- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-06
- Bylos Nr.
- 2K-568/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nuteistasis
- R. B.
- Advokatai
- Julija Žukienė
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. ir jo gynėjos advokatės Julijos Žukienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Klaipėdos apygardos teismo 2001m. vasario 15 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams aštuoniems mėnesiams, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. nutartis, kuria nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. nuteistas už tai, kad davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas: 2007 m. rugsėjo 27 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, davęs teisingus parodymus, jog nukentėjusysis A. B., pasakodamas apie turto prievartavimo ir fizinio smurto prieš jį panaudojimo aplinkybes apie S. M. nieko nepasakojo, o 2009 m. kovo 25 d. Vilniaus apygardos teisme Vilniuje, Gedimino pr. 40/1, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-23/09, apklausiamas kaip liudytojas, pasirašęs įspėjimą dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus, siekdamas padėti kaltinamajam S. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl turto prievartavimo, davė melagingus parodymus teismui, nurodydamas, kad jam nukentėjusysis A. B. minėjo, jog kaltinamasis S. M. dėl turto prievartavimo iš A. B. yra nekaltas – S. M. niekur nesikišo, prieš A. B. fizinio smurto nenaudojo, ir kad tokių jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu jį apklausęs asmuo neužrašė, o jis protokolą pasirašė neskaitęs dėl didelio psichologinio pareigūnų spaudimo.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėja prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatoriai teigia, kad nagrinėjant bylą pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnyje įtvirtinti šalių lygybės, teisingumo, nekaltumo prezumpcijos bei rungimosi principai, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti įrodymų vertinimo reikalavimai, nes teismai R. B. kaltę grindė tik kitų liudytojų S. M. ir Z. R. parodymais, jo nenaudai vertino liudytojo prokuroro Ž. R. netikslius parodymus, ir šie pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma asmeniui, kuris būdamas liudytojas ikiteisminio tyrimo metu ar teisme davė melagingus parodymus. Baudžiamajame procese parodymai yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą, kitas aplinkybes; kaltinamojo kaltumą; kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybes, jų tarpusavio santykius ir kitas bylai svarbias aplinkybes. Sąvoka „melagingas“ reiškia visišką ar dalinį tikrovės neatitikimą, sąmoningą jos iškraipymą arba neigimą realių egzistuojančių ir jų vietoje išgalvotų faktų nurodymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-500/2010). BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas turi suvokti, duoda melagingus parodymus ir nori taip veikti (kasacinė nutartis Nr. 2K-21 7/2011).
Kasatoriai pažymi, kad R. B. įvykio nematė, vykdydamas liudytojo pareigas, sąžiningai papasakojo tik apie tai, ką girdėjo iš A. B., buvo įsitikinęs, kad jo parodymai teisingi. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakomybė už nusikalstamą veiką, numatyta BK 235 straipsnio 1 dalyje, kyla tada, kai asmuo supranta, jog jo duoti parodymai yra melagingi. Kasatoriai teigia, kad būtent ši aplinkybė, kad R. B. kaip liudytojas tyčia davė melagingus parodymus S. M. naudai, byloje neįrodyta. Teismai nustatė, kad pats A. B. negali tiksliai pasakyti, ar sakė R. B., kad S. M. dėl turto prievartavimo nekaltas, kažką kalbėjo apie turto prievartavimą ikiteisminio tyrimo metu, dėl didelio jam daromo spaudimo nesakė, kad pareiškimą parašė ir prieš S. M. Byloje nėra jokių duomenų apie R. B. ir S. M. bičiulystę, tai tik nepagrįstos pirmosios instancijos teismo prielaidos. Apeliacinės instancijos teismas pripažino svarbiomis aplinkybėmis tai, kad R. B. lygtinai paleistas iš laisves atėmimo bausmės atlikimo vietos teismo jam išreikšto pasitikėjimo neapvylė, vykdė visus paskirtus įsipareigojimus, įsidarbino, sukūrė šeimą, šiuo metu susilaukė atžalos, yra vienintelis šeimos maitintojas, bet jas vertino kaip nesudarančias pagrindo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, nors šios aplinkybės įrodo, kad R. B. neturėjo tyčios daryti naują nusikalstamą veiką ir duoti melagingus parodymus. Kasatoriai nurodo, kad teisingumo vykdymo uždavinys yra ne visiškai sužlugdyti žmogų, bet teisingai jį nubausti, tačiau tik tada, kai jo kaltė padarius inkriminuotą jam nusikalstamą veiką yra įrodyta neginčytinais tiesioginiais įrodymais, o ne teismo prielaidomis bei susiformavusia nuomone apie kartą nusižengusį žmogų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo ir jo gynėjos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Č. prašo nuteistojo R. B. ir jo gynėjos advokatės Julijos Žukienės kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad teismai išsamiai ištyrė byloje nustatytas aplinkybes, įrodymų visetą įvertino nepažeisdami BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neteikė išskirtinės galios atskiriems įrodymams ar tik jų daliai, nepažeidė įstatymų garantuojamų R. B. teisių teisminio nagrinėjimo metu, veiką kvalifikavo teisingai, todėl nėra pagrindo naikinti teismų sprendimus. Kasatoriai skunde išskiria liudytojų A. B. ir Z. R. parodymus, kaip įrodančius R. B. nekaltumą, tačiau nesieja šių įrodymų su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Nėra pagrindo teigti, kad R. B., nežinodamas visų įvykio aplinkybių, ikiteisminio tyrimo metu parodymuose atpasakojo A. B. pasakojimą, o teisminio nagrinėjimo metu jau nesuprato, kad jo parodymai melagingi. Šių parodymų esminis skirtumas sudarė pagrindą teismo išvadai, kad Vilniaus apygardos teisme R. B. davė melagingus parodymus, siekdamas padėti S. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir kad R. B. didesnė vertybė yra bičiulystė bei geri santykiai su bausmę atliekančiu asmeniu, ir vėl nusikaltusiu, nei tiesa ir teisingumas.
Prokuroras pažymi, kad išvadą, jog R. B. melagingus parodymus davė sąmoningai, padarė šią baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, o Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 25 d. nutartyje konstatavo, kad R. B. galėjo duoti melagingus parodymus, nurodydamas, kokius parodymus šis davė ikiteisminio tyrimo metu ir kokius teisme, ir kreipėsi į prokurorą, tačiau R. B. kaltės klausimo nesprendė ir nekaltumo prezumpcijos principo nepažeidė.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo ir jo gynėjos kasaciniai skundas atmestinas.
Dėl BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 6, 5 dalies nuostatų
Rungimosi principas baudžiamajame procese reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Teismo nešališkumo principas, kaip viena svarbių teisingo bylos išnagrinėjimo užtikrinimo garantijų, iš esmės reiškia, kad nagrinėjant bylą teismas su proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Kasatorius nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nušalinimų teismui nereiškė. Skunde nėra sukonkretinta, kuris iš bylą nagrinėjusių teismų ir kodėl buvo šališkas, ar kaip konkrečiai pažeisti kiti skunde nurodomi baudžiamojo proceso principai, o vien kasatorių reiškiamas nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir juo pagrįstomis išvadomis dėl nuteistojo kaltės, nėra teisinis argumentas ir nesudaro pagrindo spręsti, kad padaryti tokie BPK pažeidimai.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų ir veikos kvalifikavimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį
Įrodymų vertinimas, kaip nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir jais pagrindžiamų išvadų baudžiamojoje byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo išimtinė teisė ir pareiga. Nagrinėjimo teisme metu proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir daromų išvadų teismui nėra privalomos. Teismo baigiamajame akte turi būti atlikta įrodymų analizė, išdėstyti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai, o šios BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje įgyvendintos tinkamai. Pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus, išsamiai įvertino jų visetą bei padarė logiškas išvadas, kad į teisiamąjį posėdį iškviestas S. M. iniciatyva ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės R. B. davė melagingus parodymus, kurių melagingumas pasireiškė ne tik neteisingu A. B. nurodytų aplinkybių perpasakojimu, bet akivaizdžiu palankaus sprendimo S. M. siekiu, duodant parodymus, kad duomenys prieš S. M. turto prievartavimo byloje surinkti pažeidžiant nustatytus reikalavimus: neužrašyti parodymai, buvo naudojamas psichologinis smurtas. Teismas konstatavo, kad R. B., duodamas parodymus suvokė, jog gali suklaidinti teismą, priversti suabejoti surinktų duomenų patikimumu, ir sąmoningai tai darė, todėl jo veiksmai atitinka BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų pagrindu padarytos išvados yra pagrįstos, R. B. veikos kvalifikacija teisinga. Kasatorių nesutikimas su nuteistajam R. B. nepalankiomis teismų sprendimuose konstatuotomis aplinkybėmis ir pateiktomis išvadomis nėra pagrindas šiuos sprendimus naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo R. B. ir jo gynėjos kasacinį skundą. .