- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-02
- Bylos Nr.
- I1-1750-554/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02721-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Algis Markevičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- L. I.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 20.2.3Žala
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
- 37.6Kiti su bausmių vykdymo ir suėmimo sąlygomis susiję klausimai
- 55.1.1Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas 2019 m. gruodžio 4 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–3), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 58) nurodė, kad nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) 1 lokalinio sektoriaus 1 būrio 4 miegamajame nežmoniškomis sąlygomis. Gyvenamojoje patalpoje buvo 11 ir daugiau asmenų, todėl nebuvo suteiktas minimalus 3,1 kv. m gyvenamasis plotas. Dėl patalpų perpildymo buvo apėmusi depresija, pareiškėjas daug nervinosi, jautė orumo pažeminimą, dažnai kildavo konfliktinių situacijų, pablogėjo pareiškėjo reputacija. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas sienos buvo padengtos grybeliu, pelėsiu, mediniai langų rėmai buvo išpuvę, per tarpus pūsdavo vėjas. Gyvenamojoje patalpoje buvo parazitų, tarakonų bei graužikų. Patalpoje buvo drėgna, todėl pelijo drabužiai, Dėl to pareiškėjas jautė pažeminimą, nervinosi. Sanitariniame mazge buvo įrengtos tik 5 kabinos, kurios nebuvo pilnai atitvertos nuo likusios sanitarinio mazgo dalies. Kabinos viena nuo kitos atitvertos 1,20 m aukščio sienelėmis, todėl atliekant gamtinius reikalus matydavo kiti nuteistieji. Tualetu naudojosi apie 400 nuteistųjų ir norint nueiti į tualetą tekdavo laukti net po 2 valandas. Prausykloje nebuvo įrengta veidrodžių. Miegoti teko ant metalinių, surūdijusios lovų, lovos buvo sulaužytos, senos. Išduodamas minkštasis inventorius: čiužinys, antklodė, pagalvė buvo be apsauginių užvalkalų, kurie būtų atsparūs vandeniui, todėl minkštasis inventorius buvo nešvarus, blogo kvapo ir su dėmėmis. Durys buvo medinės, supuvusios, tinkamai neužsidarydavo, per jas pūsdavo vėjas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Alytaus PN prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 7–13) nurodė, jog prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į pataisos namų administraciją. Pareiškėjui nebuvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos.
Teigė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. 2016 m. gruodžio 9 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė tikrinimo aktą, kuris apėmė visas Alytaus PN patalpas. Minėto akto išvadoje visuomenės sveikatos centras pažymėjo, kad higienos normos pažeidimų nenustatyta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Alytaus PN vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir šiltuoju metų periodu užtikrina, kad bendrabučio tipo kambariuose oro temperatūra būtų 18°C - 28 °C, šaltuoju metų laiku 18°C - 22 °C, šiltuoju metų laiku santykinė oro drėgmė 35-65 %, šaltuoju 35-60, šiltuoju mėtų laiku oro judėjimo greitis 0,15 m/s - 0,25m/s., šaltuoju - 0,05-0,15, dirbtinė apšvieta 200 lx ir daugiau. Alytaus PN atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normas visuose pataisos namuose. Bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros ventiliuojami atidarius langus. Patalpas valo patys jose laikomi asmenys, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsių yra atmestini. Elektros instaliacija 1 būryje tinkama, langai, sienos ir durys tvarkingi, kadangi pareigūnai atsakingi už konkretų lokalinį sektorių nuolat prižiūri tvarką ir švarą gyvenamosiose patalpose bei sanitariniuose mazguose, esant poreikiui šios patalpos kuo skubiau remontuojamos. 2 bendrabutis nėra avarinės būklės. Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. paskirtos komisijos pripažinimo avariniu akte nurodyta, kad statinys neavarinis, o tik blogos būklės. 2018 m. liepos mėnesį pradėti 2 bendrabučio rekonstrukcijos darbai.
Bendrabutyje Nr. 2 sanitariniai mazgai yra atskirai nuo miegamųjų, tualetai atskirti ne mažesnėmis kaip 1,5 metro aukščio sienelėmis, kiekviena kabina visada turėjo duris, kurias nuteistieji gali užsidaryti. Visų būrių sanitariniuose mazguose įrengtos praustuvės, veidrodis, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). 1, 4 ir 5 būrių sanitariniame mazge prausykla yra 16,95 kv. m, joje yra 12 praustuvių, tualetas yra 12,78 kv. m, jame yra 5 klozetai, 4 pisuarai. Ginčo laikotarpiu gyveno iki 130 nuteistųjų, nes buvo įrengta tiek miegamųjų vietų.
2016 m. sausio 29 Alytaus PN buvo sudarę sutartį su V. Mulersko IĮ, o nuo 2016 m. gruodžio 27 d. Alytaus PN yra sudarę sutartį su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“, įstaigoje pagal poreikį atliekančiomis dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbus. Šių įmonių paslaugomis Alytaus PN naudojasi pastoviai, pagal poreikį, todėl pareiškėjo teiginys dėl buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atmestinas. Nuteistųjų patalynė skalbiama kiekvieną savaitę, nuteistieji turi 2 patalynės komplektus. Čiužiniai, antklodės ir pagalvės nuolat dezinfekuojami.
Šalies argumentai
Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d.
Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, neatitinkančias higienos normų reikalavimų ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2019 m. gruodžio 4 d. (b. l. 4). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2016 m. gruodžio 3 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.).
Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.).
Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2016 m. gruodžio 3 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2016 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. (ABTĮ 56 str.).
Motyvuojamoji dalis
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014).
Byloje pateikti įrodymai (b. l. 14, 15, 69–76) patvirtina, kad nuo 2016 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. vasario 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 1 būrio 1 miegamąjį, kuris yra 45,83 kv. m ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, vertinamuoju laikotarpiu minėtoje patalpoje gyveno 8-12 asmenų, todėl pareiškėjui teko ne mažiau negu 3,81 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. vasario 14 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 1 būrio 4 miegamąjį, kuris yra 33,86 kv. m ploto, jame buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, miegamajame gyveno 7-8 asmenys, todėl pareiškėjui teko ne mažiau kaip 4,23 kv. m gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas atsikirtime į skundą teigia, kad iš vienos gyvenamosios patalpos į kitą nebuvo perkeltas, pataisos įstaigos administracija pakeitė gyvenamųjų patalpų numerius. Nurodė, kad visą laiką buvo laikomas 1 būrio 4 miegamajame, kuriame yra ne 8, o 11 miegamųjų vietų.
Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti, atsakovo pateikti duomenys dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir jose įrengtų miegamųjų vietų, kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, atsakovo atstovas pateikė teismui paaiškinimą, jog vertinamuoju laikotarpiu 1 būrio gyvenamųjų patalpų numeravimas nebuvo keičiamas (b. l. 69). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis, todėl vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų buvo grybelis ir pelėsis, langai buvo išpuvę, todėl buvo drėgna, durys medinės, supuvę, neužsidarydavo, pro langus ir duris pūtė vėjas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Higienos normos 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Byloje esantis 2008 m. vasario 27 d. Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos Pripažinimo avariniu aktas (toliau – ir Aktas) (b. l. 36–37) patvirtina, kad, atlikus 2 bendrabučio apžiūrą, jo būklė pripažinta ne avarine, o bloga. Šiame akte nurodyta, kad bendrabučio patalpų vidaus sienos ir lubos pažeistos grybelio, daugumoje nukritęs tinkas (atplyšę betono lopiniai), nuo drėgmės sienos pajuodusios, apipelijusios. Langų rėmai supuvę, nesandarūs. Durų staktos ir pačios durys nesandarios. Vidaus patalpų sienos, lubos, grindys, langai ir durys fiziškai susidėvėjusios (fizinio susidėvėjimo procentas 58 proc.) ir t.t. Nurodyta, jog reikalinga rekonstruoti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, elektros instaliaciją, pakeisti langus ir duris; būtinas vidaus, sienų ir grindų, laiptinių remontas; pamato, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas. 2016 m. gruodžio 9 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) (b. l. 32–35) taip pat konstatuota, kad kapitalinis remontas būtinas 2 bendrabučio patalpoms. Duomenų apie atliktus (sienų, durų, langų) remonto darbus 1 būryje į bylą nepateikta, todėl nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jo kalinimo 2 bendrabutyje metu šios patalpos sienų, langų ir durų techninė būklė neatitiko Higienos normos HN 134:2015 12 ir 39 punktų reikalavimų.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų.
Higienos normos HN 134:2015, 20 punkte reglamentuojama, kad laisvės atėmimo vietoje, neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (nauja redakcija nuo 2013 m. gegužės 1 d.; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Alytaus PN pateikė teismui 2016 m. sausio 29 d. ir 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartis dėl deratizacijos ir dezinfekcijos paslaugų pirkimo, duomenis apie paslaugų atlikimą pagal sutartį (b. l. 22–31, 39 – 41, 42–45). Minėti įrodymai patvirtina, kad Alytaus PN yra teikiama kenkėjų kontrolės paslauga. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Alytaus PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).
Dėl pareiškėjo pretenzijų, jog minkštas inventorius (čiužiniai ir pagalvės) buvo be apsauginių užvalkalų, todėl buvo nešvarūs, blogo kvapo, pažymėtina, kad remiantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo duomenims (b. l. 32–35), Alytaus PN yra įrengta dezinfekavimo kamera, kurioje dezinfekuojamas minkštas inventorius. Alytaus pataisos namuose taip pat teikiamos skalbimo paslaugos, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami ne rečiau kaip kartą per savaitę, asmeniniam skalbimui įrengtos buitinės skalbimo mašinos. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Alytaus PN vedamas Dezinfekuojamo minkšto inventoriaus apskaitos žurnalas (b. l. 16–21), iš kurio matyti, kad čiužinių, pagalvių ir antklodžių dezinfekcija vykdoma reguliariai. Kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas būtų aprūpintas naudojimui netinkamu minkštu inventoriumi, byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl nešvaraus ir nedezinfekuojamo minkšto inventoriaus atmetami kaip deklaratyvūs.
Pareiškėjas teigia, kad miegoti teko ant metalinių, surūdijusios, senų, sulaužytų lovų. Atsakovas duomenų lovų būklę nepateikė. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog teko miegoti ant blogo būklės lovų. Jei pareiškėjo lova buvo nepatogi, techniškai netvarkinga (sulūžusi, nepatogi ar kt.), pareiškėjas galėjo kreiptis į atsakovą (pareigūnus) dėl lovos pakeitimo, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo lovos grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad sanitariniame mazge buvo įrengtos kabinos, kurios buvo atitvertos tik 1,20 m aukščio sienelėmis, todėl atliekant gamtinius reikalus matydavo kiti nuteistieji.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99). Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi, aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje - t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Į bylą pateikta fotonuotrauka patvirtina, kad privatumui užtikrinti būrių tualetuose unitazai atskirti pertvaromis, taip pat yra įrengtos durys (b. l. 38). Aktualu ir tai, jog pareiškėjas tualetu naudojosi ne gyvenamojoje, o specialiai šiai paskirčiai skirtoje patalpoje, kurioje ir kiti asmenys naudojosi tualetu. Todėl šiuo atveju konstatuotina, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui - t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pareiškėjas nurodo, jog trūko sanitarinių įrenginių, todėl norint nueiti į tualetą tekdavo laukti net po 2 valandas.
Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – Aprūpinimo normos), nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusioje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2017 m. birželio 7 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, tualete – klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.
Atsakovo atstovas nurodė, kad 1, 4 ir 5 būrių (1 lokalinio sektoriaus, 1 aukštas, bendrabutis Nr. 2) sanitariniame mazge prausykloje yra 12 praustuvių, tualete - 5 klozetai, 4 pisuarai. Ginčo laikotarpiu gyveno iki 130 nuteistųjų, nes buvo įrengta tiek miegamųjų vietų. Pataisos namų administracija neturi duomenų, kad 1 lokalinio sektoriaus nuteistieji būtų neturėję galimybės savalaikiai pasinaudoti sanitariniu mazgu (b. l. 10).
Įvertinęs būryje įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių, teismas sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius ne visiškai atitiko Aprūpinimo normose, galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d., nustatytus reikalavimus, todėl yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. sausio 1 d. neužtikrinant pakankamo sanitarinių įrenginių kiekio.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog prausykloje nebuvo įrengta veidrodžių.
Aprūpinimo normose nustatyta, kad prausykloje turi būti įrengti sieniniai veidrodžiai – po 1 vnt. virš kiekvienos praustuvės. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visų būrių sanitariniuose mazguose yra įrengtos praustuvės, veidrodis, tualeto reikmenų spintelės (b. l. 10). Įrodymų šiam teiginiui pagrįsti atsakovo atstovas nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl veidrodžių prausykloje neįrengimo lieka nepaneigti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių netinkamų kalinimo sąlygų poveikį jo sveikatai, psichinei ir emocinei būklei. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 ir 39 punktų reikalavimų, pakankamo sanitarinių įrenginių kiekio neužtikrinimo, veidrodžių prausykloje neįrengimo galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo L. I. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad nuo 2016 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. buvo pažeista L. I. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namuose.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.