Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-20 · Administracinė byla Nr. I-402-621/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-20
Bylos Nr.
I-402-621/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Žanas Kubeckas
Pareiškėjas
G. J., V. Z., V. V.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-402-621/2016Teisminio proceso numeris 3-61-3-00006-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2; 3.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 20 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Žanas Kubeckas,sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,nedalyvaujant pareiškėjams G. J., V. Z., V. V.,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkui V. K.

nedalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. J., V. Z., V. V. 2016-04-21 patikslintą skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai V. V., G. J., V. Z. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (2–8 b. l.), kurį patikslino (29–35, 91–93 b. l.), prašydami priteisti iš atsakovo pareiškėjai V. V. neišmokėtą 1279,93 Eur dydžio darbo užmokesčio dalį, pareiškėjai G. J. neišmokėtą 1266,36 Eur dydžio darbo užmokesčio dalį, pareiškėjai V. Z. neišmokėtą 1324,10 Eur dydžio darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjai į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (101–103 b. l.).

Šalies argumentai

Pareiškėjai patikslintame skunde (91–93 b. l.) nurodė, kad atsisako dalies skundo reikalavimų, dėl tos sumos, kuri apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatymą. Pareiškimo teikimo metu Lietuvos Respublikos valstybė (Seimas) nebuvo nustačiusi jokio kompensavimo mechanizmo dėl sumažinto darbo užmokesčio grąžinimo. Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonomikos krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį, ir toks teisinis reguliavimas nustatytinas nedelsiant, siekiant išvengti masinio asmenų kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį. Lietuvos Respublikos Seimas tik 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., ir nors valstybė savo įsipareigojimą nustatyti kompensavimo mechanizmą įvykdė, pareiškėjų teisėti lūkesčiai nepasitvirtino. Konstitucinis Teismas pažymėjo inter alia tai, kad pagal Konstituciją praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Taigi Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonomikos krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį, ir toks teisinis reguliavimas nustatytinas nedelsiant, siekiant išvengti masinio asmenų kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį.

Pažymėjo, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai teikia argumentus, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, t. y. pagal atsakovo pateiktą informaciją skundo teismui teikimo metu pareiškėjams priskaičiuota neišmokėto darbo užmokesčio suma: V. V. – 4578,42 Lt arba 1326,00 Eur; G. J. – 4604,15 Lt arba 1333,45 Eur; V. Z. – 4751,18 Lt arba 1376,04 Eur. Apskaičiavus pareiškėjams grąžintinas sumas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio pagal Grąžinimo įstatymą liko V. V. – 159,07 Lt arba 46,07 Eur; G. J. – 231,66 Lt arba 67,09 Eur; V. Z. –179,35 Lt arba 51,94 Eur. Akivaizdu, kad realiai negauto darbo užmokesčio dalis ir grąžintina suma pagal valstybės nustatytą mechanizmą yra neadekvačiai skirtinga ir didžiąja dalimi nekompensuoja negauto, sumažinto darbo užmokesčio. Valstybė išskyrė atskiras asmenų grupes ir pati nesilaikė nediskriminavimo principo (LR Konstitucijos 29 straipsnis – Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu). Valstybė sumažinusi socialines išmokas, priėmė teisės aktus, pagal kuriuos išmokų gavėjams buvo grąžintos/grąžinamos visos neišmokėtos išmokų dalys, o valstybės tarnautojams nustatomas neadekvatus grąžinimo mechanizmas. Valstybė nenuosekliai laikosi savo pačios įtvirtintų principų: 2002–2003 metais valstybės tarnautojams buvo sumažintas darbo užmokestis (pareiginė alga (atlyginimas) buvo skaičiuojamas pagal atitinkamą formulę bei taikomas indeksavimas). Valstybė priėmė teisės aktus, tai yra: Lietuvos Respublikos darbo užmokesčio dalies, nesumokėtos valstybės tarnautojams remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravusiomis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatomis, grąžinimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 720 „Dėl Valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“ – pagal kuriuos buvo grąžintas visas neišmokėtas darbo užmokestis. Tačiau sumažinus valstybės tarnautojų atlyginimus 2009–2013 m., valstybė sugalvojo formulę, pagal kurią grąžintina suma siekia tik 3–5 procentus negauto darbo užmokesčio. Valstybė nustatydama grąžinimo mechanizmą numatė, kad neišmokėto darbo užmokesčio dalis bus mokama atitinkamais procentais per penkerius metus. Pažymėtina, kad nors ir nustatydama netinkamą grąžinamo darbo užmokesčio dydį, valstybė įteisino grąžinimą už visą neteisingai mokėtą laikotarpį – tai yra nuo 2009 m. birželio iki 2013 m. rugsėjo 30 d., todėl akivaizdu, kad teisės aktų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia pripažįsta savo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjų atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko pareiškėjų patikslintame skunde išdėstytus argumentus. Atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad atsisako pirminio skundo ir prašo šioje dalyje bylą nutraukti ir prašo teismo nagrinėti galutinį 2016-04-21 patikslintą skundą ir jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (110 b. l.), todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant. Atsiliepimuose (84–96, 107–108 b. l.) nurodė, kad atsakovas susipažino su pareiškėjų patikslintu skundu ir sutinka su juo iš dalies. Atsakovas savo nuomonę išdėstė 2016-03-14 Nr. (1.16)S-9738 atsiliepime. Atsakovas neprieštarautų, kad ši administracinė byla būtų stabdoma ir būtų kreipiamasi į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjų nurodytų aplinkybių išaiškinimo. Atsiliepimu prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjų V. V., G. J., V. Z. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjams 2009 – 2013 m. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjai bylai aktualiu laikotarpiu dirbo VSDFV Šiaulių skyriuje karjeros valstybės tarnautojais. Pareiškėjai nurodė, kad buvo pažeista jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą ir prašė jiems priteisti darbo užmokesčio dalį, kuris buvo nepagrįstai neišmokėtas pritaikius Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą. Taip pat pareiškėjai nurodė, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos efektyviai neapgina pažeistų pareiškėjų teisių, Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, o kompensacijų dydžiai yra netinkami, ir pareiškėjų manymu prieštarauja Konstitucijai.

Šalies argumentai

Pareiškėjų atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog atsisako dalies patikslinto skundo reikalavimų, kurie buvo suformuluoti 2014-01-14 patikslintame skunde, t. y.: priteisti iš atsakovo dėl pareiškėjų atžvilgiu taikytų Konstitucijai prieštaraujančių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo priemonių laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pareiškėjams nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: pareiškėjai V. V. neišmokėtą 1326,00 Eur (4578,42 Lt) darbo užmokesčio dalį, pareiškėjai G. J. neišmokėtą 1333,45 Eur (4604,15 Lt) darbo užmokesčio dalį, pareiškėjai V. Z. neišmokėtą 1376, 04 Eur (4751,18 Lt) darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo (prašymo) yra įtvirtinta 50 straipsnyje pagal kurį pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

Teismo vertinimu, pareiškėjų atsisakymas nuo patikslinto skundo reikalavimų atitinka ABTĮ reikalavimus, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, administracinės bylos dalis dėl priteisimo iš atsakovo dėl pareiškėjų atžvilgiu taikytų Konstitucijai prieštaraujančių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo priemonių laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pareiškėjams nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: pareiškėjai V. V. neišmokėtą 1326,00 Eur (4578,42 Lt) darbo užmokesčio dalį, pareiškėjai G. J. neišmokėtą 1333,45 Eur (4604,15 Lt) darbo užmokesčio dalį, pareiškėjai V. Z. neišmokėtą 1376, 04 Eur (4751,18 Lt) darbo užmokesčio dalį nutrauktina pareiškėjams atsisakius patikslinto skundo (prašymo).

2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad šis įstatymo projektas buvo parengtas sunkėjant ekonominei ir finansinei šalies situacijai, įgyvendinant Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52, II dalyje numatytą Krizės įveikimo planą, kuriuo siekiama sumažinti valstybės biudžeto asignavimus darbo užmokesčiui ir stabilizuoti valstybės finansų sistemą, racionaliau naudoti valstybės lėšas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šiais įstatymais valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo skirtingas mastas, vertinant procentais, priklausė ne tik nuo pareigybių kategorijų vietos jų sistemoje, bet ir nuo valstybės tarnautojų turimos kvalifikacijos: kuo aukštesnė pareigybės kategorija ir valstybės tarnautojo kvalifikacija, tuo didesnis valstybės tarnautojo atlyginimo mažinimo mastas. Pareiginės algos koeficientų mažinimo ir priedų už kvalifikacinę klasę mažinimo priemonių taikymas lėmė labai skirtingą valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastą, vertinant procentais (neatsižvelgiant į bazinio dydžio pokyčius): žemesnių pareigybių kategorijų (1–10 kategorijų) žemiausios kvalifikacijos ar mažiausiai patirties turintiems (neturintiems kvalifikacinės klasės) valstybės tarnautojams atlyginimai dėl šių priemonių nesumažinti, o aukštesnių pareigybių kategorijų (11–20 kategorijų) ir (ar) aukštesnės kvalifikacijos ar daugiau patirties turintiems valstybės tarnautojams (inter alia 1–10 pareigybių kategorijų, turintiems kvalifikacinę klasę) atlyginimai dėl abiejų šių priemonių sumažinti iki 29,73 proc. (20 kategorijos valstybės tarnautojams, kuriems suteikta pirma kvalifikacinė klasė); 11–20 kategorijos valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacinę klasę, kuriems taikytos abi šios papildomos darbo užmokesčio mažinimo priemonės, atlyginimai sumažinti nuo 4,9 proc. (11 kategorijos valstybės tarnautojams, kuriems suteikta trečia kvalifikacinė klasė) iki 29,73 proc. (20 kategorijos valstybės tarnautojams, kuriems suteikta pirma kvalifikacinė klasė) (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat nurodė savo jurisprudencijoje ne kartą minėtą taisyklę, kad įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti valstybės tarnautojų atlyginimus siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo visoms valstybės tarnautojų kategorijoms (ir kitiems iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamiems darbuotojams) atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų kategorijoms dydžių proporcijos. Pagal Konstituciją netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai sumažinami neproporcingai, inter alia taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodinamas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai sumažinami atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir pan. Tokiais atvejais ne tik paneigiami konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo, teisingumo principai, bet ir nukrypstama nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Tai iš esmės reiškia, kad, pagal šį Konstitucinio Teismo nutarimą, įstatymų leidėjui kyla pareiga išmokėti ne skirtumą tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki antikonstitucinių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, o skirtumą tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas). Šiuo įstatymu įgyvendinami Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus.

Pagal Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo 2 str. 2 d., grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama kaip skirtumas tarp asmens darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas įstatymų nuostatas, ir dalies darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto pagal iki šių įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą. Ši dalis apskaičiuojama remiantis įstatyme nustatytu koeficientu, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955. Šiame straipsnyje taip pat išdėstyta taip apskaičiuotos nepriemokos išmokėjimo tvarka ir terminai – 5 proc. 2016 metais, 20 proc. 2017 metais, 25 proc. 2018 metais, 25 proc. 2019 metais ir 25 proc. 2020 metais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, kuriuo yra reglamentuotas Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo įgyvendinimas. Taigi šiais teisės aktais yra iš esmės sureguliuotas darbo užmokesčio dalies išmokėjimas. Pažymėtina, kad, pagal Darbo užmokesčio grąžinimo 1 str., yra numatoma grąžinti darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą nuo Konstitucijai prieštaravusių įstatymų nuostatų įsigaliojimo (2009 m. gegužės 1 d.), o neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo klausimą sprendžiantis teismas yra ribojamas įstatymuose nustatytų terminų.

Pareiškėjų pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme ir teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo šio įstatymo nuostatų. Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas šiuo metu nėra suėjęs, todėl teismas neturi pagrindo priteisti. Tuo atveju, jeigu įgaliota institucija ateityje neišmokės darbo užmokesčio nepriemokos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjai galės ginti savo teises kreipiantis į teismą.

Šalies argumentai

Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje 2016 m. balandžio 21 d. patikslintame skunde pareiškėjai nurodė, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, o kompensacijų dydžiai yra netinkami, ir prašo kreiptis į Konstitucinį teismą. Šiuo aspektu teismas pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teismui, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių, todėl pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje surinktų įrodymų visumą, pareiškėjų patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 103 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu

nusprendžia:

Nutraukti administracinę bylą dėl priteisimo iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pareiškėjams G. J., V. Z., V. V. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: pareiškėjai V. V. neišmokėtą 1326,00 Eur (4578,42 Lt) darbo užmokesčio dalį, pareiškėjai G. J. neišmokėtą 1333,45 Eur (4604,15 Lt) darbo užmokesčio dalį, pareiškėjai V. Z. neišmokėtą 1376, 04 Eur (4751,18 Lt) darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjų G. J., V. Z., V. V. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Žanas Kubeckas