Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-154-616/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-06-28
Bylos Nr.: 1A-154-616/2019
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernesta Montvidienė, Regina Pocienė, Algimantas Valantinas
Nuteistasis: D. B., V. G., D. R.
Civilinis ieškovas: J. M., G. V.
Advokatai: Silva Mardosaitė, Eugenija Liutvinskienė, Aleksandras Palamarčukas

Kategorijos

1.2.3.1.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
1.2.3.1.2.8Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 8 p.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
1.2.20.7Nusikaltimo ar nusikaltimą padariusio asmens slėpimas (BK 237 str.)
1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
2.1.16.2.17Savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai (BPK 158 str.)
2.3.2.2.13Nagrinėjimo teisme ribos ir kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme (BPK 255, 256 str.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
2.4.6.4.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-154-616/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11069-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1; 1.2.3.1.2.8; 1.2.4.6.1; 1.2.20.7; 1.2.26.2; 2.1.16.2.17; 2.3.2.2.13; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.3. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Pocienės, Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorams Arūnui Vereniui, Dainorai Miliūtei,nuteistajam D. B. ir jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui,nuteistajam V. G. ir jo gynėjai advokatei Silvai Mardosaitei,nuteistajam D. R. ir jo gynėjai advokatei Eugenijai Liutvinskienei,nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms J. M., G. V.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro (toliau – ir skyriaus prokuroras), nuteistojo D. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 10 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2017-11-07 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 metų 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 237 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 1 metams 6 mėnesiams, paskiriant nuteistajam įpareigojimus: būti namuose pagal savo gyvenamąją vietą nuo 22 valandos iki 6 valandos, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi bei 140 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 237 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 1 metams 6 mėnesiams, paskiriant nuteistajam įpareigojimus: būti namuose pagal savo gyvenamąją vietą nuo 22 valandos iki 6 valandos, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi ir 140 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

D. B., V. G. ir D. R. pagal BK 284 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš D. B. priteista: Ž. R. 1651 Eur ir U. V. 18 600 Eur, šių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise iki jos pilnametystės paskiriant jos įstatyminę atstovę J. M., turtinei žalai atlyginti bei G. V., Ž. R., J. M. ir U. V., jos lėšų tvarkytoju uzufrukto teise iki jos pilnametystės paskiriant jos įstatyminę atstovę J. M., kiekvienai po 20 000 neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. B. (toliau – ir D. B.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017-03-05 apie 1.30 val., tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), susitaręs su V. G. (toliau – ir V. G.) ir D. R. (toliau – ir D. R.) išvaryti G. V. (toliau – ir G. V.) iš J. M. (toliau – ir J. M.) priklausančio kiemo ir panaudoti jo atžvilgiu fizinį smurtą, veikdami kartu, tyčia bendrais veiksmais rankomis, kojomis, metaline grandine ir tuščiaviduriu metaliniu vamzdžiu suduodami G. V. mažiausiai tris smūgius į veidą, padarė šiam kraujosruvas po lūpų gleivine ir dvi paviršines odos žaizdeles, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, po ko, tęsdamas veiką, peržengdamas susitarimo su V. G. ir D. R. ribas, tyčia vieną kartą smogė peiliu G. V. į pilvą, padarydamas šiam durtinę–pjautinę priekinės pilvo sienos žaizdą su aortos perpjovimu, dėl ko, įvykus ūmiam vidiniam nukraujavimui, G. V. įvykio vietoje mirė, tuo būdu jis tyčia nužudė G. V.

2. V. G. ir D. R. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 237 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017-03-05, laikotarpyje nuo 2 val. iki 3.30 val., tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, veikdami kartu su D. B., sužinoję apie D. B. padarytą labai sunkų nusikaltimą – G. V. nužudymą, iš anksto nepažadėję D. B. paslėpti šio nusikaltimo pėdsakus, bendrais su D. B. veiksmais, sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia įkėlė G. V. lavoną į tuo metu V. G. naudoto automobilio „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bagažinę, šiuo automobiliu nuvežė G. V. lavoną į apleistą vietovę, esančią (duomenys neskelbtini), ir paslėpė G. V. lavoną, įmesdami jį į vandens rezervuaro šulinį, tuo būdu paslėpė padaryto labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus.

3. V. G., D. R. ir D. B. buvo kaltinami ir perduoti teismui pagal BK 284 straipsnį, t. y. jie buvo kaltinami tuo, kad 2017-03-05 apie 1.30 val., tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje, sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), pašalinių asmenų akivaizdoje, ignoruodami visuomenėje priimtas elgesio taisykles, iš anksto susitarę, dėl mažareikšmės dingsties – dėl prieš tai įvykusio G. V. ir J. M. konflikto – panaudodami G. V. atžvilgiu fizinį smurtą, veikdami kartu, tyčia bendrais veiksmais rankomis, kojomis, metaline grandine ir tuščiaviduriu metaliniu vamzdžiu suduodami G. V. mažiausiai tris smūgius į veidą, padarė šiam kraujosruvas po lūpų gleivine ir dvi paviršines odos žaizdeles, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, po ko, D. B., peržengdamas susitarimo su jais ribas, tyčia vieną kartą smogė peiliu G. V. į pilvą, padarydamas šiam durtinę–pjautinę priekinės pilvo sienos žaizdą su aortos perpjovimu, dėl ko, įvykus ūmiam vidiniam nukraujavimui, G. V. įvykio vietoje mirė, tuo būdu jie įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Dėl šios nusikalstamos veikos D. B., V. G. ir D. R. išteisinti, pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

II. Apeliacinių skundų argumentai

4. Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo:

Kauno apygardos teismo 2018-11-22 nuosprendžio dalį, kuria D. B., V. G. ir D. R. išteisinti pagal BK 284 straipsnį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį:

- V. G. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį ir paskirti jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsniu, V. G. paskirtą bausmę pagal BK 284 straipsnį subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

- D. R. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį ir paskirti jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsniu, D. R. paskirtą bausmę pagal BK 284 straipsnį subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausme, skirta pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

Šalies argumentai

- D. B. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį ir paskirti jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. B. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pakeisti:

D. B. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir skirti 14 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktą, D. B. pagal BK 284 straipsnį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 14 metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, D. B. paskirtą subendrintą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su Jonavos rajono apylinkės teismo 2017-11-07 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 14 metų 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra nurodytas nepagrįstas sprendimas – D. B., V. G. ir D. R. išteisinti pagal BK 184 straipsnį (turto iššvaistymas), nes tokio nusikaltimo padarymu jie nebuvo kaltinami.

4.2. Nuteistieji D. B., V. G. ir D. R. nepagrįstai išteisinti pagal BK 284 straipsnį. Teismo išvada, kad viešoje vietoje – sodyboje niekas nematė, kaip buvo mušamas G. V., todėl nebuvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, neatitinka bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, kad įvykio vietoje buvo nuteistieji, nukentėjusysis ir liudytoja J. M. Liudytojos J. M. parodymai dėl aptariamų aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys bylos medžiagai. Teismas nepaneigė nuteistojo D. B. parodymų, kad prasidėjus smurtiniams veiksmams prieš G. V., J. M. stovėjo pravėrusi gyvenamojo namo duris. Nuteistasis V. G. teisme parodė, kad smurtas prieš G. V. pradėjo iš karto, kai tik jie atėjo į sodybą. Byloje nustatyta, kad J. M. patyrusi išgąstį dėl tokių veiksmų, žodžiais ramino nuteistuosius. Nuteistasis D. R. teisme parodė, kad sodyboje vykusios muštynės truko apie 5-10 minučių, o nuteistasis D. B. teisme parodė, kad šių muštynių metu visi nuteistieji rėkavo, triukšmavo, keikėsi. Byloje nustatyti telekomunikacijų įvykių duomenys patvirtina, kad įvykiui artimu laiku, 2017-03-05 nuo 1.13 val. iki 2.32 val. J. M. keletą kartų telefonu kalbėjosi arba bandė susisiekti su V. G. ir D. R. Tokie bylos įrodymai paneigia liudytojos J. M. parodymus, kad ji nematė nuteistųjų smurtinių veiksmų prieš G. V., negirdėjo jokio triukšmo ir ramiai miegojo. Byloje nustatyta, kad nuteistieji V. G., D. R. nukentėjusįjį G. V. pažinojo tik iš matymo, o nuteistasis D. B. – nepažinojo, taip pat nustatyta, kad nuteistieji ir nukentėjusysis G. V. jokių tarpusavio santykių (nesutarimų, konfliktų) neturėjo, įvykio metu fizinio smurto veiksmus prieš G. V. atliko dėl menkavertės dingsties – dėl prieš tai tarp G. V. ir J. M. įvykusio konflikto. Tokie nuteistųjų veiksmai pagal teismų praktiką vertintini kaip aiškiai demonstruojantys nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdantys visuomenės tvarką (kasacinė nutartis Nr. 2K-572-139/2015). Nuteistieji teisme pripažino savo kaltę dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo ir patvirtino, kad atvirai į įvykio vietą nusinešė nusikaltimo įrankius (V. G. ‑ metalinę grandinėlę, D. R. ‑ tuščiavidurį metalinį vamzdį), tarpusavyje bendrais bruožais aptarė fizinio smurto panaudojimo galimybę, sąmoningai ignoruodami visuomenėje priimtas elgesio taisykles, nebandydami susidariusią situaciją išspręsti taikiai, viešoje vietoje, rėkaudami ir keikdamiesi, atliko fizinio smurto veiksmus, kurie sukėlė G. V. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokių aplinkybių visuma įrodo, kad nuteistieji suvokė, kad tokiu įžūliu veikimu demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir norėjo taip veikti. Todėl visų nuteistųjų veiksmuose yra BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis.

4.3. Byloje nustatytos ir teismo nepaneigtos kaltinime nurodytos aplinkybės, kad D. B., V. G. ir D. R. tyčia, bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš G. V. ir padarė jam kūno sužalojimus, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl teismas privalėjo spręsti nuteistųjų atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį klausimą. Tačiau teismas to nepadarė, nors kaltinamajame akte pateiktame viešosios tvarkos pažeidimo veikos aprašyme nežymaus sveikatos sutrikdymo nusikaltimo sudėtį sudarantys požymiai yra aiškiai nurodyti.

4.4. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą ir bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą kad D. B. G. V. nužudė ne dėl mažareikšmės dingsties, bet dėl kitų motyvų, kurie lieka nenustatyti, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, perkvalifikuodamas D. B. veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto (nužudymas dėl chuliganiškų paskatų) į BK 129 straipsnio 1 dalį (nužudymas). Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji V. G., D. R. nukentėjusįjį G. V. pažinojo tik iš matymo, o nuteistasis D. B. jo iš viso nepažinojo. Taip pat byloje nustatyta, kad nuteistieji ir nukentėjusysis G. V. jokių tarpusavio santykių, nesutarimų, konfliktų ar kitokių asmeninio pobūdžio paskatų smurtauti neturėjo; fizinio smurto veiksmus prieš G. V. atliko dėl menkavertės dingsties (prieš tai tarp G. V. ir J. M. įvykusio konflikto), tokio fizinio smurto panaudojimo metu nuteistasis, veikdamas dėl tų pačių paskatų, ignoruodamas visuomenėje priimtas elgesio taisykles, peržengdamas susitarimo su V. G. ir D. R. ribas, tyčia, dėl menkavertės dingsties padarė G. V. kūno sužalojimus, dėl kurių pastarasis įvykio vietoje mirė. Nuteistojo D. B. chuliganiškas vidines paskatas atskleidžia jo paties nuteistojo duoti parodymai dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir objektyviai nustatytos įvykio aplinkybės.

4.5. Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu kaltinamajam D. B. apie galimybę jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį nepranešė, tuo pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas ir dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) D. B. teisės.

4.6. Apeliantas, remdamasis byloje nustatytomis, nuteistųjų bausmių skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, prašo nuteistajam D. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį bei nuteistiesiems V. G. ir D. R. pagal BK 284 straipsnį skirti bausmes, artimas baudžiamojo įstatymo sankcijose nurodytiems bausmės vidurkiams.

5. Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti arba skirti jam švelnesnę bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Jis mušė G. V., tačiau jo nenužudė ir nematė, kas jį nužudė. Jis G. V. mušė tik rankomis ir kojomis, jokio įrankio nenaudojo. G. V. metaline grandine mušė ir ja smaugti bandė V. G., o D. R. mušė G. V. su metaliniu vamzdžiu. Jie visi supratę, kad G. V. negyvas, G. V. kūną įkėlė į automobilio bagažinę ir nuvežę į apleistą vietovę, įmetė į vandens rezervuarą.

5.2. Nuteistieji V. G. ir D. R., siekdami išvengti atsakomybės, jį apkalbėjo. V. G. ir D. R., būdami nesuimti, galėjo suderinti savo parodymus tarpusavyje ir su liudytojais. Byloje apklausti liudytojai davė V. G. ir D. R. palankius parodymus, nes visi jie yra arba jų draugai, arba bendradarbiai. Apie jo asmenybę ir elgesį liudiję Ž. Š. ir Č. O. davė neteisingus parodymus. Teisme nebuvo apklausta jo motina. Kauno TI kameroje daryti jo pokalbių įrašai negali būti pripažinti leistinais įrodymais.

5.3. Apygardos teismas paskyrė per griežtą bausmę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis už sunkų nusikaltimą teisiamas pirmą kartą, labai gailisi, kad slėpė žmogaus lavoną. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis G. V. taip pat elgėsi neteisingai, nes jis mušė senyvo amžiaus J. M., reikalavo iš jos pinigų, grasino susidorojimu. Toks G. V. elgesys negali būti vertinamas kaip mažareikšmis konfliktas.

6. Teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios J. M. ir G. V. prašė Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis D. B. ir jo gynėjas prašė nuteistojo D. B. apeliacinį skundą tenkinti, o Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistieji V. G. ir D. R. bei jų gynėjos prašė Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl D. B., V. G. ir D. R. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį

7. Prokuroro apeliaciniame skunde prašoma D. B., V. G. ir D. R. nuteisti pagal BK 284 straipsnį. Taip pat prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas D. B., V. G. ir D. R. pagal BK 284 straipsnį, nesvarstė klausimo dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (nežymus sveikatos sutrikdymas).

8. Pagal BK 284 straipsnį viešosios tvarkos pažeidimas yra tada, kai asmuo viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kvalifikuojant veiką svarbu tiksliai nustatyti kaltės turinį. Kaltininkas turi suvokti, kad jis savo veiksmais pažeidžia viešąją tvarką ir rimtį. Viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotinas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnio) požymių.

9. Byloje nustatyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta J. M. sodybos kieme, t. y. viešoje vietoje. Taip pat byloje nustatyta, kad nuteistieji D. B., V. G. ir D. R. nukentėjusiojo G. V. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, t. y. veikdami kartu, tyčia bendrais veiksmais rankomis, kojomis, metaline grandine ir tuščiaviduriu metaliniu vamzdžiu sudavė G. V. mažiausiai tris smūgius į veidą, padarė šiam kraujosruvas po lūpų gleivine ir dvi paviršines odos žaizdeles, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Aplinkybė, kad veika padaryta viešoje vietoje, dar nėra pakankamas pagrindas veikai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Nors nusikaltimo padarymo motyvas neįtakoja padarytos veikos kvalifikavimo, t. y. viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas ir asmeniniais motyvais, ir iš chuliganiškų paskatų, tačiau būtina nustatyti, kad veika padaryta pažeidžiant viešąją rimtį ar tvarką ir dėl veikos kilo BK 284 straipsnyje numatyti padariniai – buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis.

10. Iš bylos medžiagos matyti, kad grumtynės tarp trijų nuteistųjų ir nukentėjusiojo G. V. įvyko apie 1.30 val., t. y. nakties metu, kai žmonės paprastai jau miega. Liudytoja J. M. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jokio triukšmo kieme negirdėjo, buvo tylu, ramu, visi namiškiai jau miegojo, nei vienas iš jų nebuvo atsikėlęs. D. B., V. G. ir D. R. atėjus į jos kiemą, liudytoja taip pat nuėjo miegoti. Vėliau liudytoja J. M., V. G. prašymu, nunešdama benzino bakelį po kriauše, kieme nieko nematė, nes kiemas nebuvo apšviestas. Šalia liudytojos namo stovintis kitas namas yra tuščias, ten niekas negyvena, o kaimynai gyvena toli. Analogiškus parodymus liudytoja davė ir pirmosios instancijos teisme. Liudytoja J. M. pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose parodė, kad D. B., V. G. ir D. R. tik pažįsta, tačiau su jais nėra draugai, o D. B. iš viso matė tik kelis kartus. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad liudytoja J. M. būtų suinteresuota duoti D. B., V. G. ir D. R. atžvilgiu palankius parodymus, siekdama jiems padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės arba ją sušvelninti. Teismas neturi pagrindo abejoti nuosekliais liudytojos J. M. parodymais, duotais pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Be to, nuteistasis V. G. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad grumtynių metu tarpusavyje nesikalbėjo ir niekas nerėkė. Nuteistasis D. R. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad pašalinių žmonių aplink nebuvo, jie triukšmo nesukėlė. Nuteistieji V. G. ir D. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad be J. M. jokių kitų žmonių nematė.

11. Vienintelė liudytoja J. M., kurios kieme įvyko muštinės, dėl ko buvo nužudytas žmogus, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose kategoriškai neigė girdėjusi bet kokį triukšmą ar mačiusi muštynes.

12. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Byloje nenustačius, kad įvykį būtų stebėję ar girdėję pašaliniai asmenys, jog žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis, kilo sumaištis, buvo nutrauktas žmonių poilsis – ir nenustačius kitų aplinkybių, kurios leistų pripažinti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. B., V. G. ir D. R. nesutrikdė viešosios tvarkos ir rimties, yra teisinga. Byloje nenustatytas būtinasis BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis – pavojingos veikos padarinys.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo

13. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas nuteistuosius D. B., V. G. ir D. R. pagal BK 284 straipsnį, nesvarstė, ar nuteistųjų veiksmuose nėra kito jiems inkriminuoto nusikaltimo požymių, t. y. nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės klausimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (nežymus sveikatos sutrikdymas). Apeliacinės instancijos teisme prokurorė prašė nuteistųjų veiką perkvalifikuoti iš BK 284 straipsnio į BK 140 straipsnio 1 dalį (nežymus sveikatos sutrikdymas). Nukentėjusioji G. V., mirusio G. V. motina, apeliacinės instancijos teisme reikalavo, kad būtų tęsiamas procesas visų trijų nuteistųjų atžvilgiu dėl G. V. padarytų sužalojimų (BPK 167 straipsnis).

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą dėl D. B., V. G. ir D. R. veiksmų, nežymiai sužalojant G. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G., D. R. ir D. B. 2017-03-05 apie 1.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), panaudojo G. V. atžvilgiu fizinį smurtą, veikdami kartu, tyčia bendrais veiksmais rankomis, kojomis, metaline grandine ir tuščiaviduriu metaliniu vamzdžiu suduodami G. V. mažiausiai tris smūgius į veidą, padarė šiam kraujosruvas po lūpų gleivine ir dvi paviršines odos žaizdeles, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. V. G. ir D. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

15. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik esant prokuroro ir nukentėjusiojo rašytiniam prašymui, bet ir teismo iniciatyva, be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio proceso metu. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos.

16. BK 140 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

17. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą.

18. Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Apie kiekvieno bendrininko tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į kurias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

19. Nuteistieji D. B., V. G. ir D. R. buvo kaltinami pagal BK 284 straipsnį. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistiesiems bei jų gynėjams, taip pat kitiems proceso dalyviams buvo iš anksto pranešta apie galimą nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos perkvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas užtikrino teisę žinoti kaltinimą bei suteikė nuteistiesiems ir jų gynėjams galimybę apsiginti nuo naujo kaltinimo.

20. Nuteistasis D. B. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad ne vieną kartą nukentėjusiajam sudavė į veidą bei jam įspyrė iš kojos. Nuteistasis D. B. nurodė, kad D. R. ir V. G. taip pat nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Analogiškus parodymus nuteistasis D. B. davė ir pirmosios instancijos teisme.

21. Nuteistasis V. G. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nenorėjo padaryti nukentėjusiajam kūno sužalojimų. Pripažino, kad laikė rankose metalinę grandinėlę nuo raktų, tačiau nežino, ar sudavė ja nukentėjusiajam smūgius. Nuteistasis V. G. pirmosios instancijos teisme davė iš esmės analogiškus parodymus, papildomai nurodydamas, kad visi trys nuteistieji susigrūmė su nukentėjusiuoju. V. G. buvo kelis kartus užsimojęs grandinėle, norėdamas ja suduoti nukentėjusiajam per kojas, tačiau nežino, ar pataikė ir kur pataikė. D. R. buvo vieną kartą užsimojęs šepečio kotu.

22. Nuteistasis D. R. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad turėjo su savimi metalinę lazdą nuo šluotos, buvo užsimojęs ja suduoti nukentėjusiajam, tačiau nežino, ar pataikė nukentėjusiajam, nes buvo tamsu. Nuteistasis D. R. pirmosios instancijos teisme davė iš esmės analogiškus parodymus, papildomai nurodydamas, kad visi trys nuteistieji užpuolė nukentėjusįjį.

23. Nors nuteistieji V. G. ir D. R. neigia padarę nukentėjusiajam G. V. nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau pripažino, kad visi trys nuteistieji susigrūmė su nukentėjusiuoju G. V. ir naudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis.

24. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 331/2017(02) matyti, jog be mirtino sunkaus kūno sužalojimo – durtinės-pjautinės priekinės pilvo sienelės kiauryminės žaizdos su aortos perpjovimu, nukentėjusiajam G. V. buvo padaryti ir paviršiniai sužalojimai, neturėję įtakos mirčiai, veido minkštuosiuose audiniuose – kraujosruvos po lūpų gleivine bei dvi paviršinės odos žaizdelės smakre, kurie atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo kriterijus. Specialisto išvadoje nurodyta, kad kraujosruvos padarytos maždaug tuo pat metu kaip ir sužalojimas pilve; labiausiai tikėtina, kad kraujosruvos lūpų pogleivyje galėjo išsivystyti nuo vieno poveikio (smūgio) kietu buku daiktu į lūpas, o odos žaizdelės smakre padarytos greičiausiai dviem poveikiais aštriabriauniu daiktu. Sužalojimai veide (bent jau kraujosruvos lūpose) padarytos kietu buku daiktu, o odos žaizdeles smakre galėjo būti padarytos ir peiliu (t. 2, b. l. 12-17).

25. Nuteistieji D. B., V. G. ir D. R. parodė, kad jie nebuvo konkrečiai žodžiu susitarę, kokius veiksmus atliks nukentėjusiojo atžvilgiu, nuteistieji norėjo tik išvaryti G. V. iš J. M. sodybos kiemo. Nuteistieji nesitarė, kad nužudys nukentėjusįjį G. V., nuteistasis D. R. nurodė, jog tam nebuvo ir jokio pagrindo, apie tai net negalvojo. Tačiau iš nuteistųjų konkliudentinių veiksmų, o būtent, kad eidami į J. M. sodybą jie pasiėmė ir smurtui naudoti skirtus įrankius, t. y. V. G. pasiėmė metalinę grandinėlę, D. R. – metalinį šluotos kotą, o D. B. su savimi nešėsi „sulankstomą“ peilį, matyti, kad jie buvo sutarę prieš nukentėjusįjį G. V. panaudoti fizinį smurtą. Nuvykus pas J. M. ir radus kieme G. V., spardantį duris, visi trys nuteistieji spontaniškai ėmė vartoti nukentėjusiojo G. V. atžvilgiu fizinį smurtą; susistumdymas tęsėsi apie 15-20 minučių (nustatyta iš nuteistojo V. G. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme). Jo metu D. B., peržengdamas susitarimo ribas, tyčia vieną kartą smogė peiliu G. V. į pilvą ir taip tyčia jį nužudė. Nukentėjusiojo G. V. sunkų sveikatos sutrikdymą ir mirtį sukėlė būtent D. B. dūris peiliu į pilvą, o ne kitų bendrininkų ‑ V. G. ir D. R. smurtinių veiksmų visuma.

26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad visi trys nuteistieji – D. B., V. G. ir D. R. veikė kartu, savo konkliudentiniais veiksmais pritardami vienas kito smurtiniams veiksmams (iki tol, kol D. B. dūrė nukentėjusiajam G. V. peiliu į pilvą), t. y. veikė bendra tyčia. Jie tiek patys suduodami smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tiek matydami vienas kito smurtą ir veiksmus, pritarė tokiems vieni kitų veiksmams (išskyrus peilio panaudojimą), jų nestabdė, nesistengė suteikti nukentėjusiajam pagalbos, vadinasi, suvokė bendrais veiksmais daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to kils padariniai, bet jų nedetalizavo. Tarp nuteistųjų bendrai atliktų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių – G. V. nežymaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl visi bendrininkai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems šio nusikaltimo požymiams. Kadangi smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo visi bendrininkai, už nežymų sveikatos sutrikdymą atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys, nepriklausomai nuo to, kas ir kokio pobūdžio smurtinius veiksmus atliko. Tarp nuteistųjų atliktų smurtinių veiksmų bei atsiradusių pasekmių – nukentėjusiojo G. V. nežymaus sveikatos sutrikdymo yra priežastinis ryšys. Nuteistųjų veiksmai buvo tyčiniai, jie veikė netiesioginės tyčios forma.

27. Byloje nustatyta, kad V. G. ir D. R. suduoti smūgiai nepadarė nukentėjusiajam sunkių sužalojimų, sukėlusių mirtį, tačiau suduodami tokius smūgius šie nuteistieji padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl nuteistųjų V. G. ir D. R. nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir V. G., bei D. R. pripažintini kaltais, padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, šio procesinio sprendimo 14 dalyje nurodytais veiksmais ir aplinkybėmis.

28. Atsižvelgiant į tai, kad D. B., peržengdamas susitarimo su V. G. ir D. R. ribas (vykdytojo ekscesas), be anksčiau minėtų tyčinių veiksmų atliko ir sunkiausius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus, t. y. tyčia vieną kartą smogė peiliu G. V. į pilvą, padarydamas šiam durtinę–pjautinę priekinės pilvo sienos žaizdą su aortos perpjovimu, dėl ko, įvykus ūmiam vidiniam nukraujavimui, G. V. įvykio vietoje mirė, tuo būdu jis tyčia nužudė G. V. (BK 129 straipsnis), papildomai D. B. veiksmai atlikti tuo pačiu metu, to paties nukentėjusiojo atžvilgiu papildomai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nekvalifikuojami.

Žemesnės instancijos teismas

29. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad V. G., D. R. ir D. B. išteisintini pagal BK 184 straipsnį, t. y. ne pagal tą straipsnį, pagal kurį buvo kaltinami (BK 284 straipsnis), tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu, nes nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė teisingą straipsnį – BK 284 straipsnį, pagal kurį išteisino D. B., V. G. ir D. R.

Dėl D. B. padaryto nužudymo

30. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu nuteistajam D. B. apie galimybę jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį nepranešė, tuo pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas ir dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) D. B. teisės.

31. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad perkvalifikavimo į lengvesnį nusikaltimą taisyklės taikymas iš esmės nepažeidžia gynybos teisių, jei perkvalifikuojant veiką tik pašalinami nusikaltimo sudėties požymiai, griežtinantys kaltininko baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-380-942/2015).

32. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas perkvalifikuodamas D. B. veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto (kvalifikuoto nužudymo) į BK 129 straipsnio 1 dalį (paprastą nužudymą), t. y. pašalindamas nusikaltimo sudėties požymį, griežtinantį kaltininko baudžiamąją atsakomybę – chuliganiškas paskatas ir perkvalifikuodamas D. B. padarytą nusikalstamą veiką į lengvesnę, iš esmės nepažeidė D. B. gynybos teisių. Pašalinus iš D. B. inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymį, griežtinantį kaltininko baudžiamąją atsakomybę – chuliganiškas paskatas, kitos kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nepasikeitė, kaltinimo naujomis aplinkybėmis teismas taip pat neišplėtė. Susidariusi situacija nelaikytina tokia, kuri būtų staigmena nuteistajam D. B. ir dėl to būtų suvaržytos gynybos teisės, teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir jo galimybė veiksmingai gintis nuo kaltinimo ar kitaip pasunkinta nuteistojo teisinė padėtis. Priešingai, perkvalifikavus D. B. padarytą nusikalstamą veiką į BK 129 straipsnio 1 dalį buvo palengvinta nuteistojo D. B. teisinė padėtis.

Šalies argumentai

33. Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo D. B. padarytą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip padarytą dėl chuliganiškų paskatų.

34. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų išsivystantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į kurias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt.

35. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas nužudymas padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas etikos bei moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Tais atvejais, kai nužudoma iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (jei nėra kitų šio straipsnio 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių). Nužudymas nelaikomas padarytu dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas tarpusavio asmeninio konflikto ar nesutarimo metu. Teismų praktikoje taip pat laikomasi ir tokios pozicijos, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų nekvalifikuotinas tais atvejais, kai tai įvyksta tarpusavio asmeninių konfliktų, nesutarimų metu, pavyzdžiui, per išgertuves ir pan.

36. Nuteistasis D. B. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad vartojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, mušdamas pastarąjį rankomis ir spardydamas kojomis, tačiau neigė nužudęs G. V., nes peilio neturėjo ir nukentėjusiajam nedūrė. Nuteistasis D. B. nežino, kas dūrė peiliu nukentėjusiajam G. V. Tačiau šie nuteistojo D. B. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Nuteistasis D. B. pirmosios instancijos teisme nors taip pat neigė nužudęs nukentėjusįjį G. V., tačiau parodė, kad turėjo su savimi sulankstomą peilį. Analogiškus parodymus dėl peilio turėjimo nuteistasis D. B. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 6, b. l. 192-194). Šiuos nuteistojo D. B. parodymus, kad ne jis dūrė peiliu nukentėjusiajam G. V. ir jį nužudė, paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

37. Nuteistasis V. G. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nedūrė nukentėjusiajam G. V., nes tuo metu neturėjo peilio, turėjo tik metalinę raktų grandinėlę. Nukentėjusiajam G. V. nukritus ant žemės ir pasikėlus jo drabužiams, V. G. pamatė nukentėjusiojo kūne durtinę žaizdą ir D. B. rankoje laikomą peilį. Nuteistasis V. G. pamatė D. B. rankoje peilį, kai G. V. jau buvo nudurtas. Nuteistasis V. G. nurodė, kad D. R. rankose laikė metalinį šluotos kotą. Analogiškus parodymus nuteistasis V. G. davė ir pirmosios instancijos teisme, papildomai nurodydamas, kad papriekaištavus D. B. dėl G. V. padaryto sužalojimo, D. B. pasakė, kad jeigu ką, sakyti, jog tai jis (D. B.) nužudė G. V. D. B. žadėjo nueiti į policiją ir prisipažinti dėl padaryto nužudymo. Šiuos nuteistojo V. G. parodymus patvirtina nuteistojo D. R. duoti parodymai. Nuteistasis D. R. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad įvykio metu peilio su savimi neturėjo, turėjo tik metalinį šluotos kotą. Analogiškus parodymus nuteistasis D. R. davė ir pirmosios instancijos teisme, papildomai nurodydamas, kad peilio pas V. G. nematė, V. G. turėjo tik metalinę grandinėlę. Po įvykio, kai važiavo slėpti nukentėjusiojo G. V. kūną, D. R. girdėjo, kad D. B. automobilyje pasakė, kad „va, vieną pristyrinau (nudūriau), vienu bus mažiau“. D. B. taip pat pasakė, kad jeigu ką, sakyti, jog tai jis (D. B.) nužudė G. V.

38. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais viso proceso metu nuosekliais nuteistųjų V. G. ir D. R. parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. G. su D. B. yra tik pažįstami, o D. R. su D. B. yra pusbroliai, juos sieja giminystės ryšiai, nuteistieji nėra susipykę. Byloje nėra jokių patikimų domenų, kad V. G. ir D. R. būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus D. B. atžvilgiu, norėtų D. B. melagingai apkalbėti. Be to, nuteistųjų V. G. ir D. R. parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

39. Liudytoja Ž. Š., nuteistojo D. R. pusseserė, teisiamajame posėdyje parodė, kad D. R. jai pasakė, jog D. B. prisidirbo, o D. R. turės kentėti. Liudytoja A. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad D. R. jai pasakė, kad D. B. nužudė (nudūrė peiliu) G. V. Apie tai liudytoja A. B. papasakojo savo sugyventiniui A. J., kuris teisiamajame posėdyje patvirtino šią aplinkybę.

40. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 331/2017(02) matyti, jog G. V. mirė nuo durtinės-pjautinės priekinės pilvo sienelės kiauryminės žaizdos su aortos perpjovimu, ištikus ūmiam vidiniam nukraujavimui. Sužalojimas padarytas vienu smūgiu duriančiu-pjaunančiu peilio tipo įrankiu. Sužalojimas vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu, ir greitai baigėsi mirtimi. Mirtis ištiko per kelias-keliolika minučių nuo durtinio pjautinio pilvo sužalojimo (t. 2, b. l. 12-17).

41. Iš bylos duomenų nustatyta, kad į J. M. sodybą kiekvienas nuteistasis atsinešė kažkokį tai daiktą, skirtą kūno sužalojimams daryti. Nuteistasis V. G. su savimi turėjo metalinę raktų grandinėlę, D. R. – metalinį šluotos kotą, tačiau niekas nematė, ką su savimi paėmė D. B. Muštynių metu kiekvienas iš nuteistųjų turėjo savo atsineštą daiktą ir po to, kai jau buvo sužalotas (nudurtas) nukentėjusysis G. V., kaip parodė nuteistasis V. G., jis pamatė D. B. rankoje peilį. Nei V. G., nei D. R. įvykio metu peilio su savimi neturėjo, todėl negalėjo padaryti nukentėjusiajam durtinės-pjautinės žaizdos pilve, nuo kurios nukentėjusysis G. V. mirė. Nuteistasis D. B. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jis įvykio metu turėjo su savimi sulankstomą peilį. Nuteistajam V. G. papriekaištavus D. B. dėl G. V. padaryto kūno sužalojimo, D. B. pasakė, kad jeigu ką, sakyti, jog tai jis (D. B.) nužudė G. V. Tai girdėjo ir nuteistasis D. R. Šią aplinkybę nuteistasis D. B. pripažino ir pirmosios instancijos teisme, ir ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistasis D. R. taip pat patvirtino girdėjęs, kaip po įvykio, kai važiavo slėpti nukentėjusiojo G. V. kūną, D. B. automobilyje pasakė, kad „va, vieną pristyrinau (nudūriau), vienu bus mažiau“. Byloje esantis įrodymų visetas patvirtina, kad būtent nuteistasis D. B. įvykio metu turėjo peilį, tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam G. V. į pilvą ir tokiu būdu jį nužudė.

42. Byloje nustatyta, kad D. B. kartu su kitais nuteistaisiais atėjo į J. M. sodybos kiemą pastarosios prašymu išgelbėti ją nuo girto ir agresyviai nusiteikusio G. V., kuris prieš tai pavartojo J. M. atžvilgiu fizinį smurtą, grasino ją nužudyti, reikalavo pinigų bei spardė jos namo duris ir daužė langus. D. B. kartu su kitais nuteistaisiais atėjus į įvykio vietą, jie pamatė agresyviai nusiteikusį G. V., kuris spardė namo duris, todėl norėdami apginti senyvo amžiaus moterį nuo neteisėtų G. V. veiksmų, sudrausminti nukentėjusįjį, jį išvaryti iš J. M. sodybos kiemo, pavartojo G. V. atžvilgiu fizinį smurtą. Nuteistasis D. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jeigu nuteistieji nebūtų užpuolę nukentėjusiojo G. V., tai pastarasis būtų užpuolęs juos, nes vos tik atėjus G. V. smogė V. G. Nors nagrinėjamu atveju D. B. atliktas neteisėtas veiksmas – dūris peiliu nukentėjusiajam G. V. į pilvą buvo neadekvatus esamai situacijai, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos D. B. tuo metu buvo labai girtas ir dūrė peiliu ne iš karto, o jau įsismarkavus muštinėms (po 15-20 minučių nuo muštinių pradžios), būdamas įsiaudrinęs. Nors nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, tačiau triukšmo nebuvo, šio įvykio pašaliniai asmenys nestebėjo, jų rimtis nebuvo sutrikdyta. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad D. B. nukentėjusįjį nužudė dėl chuliganiškų paskatų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pašalino iš D. B. kaltinimo kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas ir teisingai perkvalifikavo D. B. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto (nužudymas dėl chuliganiškų paskatų) į BK 129 straipsnio 1 dalį (nužudymas).

Šalies argumentai

43. Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje daryti jo pokalbių įrašai negali būti pripažinti leistinais įrodymais.

44. Iš Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nutarties dėl leidimo atlikti veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės, matyti, kad laikotarpiu nuo 2017-03-22 iki 2017-04-22 Kauno apskr. VPK KP S NT V 3-ojo skyriaus vyriausiajam tyrėjui J. H., vyresniajam tyrėjui M. P., vyresniajam tyrėjui D. M. ir Kauno apskr. VP KP SUV 1-ojo skyriaus vyriausiajam specialistui J. M. leista Kauno tardymo izoliatoriaus, esančio Kaune, A. Mickevičiaus g. 11, patalpose, neatskleidžiant savo tapatybės, įrengti garsą ir vaizdą fiksuojančias technines priemones; techninių priemonių pagalba šiose patalpose slapta sekti įtariamąjį D. B., fiksuojant jo pokalbius ir darant tokių pokalbių garso bei vaizdo įrašus (t. 3, b. l. 125-126). Iš 2017 m. lapkričio 10 d. savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad užfiksuotas 2017 m. kovo 23 d. vykęs įtariamojo D. B. ir savo tapatybės neatskleidžiančio ikiteisminio tyrimo pareigūno pokalbis (t. 3, b. l. 130-131). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas D. B. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, vadovavosi šio 2017 m. lapkričio 10 d. savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokole užfiksuoto pokalbio turiniu, kaip vienu iš įrodymų.

45. Teismų praktikoje yra pasisakyta, jog tokio pobūdžio duomenys, nors formaliai ir buvo gauti vykdant teismo sankcionuotus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus (BPK 158 straipsnis), neatitinka šių procesinių veiksmų esmės. Be to, tokiais veiksmais pažeidžiama kaltinamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save. Įtariamojo apklausa turi būti vykdoma nustatyta tvarka (BPK 188 straipsnis), paisant įtariamo asmens teisių (BPK 21 straipsnio 4 dalis) ir realiai užtikrinant jo teisę gintis. Tokių metodų (neformalių pokalbių, įtvirtinant juos kaip BPK 158 straipsnyje nustatytą veiksmą) naudojimas vykdant įtariamojo apklausą nėra leistinas, o surašyti šio veiksmo protokolai neatitinka įrodymų leistinumo standartų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62-628/2019, 2K-233-788/2016).

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareigūno „neformalūs“ pokalbiai su sulaikytu D. B. ir slaptai padarytas garso įrašas negali būti laikomi leistinu įrodymu byloje. Kita vertus, nors nagrinėjamoje byloje dalis duomenų, kuriais teismas grindė D. B. kaltumą, neatitinka leistinumo reikalavimų, tačiau jų įrodomoji reikšmė šioje byloje nėra lemiama apeliantui D. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos (nužudymo) faktinėms aplinkybėms nustatyti, todėl vien tai, kad teismas nepagrįstai vertino šiuos duomenis ir minėjo juos priimto procesinio sprendimo motyvuose, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad byloje padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtina naikinti ar keisti priimtą procesinį sprendimą. Teisėtai gautų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visumos pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog būtent D. B. nužudė nukentėjusįjį G. V. ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmių

47. Pripažinus V. G. ir D. R. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, būtina išspręsti bausmių skyrimo ir jų bendrinimo klausimą.

48. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.

49. Nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų.

50. Panaikinus dalyje išteisinamąjį nuosprendį ir priėmus šioje dalyje naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme, bausmė nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skiriama apeliacinio skundo ribose. Ši baudžiamoji byla V. G. ir D. R. atžvilgiu nagrinėjama tik pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriame nenurodyta V. G. ir D. R. skirtina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bausmė ir jos bendrinimo būdas su kita skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, nes prokuroras prašė nuteistuosius pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnį. Tačiau prokurorė apeliacinės instancijos teisme prašė V. G. ir D. R. pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jiems 1 metų laisvės atėmimo bausmę bei nurodė bausmės bendrinimo būdą su kita skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme.

51. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. G. ir D. R. baudžiamąją atsakomybę lengvina tai, kad jie prisipažino padarę veiką bei padėjo ją išaiškinti (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

52. Kaip jau minėta nuteistieji V. G. ir D. R. iš esmės neneigė padarę nukentėjusiajam G. V. nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnio 1 dalis), tik nenurodė kokius tiksliai fizinio smurto veiksmus kiekvienas nuteistasis atliko nukentėjusiojo G. V. atžvilgiu. Nuteistasis V. G. parodė, kad buvo kelis kartus užsimojęs metaline raktų grandinėle, norėdamas ja suduoti nukentėjusiajam per kojas, tačiau nežino, ar pataikė ir kur pataikė. Dėl savo veiksmų gailisi. Nuteistasis D. R. parodė, kad turėjo su savimi metalinę lazdą nuo šluotos, buvo užsimojęs ja suduoti nukentėjusiajam, tačiau nežino, ar pataikė nukentėjusiajam, nes buvo tamsu, tačiau dėl veiksmų taip pat gailisi. Tokie nuteistųjų V. G. ir D. R. duoti parodymai iš esmės laikytini prisipažinimu padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiu gailėjimusi. Atsižvelgiant į tai, pripažintina V. G. ir D. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

53. Nuteistiesiems V. G. ir D. R. darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nustatyta viena jų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bei dvi jų baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės: nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakojo nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

54. Skiriant nuteistiesiems bausmes, atsižvelgiama į nuteistųjų V. G. ir D. R. asmenybes. Nuteistasis V. G. neteistas (buvo teistas du kartus už nusikalstamas veikas, susijusias su svetimo turto vagystėmis, tačiau teistumai išnykę, todėl tai vertintina kaip asmenybę charakterizuojantys duomenys). 2011-08-12 nutarimu V. G. atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (už tai, kad būdamas neblaivus grasino nužudyti nukentėjusiąją) susitaikius su nukentėjusiąja, kas taip pat neigiamai charakterizuoja V. G. asmenybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. G., praėjus kelioms dienoms (2017-03-13) po šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo (2017-03-05), padarė kitą nusikaltimą – vairavo automobilį būdamas neblaivus (BK 281 straipsnio 7 dalis), už tai jam buvo paskirta arešto bausmė (t. 5, b. l. 61-64). Nuteistasis V. G. baustas administracine tvarka, dauguma administracinės teisės pažeidimų padaryta V. G. esant neblaiviam. V. G. yra nevedęs, vidurinio išsilavinimo, vykdantis individualią veiklą. Nuteistasis D. R. taip pat neteistas (teistumas išnykęs, todėl vertintini šie duomenys, kaip asmenybę charakterizuojantys). Baustas vieną kartą administracine tvarka, yra nevedęs, turi vidurinį išsilavinimą, dirba. Skiriant bausmę įvertinamas V. G. ir D. R. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai, t. y. kad V. G. kartu su D. R. bendrininkų grupėje padarė tyčinį, baigtą smurtinį nusikaltimą, būdami apsvaigę nuo alkoholio. Įvertinamos ir nustatytos jų atsakomybę lengvinanti bei sunkinančios aplinkybės.

55. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio procesinio sprendimo 54 dalyje ir į tai, kad abu asmenys nusikalstamos veikos padarymo metu laikytini pirmą kartą teisiamais, vadovaujantis BK 55 straipsniu, jiems skirtinos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, t. y. laisvės apribojimas, kurio dydis nustatytinas artimas vidurkiui, paskiriant jiems įpareigojimus (BK 48 straipsnis). Nuteistiesiems V. G. ir D. R. paskirtos šiuo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bausmės bendrinamos dalinio sudėjimo būdu su laisvės apribojimo bausmėmis, paskirtomis skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 237 straipsnio 1 dalį (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys). Į nuteistiesiems V. G. ir D. R. paskirtų bausmių laiką įskaitytinas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikotarpis (BK 66 straipsnis).

56. Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde prašo paskirti jam švelnesnę bausmę.

57. Nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato.

58. Įvertinus D. B. asmenybę (anksčiau teistas tiek Lietuvos Respublikoje, tiek užsienyje už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, kurių daugumą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bausta administracine tvarka už alkoholinio gėrimo vagystę iš parduotuvės, nedirba, nevedęs, pradinio išsilavinimo, D. B. konstatuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu, pagal savo psichikos būklę D. B. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo ir šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti), padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus (padarė tyčia vieną baigtą labai sunkų smurtinį nusikaltimą, panaudodamas peilį, t. y. daiktą, turintį bendrą buitinę paskirtį, tačiau šioje konkrečioje situacijoje – pritaikytą kūno sužalojimams daryti, kas rodo didesnį rūšinį šios D. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, buvo durta į sveikatai ir gyvybei svarbių organų sritį – pilvą, kas sukėlė negrįžtamas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį, D. B. dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigaili, žalos nukentėjusiesiems neatlygino). Nėra jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakojo nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), todėl nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo D. B. paskirta bausmė, mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, yra aiškiai per griežta. D. B. paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių D. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su D. B. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas D. B. už jos nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 3, 4 dalimis, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria V. G. ir D. R. išteisinti pagal BK 284 straipsnį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

V. G. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veika, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam bausmę laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant V. G.: 1) per visą laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; 2) neatlygintinai išdirbti 140 valandų per 7 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išdirbant ne mažiau kaip po 20 valandų per mėnesį, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu V. G. paskirtą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę V. G. paskirti laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, įpareigojant V. G.: 1) per visą laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; 2) neatlygintinai išdirbti 140 valandų per 7 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išdirbant ne mažiau kaip po 20 valandų per mėnesį, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į V. G. paskirtos bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikotarpį nuo 2017-03-19 iki 2017-04-07 (imtinai), vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

D. R. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veika, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam bausmę laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant D. R.: 1) per visą laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; 2) neatlygintinai išdirbti 140 valandų per 7 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išdirbant ne mažiau kaip po 20 valandų per mėnesį, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu D. R. paskirtą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę D. R. paskirti laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, įpareigojant D. R.: 1) per visą laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; 2) neatlygintinai išdirbti 140 valandų per 7 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išdirbant ne mažiau kaip po 20 valandų per mėnesį, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į D. R. paskirtos bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikotarpį nuo 2017-03-19 iki 2017-04-07 (imtinai), vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Ernesta MontvidienėRegina PocienėAlgimantas Valantinas