Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 264 str., ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 2 ( dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d. R. M. paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, subendrinta su jam 2017-03-10 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtąja bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 ( dvejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Į paskirtos bausmės atlikimo laiką įskaitytas pagal 2017-03-10 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendį R. M. atliktas bausmės laikas.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir T. J. bei T. K., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nėra paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad jis padėjo T. K. įsigyti psichotropinių medžiagų, o būtent 2016 m. rugsėjo mėn. 14 d., laikotarpiu nuo 11 val. 42 min. iki 11 val. 56 min., telefonu susisiekė su T. J. dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo, pokalbių su T. J. metu informavo jį apie T. K. ketinimą įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, aptarė T. K. įsigysimą psichotropinių medžiagų rūšį, kiekį ir kainą, psichotropinių medžiagų perdavimo ir už jas atsiskaitymo eigą, nurodė T. K. T. J. kontaktinį telefono numerį tikslu T. K. betarpiškai susitarti su T. J. dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, po ko T. K. tą pačią dieną, apie 11 val. 57 min. telefonu susitarė su T. J. dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo – jų rūšies, kiekio ir kainos, apie 12 val., kelyje ,,Via Baltica", tiksliai nenustatytoje vietoje, perdavė T. J. dalį pinigų už psichotropines medžiagas ir apie 18 val. autobusų stotelėje, esančioje šalia žiedinės sankryžos, apie 1 km. iki (duomenys neskelbtini)., laukė atvykstančio su psichotropinėmis medžiagomis T. J. ir taip T. K. pasikėsino iš T. J. įgyti 4 paketus su 3,303 g. masės milteliais, kurių sudėtyje yra 0,029 g. amfetamino ir 0,464 g. metamfetamino, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – automobilis „F. G.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo T. J. gabeno psichotropines medžiagas, kelio (duomenys neskelbtini) kilometre policijos pareigūnų buvo sustabdytas ir T. K. tai pamatęs pasišalino.

Tuo savo veiksmais R. M. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 264 str. 1 d.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadas nuosprendyje padarė atsižvelgęs ir įvertinęs visas bylos aplinkybes. Apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, įvertino jų visumą bei tarpusavio sąsają ir padarė teisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais pagrįstą sprendimą – pripažino R. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 264 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

Visų pirma, apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog pirmos instancijos teismas, neatsakingai ištyręs nuteistųjų parodymus bei neteisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį R. M. atžvilgiu. Šie skundo argumentai atmetami. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles bei vertino pačius įrodymus. R. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu. Skunde teigiama, jog R. M. nepadarė nusikalstamos veikos už kurią jis yra nuteistas, t. y. jis nepadėjo T. K. įsigyti narkotinių medžiagų. Pažymėtina, jog nusikalstamos veikos, numatytos BK 264 str., subjektyvusis požymis – kaltė – yra tiesioginė tyčia, t. y. asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Atkreiptinas dėmesys, jog šios kategorijos baudžiamosiose bylose apie asmens kaltę paprastai sprendžiama ne vien tik pagal kaltininko parodymus, bet ir pagal bylos faktines aplinkybes: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant. Šios informacijos šaltiniai gali būti tiek kaltininko parodymai, tiek kiti baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka gauti įrodymai (kitų byloje dalyvaujančių asmenų parodymai, elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija, daiktai ir dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, ekspertizės aktas, specialisto išvada ir pan.). Šiuo atveju, nors nuteistasis nuo pat pradžių ginčija savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, tačiau ji įrodyta kitais byloje surinktais bei teismo patikrintais įrodymais. Skunde R. M. tikina, jog jam paskambinęs T. K. tiesiog prašė jo pagalbos, jokios kalbos apie psichotropines ar narkotines medžiagas nebuvo. Šis skundo argumentas atmetamas. Atkreiptinas dėmesys, jog, priešingai nei teigia R. M., T. K. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu nurodė, kad jis skambino R. M. ir šio teiravosi, ar jis nežino kur gauti narkotinių medžiagų. Kokius konkrečiai žodžius jis vartojo neprisimena, tačiau R. M. suprato, kad buvo kalbama būtent apie narkotines medžiagas, kitokių reikalų su juo neturėjo. Analogiškai įvykio aplinkybes nurodė ir T. J., kuris taip pat nuosekliai patvirtino, kad jam paskambinęs R. M. paprašė gauti narkotinių medžiagų – „žolės“, kurios reikėjo kitam asmeniui, kaip vėliau paaiškėjo T. K.. Pokalbio metu R. M. kalbėjo apie „žalias maikutes“, tačiau jis aiškiai suprato, kad kalbama apie marichuaną. Apie jokius kitokius daiktus kalbos nebuvo. Tai, kad T. K. prašymu R. M. skambino T. J. ir šiam perdavė prašymą parūpinti narkotinių medžiagų bei pasakė jo telefono numerį, kad jie galėtų tiesiogiai bendrauti, patvirtino ir T. K. bei T. J. parodymai apie jų tolesnius veiksmus, tai yra susitikimą, pinigų perdavimą už narkotines medžiagas bei sutartą susitikimo vietą pačių narkotinių medžiagų perdavimui. Susitikimo metu T. J. nekilo jokių abejonių dėl R. M. jam perduoto T. K. pageidavimo, tai yra noro įsigyti ne, kaip kad tvirtina R. M., kažkokius drabužius („žalias maikutes“), kuriais nei vienas jų neprekiavo, o būtent narkotinių medžiagų. Tiek T. K., tiek T. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad su R. M. nėra susipykę ir jį apkalbėti neturi jokio pagrindo. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats R. M..

Teismas pabrėžia, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kiek jų pakanka asmens kaltei pagrįsti. Taip pat teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną priimamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui esminės reikšmės neturintį keliamą klausimą.

Skunde keliamas ir nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo klausimas. Teigiama, jog skirdamas R. M. laisvės atėmimo bausmę teismas nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, įvertino ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Padarytas tyčinis, baigtas, apysunkis nusikaltimas. Skirdamas bausmę teismas pagrįstai akcentavo tai, kad R. M. yra teisiamas jau 6 kartą, o naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nėra nuteistojo padėtį ir atsakomybę švelninančių aplinkybių, numatytų BK 59 str. Teismas pagrįstai atsižvelgė į R. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu. Skirdamas bausmę teismas įvertino ir tai, kad apeliantas yra eilę kartų baustas administracine tvarka, informacijos apie kelių iš skirtų baudų sumokėjimą nėra ir tai tik patvirtina, kad R. M. ne tik nėra linkęs taisytis ir laikytis teisės normų reikalavimų, tačiau ir vykdyti jam skirtų nuobaudų (3 t. 52 – 63 b. l.). Jokių kitų skiriamai bausmei reikšmingų bylos aplinkybių, kurių pirmos instancijos teismas nebūtų įvertinęs, byloje nėra. Paskirtąją bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. R. M. apeliacinį skundą atmesti.