- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-13
- Bylos Nr.
- 2A-314-124/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-06485-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laisvė Aleknavičienė
- Pareiškėjas
- Z. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Šiaulių miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas J. Stubrys Teisminio proceso Nr. 2-07-3-06485-2011-9 Procesinio sprendimo kategorija 128.2
2012 m. liepos 13 d.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-525-772/2012 pagal pareiškėjos Z. M. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl pastato valdymo nuosavybes teise fakto nustatymo ir
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja pareiškimu (1–52 b. l.) ir pareiškimo papildymu (65–67 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinį reikšmę turintį faktą, kad V. D. nuosavybės teise valdė dalį pastato, buvusio (duomenys neskelbtini) , dabar esančio adresu (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja nurodė, kad Šiaulių I notaro V. K. 1938 metams aktų knygos 192 ns. Akto išraše nurodoma, jog 1931-03-31 J. ir E. M. įgijo iš K. G. sodybinės žemės sklypą Šiaulių mieste, prie (duomenys neskelbtini) esantį, pažymėtą 172 ns. Visą virš parašytą žemės sklypą su visais tame žemės sklype esančiais trobesiais, be jokios išimties, su visomis kitomis teisėmis ir pareigomis ir su visu tuo, kad tam turtui priklauso ir ten atsiras, J. ir E. M. šiuo aktu pardavė V. D. jo pilnon nuosavybėn ir valdyman, už laisvai sutartą kainą dvidešimt penkis tūkstančius litų (25.000) litų. Nacionalizacijos metu namas (duomenys neskelbtini), priklausęs O. B. sutuoktiniui V. D., buvo nacionalizuotas. 1942 metų birželio 10 d. prašymu Šiaulių apskrities ipotekos įstaigai V. D. prašė išduoti pažymėjimą jo namams, esantiems (duomenys neskelbtini) dėl pridėjimo prie pareiškimo lapo, dėl grąžinimo jam valdyti ir naudotis namu. V. D. pareiškime Mokesčių inspektoriui nurodoma, jog V. D. turi 187.06 m² žemės, 1 gyvenamąjį namą, 1 malkinę. Pareiškime nurodoma, jog gyvenamojo namo talpa kubiniais metrais yra 898.63 m3. Pareiškimas mokesčių administratoriui, iš kurio matyti, kad namo Nr.172 kubatūra iki nacionalizacijos buvo 898.63 m3, buvo pateiktas 1939 m. kovo 11d. Įvertinus turimus namo kubatūros duomenis, darytina išvada, jog (duomenys neskelbtini) namo dalis, į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, yra buvęs namas Nr. 172, priklausęs V. D. nuosavybes teise.
Šiaulių apskrities viršininko administracija, apsvarsčiusi pilietės O. B. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjai tenkantį buvusio savininko V. D. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 0.0093 ha žemės Šiaulių mieste, buv. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 2008 m. vasario 28 d. sprendimu Nr.7-5174 nusprendė atkurti nuosavybės teises į pilietei O. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį -0.0086 ha žemės, neatlygintinai perduodant nuosavybėn naują 0.0086 žemės sklypo dalį bendrosios nuosavybės teise su bendraturte Z. M.. Atkuriant nuosavybės teises nebuvo kvestionuojamas pats faktas, jog V. D. priklausęs nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) yra dabartinio (duomenys neskelbtini)dalis, nebuvo suabejota dėl šiam namui priklausiusio žemės sklypo vietos, namo numeracijos. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-1399 buvo nutarta neatkurti pilietei O. B. nuosavybės teisių į V. (V.) D. turėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) tuo tarpu nuosavybės teisės į kitą namo Nr.170 dalį, iki nacionalizacijos buvusį (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos K. turto paveldėtojams. Liko neatkurta kaip tik ta dabartinio namo Nr.170 dalis, kuri priklausė V. D.. Iš turimų (duomenys neskelbtini) g. nuotraukų, darytų 1937 metais bei 1945 metais matyti, jog namai (duomenys neskelbtini)buvo sujungti bendra siena. Pridedamose nuotraukose taip pat matyti, jog name Nr.170 (dabartinio namo Nr.170 dalyje) buvo įsikūrusi K. cukrainė ir kepykla. Nuotraukose matyti, jog ant cukrainės įėjimo yra numeris „170“. Iš nuotraukų matyti, jog numeris buvo skirtas tik vienam pastatui (dabartinei, namo (duomenys neskelbtini)daliai, priklausiusiai K.), ir neapėmė kaimyninio V. D. pastato, buvusio (duomenys neskelbtini). Palyginus 2011 m. rugsėjo mėn. padarytas vienu bendru numeriu sujungto pastato (duomenys neskelbtini) nuotraukas bei 1932 -1945 metais padarytų namo Nr. (duomenys neskelbtini) nuotraukas, darytina išvada, jog dabartinio namo (duomenys neskelbtini) dalies (į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos) ir nuotraukose įamžinto V. D. priklausiusio namo Nr.172 konstrukcija, aukštų skaičius, langų išdėstymas, pozicija yra identiški, t.y. konstatuotina, jog dabartinio namo (duomenys neskelbtini)dalis yra tas pats V. D. priklausęs namas (duomenys neskelbtini). Įvertinus byloje turimus duomenis matyti, jog namai Nr.172 ir Nr.170 buvo sujungti bendru numeriu laikotarpyje nuo 1949 metų liepos 22 d. iki 1952 metų. Šiuo metu V. D. priklausiusio namo numeris „172“ yra suteiktas 1978 metais pastatytam, šalia esančiam, kino teatrui „L“. Numeris „170“ suteiktas pastatui, sudarytam iš dviejų namų, t.y., namui ir iki nacionalizacijos turėjusiam numerį 170 (priklaususiam K.), bei V. D. priklausiusiam namui (kurio numeris anksčiau buvo 172).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjos pareiškimą (59–60 b. l.) Šiaulių miesto savivaldybės administracija juridinio fakto nustatymo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. A-1399 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei O. B.“ atsisakė atkurti pilietei O. B. (mirusiai (duomenys neskelbtini) nuosavybės teises į V. (V) D. turėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pretendentei nepateikus dokumento, įrodančio, kad buvęs namas (duomenys neskelbtini) yra dalis namo (duomenys neskelbtini). Pastarąjį administracinį aktą Z. M., testamentinė O. B. turto paveldėtoja, apskundė Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuris 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-8-289/2009 skundą atmetė. Šis Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacinės instancijos teismui ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartimi paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, grindžiant aplinkybe, kad Z. M. argumento, jog V. D. nekilnojamasis turtas yra išlikęs, yra pasikeitusi tik namų numeracija, nepagrindė įrodymais. Šiaulių miesto apylinkės teismas 1993 m. gegužės 12 d. sprendime (civilinė byla Nr. 137/1993) nustatė, kad pagal archyvinį pažymėjimą V. D. nuosavybė nurodoma adresu (duomenys neskelbtini), bet ne (duomenys neskelbtini), jog šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini) yra naujai 1978 m. pastatytas pastatas kino teatras, teismas nurodė, jog aplinkybei, kad V. D. nuosavybė - gyvenamasis namas išliko ir kad būtent šis namas šiuo metu žymimas 170 numeriu, pagrįsti ieškovai įrodymų nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu (88–96 b. l.) pareiškėjos Z. M. pareiškimą atmetė.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad testamentinė įpėdinė Z. M. su prašymu kreipėsi į Šiaulių m. savivaldybės administraciją, prašydama atkurti O. B. vardu nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šiaulių m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2008-10-28 įsakymu Nr. A-1399 ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei O. B.“ atsisakyta tenkinti jos prašymą. Tuomet, pareiškėja kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti šį individualų teisės aktą. Minėtas teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos patikslintą skundą nustatė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir jį 2009-09-10 sprendimu atmetė. Šį teismo sprendimą pareiškėjai apskundus apeliacine tvarka, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, 2010-09-06 nutartimi paliko jį galioti. Papildomai LVAT nutartyje konstatuota, jog ,,O. B. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyta, kad V. D. namas buvo konfiskuotas 1945 metais jo arešto metu. Namo nacionalizavimo aktas, kuris pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį yra vienas iš nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, į bylą nepateiktas. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami išvadai, kad nekilnojamasis turtas, į kurį pretendavo O. B., yra išlikęs.“
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys (nepriklausomai nuo jų teisinės padėties) ar jų teisių perėmėjai. Vadovaudamasis anksčiau teismų priimtais procesiniais sprendimais civilinėse ir administracinėje byloje teismas laikė, kad nei anksčiau, nei šioje byloje pareiškėja nepateikė teismui tinkamų įrodymų, patvirtinančių, jog iki kreipimosi į teismą dienos yra išlikęs pastatas (jo dalis), kurią velionis V. D. valdė nuosavybės teise.
Teismas nurodė, kad pareiškėjos pateikta 1945 metų nuotraukos (atviruko) fotokopija, nepriskirtina prie įrodymų, turinčių lemiamą įtaką pareiškėjos prašymui patenkinti, kadangi tam reikalinga įrodymų visuma. Be to, teismui nurodžius pateikti nuotraukos originalą, pareiškėja paaiškino, kad negali jo pateikti. Teismas atmetė ir kitą pareiškėjos argumentą, kad atkūrus nuosavybės teises į žemę nurodytų adresu, turi būti pripažintos ir nuosavybės teisės į pastatą (jo dalį), kadangi ginčas kilo tik dėl vieno iš nekilnojamųjų daiktų, be to, šie nekilnojamieji daiktai skiriasi savo sudėtimi. Teismas konstatavo, kad pareiškėja remiasi tais pačiais rašytiniais įrodymais kaip ir ankstesnėse bylose.
Teismas konstatavo, kad visuma tų pačių pareiškėjos pateiktų įrodymų, neįrodo, jog išliko pastatas (ar jo dalis), kurią velionis V. D. valdė nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), dabartinis (duomenys neskelbtini). Bylos dokumentais nustatyta, jog pagal (duomenys neskelbtini), yra pastatytas 1978 m. (jame yra kino teatro „L“), o pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) (gyvenamasis namas), pastatytas 1952 m. Dėl to pareiškėjos argumentus, kad V. D. nekilnojamasis turtas yra išlikęs ir yra tik pasikeitusi namų numeracija, teismas laikė nepagrįstais.
Šalies argumentai
P. Z. M. apeliaciniu skundu (99–104 b. l.) prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Šiaulių miesto apylinkės teismas sprendime rėmėsi 1993 m. bei 1995 m. rugsėjo 5 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimais bei Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu. Nors pirmosios instancijos teismas vadovavosi kitose bylose nustatytais prejudiciniais faktais, vis dėlto pažymėtina, jog tikslus namo talpos dydis turi esminę reikšmę vertinant ar V. D. nuosavybės teise valdytas pastatas yra išlikęs, o Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas šioje byloje nepagrįstai nevertino itin svarbios aplinkybės, turinčios esminės reikšmės, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą.
2. Pareiškimas mokesčių administratoriui, iš kurio matyti, kad namo Nr.172 kubatūra iki nacionalizacijos buvo 898.63 m3, buvo pateiktas 1939 m. kovo 11d. Namui esant nacionalizuotam, juo disponuojant kitiems asmenims, tam tikri pakeitimai, būsto pagerinimai, namo išplanavimo pakoregavimai galėjo būti atlikti, dėl kurių, paklaida yra galima. Įvertinus turimus namo kubatūros duomenis, akivaizdu, jog (duomenys neskelbtini)namo dalis, į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, yra buvęs namas Nr.172, priklausęs V. D. nuosavybes teise. Nuosavybės teisės į kitą namo Nr. 170 dalį, iki nacionalizacijos buvusį (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos K. turto paveldėtojams. Šiaulių miesto apylinkės teismas neįvertino aukščiau minimų byloje pateiktų dokumentų įrodomosios reikšmės, todėl buvo padaryta neteisinga išvada.
3. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą nebuvo aktyvus, nepasiūlė byloje suinteresuotiems asmenims pateikti svarbaus įrodymo - nacionalizavimo akto. Teisėjas turėtų išaiškinti pareiškėjui esamą situaciją, įpareigoti pareiškėją pateikti trūkstamus įrodymus, arba savo iniciatyva juos gauti, kuomet susipažinęs su visomis išnagrinėtomis bylomis nustato, kad juose tokio įrodymo nėra. Šiaulių miesto apylinkės teismas, nepasiūlydamas byloje suinteresuotiems asmenims pateikti įrodymą apie nacionalizacijos metu paimtą valstybės nuosavybėn pastatą (ar jo dalį) ir nepadėdamas jo išreikalauti, neišsiaiškino visų bylos aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės.
4. Palyginus 2011 m. rugsėjo mėn. padarytas vienu bendru numeriu sujungto pastato (duomenys neskelbtini) nuotraukas bei 1932 -1945 metais padarytų namo (duomenys neskelbtini) nuotraukas, darytina išvada, jog dabartinio namo (duomenys neskelbtini) dalies (į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos) ir nuotraukose įamžinto V. D. priklausiusio namo Nr.172 konstrukcija, aukštų skaičius, langų išdėstymas, pozicija yra identiški, t.y. konstatuotina, jog dabartinio namo (duomenys neskelbtini)dalis yra tas pats, V. D. priklausęs namas (duomenys neskelbtini). Tikslinga būtų išreikalauti iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos medžiagą, susijusią su nuosavybės teisių atkūrimu į K. priklaususį namą, buvusį (duomenys neskelbtini).
5. Įvertinus byloje turimus duomenis matyti, jog namai Nr.172 ir Nr.170 buvo sujungti bendru numeriu laikotarpyje nuo 1949 metų liepos 22 d. (1949 m. akte vis dar minimas (duomenys neskelbtini) iki 1952 metų. Šiuo metu V. D. priklausiusio namo numeris „172“ yra suteiktas 1978 metais pastatytam, šalia esančiam, kino teatrui „L“. Numeris „170“ suteiktas pastatui, sudarytam iš dviejų namų, t.y., namui ir iki nacionalizacijos turėjusiam numerį 170 (priklaususiam K.), bei V. D. priklausiusiam namui (kurio numeris anksčiau buvo 172).
6. Pažymėtina, jog Šiaulių miesto apylinkės teismo 1993 m. gegužės 12 d. sprendime esantis motyvas „1939 m. balandžio 9 d. duomenimis namų valdą kaip savo nuosavybę adresu (duomenys neskelbtini) mokesčių inspekcijai nurodo savininkai B. ir V. O.“ yra visiškai nepagrįstas ir klaidingas. Šiaulių I notaro V. K. 1938 metams aktų knygos 192 ns. Akto išraše nurodoma, jog pripažinimo pirkimo -pardavimo aktu, patvirtintu Kauno Apygardos Teismo Vyresniojo Notaro tūkstantis devyni šimtai trisdešimt pirmų metų kovo trisdešimt pirmą dieną J. ir E. M. įgijo iš K. G. sodybinės žemės sklypą Šiaulių mieste, prie (duomenys neskelbtini)ns. pažymėtą. Taip pat Šiaulių miesto ir apylinkės savaitraštyje „Šiaulių naujienos“ (1925 m. gegužės 31 d. Nr.22, 4 1.) yra patalpintas skelbimas, kuriame nurodoma, jog „B. O., Vilniaus g-tvė 174 priima į verpyklą linus (pakules) ir parduoda lininius siūlus audiniams. Iš pateiktų įrodymų matyti, jog B. O. buvo V. D. kaimynas ir absoliučiai nebuvo susijęs su V. D. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) dalimi).
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (132–133 b. l.) Šiaulių miesto savivaldybės administracija nurodė, kad apeliantė, kaip testamentinė O. B. turto paveldėtoja, pretenduoja atkurti nuosavybės teises į V. D. turėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), o Šiaulių miesto savivaldybės administracija tenkinti tokio prašymo negali, kadangi šiuo metu adresu (duomenys neskelbtini)yra pastatytas kino teatras „L“ (pastatymo metai 1978-ieji), o pretendentė nėra pateikusi dokumento, įrodančio, kad dabartinis namas adresu (duomenys neskelbtini) keitėsi iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėja turi teisę naudotis vienintele galimybe tokį faktą nusistatyti jį įrodant teisminiu keliu ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai pateikiant teismo sprendimą, patvirtinantį tokio fakto buvimą. Aplinkybę ar pagal archyvinius dokumentus namai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo kažkaip sublokuoti, perstatyti, sujungti ir įvardyti 170 numeriu, paliko spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Bylos esmė
Pareiškėja yra testamentinė O. B. , kuri buvo pretendentė dėl nuosavybės teisių .atkūrimo į V. D. nacionalizuotą gyvenamąjį namą, Vilniaus g. 172 Šiauliuose, įpėdinė . Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymu Nr.A-1399 nuspręsta neatkurti O. B., (mirusiai 1994 m. sausio 8 d.) nuosavybės teisių į turėtą gyvenamąjį namą, nes pretendentė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jos nurodyto savininko turėtas namas (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra dalis namo, esančio (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja šiuo metu ir prašo nustatyti šį juridinę reikšmę turintį faktą.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, o šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka. Sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, be kita ko, turi būti nustatyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė atitinkamą nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Tokias aplinkybes patvirtinančius dokumentus pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi nustatytą teisinį reguliavimą šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms privalo pateikti pretendentas atkurti nuosavybės teises. Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundžiamas aktas buvo priimtas būtent dėl to, kad pretendentė nepateikė atsakovui dokumentų, kurie suteiktų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į nurodytą V. D. nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą Šiauliuose.
Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Jeigu yra dokumentai, patvirtinantys tą faktą, arba juos galima gauti ar prarastus atkurti kita tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą CPK 137 str. 2 d. 1 p. pagrindu (nenagrinėtinas teisme), o priėmęs bylą nagrinėti, teismas turi ją nutraukti CPK 293 str. 1 p. pagrindu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2004).
Dėl teismo vaidmens , nustatant juridinę reikšmę turintį faktą
Apeliantė nurodo, kad teismas nebuvo aktyvus, nesiėmė priemonių išsiaiškinti visas bylos aplinkybes.
Pareiškėjas turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą – pareiškimo faktinį pagrindą. Pareiškėjui neįrodžius pareiškimo faktinio pagrindo, pareiškimas netenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „K. A. Lietuva“ v. AB „Tauragės grūdai“, bylos Nr. 3K-3-199/2005; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje P. S., G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K–3–208/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. P. N., bylos Nr. 3K-3-440/2008; kt.).
Apeliantė nurodo, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą nebuvo aktyvus ir nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išsiaiškintos bylos aplinkybės. Ši nuostata yra įtvirtinta CPK 443 straipsnio 8 dalyje. Tačiau kasacinis teismas ne vienoje nutartyje yra pažymėjęs, kad toks teismo aktyvumo pareigą apibrėžiantis reikalavimas nereiškia, kad teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga, nes byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis). Jeigu dėl tam tikrų priežasčių asmuo negali gauti kurio nors iš rašytinių įrodymų, jis turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą su prašymu dėl tokio įrodymo išreikalavimo CPK 199 straipsnyje nustatyta tvarka (LAT 3K-3-406/2009 ).Be to tai turi atlikti iki bylos išnagrinėjimo teisme momento.Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėja CPK 199 straipsnyje nustatytos procesinės teisės neįgyvendino, nes tokio prašymo dėl įrodymų išreikalavimo teismui neteikė, tačiau įrodymus teikė savo iniciatyva. Nors pareiškėja nurodo, kad teismas neišreikalavo nacionalizacijos akto, tačiau pati nurodo, kad Lietuvos archyvuose nėra duomenų apie V. D. namo nacionalizavimą.
Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų.
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais, tačiau, kai iš esmės pažeidžiama įstatyme nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo ar tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis remtis negalima. Nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliantė (pareiškėja) prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą grindė tiek rašytiniais įrodymais , tiek nuotraukomis, tiek savo paaiškinimais, savininko turėto namo tūriu, iš jų darydama išvadas , kad keitėsi savininko V. D. turėto nuosavybėje namo numeracija ir namas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo apjungtas vienu numeriu, kuriam suteiktas (duomenys neskelbtini).Pareiškėja nurodo, kad numeris „170“yra suteiktas pastatui, sudarytam iš dviejų namų, t.y. namui iki nacionalizacijos turėjusiam numerį Nr.170 (priklausiusiam K.) bei „172“,priklausiusiam V. D...Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja rėmėsi tais pačiais įrodymais, kurie buvo pateikiami ir išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.2-137/1993, kurioje sprendimą paliko nepakeistu ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas 1993 06 28 nutartimi civ. byloje Nr.3K-2409/1993(76-78b.l.). Taip pat jie buvo pateikti ir administracinėje byloje Nr.1-08-289/2009, kurioje sprendimą patvirtino ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 20010 09 06 d. nutartimi (adm.b.1t, 265-270, 2 t.,16-22b.l.).
Pareiškėja neturi V. D. nuosavybės nacionalizavimo akto , nes jo nėra išlikę archyvuose. Pateikta archyvo pažyma patvirtina tik apie tai, kad V. D. skolų neturi (125 b.l.).Pažymėtina, kad įgijimo dokumentuose, t.y. 1938-03-25 pirkimo –pardavimo akte yra duomenys, kad J. M. ir E. M. pardavė V. D. nekilnojamą turtą, esantį ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) NS(11-12,127 b.l.), šį namo numerį nurodo ir pats V. D. , jis nurodomas ir kituose dokumentuose(13,126 b.l.).Įgytas sklypas rubežiavosi su O. bei K. sklypais, kur šiame sklype buvo pastatytas gyvenamasis namas nėra žinoma. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr.1-08-289/09 (1t.,95-96b.l.) yra duomenys, kad 1939 balandžio 9 d. mokesčių inspekcija nurodo, kad pastatai nuosavybės teise adresu (duomenys neskelbtini) priklausė B. ir V. O. , t.y 1 medinis ir vienas mūrinis namas, 1350 m² žemės sklypas, nurodo, kad yra ir krautuvė. Pareiškėja nurodo, kad O. namas buvo (duomenys neskelbtini)nes taip nurodoma laikraštyje „Šiaulių naujienos“ patalpintame skelbime, kuriame skelbiama, kad B. O. priima į verpyklą linus ir parduoda lininius siūlus adresu (duomenys neskelbtini).Tačiau tai nepaneigia B. O. nuosavybės teisių, patvirtinamų archyviniu pažymėjimu, be to šis skelbimas išspausdintas 1925 metais, taip pat jame nėra duomenų , kieno parduotuvėje –nuosavoje ar kito asmens parduotuvėje B. O. priiminės linus, parduos siūlus, nėra žinoma, ar šis asmuo yra B. O., ar tik bendrapavardis. Išrašas iš Šiaulių miesto nacionalizuotų namų sąrašo eil. Nr. 189 patvirtina, kad 1941 metais F.,A. K. buvo nacionalizuoti trys mūriniai gyvenamieji namai bei ledainė , esantys (duomenys neskelbtini)(priedas prie bylos,59,61b.l.). Pareiškime atkurti nuosavybę buvusio savininko F. K. dukra E. N. nurodo, kad jo tėvams priklausantys du namai buvo sublokuoti, viename įrengta cukrainė, kitame sublokuotame- parduotuvė(pried.,46 l.).Nurodo, kad šis adresas tiek nacionalizacijos metu, tiek šiuo metu yra (duomenys neskelbtini). O. B. bei pareiškėja eilėje civilinių bylų bei administracinėje byloje įrodinėjo įvairias aplinkybes dėl nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), kitu atveju-(duomenys neskelbtini), šiuo metu, kad (duomenys neskelbtini). Įsiteisėjusiais sprendimais tiek bendros kompetencijos , tiek administracinėje byloje , remiantis rašytiniais įrodymais-Nekilnojamo centro registro centrinio duomenų banko duomenimis nustatyta, kad pastatas (duomenys neskelbtini) yra naujai pastatytas pastatas, kuris pastatytas 1978 (civ. byla 137/1993). 1993 05 12 Šiaulių miesto teismo sprendimu buvo nustatyta, kad pastatai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra vietovėje tarp D. gatvės ir buvusios mergaičių gimnazijos , nebuvo išlikę , sklype liko tik sudegusio namo dėžė (duomenys neskelbtini), žemės sklypas 1948 02 13 d buvo išskirtas odų fabrikui „Stumbras“, ką patvirtino archyvinis pažymėjimai 1992-02-27 , Nr.2-3-201-S (Šiaulių miesto vykdomojo komiteto 1948 02 13 d. protokolas Nr. 5, 1949 07 22 VK posėdžio protokolai Nr.25).1993 06 28 Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr.3K-3-2409/1993 paliko galioti šį Šiaulių miesto teismo sprendimą, taigi buvo nustatyta, kad V. D. turtas nebuvo išlikęs. Vyriausiasis administracinis teismas 2010 09 06 nutartyje taip pat konstatavo, kad V. D. turtas nėra išlikęs (adm.byla ,2t, 16-22b.l.). Bylose nustatyta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini)-gyvenamas namas yra pastatytas 1952 metais, apie tai patvirtina ir pastato inventoriniai duomenys (adm. byla,1t, 162-163b.l.). Nagrinėjant šią bylą, buvo nustatyta, , kad šis pastatas nebuvo išlikęs, duomenų, kad būtų keičiama (duomenys neskelbtini) gatvių numeracija neturi nei Nekilnojamo turto registras, nei savivaldybė. Esant naujai pastatytam statiniui, nepagrįstas pareiškėjos motyvas dėl fotonuotraukų sugretinimo su iki nacionalizacijos bei 1945 metų laikotarpio darytomis fotonuotraukomis bei namo tūrio palyginimai .Nors pareiškėja nurodo, kad atstatant K. įpėdiniams nuosavybę, šie savivaldybei pateikė nuotrauką su pastaba, kad raudona linija yra pažymėta riba su šalia esančiu namu, tai nepatvirtina, kad toliau esantis namas yra V. D. priklausantis namas. Nagrinėjant administracinę bylą pareiškėjos nurodomas aplinkybes, kad V. D. priklausantis namas Nr. 172 , kaip nurodo pareiškėja, šiuo metu (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto namo dalis, neigė ir F.A. K. turto paveldėtojai , kuriems buvo atstatyta nuosavybė (adm.b.,1t.,211b.l.). Šioje byloje pareiškėja rėmėsi tik fotonuotraukomis, savo palyginimais, bet visuma įrodymų neduoda pagrindo daryti kitokias išvadas, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia byloje priimtame teismo sprendime padarytų išvadų, kuriomis pripažintas nepagrįstas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
2012 m vasario 09 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistu.