- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-13
- Bylos Nr.
- 2A-1659-115/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-04084-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“, „BTA“
- Atsakovas
- UAB „Kearas“
- Trečiasis asmuo
- J. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Auruškevičius, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA“ apdrošinašanas akcijų sabiedriba, veikiančios Lietuvos Respublikoje per „BTA“ ADB filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui UAB „Kearas“ dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo byloje J. P..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje ginčas kilo dėl draudimo įmokos priteisimo iš esmės pasikeitus draudimo rizikai.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo UAB „Kearas“ 905 Lt nesumokėtų draudimo įmokų, 6 % dydžio procesines palūkanas. Paaiškino, kad atsakovas liko skolingas pagal Sausumos transporto priemonių draudimo sutartį už laikotarpį, kai galiojo draudimo apsauga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog draudimo objektui – transporto priemonei, dėl eismo įvykio tapus neberemontuotinu akivaizdu, kad išnyko draudimo rizika dėl autoįvykio - dėl sugadinimų neremontuotinas automobilis negali dalyvauti eisme, be to, sumažėjo ir apdraustojo objekto vertė, kuri turi įtakos ir kitoms, likusioms apdraudžiamoms rizikos. Taigi reikalavimas sumokėti visą draudimo įmoką, sumažėjus draudimo rizikai ir draudžiamojo objekto vertei, prieštarauja teisingumo ir nesąžiningumo principams (CK 1.5 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas „BTA Insurance Company“ SE prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-11-09 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Teigia, kad teismas pažeidė CK 6.1004 str. 1 d. nuostatą nusprendęs, kad net ir galiojant draudimo sutarčiai ir draudiminei apsaugai, ketvirtoji draudimo įmoka – 905 Lt, už laikotarpį nuo 2010-07-08 iki 2010-10-10 neturi būti mokama. Pagal CK 6.998 str. draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma po sutarties sudarymo negali būti ginčijama, taigi aplinkybė, kad draudžiamasis įvykis laikotarpiu nuo 2010-07-08 iki 2010-10-10 neįvyko dar nereiškia, kad draudėjas nebeprivalo mokėti draudimo įmokų. Nepagrįsta teismo išvada, kad esant neremontuotinam automobiliui išnyko draudimo rizika. Draudėjas nesikreipė į ieškovą ir nenurodė, kad jis neketina remontuoti transporto priemonės ir nori draudimo sutartį nutraukti ar sutartį pakeisti. Vertintojo nustatyta atkuriamoji vertė nereiškia, kad draudėjas negali, ar negalėjo suremontuoti transporto priemonės pigiau ar už tą pačią vertintojo nurodytą kainą. Pagal draudimo taisyklių 10.9., 14.1. – 14.2. punktus atsakovas norėdamas sumažinti draudimo rizikų skaičių ar draudimo įmoką turėjo kreiptis į ieškovą. Teismas nusprendė, kad draudimo apsauga galioja visą sutarties laiką, nors draudėjas už ją mokėti neprivalo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Kaeras“ prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atstovavimo išlaidas. Teigia, kad apeliantas neginčijo teismo nustatytos aplinkybės, kad 2010-05-28 draudimo objektas pateko į eismo įvykį, po kurio buvo sugadintas neremontuotinai. Po įvykio automobilio likutinė vertė liko – 19 300 Lt, taigi remiantis CK 6.997 str. 1 d. apelianto įsipareigojimas išmokėti draudimo išmoką sumažėjo nuo 59 800 Lt iki 19 300 Lt. Be to, išnyko ir pagrindinė apelianto prisiimta rizika – autoįvykio rizika, kadangi automobilio po eismo įvykio atsakovas neremontavo ir jo nebuvo galima eksploatuoti. Kaip turėtų elgtis draudėjas, kai yra įvykęs draudžiamasis įvykis, o draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką, tačiau draudėjas nesutinka su tokiu draudiko sprendimu, ieškovo draudimo taisyklėse nėra reglamentuota. Teismas visiškai teisingai sprendė, kad ieškovo reikalavimas mokėti visą draudimo įmoką, sumažėjus draudimo rizikai ir draudžiamo objekto vertei, prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Atsakovui nutraukus arba pakeitus draudimo sutartį po eismo įvykio, ieškovas galėtų visiškai nevykdyti savo pareigos mokėti draudimo išmoką pagal 2010-05-28 eismo įvykį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).
Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2009-10-05 sudarė Sausumos transporto priemonių draudimo polisą TPD Nr. 036745 (b. l. 6), kuriuo ieškovas apdraudė atsakovui priklausančią transporto priemonę nuo avarijos, stichinės nelaimės, trečiųjų asmenų neteisėtos veikos bei vagystės rizikų nuo 2009-10-11 iki 2010-10-10. 2010-05-28 įvykusio eismo įvykio metu atsakovui priklausanti bei ieškovo apdrausta transporto priemonė buvo apgadinta neremontuotinai, vertinimo metu nustatyta likutinė vertė – 19 300 Lt (b. l. 25). Pasirašant draudimo polisą transporto priemonės rinkos vertė buvo nustatyta 76 000 Lt, o eismo įvykio metu – 59 800 Lt. Pagal Sausumos transporto priemonių draudimo polisą TPD Nr. 036745 draudimo įmoka buvo nustatyta 3 626 Lt, mokama dalimi pagal grafiką. Paskutinės 905 Lt dydžio įmokos mokėjimas buvo numatytas laikotarpiu nuo 2010-04-09 iki 2010-07-08. Ginčo transporto priemonei tapus neremontuotina, atsakovas minėtos įmokos ieškovui nesumokėjo, nors ieškovas 2010-09-07 pranešimu pareikalavo tą padaryti (b. l. 5).
Draudimo sutartis įstatyme apibrėžta kaip sutartis, kurios viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis (CK 6.987 str.). Aptariamu atveju draudimo suma buvo nustatyta, atsižvelgiant į apdrausto objekto, t.y. transporto priemonės, rinkos vertę, nustačius, jog nepaisant draudiminio įvykio pobūdžio ir jo sukeltų pasekmių draudikas draudėjui padengs išmokės ne didesnę draudimo sumą nei yra vertas pats objektas (CK 6.997 str. 2 d.). Taip pat pažymėtina, kad draudimo įmokos dydis priklausė tiek nuo draudžiamo objekto vertės, tiek nuo draudimo rizikų.
Pagal CK 6.1010 str. 4 d. jeigu draudimo sutarties galiojimo metu iš esmės pasikeičia draudimo sutartyje nustatytos aplinkybės, dėl kurių sumažėja ar gali sumažėti draudimo rizika, draudėjas dėl draudimo rizikos sumažėjimo turi teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas arba sumažinti draudimo įmoką (premiją). Analogišką normą buvo įtvirtinta ir Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 017, kurios buvo neatsiejama šalių sudarytos draudimo sutarties dalis, 10.9. p. Nekvestionuotina, jog apdraustai transporto priemonei tapus neremontuotina sumažėjo tiek jos vertė, kartu ir draudiminio įvykio metu mokėtina draudimo išmoka, tiek išnyko viena iš draudimo rizikų, t.y. avarijos grėsmė. Taigi po 2010-05-28 įvykusio eismo įvykio akivaizdžiai sumažėjo ieškovo įsipareigojimų apimtis pagal 2009-10-05 sudarytą Sausumos transporto priemonių draudimo polisą TPD Nr. 036745. Nors atsakovas nesikreipė į ieškovą dėl draudimo sutarties sąlygų pakeitimo ar draudimo įmokos sumažinimo, tačiau apylinkės teismas, remdamasis teisingumo ir sąžiningumo principais, pagrįstai nusprendė, jog atsakovo pagal draudimo sutartį sumokėta draudimo įmoka yra proporcinga iki autoįvykio buvusiai draudimo rizikai bei po autoįvykio likusioms galioti draudimo rizikoms (stichinė nelaimė, trečiųjų asmenų neteisėta veika, vagystė) bei apdrausto automobilio vertei po autoįvykio, ir ieškinį atmetė.
Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo apylinkės teismo sprendimo vertinti kaip nors kitaip nei pagrįsto, todėl skundas atmestinas, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.