Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. R. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. rugsėjo 13 d. L. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2013 m. rugsėjo 13 d., apie 08.00 val., (duomenys neskelbtini) k., Jurbarko r., vairavo automobilį BMW 525, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – 2,31 promilės). Šiais savo veiksmais L. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d.

Dėl neblaivumo

L. R. aiškina, jog jis neginčija, kad 2013-09-13 rytą buvo girtas, nes visą naktį su draugu savo namuose šventė devynioliktąjį gimtadienį, todėl jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,31 promilės) yra realus.

Dėl liudytojo P. B. dalyvavimo teisme ir jo parodymų

2013-11-28 prasidėjus antrajam teismo posėdžiui Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas vėlgi neteikė prašymo apklausti šioje byloje kaip liudytoją P. B., tačiau jis jau buvo oficialiai pakviestas duoti parodymus teisme, t. y. jam buvo įteiktas teismo šaukimas dalyvauti teismo posėdyje.

Be to, apelianto nuomone, liudytojas P. B. buvo blaivus, tačiau jis blogiau už juos girtus prisiminė įvykio laiką. Jis nurodė, kad įvykis galėjo įvykti apie 09.00 ar 09.30 val., tačiau tai neatitinka realybės ir, apelianto nuomone, įrodo, kad liudytojo P. B. parodymai yra niekiniai.

Apeliantas pažymi, kad ir jis galėjo surasti „vėliau atsiradusių liudytojų“, nes tą rytą juos važiuojančius matė keletas toje gatvėje gyvenančių asmenų, tačiau jis elgėsi sąžiningai ir naujų liudytojų neprašė apklausti bylą nagrinėjant teisme.

Dėl liudytojo P. V. apklausos teisme

Teismo posėdyje nedalyvavo automobilio BMW 525, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas ir vienas pagrindinių liudytojų P. V.. Bylos nagrinėjimo metu jis buvo išvykęs į Vokietiją, tačiau jo girto (jam buvo nustatytas 3.16 promilės girtumas) parodymai iš karto po įvykio teismui pasirodė įtikinami. L. R. nurodo, kad tiek jis, tiek P. V. netrukus po įvykio turėjo išvykti iš Lietuvos, todėl nematydami kitos išeities, susitarė duoti parodymus, kad jis, L. R., vairavo automobilį, jų parodymus surašė patys policijos darbuotojai. Jiems buvo pateikti būtent tokie kompiuteriu rašyti paaiškinimai, kuriuos beliko tik pasirašyti. Apeliantas įsitikinęs, kad P. V. teismui būtų pasakęs tiesą, o būtent, kad automobilį vairavo P. S..

Dėl kitų liudytojų apklausos

Dėl pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 4 d., padarymo

Teismas nutarime konstatavo, kad jis, L. R., pats prisipažino padaręs šį teisės pažeidimą, tačiau, apelianto teigimu, tai paneigia jo paties bei liudytojų parodymai apie tai, kad jis su P. V. susitarė, kuris iš jų vairavo automobilį. Tai patvirtino ir policijos pareigūnas V. B., nurodydamas, kad jis, L. R., su P. V. tarėsi dėl to ir jis nutarė pasakyti, kad vairavo automobilį, to jis ir neginčija, nes kitą dieną, t. y. 2013-09-14 jis privalėjo būti Palangos oro uoste ir išskristi į Oslą (Norvegija), nes turėjo nusipirkęs bilietus pirmyn į Oslą ir atgal, todėl nebegalėjo ilgiau delsti, o nematydami kitos išeities, susitarė duoti parodymus, kad jis vairavo automobilį. Jau vien todėl, kad kitą dieną jam reikėjo išskristi, jis negalėjo išgėręs vairuoti automobilio, nes kelionė per brangi, kad jis rizikuotų. Teisme jis paaiškino, kad kitą dieną turėjo išvykti, apie tai kalbėjo ir jo atstovas, tačiau teismas nekreipė į tai dėmesio.

Be to, apeliantas nurodo, jog jis teismui taip pat paaiškino, kad parsivežę juos į Jurbarko rajono policijos komisariatą po vieną vedėsi tardyti. Jo apklausa vyko pakankamai griežtai, jam buvo grasinama, nurodant, kad jeigu neprisipažins, jį muš. Apie vidurdienį jį pasikvietė dar kartą ir tik tada davė pasirašyti kažkokiuose dokumentuose, kuriuos surašė patys policijos darbuotojai. Jam buvo pateikti būtent tokie kompiuteriu rašyti paaiškinimai, kuriuos beliko tik pasirašyti. Kas ten buvo parašyta jis neskaitė, nes, kaip minėta, žinodamas, kad važiuodami į Jurbarką jis ir P. V. buvo susitarę, kad jis prisiims kaltę, jam nebebuvo įdomus raštų turinys. Antra vertus, kai jį tiek išlaikė uždarytą, t. y. nuo ryto iki pietų, jam norėjosi kuo greičiau į laisvę, tuo labiau, kad sveikatos būklė buvo sunki.

Teismas nutarime nurodė, kad versiją, jog automobilį neva vairavo P. S., jis, L. R., iškėlė tik teisme. Apelianto teigimu, tai yra netiesa, nes grįžęs iš Norvegijos, jau 2013-10-07 prašyme Jurbarko rajono apylinkės teismui perduoti bylą pagal jo gyvenamąją vietą jis nurodė, kad neteisingai surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas, neaiškios įvykio aplinkybės, neapklausti visi liudytojai.

Teismo nutarime nurodytas argumentas, kad J. M. ir P. S. iš viso nebuvo įvykio vietoje, yra teisingas tik tiek, kad J. M. tikrai nebuvo įvykio vietoje, bent kol ten buvo jie. Tuo tarpu nei P. B., nei D. V., nei policijos darbuotojai negalėjo matyti P. S., nes jis ėjo ieškoti pagalbos pas savo seserį ir tam, kad jie neišvažiuotų, išsinešė automobilio raktą. Nei policijos pareigūnai, nei jie neturėjo automobilio raktelio. Tai yra įrodytas faktas, nes prieš uždarant juos į areštinę, nei pas jį, nei pas automobilio savininką P. V. automobilio rakteliai rasti nebuvo. Jau po įvykio, grįžęs iš Norvegijos, P. S. jam pasakė, kad raktelius pasiėmė specialiai, kad jie girti nesugalvotų sėsti prie vairo.

Apelianto nuomone, vienas iš pagrindinių įrodymų, kad jie neturėjo automobilio raktelio yra tai, jog nė vienas iš byloje liudijusių asmenų, iš jų ir P. B. ar D. V., nenurodė, kad jis, L. R., arba P. V. būtų sėdėję prie automobilio vairo, kad būtų buvęs užvestas automobilio variklis ir kad jie būtų bandę tuo automobiliu išvažiuoti iš įvykio vietos, kapstytis ir pan.

Netgi atvykę dviejų komisariatų pareigūnai nurodė (kiek tai įmanoma suprasti iš byloje esančios medžiagos, nes Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai neapklausti), kad rado juos stovinčius prie automobilio, o tai reiškia, kad nei jis, nei P. V. negalėjo vairuoti automobilio ir jokiais įrodymais tai nėra paneigta.

L. R. atkreipia dėmesį ir į policijos pareigūnų netinkamus veiksmus įvykio vietoje bei nurodo, jog pastarieji negirdėjo, apie ką jis tarėsi su P. V. jų automobilyje, bei nekreipė dėmesio į jų paaiškinimus apie tai, kad D. V. yra su įvykiu nesusijęs asmuo. Policijos pareigūnai suėmė visai pašalinį asmenį, kuris eidamas pro šalį, būdamas išgėręs, priėjo prie jų. Apeliantas nurodo, jog šis asmuo taip pat galėjo pasakyti bet ką, ir teismas juo tikėtų, kaip tiki tuo, kad P. S. ir J. M. nebuvo įvykio vietoje.

Be to, apeliantas pažymi, kad nors policijos pareigūnai atvyko į eismo įvykio vietą, tačiau eismo įvykio neformino. Be to, vadovaujantis pareigūno V. B. parodymais, iš pradžių nebuvo aišku, kas vairavo automobilį, tai buvo nustatyta tik Jurbarko rajono policijos komisariate, kai jie jau buvome uždaryti, o tai patvirtina jo žodžius, kad važiuodami į Jurbarką jie susitarė. Kitu atveju, L. R. teigimu, būtų nelogiška ginčytis ir tartis tarpusavyje, jeigu jis iš tiesų būtų vairavęs automobilį.

Kitas esminis dalykas – girtų asmenų apklausa. Apeliantas nurodo, kad jie buvo apduję nuo alkoholio ir cigarečių, todėl, jo nuomone, tokių asmenų apklausa negalima.

Dar vienas aspektas – automobilį vairavęs P. S., kaip paaiškėjo, neturi vairuotojo pažymėjimo. Apie tai jis sužinojo jau grįžęs iš Norvegijos. Apeliantas svarsto, jog P. S. galbūt iš sesers grįžo anksčiau, tačiau pamatęs policijos pareigūnus išsigando ir prie jų daugiau nebepriėjo, tuo labiau, kad jie nėra artimi draugai ir P. S. nenorėjo kištis į jų reikalus.

Apeliantas pažymi, jog siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 126 str. 4 d., būtina nustatyti asmenį, susijusį su vairavimu esant neblaiviam, taip pat turi būti įrodyta ir to asmens kaltė. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra būtinas pagrindas juridiškai kvalifikuoti veiką kaip administracinį teisės pažeidimą ir jo kaltininką patraukti administracinėn atsakomybėn. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio teisės pažeidimo, turinčio visus įstatymo numatytus administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas poveikio priemones.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi birti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (LVAT 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-990/2006; 2010 m. birželio 18 d. nutartis byloje Nr. N63-781/2010; 2012 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N-251 -1202/2012).

Apeliantas pažymi, jog administracinių teisės pažeidimų bylose pareiga įrodinėti tenka institucijai (pareigūnui), tiriančiai ir nagrinėjančiai administracinio teisė pageidimo bylą. ATPK 259, 259¹, 260, 284, 286 straipsnių nuostatos įstatyme nurodytas institucijas (pareigūnus) įpareigoja visapusiškai, išsamiai, objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir traukiamo atsakomybėn asmens kaltę pagrįsti įrodymais. Administracinė nuobauda gali būti skiriama tik asmens veikoje nustačius ATPK numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį (ATPK 9 str., 250 str.). Kvalifikuojančiu pažeidimo, numatyto ATPK 124² str., požymiu yra sukeltos situacijos pavojingumo įrodymas.

Vadovaujantis teismų praktikos pripažįstamais administracinės atsakomybės principais, asmuo negali būti nubaustas pagal ATPK nuostatas, nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo grindžiant prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltę padarius pažeidimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Administracinių teisės pažeidimų procese, kaip ir baudžiamajame procese, galioja nekaltumo prezumpcija (LVAT 2007 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N15-156/2007; 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N9-62-677 /2006). Nutarimas skirti asmeniui administracinę nuobaudą turi būti tinkamai motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Visi nagrinėjant bylą kilę prieštaravimai turi būti pašalinti, o nesant galimybės juos pašalinti – aiškinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (LVAT 2004 m. kovo 4 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N3- 955/2007).

Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, taip pat priimtos nutarties motyvuojamąją dalį, daro išvadą, kad asmens inkriminuojamas pažeidimas, nesant pakankamai surinktų objektyvių įrodymų, negali būti laikomas įrodytu, o nutarimas teisėtu ir pagrįstu. Pažeidimas turi būti grindžiamas objektyviais įrodymais, atitinkančiais ATPK 256 str. nuostatas. Nesant pažeidimo sudėties, skundžiamas Institucijos protokolas bei pirmosios instancijos teismo nutarimas naikinami ir byla nutraukiama (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-162- 360/2012).

Be to, apeliantas pažymi, kad ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Be to, remiantis ATPK 256 str. d., pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, yra numatyta pareiga rinkti įrodymus, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Apeliacinės instancijos teismas yra ne kartą konstatavęs, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas primintas visapusiškai neištyrus reikšmingų bylos aplinkybių ir nepašalinus prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų.

L. R. pažymi, kad nei policijos pareigūnai, nei teismas neapklausė kitų galimų įvykio liudytojų, todėl, apelianto įsitikinimu, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, patikrino ir įvertino byloje surinktus įrodymus. Neapklausus liudytojų, kurių parodymai yra esminiai bylos baigčiai, sudaromos prielaidos pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. asmeniui suteiktą teisę administracinių teisės pažeidimų bylų procese apklausti kaltinimo liudytojus, kurių parodymų pagrindu teismas pripažįsta asmenį kaltu padarius pažeidimą (LVAT nutartys bylose Nr. N62-2475/2010, N62-3061 /2010). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, neapklausęs teisme kaip liudytojų visų su įvykiu susijusių asmenų ir nenurodęs to padaryti įvykį tyrusiai institucijai, nukrypo nuo susiklosčiusios teisminės praktikos (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. N575-684/2009, N575-881/2009, N62-2475/2010, Klaipėdos apygardos teismo nutartis byloje Nr. ATP-391 -174/2012), pagal kurią teisme betarpiškai turi būti apklausiami asmenys, kurių parodymai yra vieninteliai ir esminiai, ypatingai tais atvejais, kai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltę neigia.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (LVAT 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-990/2006; 2010 m. birželio 18 d. nutartis byloje Nr. N63-781/2010; 2012 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N261-1202/2012).

Dar vienas argumentas, L. R. nuomone, dėl jo nekaltumo yra tai, kad jis, nors daug kartų buvo baustas administracine tvarka, tačiau teismas, nors nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau jam buvo paskirta nuobauda, artima sankcijoje numatytai minimaliai, t. y. 2 500 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams. Tai, apelianto nuomone, reiškia, kad teismas galbūt nebuvo visiškai įsitikinęs dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotus pažeidimus.

L. R. įsitikinimu, akivaizdu, kad šioje byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas aplinkybes, kad įvykio metu būtent jis, būdamas neblaivus, vairavo automobilį, nėra įrodyti jo tyčiniai veiksmai padarant teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., kurio iš tikrųjų jis nepadarė.

Kadangi visos abejonės turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, šiuo atveju jo, L. R., naudai, apelianto teigimu, administracinio teisės pažeidimo byla jam turi būti nutraukta, nesant jo veiksmuose jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 4 d., įvykio ir sudėties.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog administracinėnė atsakomybėn patrauktas L. R. iš esmės neigia padaręs jam nkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., nesutinka su byloje esančių įrodymų vertinimu, mano, kad netinkamai buvo įvertintos faktinės bylos aplinkybės bei netinkamai pritaikytas įstatymas, todėl prašo administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti neabejotiną išvadą, kad L. R. vairavo automobilį būdamas neblaivus (vidutinio girtumo laipsnio), šiais savo veiksmais padarydamas pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog L. R. kaltė dėl ATPK 126 str. 4 d. numatyto pažeidimo padarymo įrodyta neabejotinai ir veika kvalifikuota tinkamai. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus.

Priešingai nei teigiama apelianto skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, ir, atsižvelgęs į įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad L. R. 2013 m. rugsėjo 13 d., apie 08.00 val., (duomenys neskelbtini) k., Jurbarko r., vairavo automobilį BMW 525, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – 2,31 promilės. Tokiais savo veiksmais L. R. pažeidė KET 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d.

L. R. savo kaltę dėl jam inkriminuoto administracinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 4 d., padarymo tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde neigia, tvirtindamas, jog automobilio, būdamas girtas, nevairavo. Tokie apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti ir paneigti byloje surinktų įrodymų visuma.

Visų pirma pažymėtina, kad pats L. R. tokią įvykio versiją iškėlė tik bylos nagrinėjimo teisme metu, tai nurodoma ir jo apeliaciniame skunde, tačiau tokia L. R. versija prieštarauja tiek jo paties iš karto po įvykio 2013 m. rugsėjo 13 d. paaiškinime, t. y. jam surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole, grafoje „Asmens paaiškinimas“ nurodytoms aplinkybėms: „Vairavau automobilį išgėręs, dėl pažeidimo gailiuosi.“ (b. l. 5), tiek L. R. draugo P. V. 2013 m. rugsėjo 13 d. paaiškinime nurodytoms aplinkybėms: „2013-09-13 apie 8 val. aš kartu su draugu L. R. važiavau kaip keleivis automobiliu BMW valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilis registruotas mano vardu, automobilį vairavo L. R., jis nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio, kad L. R. buvo išgėręs aš nežinojau, daugiau paaiškinti nieko negaliu.“ (b. l. 10). Nors L. R. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu teigė, kad paaiškinimą surašė kompiuteriu policijos pareigūnas, o jis pasirašydamas neskaitė, kas parašyta, tuo labiau, kad tą dieną jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tvirtino, kad P. V. prilausantį automobilį įvykio metu vairavo P. S., tačiau tokius adminitracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. R. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pastarojo gynybos versiją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės, nes jų nepatvirtina jokia bylos medžiaga, prieišingai – juos paneigia.

Kaip liudytojas teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas P. B. parodė, kad įvykio rytą pravažiuodamas pro parduotuvę pamatė kaip BMW automobilis yra nuvažiavęs nuo kelio ir atsitrenkęs į tvorą. Matė kaip trys neblaivūs asmenys bando pasišalinti iš įvykio vietos. Nurodė, kad įvykio vietoje buvo L. R., D. V. ir dar vienas jaunuolis, kurio tarp apklausiamų teisme liudytojų nėra. Jaunuoliai bandė patys išstumti automobilį, tačiau nepavyko, prašė jo padėti ištraukti automobilį, tačiau jis nesutiko. P. B. aiškiai nurodė girdėjęs, kaip L. R. teisinosi dviem draugams dėl įvykio, aiškino, kad jis važiuodamas dideliu greičiu nesuvaldė automobilio ir nuslydo nuo kelio į griovį. P. B. suprato, kad automobilį vairavo L. R.. Be to, liudytojas P. B. patvirtino, kad įvykio vietoje P. S. nebuvo.

Apeliantas teigia, kad liudytojo P. B. parodymai yra niekiniai, nes jis tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė, t. y. nematė, kas įvykio metu vairavo automobilį, o, kaip pats nurodė, tik girdėjo trijų neblaivių jaunuolių pokalbį, be to, šis liudytojas netiksliai nurodė įvykio laiką. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, netikėti liudytojo P. B. parodymais nėra pagrindo, nes jie sutampa ne tik su paties L. R. iš karto po įvykio policijos pareigūnams duotame paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis apie tai, kad būtent jis, būdamas išgėręs, įvykio metu vairavo automobilį (b. l. 5), bet ir kartu su juo įvykio metu automobilyje važiavusio P. V. netrukus po įvykio 2013 m. rugsėjo 13 d. rašytame paaiškinime (b. l. 10) nurodytomis aplinkybėmis apie tai, kad įvykio metu automobilį vairavo būtent L. R.. Be to, byloje nenustatytos aplinkybės, jog liudytojas P. B. anksčiau pažinojo L. R. ir būtų suinteresuotas jį neteisingai apkaltinti.

Apeliantas be pagrindo apeliuoja į tai, jog teismas savo iniciatyva, t. y. proceso dalyviams neprašant, nutarė aplausti kaip liudytoją P. B. ir išsiuntė jam teismo šaukimą, apie tai nepaskelbęs. Kaip matyti iš 2013 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio protokolo (b. l. 34), teismas patenkino administracinėn atsakomybėn traukiamo L. R. atstovo prašymą apklausti kaip liudytojus P. S. ir J. M., bei Institucijos atstovo prašymą dėl automobilio BMW savininko P. V. apklausos, kartu nutarė į kitą teismo posėdį kviesti kaip liudytojus D. V. ir asmenį, pranešusį policijos pareigūnams apie įvykį, t. y., kaip vėliau buvo nustatyta – P. B.. Taigi, priešingai apelianto tvirtinimui, apie tai, jog teismas aiškinsis, kas įvykio metu pranešė policijos budėtojui apie įvykį ir jį iškvies į teismo posėdį, buvo pranešta 2013 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio metu. Be to, pažymėtina, kad visapusiškam ir objektyviam aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą yra renkami įrodymai. Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. Įrodymus renka pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, o taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas, šiuo atveju – teismas (ATPK 256 str. 1 d., 2 d., 3 d.). Taigi tai, jog teismas savo iniciatyva nutarė apklausti kaip liudytoją asmenį, pranešusį policijai apie įvykį, kaip vėliau buvo nustatyta – P. B., joks pažeidimas nebuvo padarytas, priešingai – tokiu būdu teismas siekė visapusiškai ir objektyviai nustatyti visas reikšmingas bylai aplinkybes.

Apeliantas teigia, jog šioje byloje nebuvo apklausti policijos pareigūnai, kurie pirmi atvyko į įvykio vietą ir kurių parodymai padėtų teismui išsamiau išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir leistų priimti objektyvų,visapusiškai ištirtais duomenimis pagrįstą sprendimą. Tačiau visų pirma pažymėtina, kad pats L. R. apeliaciniame skunde nenurodė, kokias reikšmingas bylai aplinkybes galėtų patvirtinti pirmi į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, nes, kaip nurodė pats apeliantas, tiesiogiai įvykį mačiusių asmenų nėra. Antra, kaip matyti iš policijos pareigūo V. B. 2013 m. rugsėjo 13 d. tarnybinio pranešimo ir jo parodymų teisme, įvykio vietoje prie automobilio BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvę P. V., L. R. ir D. V. skirtingai pasakojo įvykio aplinkybes ir negalėjo nurodyti, kas vairavo automobilį ir nuvažiavo nuo kelio, todėl buvo nuspręsta asmenis pristatyti į policijos komisariatą tolimesniam įvykio aplinkybių išsiaiškinimui (b. l. 7, 65). Esant šiems duomenims, akivaizdu, kad apelianto prašomų apklausti policijos pareigūnų, kurie pirmi atvyko į įvykio vietą, parodymai neturėtų esminės reikšmės šioje byloje, nes jie tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė, taigi negalėtų nurodyti reikšmingų bylai aplinkybių, t. y. duoti tokių parodymų, kurie galėtų būti laikomi objektyviais, nes, kaip minėta, atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai nenustatė, kuris iš prie automobilio BMW buvusių asmenų vairavo automobilį.

Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirminę L. R. įvykio versiją vertino kaip realiai atitinkančią įvykio aplinkybes, nes ji sutampa su kartu su juo įvykio metu automobilyje važiavusio P. V. 2013 m. rugsėjo 13 d. paaiškinime (b. l. 10) nurodytomis įvykio aplinkybėmis, teisminio bylos nagrinėjimo metu kaip liudytojo apklausto P. B. parodymais, tarnybinį pranešimą surašiusio policijos pareigūno V. B. tarnybiniame pranešime užfiksuotomis aplinkybėmis ir jo bei administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusio policijos pareigūno A. M. parodymais teisme, kad L. R. įvykio metu vairavo automobilį.

Apeliantas L. R. nepagrįstai abejoja, ar jam surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole esantis paaiškinimas tikrai yra jo (apelianto teigimu, jis buvo girtas ir paaiškinimą pasirašė neskaitydamas, kas jame parašyta), kadangi policijos pareigūno V. B. 2013 m. rugsėjo 13 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog visi trys įvykio vietoje buvę asmenys iš pradžių buvo nuvežti į policijos komisariatą ir uždaryti į laikino sulaikymo patalpą išblaivinimui ir tik išblaivėjus iš jų buvo paimti paaiškinimai (b. l. 7). Be to, byloje nėra duomenų, kad L. R. dėl savo girtumo apklausos metu būtų nesupratęs savo veiksmų, priešingai – kaip liudytojas teisme apklaustas administracinio teisės pažeidimo protokolą surašęs policijos pareigūnas A. M. teisme patvirtino, kad L. R. buvo apklaustas jam išblaivėjus. Be to, pats L. R. apeliaciniame skunde nenurodė, jog apklausos metu būtų buvęs nesąmoningas, be to, jis pats nurodė, kad buvo apklaustas apie vidurdienį, taigi praėjus nemažai laiko nuo įvykio, kuris įvyko apie 08.00 val. Esant šioms nustatymos palinkybėms, nekyla abejonių, kad L. R. visą situaciją, pažeidimo padarymo esmę suvokė, būdamas pakankamai sąmoningas davė paaiškinimus, kuriuos pareigūnas kompiuteriu įrašė į protokolą, o L. R., juos atspausdinus, pasirašė (b. l. 5), patvirtindamas savo pasiaiškinimo teisingumą. Be to, pats L. R. teisme pripažino, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusiam pareigūnui davė tokius parodymus, kurie užfiksuoti jo paaiškinime. Taip pat nepagrįstos apelianto abejonės dėl P. V. 2013 m. rugsėjo 13 d. paaiškinimo (b. l. 10), nes, priešingai apelianto tvirtinimui, nors P. V. po įvykio buvo nustatytas 3,16 promilės girtumas, tačiau, kaip minėta, visi įvykio vietoje buvę asmenys, iš jų ir P. V., iš pradžių buvo nuvežti į policijos komisariatą ir uždaryti į laikino sulaikymo patalpą išblaivinimui ir paaiškinimus davė tik po to, kai išblaivėjo.

Tuo tarpu teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojų P. S. ir J. M. parodymus, jog įvykio metu automobilį vairavo P. S., nes juos paneigia anksčiau aptarti įrodymai. Be to, remiantis liudytojų P. B., D. V. ir policijos pareigūnų A. M., V. B. parodymais, nustatyta, kad įvykio vietoje P. S. ir J. M. iš viso nebuvo. Nors apeliantas teigia, jog J. M. įvykio vietoje iš tiesų nebuvo, tačiau P. S. iš karto po įvykio, pasiėmęs automobilio raktelius, nuėjo pas seserį ieškoti, kas galėtų padėti ištraukti griovyje įklimpusį automobilį, todėl jo niekas ir nematė, o tai, kad jis pasiėmė automobilio raktelius, pasak apelianto, įrodo ta aplinkybė, jog nė vienas iš liudytojų nepatvirtino matęs, kas įvykio metu vairavo automobilį, taip pat nenurodė, kad automobilis būtų buvęs užvestas ir prie jo vairo sėdėjęs asmuo būtų bandęs išvažiuoti. Tačiau tokios apelianto L. R. versijos nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Be to, pats apeliantas nurodė, kad tiesiogiai įvykį mačiusių asmenų nėra. Pažymėtina ir tai, jog versiją, kad įvykio metu automobilį vairavo P. S., L. R. iškėlė tik bylos nagrinėjimo teisme metu, jau turėdamas atstovą. Pažymėtina, kad iš karto po įvykio asmens duoti parodymai yra labai reikšmingi, nes asmuo nėra apgalvojęs gynybos versijos ir paprastai duoda faktines įvykio aplinkybes atitinkančius parodymus. Be to, anksčiau jau pasisakyta, kodėl pirminę L. R. įvykio versiją, t. y. kad būtent jis įvykio metu vairavo automobilį, teismas vertino kaip realiai atitinkančią įvykio aplinkybes. Be to, byloje nustatyta, kad P. S., taip pat ir J. M. yra L. R. draugai, todėl teismas pagrįstai šių asmenų parodymus vertino kaip pastarųjų siekį padėti draugui L. R. išvengti administracinės atsakomybės.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinęs byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog L. R. jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliacinio skundo argumentai visiškai paneigti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir laikytini tik pažeidėjo gynybos versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, išsamiai jas ištyrė (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Priešingai apelianto tvirtinimui, pirmosios instancijos teismo nutarimas priimtas išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes ir įvertinus byloje esančius įrodymus, skundžiamas teismo nutarimas yra pakankamai motyvuotas, jame išsamiai aptarti įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas sprendimą pripažinti L. R. kaltu padarius jam inkriminuotą pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d. Konstatuotina, kad prieštaravimų ar abejonių, kurios galėtų būti vertinamos pažeidėjo naudai, nėra, todėl skundžiamo nutarimo naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti nepakeistą Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.