- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-17
- Bylos Nr.
- A-756-1538-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12RP-58 bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą iš naujo.
Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamas Migracijos departamento 2008 m. liepos 29 d. sprendimas „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Baltarusijos pil. A. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką“ priimtas remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008 m. liepos 25 d. išvada Nr. (15/6-9)13RP-58RN „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikos nesuteikimo Baltarusijos pil. A. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką“. Teigė, kad Baltarusijos Respublikoje buvo nuteistas už veiką, kurios nepadarė, kadangi tapo politinės – populistinės Lukašenkos kovos prieš korupciją kompanijos auka. Šią aplinkybę, pareiškėjo teigimu, įrodo Lietuvos Respublikos piliečio A. P. notariškai patvirtinti parodymai bei Baltarusijos Helsinkio Komiteto išvada, jog jo baudžiamosios bylos nagrinėjimas atliktas rimtai pažeidžiant Baltarusijos baudžiamojo proceso ir tarptautinius teisingo teismo proceso standartus. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas šių aplinkybių neįvertino ir todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Manė, kad buvo netinkamai pritaikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsniai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nesutiko su pareikštu skundu ir prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad Baltarusijos piliečio A. K. prieglobsčio prašymo motyvai bei apklausos metu nurodyti faktai nėra sietini su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje apibrėžtais pabėgėlio statuso kriterijais. Išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjus A. K. pateiktų faktų ir aplinkybių visumą, buvo padaryta išvada, jog pareiškėjas iš savo kilmės šalies išvyko dėl kitų nei nurodyta 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ priežasčių, t. y. slėpdamasis nuo persekiojimo, vykdomo pagal įstatymą už teisės pažeidimą. Nurodė, kad baudžiamasis persekiojimas nėra persekiojimas dėl 1951 m. Ženevos konvencijoje numatytų priežasčių. Tvirtino, jog pareiškėjas, teigdamas, kad yra Baltarusijos vadovo Lukašenkos kovos su korupcija propagandinės programos auka, bando išvengti baudžiamojo persekiojimo už padarytas nusikalstamas veikas savo kilmės šalyje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Baltarusijos pilietis A. K. 2008 m. balandžio 25 d. pateikė Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos užsieniečių registracijos pareigūnams prašymą suteikti jam pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Pareiškėjas kaip pagrindinę priežastį, dėl kurios neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad Baltarusijoje dirbant muitinės inspektoriumi jo atžvilgiu buvo sufabrikuota baudžiamoji byla ir jis nepagrįstai nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nebuvo nuoseklus pasakodamas savo istoriją. Nors pareiškėjas save laikė Baltarusijos prezidento paskelbtos propagandinės kovos su korupcija auka, teismas nustatė, kad Baltarusijos prezidentas dekretą, kuriuo patvirtino Valstybinę kovos su korupcija programą 2007-2010 metams pasirašė 2007 m. gegužės 7 d. Tuo tarpu A. K. už kyšininkavimą ir tarnybinių įgaliojimų viršijimą buvo teisiamas 2003-2004 metais. Teismo posėdyje pareiškėjas jau nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu priimtas Baltarusijos milicijos pareigūnų iniciatyva siekiant susidorojimo, tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių priežasčių, dėl kurių Baltarusijos milicijos pareigūnai galėtų būti suinteresuoti jį apkalbėti, nenurodė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra baltarusių tautybės, nėra dalyvavęs nei savo kilmės valstybėje, nei už jos ribų jokioje opozicinėje, visuomeninėje ar kitokio pobūdžio veikloje, nukreiptoje prieš Baltarusijos valdžios institucijas. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė būti persekiojamam dėl Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ įtvirtintų priežasčių, t. y. politinių, religinių, socialinių ir tautinių motyvų, nėra sąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas ir kriminalinės bausmės skyrimas negali būti vertinamas kaip persekiojimas 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ prasme. A. K. išvyko iš šalies vengdamas baudžiamojo persekiojimo, kuris nėra susijęs su persekiojimu dėl Ženevos konvencijoje įtvirtintų priežasčių, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo baimė būti persekiojamam dėl politinių, religinių ir tautinių motyvų, nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis.
Teismas, spręsdamas, ar buvo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai pareiškėjui skirti papildomą apsaugą, nustatė, kad pagal Migracijos departamento pateiktą 2008 m. birželio 3 d. pažymą Nr. BLR-15/6-5-12-166 „Apie žmogaus teisių padėtį Baltarusijos Respublikoje“, tarptautinė bendruomenė nenustatė Baltarusijos Respublikoje kankinimų atvejų, tačiau pažymoje nurodoma, kad susirūpinimą kelia neribotas korupcijos išplitimo mastas. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2008 m. birželio 15 d. rezoliucijoje apie Baltarusijoje susiklosčiusią situaciją pažymėjo, jog didžiausią susirūpinimą kelia iki šiol dėl politinių priežasčių vykdomas baudžiamasis persekiojimas bei taikymas Baltarusijos baudžiamojo kodekso 193 straipsnio, numatančio atsakomybę už dalyvavimą neregistruotos organizacijos veikloje. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėją grąžinus į kilmės šalį jam grėstų kankinimai ar nuolatiniai nežmoniški žmogaus teisių pažeidimai, kas galėtų prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui. Jokių objektyvių duomenų, reikalingų papildomai apsaugai suteikti, nenustatyta. Pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalį pagrindo taip pat nėra. Atsisakius pareiškėjui suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikos statusą bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmuo prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje, todėl teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė išsiųsti Baltarusijos pilietį A. K. iš Lietuvos Respublikos.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti bylą bei priimti sprendimą iš naujo.
Pareiškėjas nurodo, kad pagal Piliečių gynybos paramos fondo parengtą „Informaciją apie žmogaus teisių padėtį Baltarusijos Respublikoje“, 2002 m. spalio 2 d. Baltarusijos prezidento įsakymu Nr. 500 buvo patvirtinta kovos su korupcija programa 2002-2006 metams. Baudžiamoji byla ir buvo iškelta šios programos veikimo metu, todėl buvo reali galimybė tapti vykdomos propagandinės antikorupcijos kampanijos auka.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 53 punktu, kuriame nurodo, kad pabėgėlis yra ne bėglys, vengiąs teisingumo. Tačiau teismas neatsižvelgė į kitus minėto vadovo punktus, kuriuose nurodoma, kad baudžiamasis persekiojimas dėl apibrėžime nurodytos priežasties gali prilygti persekiojimui (57 punktas), kad bijantis baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už nusikaltimą asmuo taip pat gali išgyventi „visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas“ ir tokiu atveju asmuo yra laikomas pabėgėliu (58 punktas). Todėl baudžiamasis persekiojimas gali būti laikomas persekiojimu 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ prasme.
Teigia, kad baudžiamosios bylos suklastojimą pareiškėjo atžvilgiu įrodo Migracijos departamento pateikta 2008 m. birželio 3 d. pažyma Nr. BLR-15/6-5-12-166 „Apie žmogaus teisių padėtį Baltarusijos Respublikoje“ bei Baltarusijos Helsinkio Komiteto informacija apie pareiškėjo bylą bei Piliečių gynybos paramos fondo „Informacija apie žmogaus teisų padėtį Baltarusijos Respublikoje“. Šiuose dokumentuose nurodomi teismo nuosprendyje nustatyti prieštaravimai – nuosprendyje nurodoma, kad buvo pažeistos rekomendacijos, t. y. privalomos galios neturintys teisės aktai, be to, nenustatyta kaltė. Byloje esančiu notaro patvirtintu paaiškinimu liudytojas, kurio parodymai buvo vienintelis kaltinimo pagrindas, šiuos parodymus paneigė, tuo panaikindamas pagrindą baudžiamajai bylai. Visa tai įrodo, kad iškeltos baudžiamosios bylos teismo procese buvo pažeidžiami Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 bei 7 straipsnio principai.
Mano, kad yra objektyvių priežasčių suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje - Migracijos departamento pateiktoje 2008 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. BLR-15/6-5-12-166 „Apie žmogaus teisių padėtį Baltarusijos Respublikoje“ esantys duomenys patvirtina apie įkalinimų įstaigose esančių asmenų patiriamus kankinimus, fizinį smurtą, laikymo sąlygų neatitikimą minimaliems higienos reikalavimams ir pan. Todėl remiantis Piliečių gynybos paramos fondo „Informacija apie žmogaus teisų padėtį Baltarusijos Respublikoje“, suimtų asmenų laikymo sąlygos gali būti prilyginamos žmogaus kankinimui ir nežmoniškam elgesiui. Pareiškėjas mano, kad minėti pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai nebuvo ištirti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nesutinka su pareikštais argumentais, prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Migracijos departamento 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12RP-58 nepakeistą.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pats prieštarauja savo teiginiams. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 59 punktu įtvirtinta, kad būtina nustatyti, ar prieglobsčio besiprašančio asmens atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra diskriminacinio pobūdžio dėl Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ išvardintų priežasčių. Pažymi, kad pareiškėjas yra baltarusių tautybės, nepriklausė jokiai partijai, jokioje opozicinėje, visuomeninėje ar kitokio pobūdžio veikloje, nukreiptoje prieš Baltarusijos valdžios institucijas, nedalyvavo. Baltarusijoje jis nėra persekiojamas dėl Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ įtvirtintų priežasčių, t.y. dėl tautybės, religijos, įsitikinimų ar juo labiau dėl savo veiklos. Bausmė A. K. neskirta diskriminuojančiai dėl Ženevos konvencijoje išvardintų priežasčių, o ir pati bausmė (laisvės atėmimas 6 metams, turto konfiskavimas ir draudimas eiti vadovaujančias pareigas 5 metus) neprilygsta persekiojimui pagal visuotinai pripažintus bendrus principus. Tvirtina, kad A. K. savo šalyje nebuvo ir negalėjo būti persekiojamas dėl Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ nurodytų priežasčių, o prieš jį buvo vykdomas įstatymu nustatytas persekiojimas už jo padarytą nusikalstamą veiką. Todėl pareiškėjo baimė atlikti baudžiamąją bausmę negali būti vertinama kaip visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam minėtos konvencijos prasme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas nesutinka su atsakovo Migracijos departamento 2008 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. (15/6-9) 12PR-58, kuriuo atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (papildomos apsaugos ir pabėgėlio statuso) Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymas neatitinka 1951 m. Ženevos konvencijos ,,Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje bei Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų nuostatų.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Pažymėtina, jog analogiškai „pabėgėlio” sąvoka apibrėžta ir 1951 m. Konvencijos „Dėl pabėgėlio statuso” 1 straipsnio A dalies 2 punkte. Taigi asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą, turi atitikti pirmiau minėtuose teisės aktuose įtvirtintą pabėgėlio statuso apibrėžimą visa apimtimi, o ne iš dalies.
Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad prieglobsčio prašytojo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas nutraukiamas, jei prieglobsčio prašytojas raštu pareiškia norą nutraukti prašymo nagrinėjimą. Nagrinėjamoje byloje yra pateiktas pareiškėjo A. K. prašymas bylą nutraukti (b. l. 131). Pažymėtina, kad toks prašymas turi būti siejamas su prieglobsčio prašančio asmens realiu nesuinteresuotumu, kad Lietuvos Respublika suteiktų jam prieglobstį. Bylos duomenimis (b. l. 139–141) A. K. jau kurį laiką yra Lenkijoje, jo atžvilgiu yra pradėta byla dėl ekstradicijos, Lenkijos Respublikos teismas jam taiko prevencines priemones. Be to, pats A. K. bylos nagrinėjimo teisme metu (b. l. 133–135) išreiškė savo norą išvykti į Lenkijos Respubliką ir ten prašyti suteikti prieglobstį. Dėl nurodytų aplinkybių buvimo laikytina, kad A. K. nėra suinteresuotas prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimu, be to, išvykimas iš Lietuvos Respublikos be leidimo į Lenkijos Respubliką yra pagrindas sustabdyti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 84 straipsnio 1 ir 2 dalis. Esant tokioms aplinkybėms galima išvada, kad A. K. nebesiekia gauti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, todėl byla galėtų būti nutraukta, nesant pagrindo nagrinėti asmens prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. A. K. turi galimybę pateikti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lenkijos Respublikoje, ko jis ir siekė, išvykdamas iš Lietuvos Respublikos. Vis dėlto teisėjų kolegija, siekdama įvertinti tikėtiną A. K. teisių pažeidimo galimybę, vertina ir kitas faktines bylos aplinkybes.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje numatytos nuostatos suteikia pagrindą išvadai, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas, grįžęs į kilmės šalį, gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Minėtose teisės normose nustatyta sąlyga – „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas, kaip teisinė kategorija, reiškia, kad ši sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga - „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis byloje Nr. A756-1631/2008). Žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis byloje Nr. A756-1368/2009).
Teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjas nepateikė tokios baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą.
Pareiškėjas prašė suteikti prieglobstį motyvuodamas tuo, kad baudžiamoji byla jam buvo iškelta Baltarusijos Prezidento 2002 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 500 patvirtintos kovos su korupcija programos 2002-2006 metams veikimo metu ir jis galėjo tapti šios programos pagrindu vykdomos propagandinės antikorupcijos kompanijos auka, kaip muitininkų socialinei grupei priklausantis asmuo. Tai, kad jo atžvilgiu baudžiamoji byla buvo suklastota, pareiškėjo manymu, įrodo Respublikinio visuomeninio teisių apsaugos susivienijimo ,,Baltarusijos Helsinkio komitetas“ 2008 m. lapkričio 24 d. išvada Nr. 01-14/102, taip pat ir Migracijos departamento pateikta 2008 m. birželio 3 d. pažyma Nr. BLR-15/6-5-12-166 ,,Apie žmogaus teisių padėtį Baltarusijos Respublikoje“.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. K. (kartu su kitais asmenimis) Baltarusijoje 2004 metais teismo nuosprendžiu nuteistas už kyšininkavimą ir tarnybinių įgaliojimų viršijimą. Aukštesniojo teismo 2005 m. nutartimi pareiškėjo kasacinis skundas buvo atmestas.
Socialine grupe laikoma tokia grupė, kurios nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ir įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti; ta grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga; atsižvelgiant į aplinkybes kilmės šalyje, tam tikrai socialinei grupei gali priklausyti grupė, susidariusi dėl būdingos seksualinės orientacijos (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintos Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 66.1 p.). Muitinės posto inspektoriaus pareigybė apsprendžia asmens veiklos, darbinių funkcijų sritį, tačiau ne prigimtines savybes, istoriją, įsitikinimus ar individualų tapatumą konkrečioje šalyje. Taigi darbas muitinėje negali būti vertinamas priklausymui socialinei grupei Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir 1951 m. Ženevos konvencijos ,,Dėl pabėgėlių statuso“ nuostatų prasme, kaip teigia pareiškėjas.
Byloje nėra duomenų, kad A. K. būtų dalyvavęs kokiuose nors opoziciniuose, visuomeniniuose ar kitokiuose prieš Baltarusijos valstybės institucijas nukreiptuose judėjimuose. A. K. nepriklausė jokiai politinei partijai ar organizacijai (Migracijos departamento byla, b. l. 84). Baltarusijos valdžia nuo 2002 m. bando sumažinti tarp pareigūnų paplitusią korupciją (b. l. 44, 45), dėl šio reiškinio paplitimo Valstybinė kovos su korupcija programa dar kartą patvirtinta ir 2007 m. (Migracijos departamento byla, b. l. 169). Vien tai, kad Baltarusijoje apskritai gali būti pažeidžiamos žmogaus teisės, nėra pagrindas konstatuoti, jog buvo ir bus pažeidžiamos ir atitinkamos A. K. teisės. Tarptautinės organizacijos ir stebėtojai pažymi, kad žmogaus teisių pažeidimai Baltarusijoje susiję daugiausiai su politinio persekiojimo aukomis, tuo tarpu A. K. nelaikytinas tokiu asmeniu (Migracijos departamento byla, b. l. 182). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir Vadovas) (b. l. 126) 56 punkte nurodyta, kad reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Pabėgėlis yra tikra ar potenciali neteisybės auka, o ne bėglys, vengiąs teisingumo. Vadovo 57 punkte nurodyta, kad skirtumas tarp persekiojimo dėl teisės pažeidimo ir persekiojimo, kuriam egzistuojant yra suteikiamas pabėgėlio statusas, gali būti neaiškus. Vienas iš kriterijų, padedančių nustatyti šį skirtumą yra bausmės kilmės valstybėje griežtumas, kuris tam tikrais atvejais prilygintinas persekiojimui, kuris yra pagrindas gauti prieglobstį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui už dviejų kvalifikuotų nusikalstamų veikų padarymą skirta subendrinta 7 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri buvo sumažinta iki 6 metų, pritaikius amnestiją, taip pat taikytas draudimas eiti tam tikras pareigas 5 metus (Migracijos departamento byla, b. l. 98–102; 112–115). Tokia galutinė bausmė yra artima Baltarusijos baudžiamajame kodekse nustatytos sankcijos už atitinkamas veikas vidurkiui, be to, buvo atliktas bausmių subendrinimas. Šios ir kitos aplinkybės neleidžia spręsti, kad pareiškėjui A. K. skirta bausmė yra tiek per griežta, kad galėtų būti prilyginta persekiojimui, kuris būtų pagrindas jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tad pareiškėjas negali būti laikomas asmeniu, kuris bijodamas bausmės už nusikalstamą veiką išgyvena visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu (Vadovo 58 punktas).
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad Lietuvos Respublika ir Baltarusijos Respublika yra pasirašiusios sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (ratifikuota Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. spalio 29 d.). Pagal šią tarptautinę sutartį vienoje iš pasirašiusių valstybių priimti teismo sprendimai yra pripažįstami kitoje valstybėje. Visuomeninis susivienijimas „Baltarusijos Helsinkio komitetas“ nėra teisminė institucija, turinti įstatymo suteiktus įgaliojimus vertinti teismo priimto procesinio sprendimo (nuosprendžio) teisėtumą ir pagrįstumą, kurios pateikiama išvados dalis dėl Baltarusijos teismo sprendimo neatitikties Baltarusijos teisei gali įpareigoti Lietuvos teismą. Lietuvos teismai negali vykdyti Baltarusijos teismų sprendimų kontrolės funkcijos, nes tai prieštarautų tarptautinės teisės principams, valstybės suvereniteto principui, visuotinai pripažintiems teismų nepriklausomumo bei teisingumo principams.
Migracijos departamento pateiktos 2008 m. birželio 3 d. pažymos Nr. BLR-15/6-5-12-166 ,,Apie žmogaus teisių padėtį Baltarusijos Respublikoje“ pagrindu taip pat negalima daryti išvados, kad baudžiamoji byla, kurioje A. K. nuteistas laisvės atėmimu, sufabrikuota, kaip teigia pareiškėjas. Iš pažymos matyti, kad tarptautinėms organizacijoms didžiausią susirūpinimą kelia dėl politinių priežasčių vykdomas baudžiamasis persekiojimas bei ypač blogomis sąlygomis laikomi dėl politinių priežasčių įkalintieji asmenys. Tačiau Baltarusijos valdžios mėginimus kovoti su neribotu mastu išplitusia korupcija žmogaus teisių gynimo organizacijos vertina teigiamai.
Šie ir kiti argumentai, nurodyti Migracijos departamento išvadoje (Migracijos departamento byla, b. l. 179–183) bei atitinkamai išanalizuoti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime, duoda pagrindą išvadai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo pagrįstos baimės būti kankinamam ar kitokio žmogaus teisių pažeidimo, faktus. Pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso, o tiesiog bando pabėgti nuo baudžiamojo persekiojimo pagal Baltarusijos teismo nuosprendį. Įstatyme ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnyje nustatytų sąlygų, būtinų papildomos apsaugos suteikimui, taip pat nėra.
Dėl išdėstytų aplinkybių naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. K. (A. K. ) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.