiančių išimtines aplinkybes, jam taikoma paramos susigrąžinimo sankcija - susigrąžinama apskaičiuota 14 398,00 Eur įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmoka bei prarastųjų pajamų kompensavimo išmoka „Kitiems“, nes pareiškėjas nesilaikė įsipareigojimo kasmet deklaruoti įveisto miško plotą TI paraiškoje.

Agentūra, baigusi vertinti 2016 m. Paraišką, priėmė 2017-02-15 sprendimą „Dėl G. Š. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų programos priemonę „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ dalies susigrąžinimo“.

Ministerija 2017-04-26 priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad skundas yra pagrįstas, Agentūrą įpareigojo dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą.

Agentūra 2017-05-25 sprendimu paliko nepakeistą 2017-02-02 sprendimą.

Nurodo, jog pareiškėjui 2017-02-23 buvo išsiųstas raštas „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ kartu su 2017-02-15 Sprendimu, kuriame nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas. Pareiškėjas atsakovės 2017-02-15 Sprendimą apskundė Ministerijai, kuri priėmė sprendimą. Nors nenurodė apskundimo tvarkos, tačiau tai neužkirto pareiškėjo teisės paduoti skundą dėl Ministerijos priimto sprendimo skundą Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas minėto trečiojo suinteresuotojo asmens sprendimo neapskundė.

Pareiškėjas Agentūros 2017-02-15 sprendimo per nustatytą terminą neapskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl atsakovė laiko, kad jis praleido nustatytą apskundimo terminą. Atsakovė nurodo, kad jau 2016-04-29 sprendimu „Dėl paramos neskyrimo“ pareiškėjas buvo informuotas apie susidariusią situaciją t. y. buvo nustatyta, kad 2015 metais nedeklaravo 2010-05-31 paraiškoje nurodyto įveisto miško ploto. Nepateikė TI paraiškos, todėl parama neskiriama. Šio sprendimo neskundė.

Pareiškėjas, teikdamas Paraišką, savo parašu patvirtina ir žino, kad jei bus nustatyta neatitikimų, gali būti pritaikyta viena iš sankcijų. Agentūra tvirtina, kad sankciją taikė pagrįstai, vadovaudamasi galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas įsipareigojo kasmet iki tol, kol bus veisiamas miškas, atliekami miško priežiūros ir apsaugos darbai, vykdomi įsipareigojimai, TI paraiškoje deklaruoti veisiamo miško sklypą. Agentūros duomenimis, pareiškėjas 2015 m. ir 2016 m. veisiamo miško sklypo nedeklaravo, nors skunde nurodo priešingai. Atsakovė daro išvadą, kad jos 2017-02-15 sprendime pagrįstai vadovaujamasi Įgyvendinimo taisyklių nuostatomis.

Pareiškėjas Paraiškoje prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, nes neteikė paraiškų deklaruojant miško plotą. Argumentai, jog tai, kad 2015 m. ir 2016 m. turėjo būti deklaruojamas miško plotas, jam buvo nebuvo žinomi – atmestini. Atsakovė primena, kad 2017-01-03 pareiškėjui išsiųstas paklausimas „Dėl reikiamų dokumentų pateikimo/duomenų tikslinimo“. 2017-01-16 atsakyme jis nurodė, jog pamiršo pateikti TI paraišką. Atsakovei akivaizdu, kad pareiškėjas teikė vienas kitam prieštaraujančius argumentus, kadangi iš pradžių Agentūrai nurodė, kad jam žinoma, jog paraiškas jis privalėjo teikti, tačiau pamiršo; o jau šiuo atveju teigia, kad jis apskritai neprivalėjo deklaruoti miško iki įveisimo.

Agentūra tvirtina, jog atitinkamai taiko sankcijas griežtai pagal įtvirtintas teisės aktų nuostatas. Pabrėžia, kad pareiškėjas skundžia ne 2017-02-15 sprendimą, o Agentūros 2017-05-25 raštą ir jį prilygina sprendimui, kas yra akivaizdžiai klaidinga vertinant tai Viešojo administravimo įstatymo apimtyje. Atsiliepime nurodo, kad 2017-02-15 sprendimu atsakovė išsamiai ir motyvuotai pateikė informaciją apie taikomas sankcijas, o raštas „Dėl skundo“ savo prasme nėra sprendimas. Pareiškėjas iš esmės skundžia raštą, kuomet 2017-02-15 sprendimo, kuris ir sukelia teisines pasekmes, apskundimo terminas yra pasibaigęs, todėl šiai dienai pastarasis sprendimas nėra panaikintas, todėl galiojantis.

Agentūra, priimdama sprendimą, vadovavosi aktualiais teisės aktais. Atsakovės nuomone, sankcijos netaikymas pareiškėjui akivaizdžiai prieštarautų lygiateisiškumo principui.

Ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007).

Ministerijos nuomone, šioje situacijoje, prioritetas turėtų būti teikiamas teisingo, o ne formalaus sprendimo priėmimui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byla dėl dalies reikalavimų nutrauktina. Skundas tenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl Agentūros 2017-05-25 sprendimo Nr. KP-646(10.6.1) ir Agentūros 2017-02-15 sprendimo Nr. KP_02_05 pagrįstumo ir teisėtumo.

Nustatyta, jog Agentūra 2017-02-15 sprendimu Nr. KP_02_05 (t. I, b. l. 8–10) konstatavo, jog pareiškėjas 2016 m. nedeklaravo 2010-05-31 paraiškoje Nr. 2ŽM-KP-10-1-002551-PR001 (toliau – ir Paraiška) nurodyto įveisto ploto. Kadangi nepateikė TI paraiškos dvejus metus iš eilės, taikoma paramos sugrąžinimo sankcija ir paramos mokėjimo nutraukimas. Nurodė, jog Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės ‘Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku” įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008-02-06 įsakymu Nr. 3D-59 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), 14 p. numatyta, jog pareiškėjas įsipareigoja kasmet iki to laiko, kol įveisiamas miškas, atliekami įveisto miško priežiūros ir apsaugos darbai ir vykdomi prisiimti įsipareigojimai, TI paraiškoje deklaruoti veisiamo miško sklypą. Priminė, jog jei nesilaikoma Įgyvendinimo taisyklių 14 p. nustatyto įsipareigojimo, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 69.2.5 p., jei dvejus metus iš eilės TI paraiškoje nedeklaruojamas įveisto miško plotas, parama nutraukiama, o pareiškėjas privalo grąžinti išmokėtas miško priežiūros ir apsaugos ir prarastųjų pajamų kompensavimo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, taikė paramos susigrąžinimo sankciją – susigrąžinama apskaičiuota 14 398 Eur įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmoka bei prarastųjų pajamų kompensavimo išmoka.

Pareiškėjas 2017-03-21 skundu (t. I, b. l. 11–14) kreipėsi į Ministeriją dėl Agentūros 2017-02-15 sprendimo.

Ministerija 2017-04-26 raštu Nr. 3IN-638(8.1) (t. I, b. l. 15–16) išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėmė sprendimą – „<...> prašo dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą, o apie priimtą sprendimą informuoti Pareiškėją ir ministeriją.“.

Agentūra 2017-05-25 raštu Nr. KP-646(10.6.1) (t. I, b. l. 17–19) iš esmės pakartojo Agentūros 2017-02-15 sprendime nurodytus motyvus bei nurodė, jog minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, nėra jokių aplinkybių netaikyti sankcijos, todėl šis sprendimas keičiamas nebus.

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007-04-06 įsakymu Nr. 3D-153, 216 p. numatyta, jog Agentūros sprendimus, veikimą arba neveikimą pareiškėjas gali apskųsti ministerijai raštu per 15 darbo dienų nuo tos dienos, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokius sprendimus, veiksmus (neveikimą). Agentūros sprendimus, veikimą ar neveikimą, kuriuos ministerija jau buvo nagrinėjusi ir priėmusi sprendimą, pareiškėjas ir (arba) paramos gavėjas gali apskųsti savo pasirinkimu Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba teismui teisės aktų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas naudodamas šia nustatyta tvarka pateikė skundą Ministerijai, o Ministerija ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka jį išnagrinėjo. Dėl to ginčo nėra. Nors Ministerijos 2017-05-25 rašte nurodyta rezoliucinė dalis nėra visiškai aiškiai suformuluota, tačiau įvertinus šio rašo motyvus, formuluotė „<...> prašo dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą <...> negali reikšti nieko kito, kaip laikymo Agentūros 2017-02-15 sprendimo neteisėtu ir jo panaikinimo. Teismo vertinimu, priešingas aiškinimas reikštų, jog pareiškėjui pasinaudojus ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ir sulaukus iš esmės teigiamo sprendimo, pareiškėjo teisės nebūtų apgintos, o tokia situacija neatitiktų teisinės valstybės principo reikalavimų. Priešingai, Ministerijai priėmus teigiamą sprendimą, o Agentūrai nesutinkant su juo, pastaroji turėjo teisę skųsti šį ministerijos sprendimą, tačiau tuo nepasinaudojo. Taigi Agentūros sprendimas buvo iš esmės panaikintas, o Agentūra turėjo pareigą iš naujo įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą. Agentūra 2017-05-25 raštu to nepadarė, o tik informavo, jog Agentūros 2017-02-15 sprendimas yra pagrįstas (nors jo nepagrįstumas jau buvo konstatuotas Ministerijos).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 d. 3 p. numatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra priimtas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas, kuriuo išspręstas ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nors minėtoje nuostatoje eksplicitiškai įtvirtinta tik Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo reikšmė, tačiau analogiškas pasekmes sukelia ir kitų ikiteisminių ginčų nagrinėjimo institucijų priimti sprendimai (tame tarpe ir Ministerijos, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kt.). Nustačius, jog Ministerija priėmė sprendimą dėl Agentūros 2017-02-15 sprendimo ir jį iš esmės panaikino, pakartotinis pastarojo sprendimo teisėtumo tikrinimas negali būti atliekamas, kadangi Ministerijos sprendimas nebuvo apskųstas teismui. Įvertinus nurodytas aplinkybes, byla dėl reikalavimo panaikinti Agentūros 2017-02-15 sprendimą, nutrauktina.

Kaip minėta, Ministerija įpareigojo iš naujo įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą, tačiau nenurodė koks turėtų būti naujas sprendimas (ar netaikyti sankcijos, ar taikyti mažesnę sankciją ir pan.). Pažymėtina, jog Agentūra 2017-05-25 raštu nei iš naujo įvertino aplinkybes, nei priėmė naują sprendimą, tačiau apsiribojo tų pačių aplinkybių atkartojimu. Teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga Agentūrai priimti priešinga sprendimą Agentūros 2017-02-15 sprendimui. Taigi pastaroji siekdama priimti tokį patį sprendimą, turėjo jį priimti, o ne konstatuoti, jog Agentūros 2017-02-15 sprendimas yra teisėtas. Taigi toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. numatytų reikalavimų), todėl naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, jog teismas negali įvertinti ketinamų taikyti sankcijų pagrįstumo, kadangi Agentūros 2017-02-15 sprendimas buvo panaikintas Ministerijos, o Agentūra 2017-05-25 raštu nėra nusprendusi taikyti sankcijų. Taigi nėra galiojančio Agentūros sprendimo, kuriuo taikomos atitinkamos sankcijos pareiškėjui.

Proceso dalyviai skunde ir atsiliepime išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų detaliau teismas šiame sprendime nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–91 str., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Bylą dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2017-02-15 sprendimą Nr. KP_02_05, nutraukti.

Pareiškėjo G. Š. skundą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2017-05-25 sprendimą Nr. KP-646(10.6.1.).

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.