- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-03
- Bylos Nr.
- 1A-102-72-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Sušinskienė, Tomas Zdanavičius, Ričardas Gilys
- Nuteistasis
- N. A.
- Advokatai
- Sergėjus Korznikovas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Nijolės Sušinskienės ir Ričardo Gilio,
sekretoriaujant posėdžių sekretorei Rimai Pačešiūnienei, dalyvaujant prokurorei Lidijai Burbienei, gynėjui advokatui Sergejui Korznikovui, nuteistajam N. A., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. A. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008-12-02 nuosprendžio, kuriuo N. A. pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str. 5 d. ir nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trims metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Priteista iš N. A. R. B. trys tūkstančiai trys šimtai septyni litai turtinei žalai atlyginti ir penkiasdešimt tūkstančių litų neturtinei žalai atlyginti bei valstybei du šimtai keturiasdešimt litų už nukentėjusiajai suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir penkiolika litų proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. A. nuteistas už tai, kad 2007 metų sausio 18 d., apie 7.50 val. kelio Daugpilis – Rokiškis – Panevėžys 8 km 950 m , Obelių mstl., Rokiškio r., vairuodamas automobilį Opel Ascona valst./n (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53, 164 p., 172 p., 180.3 p. reikalavimus, nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, bei sukeldamas pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, nevažiavo kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, apvažiuodamas dešinės pusės kelkraštyje stovintį automobilį, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su tuo metu jam priešais savo eismo juosta važiavusiu dviratininku P. B., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo dviratininkas P. B..
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis N. A. skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008-12-02 nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadarė nusikaltimo, už kurį buvo nuteistas. Jeigu, teismo manymu, jis padarė nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas, prašo įvertinti visas aplinkybes bei skundo argumentus, lengvinti jo teisinę padėtį - mažinti paskirtos bausmės dydį bei priteistos neturtinės žalos dydį, remiantis teisingumo ir protingumo principais. Apeliantas skunde nurodė, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į visas nustatytas aplinkybes, netinkamai vertino duomenis vienus pripažindamas įrodymais, o kitų nevertindamas bei nepasisakydamas nuosprendyje. Teismas nepasisakė dėl konkrečių jo veiksmų, kuriais būtų pažeisti kelių eismo taisyklių (toliau-KET) inkriminuojamų punktų reikalavimai. Nevertino priežastinio ryšio tarp kito vairuotojo veiksmų ir eismo įvykio, specialisto išvadų, kai kada skyrėsi išvados iš tos pačios duomenų faktūros. Teismas pažeidė materialines teisės normas, nesivadovavo KET reikalavimais, dėl to nuosprendis nepagrįstas ir naikintinas. Lietuvos ekspertizės centro ekspertas I. G. 2007-10-18 specialisto išvadoje nurodė, kad dviratininko veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą, o 2008-07-29 tas pats ekspertas iš tos pačios medžiagos daro visai kitą išvadą, remdamasis KET priede Nr. 2 numatytais reikalavimais, kurie visai neatitinka objektyviai pateiktų duomenų ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Teismo posėdyje specialistas I. G. dėl dviejų skirtingų išvadų pateikimo nieko paaiškinti negalėjo, o paprašytas įvertinti situaciją, kad liudytojos A. Č. automobilis dviem ratais stovėjo važiuojamoje kelio dalyje ir kokius KET reikalavimus jis pažeidė, eksperto manymu, minėtoje situacijoje nebuvo būtinumo apvažiuoti stovintį ant važiuojamosios kelio dalies automobilį, kirsti ašinę liniją ir įvažiuoti į priešpriešinę liniją. Ekspertas savo paaiškinimų neargumentavo KET reikalavimų prasme, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi I. G. paaiškinimais. Teismas nepagrįstai vadovavosi R. B. parodymais, kad jos vyro dviratis buvo su apšvietimu. Objektyviai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme tas faktas nenustatytas. Dviratininkas visai nesiėmė jokių veiksmų save identifikuoti kelyje, nesudarė jokių galimybių kitiems eismo dalyviams jį matyti ir iš anksto numatyti galimų vairavimo veiksmų išvengiant susidūrimo, todėl ir jis pažeidė kelių eismo taisykles. Jei dviratininkas būtų laikęsis kelių eismo taisyklių reikalavimų, tai ir jis būtų jį matęs ir elgęsis kaip numatyta taisyklėse. Teisminio nagrinėjimo metu buvo nuginčyti ikiteisminio tyrimo duomenys, kad A. Č. automobilis nestovėjo ant važiuojamosios kelio dalies. Norėdamas tęsti kelionę privalėjo A. Č. automobilį apvažiuoti. Savo veiksmais KET nepažeidė, važiavo leistinu greičiu, įvertino visą situaciją. Dėl dviratininko nesilaikymo KET reikalavimų objektyviai neturėjo galimybių elgtis kitaip ir išvengti susidūrimo su iš anksto numatoma kliūtimi. Buvo apkaltintas tuo, kad pradėjo lenkimą neįsitikinęs, jog tai galima bus padaryti saugiai. Tačiau teismas nepasisakė dėl to, kad dviratininkas, pažeisdamas KET reikalavimus, nesudarė jokių galimybių įsitikinti, kad jam kas nors sukliudys įvykdyti manevrą. Nuosprendyje turėjo būti nurodyti, kokie konkrečiai jo veiksmai neatitiko KET reikalavimų ir kokiais duomenimis tai įrodoma. Teismas, pripažindamas jį kaltu, neįvertino to, kad dviratininkas taip pat pažeidė KET reikalavimus, kas sąlygojo eismo įvykio kilimą. Neatsižvelgė, kad dėl eismo įvykio labai pergyveno, buvo nuvykęs pas nukentėjusiojo šeimą, parėmė pinigais. Priteistas ieškinys visiškai nepagrįstas, neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Buvo apsidraudęs privalomuoju draudimu, tačiau visiškai niekas nesiaiškino su draudimo bendrove dėl žalos atlyginimo.
Nuteistasis teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo N. A. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 281 str. 5 d. ir paskyrė jam bausmę. Nuteistasis N. A. apeliaciniame skunde iš esmės ginčija kaltę bei įrodymų vertinimą, jam paskirtą bausmę bei priteistos neturtinės žalos dydį, su kuo teisėjų kolegija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjo vidinis įsitikinimas susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Vidinis įsitikinimas turi formuotis neignoruojant procesinių taisyklių bei materialiųjų teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Duomenys, gauti iš skirtingų šaltinių, lyginami tarpusavyje. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino duomenis vienus pripažindamas įrodymais, o kitų nevertindamas bei apie juos nepasisakydamas nuosprendyje. Su tokiu apelianto teiginiu teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad visi gauti duomenys pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėti ir įvertinti bendrajame bylos duomenų kontekste. Apie visus surinktus bei įvertintus įrodymus teismas pasisakė nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuoja, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl N. A. kaltės. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
BK 281 str. 5 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksplotavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. BK 281 str. yra blanketinė norma ir joje numatytos nusikalstamos veikos turinys atskleidžiamas analizuojant kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles. Nagrinėjamu atveju tai yra Kelių eismo taisyklės (toliau KET). Taikant BK 281 str. 5 d. būtina nustatyti kaltininko padarytą KET pažeidimą, padarinius ir priežastinį ryšį tarp veikos (KET pažeidimo) ir padarinių (nukentėjusiojo mirties).
N. A. dėl jam inkriminuoto eismo įvykio kaltu neprisipažino ir nurodė, kad nepažeidė jokių KET reikalavimų, kurie būtų sąlygoję eismo įvykio kilimą, o dėl to, jog įvyko eismo įvykis, kurio metu jo vairuojamas automobilis partrenkė ir mirtinai sužalojo dviračiu važiavusį P. B., kaltas pats nukentėjusysis, kuris pažeidė KET punktų reikalavimus ir važiavo be jokių šviesą atspindinčių ženklų bei nesudarė sąlygų kelyje būti matomu. Tokie nuteistojo aiškinimai laikomi bandymu išvengti atsakomybės arba ją sumažinti. Tačiau iš teismui pateiktų surinktų bei ištirtų įrodymų – nukentėjusiosios R. B., liudytojų L. Š., V. K., V. P., A. Č., S. J. parodymų, eksperto I. G. parodymų, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir autoavarijos vietos plano, specialisto išvadų, parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolo ir kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, matyti, kad N. A. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d. Remiantis visais šiais aukščiau paminėtais įrodymais buvo įrodyta nuteistojo N. A. kaltė. Teisėjų kolegijai nuteistojo N. A. kaltė abejonių nekelia.
Nuteistasis N. A. skunde nurodė, kad teismas nepasisakė dėl konkrečių jo veiksmų, kuriais jis būtų pažeidęs kelių eismo taisyklių inkriminuojamų punktų reikalavimus. Su tokiu nuteistojo skundo teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir padarė teisingą išvadą, kad N. A. padaryti KET 53, 164, 172, 180.3 punktuose- nurodyti pažeidimai nulėmė 2007 m. sausio 18 d. eismo įvykį. Visi KET punktų pažeidimai, kurie N. A. buvo padaryti ir kurių padarymas sąlygojo eismo įvykio kilimą, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyti. Pirmosios instancijos teismo visų surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu buvo įrodyta, kad nuteistasis N. A., būdamas eismo dalyviu, privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams (KET 53 punktas), vairuoti transporto priemonę pasirinktu saugiu greičiu, atsižvelgdamas į kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 172 punktas), važiuoti kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto (KET 164 punktas), lenkti automobilį įsitikinęs, kad lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms ( KET 180.3. punktas) ir neatsižvelgęs į kelio ir meteorologines sąlygas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nevažiavo kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto bei apvažiuodamas dešinės pusės kelkraštyje stovintį automobilį, be jokios būtinybės išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą daugiau negu tris metrus būdamas neįsitikinęs, kad lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudomos priešpriešais atvažiuojančios transporto priemonės, ir susidūrė su priešpriešiais savo eismo juosta netoli kelkraščio važiavusiu dviratininku P. B., kuris dėl eismo įvykio metu patirtų kūno sužalojimų įvykio vietoje mirė. Visos šios aplinkybės pagrindžia tai, kad N. A. pažeidė KET aukščiau nurodytus punktus, dėl kurių pažeidimų ir įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo mirtinai sužalotas P. B..
Būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra priežastinis ryšis tarp kelių eismo dalyvio (dalyvių) eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Byloje nustatyta, kad avarija įvyko kelio Daugpilis – Rokiškis – Panevėžys 8 km 950 m. Šioje vietoje kelio važiuojamosios dalies plotis 7 m, važiuojamoji dalis paženklinta linijomis, skiriančiomis eismo juostas. Dešinėje kelio pusėje kelkraštis, kurio plotis – 3 m, kairėje pusėje šaligatvis, kurio plotis – 1,90 m. Iš specialisto išvadų matyti, kad eismo įvykis įvyko kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje, prieš N. A. priklausančio automobilio „Opel Ascona“ priekinio bamperio detalės radimosi vietą, kuri 2007 m. sausio 18 d. autoavarijos vietos plane yra pažymėta skaičiumi „7“. Iš kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo bei autoavarijos vietos plano matyti, kad bamperio dalis rasta kairėje važiuojamos dalies pusėje, atstumu 0,70 m iki kairės pusės važiuojamosios dalies krašto. Remiantis šiais duomenimis teismui nekyla abejonių, kad eismo įvykis įvyko kairėje eismo juostoje ir arčiau kairės pusės važiuojamosios dalies krašto. Tai kad nukentėjusysis P. B. važiavo savo eismo juostoje arčiau kairiojo krašto patvirtino liudytoja V. P., kuri teisme parodė, kad kai sustojo praleisti nuo Subatės pusės atvažiuojančio automobilio, dar prieš tai matė kairia kelio puse ne toliau kaip 50 – 70 cm nuo kairiojo krašto važiuojantį dviratininką. Dviratininką matė gerai, nes jis buvo apšviestas gatvės žibinto. Tokius liudytojos V. P. parodymus patvirtino ir liudytojas S. J., kuris teisme parodė, kad jo pažįstamas P. B. dviračiu važiuodavo tvarkingai, arčiau pakraščio. Remiantis šiais duomenimis, nuteistojo N. A. parodymai, kad nukentėjusysis P. B. dviračiu važiavo maždaug kelio viduriu, laikomi nepagrįstais. Priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis P. B. būtų turėjęs važiuoti kelio viduriu, nenustatyta. Taip pat nėra daugiau duomenų, kad nukentėjusysis P. B. važiavo kelio viduriu, išskyrus tik nuteistojo N. A. parodymai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad nuteistasis N. A. išvažiavo į kitą važiuojamosios dalies pusę, kas jam visai nebuvo būtina. Nors nuteistasis ir teigia, kad jam kliūtį sudarė A. Č. automobilis, kurio pusė stovėjo ant važiuojamosios kelio dalies, todėl jis buvo priverstas jį apvažiuojant išvažiuoti į kitą važiuojamąją kelio juostą. Tačiau tai paneigia byloje esantys įrodymai. Liudytoja A. Č. teisme parodė, kad prieš įvykstant eismo įvykiui, ji savo automobiliu Ford Siera stovėjo kelkraštyje, esančiame dešinėje kelio pusėje. Gal vienas automobilio ratas ir galėjo siekti asfaltą, bet pats automobilis stovėjo kelkraštyje, su įjungtais trumpąją šviesą skleidžiančiais žibintais. Tokius savo parodymus liudytoja patvirtino ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu. Liudytoja V. P. patvirtino A. Č. parodymus ir paaiškino, kad būdama kitoje kelio pusėje, matė, kaip A. Č. atvažiavo nuo Subatės pusės ir sustojo kelkraštyje ir laukė, kol ji pereis kelią ir įsės į jos automobilį. Tokius savo parodymus V. P. patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu. Liudytojas V. K. apklausos metu parodė, kad į eismo įvykį atvyko kartu su operatyvine grupe. Matė dešinėje kelio pusėje esančiame kelkraštyje stovintį automobilį. Liudytoja L. Š. parodė, kad į eismo įvykio vietą atvyko kartu su operatyvine grupe. Matė kelio dešinėje pusėje, kelkraštyje stovintį automobilį. Ar automobilio ratai buvo ant važiuojamosios kelio dalies tiksliai pasakyti negali, tačiau automobilis kelio važiuojamosios dalies neužėmė. Netikėti minėtų liudytojų parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Be to, jų parodymus patvirtino ir liudytojo S. J. parodymai, kur jis nurodė, kad į įvykio vietą atvyko jau įvykus eismo įvykiui. Raudonos spalvos automobilis, kaip nustatyta, priklausantis A. Č., stovėjo kelkraštyje, tik vienas galinis ratas buvo ant asfalto. Ekspertas I. G. teisme parodė, kad kiekviena važiuojamoji kelio juosta yra po 3,5 m., automobilio plotis – 1,80 m, lieka 1,70 m, saugus intervalas yra 1metras, todėl tinkamai aplenkti A. Č. kelkraštyje stovėjusį automobilį N. A. būtų pakakę jo važiuojamosios kelio dalies. Be to, pats nuteistasis teisme parodė, kad matė kelkraštyje stovintį automobilį Ford Siera ir, likus iki jo 20 m, pradėjo persirikiuoti į kitą eismo juostą. Tačiau nuteistasis nenurodė, dėl kokių būtent priežasčių apvažiuojant kelkraštyje stovintį A. Č. automobilį, reikėjo išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, kai jo važiuojamosios eismo juostos plotis buvo 3,5 m. Nuteistasis nenurodė daugiau kelyje buvusių kliūčių, dėl kurių jis buvo priverstas išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą. Bylos duomenimis nustatyta, kad daugiau jokio automobilio N. A. važiuojamoje kelio dalyje, kas jam galėjo sudaryti kliūtį, dėl ko jis buvo priverstas išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, nebuvo. Specialisto išvadoje Nr. 11-189 (08) nurodyta, kad N. A. veiksmai, kad jis, apvažiuodamas dešinės pusės kelkraštyje stovintį automobilį, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, buvusioje kelio eismo situacijoje techniniu požiūriu buvo nepriimtini. Teisėjų kolegija pažymi, kad eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu tokioje pat situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Specialisto išvadoje nurodyta, kad N. A., važiuodamas kelio važiuojamosios dalies dešine puse kuo arčiau važiuojamosios dalies dešiniojo krašto ir neišvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, turėjo techninę galimybę išvengti buvusio pobūdžio susidūrimo su dviratininku P. B.. Tačiau tai, kad nuteistasis N. A. išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, dėl to susidūrė su tuo metu jam priešpriešais savo eismo juosta važiavusiu dviratininku P. B., techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą padarė pagrįstą išvadą, kad šio eismo įvykio priežastis buvo N. A. padaryti KET pažeidimai, su kuo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka.
Nuteistasis skundžia, kad teismas nevertino priežastinio ryšio tarp kito vairuotojo (turima omenyje A. Č. stovėjusio automobilio Ford Siera) veiksmų ir eismo įvykio. Byloje esančiais objektyviais įrodymai – liudytojų L. Š., V. K., V. P., A. Č., S. J. parodymais, eksperto I. G. parodymais, specialisto išvadomis, parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolais nustatyta, kad A. Č. automobilis stovėjo kelkraštyje ir nesudarė nuteistojo N. A. vairuojamam automobiliui jokios kliūties. Daugiau kliūčių, dėl kurių N. A. būtų priverstas išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, nenustatyta. Todėl A. Č. kelkraštyje stovėjęs automobilis Ford Siera priežastinio ryšio su eismo įvykiu neturėjo. Byloje pilnai įrodyta, kad priežastinį ryšį su kilusiu eismo įvykiu sąlygojo nuteistojo N. A. KET pažeidimai.
Apeliantas skunde nurodė, kad teismas neįvertino dviratininko KET pažeidimų, kurie ir sąlygojo eismo įvykio kilimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis P. B. dviračiu važiavo savo eismo juostoje, netoli kairiojo važiuojamosios dalies krašto. Specialisto išvadoje nurodyta, kad tai, jog P. B., kuris tamsiu paros metu, neapšviestame kelio ruože važiavo dviračiu, kurio priekyje nebuvo degančio baltos šviesos žibinto, techniniu požiūriu nesąlygojo šio eismo įvykio kilimo, nes nesudarė jokios kliūties tuo metu šiuo keliu važiuojančiam ir priešinga kryptimi link jo artėjančiam automobiliui Opel Ascona, kurį vairavo N. A.. Visai nepagrįsti nuteistojo N. A. parodymai, kad jam kliūtį sudarė A. Č. automobilis ir jis, norėdamas tęsti kelionę, privalėjo minėtą automobilį apvažiuoti, todėl išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kurioje ir susidūrė su dviračiu važiavusiu P. B.. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad N. A. vairuojamam automobiliui kliūties kelkraštyje stovėjęs A. Č. automobilis nesudarė ir jam visai nebuvo būtina apvažiuojant minėtą automobilį išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą. Visi surinkti įrodymai patvirtina tik nuteistojo N. A. veiksmuose esančius KET punktų pažeidimus, dėl kurių ir kilo eismo įvykis. Nuteistasis N. A. lenkdamas kelkraštyje stovėjusį A. Č. priklausantį automobilį Ford Siera bei išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą privalėjo būti įsitikinęs, kad lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudomos priešpriešiais atvažiuojančios transporto priemonėms. Tačiau nuteistasis N. A. apvažiuodamas A. Č. automobilį, ko visai jam nebuvo būtina daryti, buvo neatidus ir neįvertino visų galimų atsargumo priemonių. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis važiavo įsijungęs artimąsias šviesas, kurios apšvietė 20m kelio. Matė stovėjusį automobilį Ford Siera su įjungtais gabaritais, kurį apvažiavo ir jau buvo pasukęs vairą į dešinę pusę, tačiau kairiu kampu susidūrė su priešpriešiais kelio viduriu važiavusiu dviratininku, kurio visai nematė. Stabdė, tačiau kelias nebuvo laisvas, stovėjo automobilis Ford Siera. Tokie nuteistojo parodymai laikomi nepagrįstais ir prieštaraujančiais surinktiems įrodymams. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad eismo įvykis įvyko netoli kairiojo važiuojamosios dalies krašto, todėl įrodyta, kad N. A., apvažiuodamas A. Č. automobilį, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir per daug išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą nebūdamas įsitikinęs, kad ji yra laisva. Byloje esantys duomenys tik patvirtina, kad N. A., nors ir važiavo leistinu 45 – 50 km/h greičiu, tačiau išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą nebuvo įsitikinęs, kad kelio juostos atkarpa yra laisva, todėl ir susidūrė su tuo metu priešpriešais savo kelio juosta dviračiu važiavusiu P. B., kuris įvykus eismo įvykiui užkrito ant automobilio variklio dangčio, po to trenkėsi į priekinį stiklą ir stogą, ir nukrito ant kelio dangos į dešinę nuo automobilio. Specialisto išvadoje nustatyta eismo įvykio eiga paaiškina, dėl ko P. B. lavonas buvo rastas kelio važiuojamosios dalies viduryje ir paneigia nuteistojo aiškinimus, kad P. B. važiavo dviračiu kelio viduryje. Taip pat nepagrįsti ir nuteistojo aiškinimai, kad įvykus eismo įvykiui, jis automobilį stabdė. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad stabdymo žymių nėra, o N. A. automobilis po eismo įvykio užfiksuotas stovintis 33,30 m nuo P. B. lavono. Taigi, byloje duomenų, kad P. B. pažeidė tokius KET punktų reikalavimus, kurie galėjo sąlygoti eismo įvykį, nėra. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad eismo įvykį sąlygojo N. A. KET punktų reikalavimų nesilaikymas, su kuo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad P. B. nenešiojo ant drabužių šviesą atspindinčių atšvaitų, kas apsunkino jo pastebėjimą ir turėjo įtakos eismo įvykio kilimui, švelnino nuteistojo padėtį atidėdamas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi R. B. parodymais, kad jos vyro dviratis buvo su apšvietimu, nes objektyviai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme tas faktas nebuvo nustatytas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad P. B. dviratis buvo be šviesą skleidžiančių ženklų, taip pat nukentėjusysis važiavo be šviesą atspindinčių atšvaitų, tačiau pirmosios instancijos teismas tą įvertino ir atsižvelgė skirdamas nuteistajam bausmę. Specialisto išvada patvirtina, kad P. B. tamsiu paros metu, neapšviestame kelio ruože važiuodamas dviračiu, kurio priekyje nebuvo degančio baltos šviesos žibinto, techniniu požiūriu nesąlygojo šio eismo įvykio kilimo, nes nesudarė jokios kliūties tuo metu šiuo keliu važiuojančiam ir priešinga kryptimi link jo artėjančiam automobiliui Opel Ascona, vairuojamam N. A.. Todėl R. B. parodymai dėl to, kad jos vyras važiavo su apšvietimu šiuo atveju jokios bylai reikšmės neturi.
Apeliantas skunde nurodė, kad teismas nevertino specialisto išvadų, kurios skyrėsi iš tos pačios duomenų faktūros ir nepagrįstai rėmėsi teismo metu duotais specialisto I. G. parodymais, kuris dėl savo skirtingų išvadų pateikimo nieko paaiškinti negalėjo, o paprašytas įvertinti situaciją, negalėjo paaiškinti, kokius KET punktus jis pažeidė. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog duomenų, kad byloje esančios specialisto išvados iš esmės skirtųsi ir prieštarautų surinktiems įrodymams, nėra. Specialistas I. G. prieš duodamas parodymus teisme buvo įspėtas dėl melagingos išvados pateikimo. I. G. į visus jam teisme pateiktus klausimus atsakė ir jo atsakymai neprieštaravo jo paties pateiktoms išvadoms bei bylos aplinkybėms. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas rėmėsi specialisto išvadomis bei I. G. parodymais, nes jais netikėti neturėjo pagrindo.
Nepagrįstas apelianto N. A. skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. BK 61 str. 2 d. numatyta, jog skiriamos bausmės dydis skaičiuojamas nuo įstatymo sankcijoje numatyto bausmės vidurkio, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visumą BK 54 str. numatytų aplinkybių, apibūdinančių padarytą veiką bei nuteistojo asmenybę. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus atsižvelgė į tai, kad N. A. padarė neatsargų nusikaltimą, anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai (T.1, b.l. 108-109). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad N. A. įvykio padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą dėl ATPK 134 str. pažeidimo ( T. 1, b.l. 112), dėl jo padaryto nusikaltimo kilo sunkūs padariniai – žuvo dviračiu važiavęs P. B. bei atsižvelgia į eismo įvykio aplinkybes ir į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas pažeidžiant KET reikalavimus, todėl laiko pirmosios instancijos teismo sprendimą skirti N. A. realią laisvės atėmimo bausmę pagrįstu. Iš apeliacinio skundo matyti, kad N. A. skundžia tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Teismas, nustatydamas N. A. laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į jo asmenybę, kitas aplinkybes, taip pat į tai, kad nėra N. A. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių ir pagrįstai skyrė jam laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegija sutinka su paskirtos bausmės dydžiu ir laiko, kad šiuo atveju N. A. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, todėl tokia bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta, jos švelninti nėra pagrindo. Be to, teismas atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis N. A. gera valia atlygino šiek tiek padarytos turtinės žalos, pergyvena dėl įvykio, kad eismo įvykiui įtakos turėjo ir tai, kad žuvusysis nenešiojo ant drabužių šviesą atspindinčių atšvaitų, kas apsunkino jo pastebėjimą, taikė BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėjo. Teisėjų kolegija laiko, kad teismas padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant nuteistajam N. A. laisvės atėmimo bausmę ir atidedant jos vykdymą.
Apeliantas skunde nurodė, kad teismas neatsižvelgė, jog jis dėl eismo įvykio labai pergyveno, buvo nuvykęs pas nukentėjusiojo šeimą, parėmė pinigais. Su tokiu nuteistojo N. A. teiginiu teisėjų kolegija nesutinka, nes pirmosios instancijos teismui visos šios aplinkybės buvo žinomos ir buvo įvertintos skiriant jam bausmę. Todėl dar kartą vertinti šią aplinkybę pagal apeliacinio skundo prašymą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžiu paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti jos nėra pagrindo. Ši bausmė atitinka bausmės paskirties nuostatas, ja nepažeidžiamas asmenų lygybės prieš įstatymą principas ir užtikrinamas teisingumo įgyvendinimas.
Apeliantas skunde ginčija priteistos neturtinės žalos dydį, nurodydamas, kad ji priteista nesiremiant teisingumo ir protingumo principais, su kuo teisėjų kolegija nesutinka. Teismas, taikydamas teisės normas, reguliuojančias nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, teisės pažeidimų nepadarė, laikėsi rungimosi baudžiamajame procese principo (BPK 7 str.) ir žalos dydį nustatė vertindamas bylos faktinius duomenis, nukentėjusiosios bei nuteistojo pateiktus įrodymus ir kitas aplinkybes.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos turinį apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją atskirai kiekvienoje byloje dėl kiekvieno nukentėjusiojo įvertina teismas. Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiajam atsiradusias negatyvias pasekmes.
Teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėto veiksmo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 1 dalis), tačiau asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi ir tretieji asmenys. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens gyvybė yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir neatkuriamų vertybių, todėl itin saugoma. Neturtinės žalos dydis yra nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Spręsdamas neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai R. B. klausimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į kilusias pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5.) (Nors žala padaryta neatsargiu nusikaltimu, tačiau itin šiurkščiai pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus.) Nukentėjusioji R. B. teismui pateiktame civiliniame ieškinyje dėl priteistinos neturtinės žalos nurodė, kad vyro P. B., su kuriuo pragyveno beveik 20 metų ir susilaukė 5 sūnų, iš kurių trys dar nepilnamečiai, žūties, patyrė didelį dvasinį sukrėtimą. Dėl išgyvenimų pablogėjo jos sveikata, pajuto atminties susilpnėjimą, dažną galvos skausmą, nemigą, dėl to net teko gerti raminamuosius vaistus. Dėl tėvo netekties vaikai patyrė stresą, ėmė jausti baimę vieni būti namuose, pablogėjo jų mokslai. Jos gyvenimas pasunkėjo visomis prasmėmis. Gyveno ūkiškai, augino gyvulius. Sunkiausius darbus atlikdavo vyras, o šiuo metu tai tenka atlikti jai ir vaikams. Vyras turėjo pastovų darbą, gaudavo atlyginimą, kas buvo didelė paspirtis jų gausiai šeimai. Todėl dėl vyro žūties pablogėjo ir ekonominė šeimos padėtis. Būdama 42 metų tapo našle, vaikai neteko tėvo, kuriems ji jo atstoti negalės. P. B. vaikams buvo ir žaidimų, ir darbų, ir žvejybos partneris bei mokytojas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai R. B., atsižvelgė ir į žalą padariusio asmens kaltę. Nuteistasis N. A. padarė nusikaltimą dėl neatsargumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo mėn. 19 d. nutartyje Nr. 2K-470/2006 šiuo požiūriu pasisakyta, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., yra padaroma kur kas didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, todėl akivaizdu, kad esant šiai kaltės formai, neturtinės žalos dydis atitinkamai mažesnis. Veikdamas neatsargia kaltės forma nuteistasis N. A. sąmoningai nesiekė sukelti nukentėjusiajai dvasinių išgyvenimų. Sprendžiant priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą taip pat yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai, jų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į civilinio ieškovo, bet ir į atsakovo interesus, todėl šioje byloje sprendžiant priteistinos neturtinės žalos nukentėjusiajai R. B. dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į atsakovo N. A. turtinę padėtį tam, kad išlaikytų civilinės ieškovės ir nusikalstamais veiksmais jai žalą padariusio asmens interesų pusiausvyrą. Nuteistasis N. A. gyvena su sugyventine L. Z. pas savo tėvus. Sugyventinė niekur nedirba, todėl šeimos pragyvenimo šaltinis – N. A. atlyginimas. N. A. dirba UAB (duomenys neskelbtini), gaunamos pajamos nėra didelės, turto neturi.
Civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos teismas išsprendė neperžengdamas civilinio ieškinio ribų. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgė ir į nusikalstamos veikos padarinius, ir į eismo įvykio priežastis, ir į aplinkybes, nurodytas nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš N. A. priteistina neturtinė žala yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, jos pasekmėms, todėl nėra pagrindo jos mažinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įvertinęs visas reikšmingas civilinio ieškinio dėl padarytos neturtinės žalos išsprendimo aplinkybes bei ieškovės pareikštą ieškinio pagrindimą, pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino tik iš dalies.
Apelianto skundo teiginys dėl per didelės neturtinės žalos priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas, pripažįstant, kad šis klausimas pirmosios instancijos teismo buvo išspręstas tinkamai.
Nuteistasis N. A. skunde nurodė, kad buvo apsidraudęs privalomuoju draudimu, tačiau visiškai niekas nesiaiškino su draudimo bendrove dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad draudimo bendrovė, kuri buvo apdraudusi N. A. priklausiusį automobilį, būtų žinojusi apie minėtą eismo įvykį.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės yra teisingos, nes paremtos gana išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Remdamasis tuo kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008-12-02 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutari a:
Nuteistojo N. A. apeliacinį skundą atmesti.