- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-27
- Bylos Nr.
- Iv-137-624/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01404-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Štabo
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Štabo įgaliotos Teisės skyriaus vyriausiosios specialistės Vilijos Plotnikovienės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) skunde prašo priteisti solidariai iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės (toliau – ir VSAT Specialiųjų užduočių rinktinė) ir Lietuvos valstybės už laikotarpį nuo 2008-05-01 iki 2008-12-31 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – iš viso 1961.75 Lt. Nurodo, kad dirba VSAT Specialiųjų užduočių rinktinėje vyriausiojo specialisto pareigose. Apskaičiuojant atlyginimą, buvo taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatos, ribojančios priedų ir priemokų mokėjimą, dėl to jam laikotarpiu nuo 2008-05-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 1961.75 Lt priemokų ir priedų. Mano, kad atsakovai, apskaičiuodami priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę bei prieštarauja Konstitucijai. 2009-12-11 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame teigiama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti darbą inter alia turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą - Konstitucijos 23 str. įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų, nes asmeniui, kuris atliko pavestą darbą pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas). Ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Konstitucijos 5 str. nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Vyriausybė. Tai reiškia, kad bet kokie Vyriausybės veiksmai yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Vyriausybė Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo neturi (juridinio asmens statuso). Pagal analogiją taikant CK 2.81 str. 1 d., neteisėti Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Atitinkamai Seimo kaltė priimant įstatymą yra kvalifikuotina kaip neatsargumas. CK 6.271 str. 1 d. numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės, t. y. nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atitinkamai nagrinėjamu atveju kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, pajamų. Tai reiškia, kad neatsargūs valstybės veiksmai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolius (negautos pajamos), kurių dydis lygus jo negautoms pajamoms - darbo užmokesčio nepriemokai. Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų valstybės veiksmų jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, mano, kad abu atsakovai turi atsakyti solidariai. Taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 konstatavo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistų teisių net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami spendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT sprendimas adm. byloje Nr. A8-648-06, sprendimai adm. bylose Nr. A12-219/2004, A1-638/2005). DK 298 str. yra numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pagal šį straipsnį, jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau negu trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią metų laikotarpį, kadangi toks draudimas nėra numatytas. Analogiškai minėtą straipsnį taiko ir LVAT, priteisdamas pareiškėjui darbo užmokestį už trejus kalendorinius metus, juos skaičiuojant atgal ne nuo kreipimosi su skundu į teismą dienos, bet nuo pareiškėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos (2009-08-24 nutartis adm. byloje Nr. A756-859/2009, 2009-10-15 nutartis adm. byloje Nr. A822-1030/2009, 2009-11-06 nutartis adm. byloje Nr. A756-850/2009, 2010-01-12 nutartis adm. byloje Al43-57/2010). Pagal pateiktą asmeninę uždarbio kortelę, paskutinį kartą atsakovas jam neišmokėjo viso darbo užmokesčio 2008-12-31. Todėl remiantis DK 298 str., priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuota už paskutinius iki pastarojo laikotarpio (2008-12-31) trejus metus, šiuo atveju apimamas laikotarpis nuo 2008-05-01 iki 2008-12-31 (b. l. 1-3).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime VSAT prie VRM Specialiųjų užduočių rinktinė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Specialiųjų užduočių rinktinė šiuo atveju tik apskaičiuoja ir išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Specialiųjų užduočių rinktinė, kaip valstybės institucija, privalo laikytis valstybėje nustatytos finansinės drausmės ir gali disponuoti tik tuo atlyginimų fondu, kurį jai suteikė valstybė. Specialiųjų užduočių rinktinė neturėjo teisės savo nuožiūra valstybės tarnautojams apskaičiuoti ir mokėti didesnio atlyginimo, nei konkrečiu laikotarpiu numatė atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai. Mano, kad Specialiųjų užduočių rinktinė atsakovu šioje byloje yra pripažinta nepagrįstai. Įvertinusi, jog teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, ir atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2009-03-09 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 bei LVAT 2009-03-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-432/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, kuriose visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo - Lietuvos valstybės - turtinę padėtį pagrindu teismai nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui, prašo sprendimo vykdymą šioje byloje atidėti vieneriems metams (b. l. 11-12).
Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, jo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl veiklos, yra negalima. Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. CK 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. To paties straipsnio 1 d. įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Valstybei, kaip ir asmeniui yra taikomos tos pačios žalos atlyginimo normos kaip teisės subjektui, dalyvaujančiam civiliniuose teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, priežastinio ryšio ir žalą sukėlusių Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų elgesio neteisėtumo faktus. Valstybė gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams. Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 str. 1 d., doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami. Skunde pareiškėjas teigia, kad atsakovai turi atsakyti solidariai pagal CK 6.279 str. 1 d. analogiją. Pažymėjo, jog pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Taip pat pažymėjo, kad atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina. Siekiant nepažeisti konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo teismų praktika iš esmės analogiškose bylose formuojama vieninga linkme, todėl atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę - sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį, tai patvirtina Lietuve Respublikos Vyriausybės 2009-10-21 nutarimas Nr. 1295, jei teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, prašome sprendimo vykdymą atidėti 1 metams (b. l. 13-15).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, dėl to pareiškėjui buvo neišmokėta: už 2008 m. gegužės mėn. – 235.97 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėn. – 934.56 Lt, už 2008 m. spalio mėn. – 519.17 Lt, už 2008 m. lapkričio mėn. – 148.96 Lt ir už 2008 m. gruodžio mėn. – 123.09 Lt, iš viso laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. pareiškėjui nebuvo sumokėta 1961.75 Lt (b. l. 4).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos.
Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.
LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Įstatymus arba jais remiantis išteistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje.
Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. ir šis laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. nustatyto 3 metų apribojimo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Kaip matyti iš byloje pateiktos darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės, pareiškėjui buvo nesumokėta: 2008 m. gegužės mėn. – 235.97 Lt, 2008 m. rugsėjo mėn. – 934.56 Lt, 2008 m. spalio mėn. – 519.17 Lt, 2008 m. lapkričio mėn. – 148.96 Lt ir 2008 m. gruodžio mėn. – 123.09 Lt (b. l. 4), atsakovė VSAT Specialiųjų užduočių rinktinė pareiškėjui (duomenys neskelbtini) dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo iš viso neišmokėjo 1961.75 Lt, ši suma ir yra priteisiama.
Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.
Pažymėtina, kad pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su VSAT prie VRM Specialiųjų užduočių rinktine, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu šiuo atveju yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys – VSAT prie VRM Specialioji užduočių rinktinė. Tokios praktikos nuosekliai laikosi ir LVAT (2010-06-07 nutartis adm. byloje Nr. A662-1735/2010, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011 ir kt.).
Atsakovių prašymas dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo vieneriems metams netenkinamas: priteisiama neišmokėto darbo užmokesčio suma yra nedidelė, įrodymai, kad tokio dydžio reikalavimo atsakovė negali įvykdyti arba tai reikšmingai paveiks atsakovės turtinę padėtį, nepateikti, o motyvuoti tokio pobūdžio prašymo sunkia valstybės ekonomine padėtimi atsakovė, kuri turi jį įvykdyti iš jai skirtų lėšų, neturi pagrindo. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (2011-09-15 nutartis adm. byloje Nr. A-261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis adm. byloje Nr. AS-146-236/2011, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011). Pažymėtina ir tai, kad atsakovė atsiliepime, kurį pateikė teismui 2010-05-28, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, šis terminas jau yra pasibaigęs, o įrodymų apie finansinę padėtį 2012 m. atsakovė nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti.
Priteisti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės 1961.75 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus šešiasdešimt vieną litą 75 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.