- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-02
- Bylos Nr.
- 1A-310-174/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-3-00101-2014-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Dalius Jocys, Eduardas Maškevičius
- Nukentėjusysis
- M. L., V. L.
- Kaltinamasis
- U. A.
- Advokatai
- Rimvydas Paulauskas
Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-310-174/2015
Teisėja Zita Romanovaitė Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00101-2014-9
2015 m. spalio 2 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų M. L. ir V. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo U. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 3 dalį, nesant jos veikoje baudžiamojo nusižengimo požymių.
V. L. ir M. L. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Daiktinį įrodymą – kompaktinę plokštelę – nuspręsta palikti saugoti byloje.
Nuosprendžiu priteista U. A. iš nukentėjusiųjų M. L. ir V. L. 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
U. A. buvo kaltinama tuo, kad sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. tuo, kad ji 2014 m. spalio 4 d., apie 16.30 val., Dzūkų g., Klaipėdoje, tyčia spirdama į V. L. automobilio BMW 524, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dešinįjį sparną, jį įlenkė, tokiais savo veiksmais padarydama 165,09 Eur vertės turtinę žalą bei 300 Eur neturtinę žalą, o M. L. padarydama 868,86 Eur neturtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu U. A. išteisino pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, nesant jos veikoje baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusieji M. L. ir V. L. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują sprendimą – pripažinti U. A. kalta pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, priteisti iš U. A. nukentėjusiajam V. L. 165,09 Eur (570,01 Lt) turtinės ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui, M. L. – 868,86 Eur (3 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimui ir kiekvienam iš jų po 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei visas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliantų teigimu, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl toliau išdėstytų motyvų.
Dėl turto vertės nustatymo
Byloje nustatyta, kad U. A. spyrė į svetimą automobilį ir jį įlenkė. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad svetimam turtui buvo padaryta žala, t. y. U. A. veiksmuose yra BK 187 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Į bylą pateikta remonto sąskaita faktūra pagrindė turto žalos dydį 165,09 Eur vertės atkūrimo metodu ir kitais įrodymais byloje nebuvo paneigta.
Šalies argumentai
Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas sugadinto turto vertę, visiškai nesivadovavo suformuota LAT praktika ir pasirinko nepagrįstą neginčijamais įrodymais vertės nustatymo būdą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad neginčijamų duomenų, kokia V. L. priklausančio automobilio vertė buvo tuo metu, kai jis dėl U. A. veiksmų buvo apgadintas, byloje nėra. Taip pat teismas, motyvuodamas, kad nukentėjusysis realiai nepatyrė automobilio remonto kaštų, nes jo neremontavo, atmetė sugadinto turto vertės nustatymą atkūrimo kaštų metodu. Tokio savo motyvo teismas nepagrindė nei teisės normomis, nei LAT praktika.
Neturėdamas tikslių duomenų, už kokią kainą V. L. įsigijo automobilį (įrodymai yra prieštaringi) bei neturėdamas neginčijamų įrodymų apie automobilio pardavimo kainą, pirmosios instancijos teismas sugadinto turto vertę nustatė pagal automobilio įsigijimo ir pardavimo kainų skirtumą. Toks vertės nustatymo būdas, nukentėjusiųjų įsitikinimu, negali būti taikomas ir laikomas teisingu bei pagrįstu, nes pirkimo–pardavimo sandorių piniginė išraiška gali būti skirtinga, atsižvelgiant į žodinėje sutartyje numatytas sąlygas, turto įvertinimą, papildomus priedus, sutarties sudarymo kaštus, papildomas paslaugas ar veiksmus ir kt. svarbias sąlygas. Tai yra sutartį pasirašiusių šalių derybų ir pasiekto susitarimo rezultatas, bet tai jokiu būdu negali būti laikoma daikto verte. Be to, nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde pažymima, jog V. L. per visą laikotarpį, kol turėjo automobilį, atliko pagerinimus, kurie turėjo įtakos viso automobilio vertei.
U. A. gynėjas advokatas R. Paulauskas taip pat pripažino, jog automobilių pirkimo–pardavimo sutartys neatspindi tikrosios šalių valios, sutarties sąlygų, kartu ir daikto vertės. Todėl teismas, neteisingai nustatęs sugadinto daikto vertę, o ši aplinkybė turi reikšmės veikos kvalifikavimui šioje byloje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė neteisingą nuosprendį ir nepagrįstai išteisino U. A..
Dėl proceso išlaidų priteisimo
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) išteisintojo išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti tiesiogiai nėra įvardytos kaip proceso išlaidos, tačiau BPK 103 straipsnio 6 punkte, 104 straipsnio 2 dalyje teismui leidžiama proceso išlaidomis laikyti ir proceso metu patirtas išlaidas, kurios nėra nurodytos BPK 103 straipsnio 1–5 punktuose. Išteisintojo išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti neabejotinai yra patirtos dėl pradėto baudžiamojo proceso, todėl nėra jokių kliūčių šių išlaidų laikyti proceso išlaidomis. Šias išlaidas pripažinus proceso išlaidomis, jos paprastai turėtų būti apmokamos iš valstybės lėšų, tačiau tuo atveju, kai procesas buvo pradėtas tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį bet kurios rūšies proceso išlaidos gali būti priteisiamos iš pareiškimą pateikusio asmens, todėl ir išteisintojo išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti gali būti priteisiamos iš nukentėjusiojo.
Proceso pradžią privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis) lemia vien tik nukentėjusiojo valia, todėl privataus kaltinimo bylose, sprendžiant proceso išlaidų priteisimo klausimą, išteisintojo patirtos išlaidos paprastai turėtų būti priteisiamos iš pareiškimą pateikusio asmens, jei būtų nustatyta, kad nukentėjusysis inicijavo baudžiamąjį procesą, neturėdamas pagrindo teigti, kad jis nukentėjo nuo nusikalstamos veikos (LAT 2005 m. spalio 27 d. konsultacija Nr. B3-364. Teismų praktika. 2005, 24).
LAT aiškiai suformavo praktiką dėl proceso išlaidų priteisimo: procesų išlaidų priteisimas yra teismo teisė, o ne pareiga, išlaidų priteisimo pagrindas ir išlaidų dydis turi būti argumentuotas aprašomojoje nuosprendžio dalyje.
Pirmosios instancijos teismas sprendimą priteisti U. A. iš nukentėjusiųjų 600 Eur bylinėjimosi išlaidų tik išdėstė nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, tačiau jo visiškai nemotyvavo, taip pažeisdamas procesinės teisės normas bei nesivadovaudamas LAT praktika.
Apeliantai pažymi, kad teismas neabejotinai nustatė, jog U. A. iniciatyva buvo iškviesta policija, kad dėl jos pareiškimo policijai buvo pradėtas tyrimas Nr. 31-At-01993-14, tačiau 2014-10-13 Klaipėdos miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyrius priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, šį savo sprendimą motyvuojant tuo, kad U. A. veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje ar 3 dalyje (turto sunaikinimas ar sugadinimas), požymius, tačiau, vadovaujantis BPK 407 straipsniu, dėl šių veikų ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o nukentėjusysis gali kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teismas neturėjo teisinio pagrindo iš nukentėjusiųjų priteisti išteisintosios naudai proceso išlaidų, procesas buvo pradėtas U. A. iniciatyva. Be to, nukentėjusysis turėjo teisėtą pagrindą kreiptis į teismą su skundu privataus kaltinimo tvarka, nes taip jam rekomendavo kompetentinga teisę taikanti institucija – policijos komisariatas.
Žemesnės instancijos teismas
LAT formuoja praktiką, kad iš nukentėjusiojo gali būti priteistos procesinės išlaidos tik tuo atveju, jei jis neturėjo pagrindo procesui pradėti ir nenukentėjo nuo neteisėtų veikų. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas neginčijamai pripažino, kad U. A. savo veiksmais apgadino nukentėjusiojo automobilį ir padarė jam žalą. Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis formuojama praktika, turėjo aprašomojoje dalyje motyvuotai nustatyti proceso išlaidų dydį, pagrįsti, ar advokato pagalbai išlaidų suma yra ne per didelė. Nukentėjusiųjų nuomone, šioje byloje U. A. išlaidos gynėjui yra per didelės, įvertinus advokato atliktą darbą teisme bei bylos nesudėtingumą.
Be to, apeliantai pažymi, kad tik U. A. viso teisminio nagrinėjimo metu nesutiko taikiai spręsti kilusio konflikto. Todėl, vadovaujantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, LAT suformuota praktika bei teisingumo ir protingumo principais bei atsižvelgiant į tai, kad pati U. A. inicijavo procesą ir padarė žalą nukentėjusiesiems bei kategoriškai nesutiko taikiai spręsti ginčo, tai proceso išlaidos (advokato pagalbai apmokėti) iš nukentėjusiųjų negali būti priteisiamos. Nukentėjusiųjų teigimu, šiuo atveju jie nukenčia antrą kartą, o U. A. neteisėti veiksmai nėra įvertinti nei baudžiamosios, nei administracinės teisės apimtimi.
Dėl neturtinės žalos
Nukentėjusieji apeliaciniame skunde pažymi, kad U. A. savo neteisėtu elgesiu padarė ne tik materialinę, bet ir neturtinę žalą, t. y. asmeniškai ir tiesiogiai paveikė juos. Tyčia gadindama automobilį nukentėjusiojo M. L. ir kitų asmenų akivaizdoje, manydama, kad automobilis yra jo nuosavybė, U. A. siekė jį pažeminti, sumenkinti, pasityčioti bei įbauginti. Tokia U. A. veika, nukentėjusiųjų teigimu, pažeidžia jų prigimtines teises ir laisves.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teigia, kad neturtinė žala M. L. nebuvo padaryta, nes automobilio savininkas yra V. L., todėl žala padaryta tik daikto savininkui. Teismas mano, kad neturtinė žala gali atsirasti tik dėl kilusių pasekmių, patirtos turtinės žalos. Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde pažymima, kad visų pirma moralinę skriaudą dėl U. A. neteisėtos veikos patyrė M. L., kadangi jis buvo įvykio vietoje tuo metu, kai buvo gadinamas automobilis, taigi jis tiesiogiai patyrė neturtinę žalą, o turtinė žala ir jos dydis tik dar labiau pagilina moralinę nuoskaudą. Po įvykio jo santykiai su artimaisiais ir jo paties šeimoje tapo įtempti, atsirado nepasitikėjimas, nepagrįstas kritiškumas, neigiamai paveikė ir santykius su darbdaviu dėl dalyvavimo posėdžiuose kartu su broliu V. L., nes abu dirba vienoje įmonėje. Nukentėjusysis V. L. taip pat patyrė neturtinę žalą. Labai pasikeitė jo santykiai šeimoje tarp artimųjų (su broliu, tėvu), įsivyravo emocinė įtampa, prasidėjo priekaištai, kyla konfliktai, santykiai tapo šaltesni, bendravimas atšiauresnis, santykių pablogėjimas sukėlė dvasinių išgyvenimų.
Dėl civilinio ieškinio
Nukentėjusiųjų nuomone, U. A., neturėdama pagrindo, tyčia sugadino V. L. turtą, kurį tuo metu valdė M. L., todėl ji privalo visiškai atlyginti jiems padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas neištyrė ir tinkamai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos duomenų, nepagrįstai ir neteisėtai nevertino pateiktų byloje įrodymų, dėl to nepagrįstai ir neteisėtai U. A. išteisino pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, nesant nusikaltimo sudėties. Tokiu būdu teismas padarė esminius BK ir BPK pažeidimus.
Pagal naująjį teisinį reguliavimą turtas, kurio vertė neviršija 3 MGL, nelaikytinas nedidelės vertės turtu baudžiamąja teisine prasme, t. y. nesudaro nusikalstamų veikų, numatytų XXVIII skyriuje, dalyko. Atsakomybė kyla pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą (toliau – ATPK). Tačiau apeliantai pažymi, kad veikos padarymo metu policijos pareigūnai netaikė U. A. administracinės teisės normų, nes visiškai pagrįstai nustatė jos veiksmuose nusikalstamos veikos požymius pagal BK 187 straipsnį. Tačiau pasikeitus BK 190 straipsnio 1 dalies nuostatoms U. A. išvengė bet kokios sankcijos, net administracinės nuobaudos už savo neteisėtus tyčinius veiksmus. Tokia įstatymų spraga tik suteikia pažeidėjams tikėjimą, kad už neteisėtus veiksmus galima išvengti bausmės. Nukentėjusiųjų teigimu, šioje byloje buvo šiurkščiai pažeistas ir bausmės neišvengiamumo principas.
Nukentėjusieji M. ir V. L. prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintosios U. A. gynėjas advokatas R. Paulauskas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nukentėjusieji apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti U. A. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, konstatavus, kad jos veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties, teigia, jog teismas neteisingai nustatė sugadinto turto vertę, t. y. padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog V. L. dėl automobilio sparno apgadinimo būtų padaryta žala, viršijanti 3 MGL, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir mano, jog U. A. veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, priteisiant iš pastarosios dėl jos neteisėtų veiksmų jiems padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad nukentėjusiesiems dėl automobilio apgadinimo buvo padaryta 3 MGL viršijanti žala. Tokią išvadą, nesant byloje neginčijamų duomenų, kokia V. L. priklausančio automobilio vertė buvo tuo metu, kai jis dėl U. A. veiksmų buvo apgadintas, teismas padarė atsižvelgdamas į automobilio įsigijimo bei jo pardavimo kainas (pagal V. L. parodymus automobilį jis įsigijo už 1 700 Lt, nors pagal teismui pateiktą 2014-09-23 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį (b. l. 93) automobilį BMW 524, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirko už 100 Lt), analogiškų automobilių priekinio sparno (įvykio metu apgadintos detalės) rinkos kainas (10–35 Eur) bei analogiškų automobilių rinkos kainas (390–550 Eur) (b. l. 33–38), taip pat į tai, kad pagal V. L. parodymus jis realiai nepatyrė automobilio remonto kaštų, nes jį pardavė nesuremontavęs ir 300 Lt (89 Eur) pigiau, jeigu būtų tikima jo parodymais, kad automobilį jis įsigijo už 1 700 Lt, nei už jį buvo sumokėjęs įsigydamas. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis Klaipėdos miesto apylinkės teismas padarė išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, jog V. L. dėl automobilio sparno apgadinimo buvo padaryta 3 MGL viršijanti žala. Tokia teismo išvada, apygardos teismo vertinimu, yra pagrįsta.
Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas be pagrindo atmetė sugadinto turto vertės nustatymą atkūrimo kaštų metodu ir pasirinko nepagrįstą neginčijamais įrodymais vertės nustatymo būdą. Tačiau, kolegijos vertinimu, tokie apeliantų skundo argumentai yra nepagrįsti. Nors nukentėjusieji pateikė teismui 570 Lt (165,09 Eur) sumos automobilio „BMW 524“ remonto sąmatą, tačiau tuometinis automobilio savininkas V. L., apklausiamas teisme, tiksliai įvardyti padarytos žalos dėl automobilio apgadinimo negalėjo, nes, kaip pats nurodė: „Pardaviau mašiną jos nesuremontavęs. 570 Lt išlaidų nepatyriau, tik galvojau, kad tokios būtų išlaidos.“ (b. l. 85), taigi, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, realiai jis automobilio remonto išlaidų nepatyrė. Be to, kaip matyti iš V. L. teisme duotų parodymų, automobilį jis pardavė už 1 400 Lt, t. y. 300 Lt pigiau, nei už jį mokėjo įsigydamas prieš mėnesį laiko (pasak V. L., automobilį jis pirko už 1 700 Lt, nors byloje automobilio prikimo-pardavimo sutartyje nurodyta kita kaina – 100 Lt), nors pagal pateiktą sąmatą automobilio remonto kaina, vertinant automobilio įsigijimo ir pardavimo kainų skirtumą, yra beveik dvigubai didesnė. Be to, vadovaujantis protingumo kriterijais, atsižvelgiant į tai, kad viso analogiško automobilio rinkos kaina yra 390 Eur – 550 Eur (tai patvirtinantys duomenys pateikti teismui (b. l. 36–38), o automobilio priekinio sparno (įvykio metu apgadintos detalės) rinkos kaina yra 10 Eur –35 Eur (V. P. individualios įmonės duomenimis automobilio „BMW 524“, išleidimo metai 1990 m., dešinės pusės priekinio sparnas šiuo metu kainuoja 10 Eur (b. l. 33); UAB „Autoaibė“ duomenimis automobilio „BMW E34“ sparno be skylės posūkiui kaina 35 Eur (b. l. 34), konstatuoti, kad vienos apgadintos automobilio detalės, šiuo atveju – dešinės pusės sparno, kuris, kaip matyti iš byloje pateiktos fotolentelės (b. l. 5), buvo labai nežymiai įlenktas, vertė faktiškai atitiktų beveik pusę analogiško automobilio vertės, yra nelogiška. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė teismui pateikta automobilio remonto sąmata, kadangi atsižvelgiant į pateiktus duomenis dėl analogiškų automobilių ir jų dalių rinkos kainų, ji yra nereali, juolab, kad ir pats tuometinis automobilio savininkas V. L. jos nepagrindė, t y. negalėjo konkrečiai įvardyti padarytos žalos dydžio, nes, kaip pats nurodė, automobilį pardavė jo neremontavęs. Tuo tarpu netikėti įmonių pateiktais analogiškų automobilių detalių įkainiais nėra jokio pagrindo, nes nurodytos kainos, atsižvelgiant į automobilio pagaminimo metus, įvertinus automobilio nusidėvėjimą ir kt., yra realios. Kita vertus, kaip matyti pateiktos automobilio remonto sąmatos, joje, be kita ko, nurodomi ir automobilio buferio, įskaitant apsaugines juostas, šoninio posūkio žibinto ir kt. automobilio remonto darbai (b. l. 11), nors kaltinimai U. A. pateikti tik dėl automobilio sparno įlenkimo. Atsižvelgiant į šiuos duomenis pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad V. L. dėl automobilio sparno apgadinimo būtų padaryta 3 MGL viršijanti žala. Įvertinus aptartų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl sugadinto turto vertės yra teisinga. Priešingai apeliantų tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismas nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nukentėjusiesiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, nelaikytina netinkamu Baudžiamojo įstatymo taikymu.
Nustatęs, kad sugadinto svetimo turto vertė nesiekia 3 MGL dydžio sumos, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į naująjį teisinį reguliavimą (nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusi BK 190 straipsnio 1 dalies redakcija), pagal kurį turtas, kurio vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL, nelaikytinas nedidelės vertės turtu baudžiamąja teisine prasme, pagrįstai šią nuostatą, kaip švelninančią U. A. padėtį, taikė nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ir šiuo atveju priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą išteisinti U. A. jai nepadarius veikos, kuri pagal galiojančią nuo 2015 m. sausio 1 d. BK redakciją būtų laikoma nusikalstama, t. y. turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Klaipėdos miesto apylinkės teismui priėmus sprendimą išteisinti U. A., jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, buvo priimtas sprendimas V. ir M. L. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, kaip tai numatyta BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo U. A. priimtas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde keliami turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimai nenagrinėti, nes šiuo atveju tai yra civilinės teisės normų reguliuojami klausimai.
Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas. Teigiama, kad U. A. šioje byloje turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti buvo nepagrįstai ir nemotyvuotai priteistos iš nukentėjusiųjų, nes ji pati inicijavo procesą, be to, nepaisant to, kad dėl jos neteisėtų veiksmų buvo sugadintas svetimas turtas, ji kategoriškai nesutiko taikiai spręsti ginčo.
BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Taigi įstatymas leidžia tam tikrą atsakomybę už proceso eigą ir/ar rezultatus pritaikyti nukentėjusiajam, iš jo gali būti priteisiamos visos ar dalis proceso išlaidų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą išteisinti U. A., jai nepadarius veikos, kuri pagal nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojančią BK 190 straipsnio, reglamentuojančio turto vertės išaiškinimą, 1 dalies redakciją nelaikoma nusikalstama, tačiau byloje esant nustatytai neginčijamai aplinkybei, kad U. A. sugadino svetimą turtą (spyrė į V. L. automobilio dešinį sparną ir jį įlenkė, tai baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pripažino pati išteisintoji), teismo sprendimas priteisti iš nukentėjusiųjų U. A. jos turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nėra teisingas. Todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas), panaikinant nuosprendžio dalį, kuria priteista U. A. iš nukentėjusiųjų M. ir V. L. 600 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tuo pačiu pagrindu netenkintinas ir išteisintosios U. A. gynėjo prašymas priteisti iš nukentėjusiųjų M. ir V. L. U. A. jos patirtas teisinės pagalbos išlaidas apeliaciniame procese.
Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde prašoma priteisti iš U. A. visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Baudžiamojoje byloje yra pateikti pinigų priėmimo kvitai Nr. 724723 ir Nr. 724726, iš kurių matyti, jog nukentėjusysis M. L. už teisines paslaugas sumokėjo 1 000 Lt (b. l. 78), nukentėjusysis V. L. – 200 Eur (b. l. 79). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K-174/2014, 2K-322/2014). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėmė sprendimą tenkinti nukentėjusiųjų apeliacinį skundą labai maža apimtimi (dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo) ir ne apeliantų skunde išdėstytų argumentų pagrindu, todėl nukentėjusiųjų patirtų teisinės pagalbos išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
nukentėjusiųjų M. L. ir V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nukentėjusiųjų M. L. ir V. L. priteista U. A. 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.