Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-06-12 nuosprendį dėl V. B. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 208 str. 1 d. kaip nepagrįstą ir priimti naują nuosprendį (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 2 p., 4 p.): V. B. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 208 str. 1 d., ir skirti jam 50 MGL (6250 Lt) baudą, visiškai patenkinti pareikštus civilinius ieškinius: UAB (duomenys neskelbtini) – 244 831,56 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) 76 015,00 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) 410 477,80 Lt; V. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti; dokumentus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti – UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinius dokumentus, grąžinti UAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriui ir UAB (duomenys neskelbtini) pagal priklausomumą. Nurodo, kad teismas priėmė byloje išteisinamąjį nuosprendį, motyvuodamas tuo, jog nėra įrodyta, kad V. B. būtų siekęs tyčia padaryti žalą kitiems kreditoriams.

Nurodo, kad priimtame nuosprendyje teismas neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Pažymi, kad pagrindinis teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio motyvas yra subjektyvinės pusės – tiesioginės tyčios V. B. veikoje nebuvimas. Nurodo, kad dėl kitų nusikaltimo sudėties požymių teismui pagrįstų abejonių nekilo – teismas pripažino, jog V. B. padaryto nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškė tuo, jog UAB (duomenys neskelbtini) buvo sunkioje ekonominėje padėtyje, nemoki, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas ir ji neturėjo galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, tačiau iš dalies patenkino vieno ar keleto iš jų reikalavimus, dėl to buvo padaryta turtinė žala likusiems kreditoriams ir taip pažeisti kreditoriniai interesai bei sąžiningo ūkininkavimo principai. Taip pat nurodo, kad teismui nekilo abejonių ir dėl subjekto, t.y. V. B. – UAB (duomenys neskelbtini) akcininko ir vadovo, asmens, kuris pagal užimamas pareigas įmonėje turėjo teisę ir galimybę disponuoti įmonės skolininkės turtu. Nurodo, kad teismo išvada dėl tiesioginės tyčios V. B. veikoje nebuvimo iš esmės padaryta, vertinus ir analizavus tik paties V. B. parodymus, fragmentiškai vertinant kitus bylos įrodymus, nesiimant priemonių prieštaravimams tarp V. B. parodymų ir kitų įrodymų pašalinti. Pažymi, kad padaryti išvadą apie subjektyviuosius požymius galima, tik sulyginus nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, užfiksuotus byloje, su V. B. parodymais. Nurodo, kad iš to seka pagrįsta išvada, jog V. B. suvokė, kad jo įmonei esant sunkioje ekonominėje padėtyje ar esant nemokiai, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, jis sąmoningai, laisva valia ir likusių kreditorių nenaudai, patenkino tik vieno kreditoriaus – UAB (duomenys neskelbtini) reikalavimą, numatė, kad dėl tokių veiksmų atsiras turtinė žala likusiems kreditoriams, ir tokių padarinių norėjo.

Nurodo, kad darydamas išvadas, apylinkės teismas neatsižvelgė ir visiškai nevertino 2009-01-07 specialisto išvadoje Nr. 5-4/1 dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės – finansinės veiklos tyrimo nustatytų aplinkybių, jog (duomenys neskelbtini) direktorius V. B., pardavęs bendrovei (duomenys neskelbtini) pagal 2004-10-29 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą (serijos Nr. (duomenys neskelbtini)) vaistų už 669 552,26 Lt ir taip sumažindamas skolą, padengė įsipareigojimus 3 eilės kreditoriui, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas (Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (1999-12-02 Nr. VIII-1463) 3 straipsnyje nurodyta mokėjimų eilės tvarka, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų.). Be to, pažymi, kad visiškai neatsižvelgta į aplinkybę, jog po bendrovės (duomenys neskelbtini) su UAB (duomenys neskelbtini) 2004-10-05 pasirašytos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymo, 2004-10-05 įforminus PVM sąskaita faktūra (serijos Nr. (duomenys neskelbtini)) ilgalaikio turto pardavimą bendrovei (duomenys neskelbtini) už 305 040,33 Lt, ilgalaikio turto UAB (duomenys neskelbtini) bendrovės apskaitoje įsigijimo verte liko iš viso už 114 525,52 Lt, iš jų transporto priemonių už 82 711,86 Lt, chalatų – už 1813,66 Lt ir investicijų į dukterines įmones (UAB (duomenys neskelbtini)) – už 30 000,00 Lt, o po UAB (duomenys neskelbtini) 2004-10-29 išrašytos bendrovei (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos faktūros (serijos Nr. (duomenys neskelbtini)) skirtų perparduoti prekių – atsargų (vaistų) nebeliko. Nurodo, kad iš tikrųjų nustatyta, jog 2004 m. UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitinėjo su nedidele dalimi savo kreditorių, tačiau minėti atsiskaitymai nebuvo žymūs ir nedarė įtakos įmonės ekonominei padėčiai. Tik po vieno – UAB (duomenys neskelbtini) kreditorinio reikalavimo patenkinimo, UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai prarado savo ūkinės veiklos pagrindą, t.y. bet kokią galimybę toliau tęsti savo veiklą ir bent iš dalies atsiskaityti su likusiais kreditoriais, nes akivaizdu, jog vykdyti UAB (duomenys neskelbtini) įregistruotą veiklą, be vaistų, su transporto priemonėmis, chalatais ir investicijomis į dukterinę (veiklos nebevykdančią) įmonę nebeįmanoma.

Nurodo, kad, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 255 str., numatančiu teisminio nagrinėjimo ribas, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pažymi, kad teismas nuosprendyje nurodė ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos byloje. Teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma neginčytinai įrodyta, kad tyčiniais nusikalstamais kaltinamojo veiksmais buvo padaryta žala ir kitiems kreditoriams, nes kaltinamojo veiksmais, gražinant skolą vienam trečiosios eilės kreditoriui, buvo pažeisti tiek pirmos, tiek antros, tiek kitų trečios eilės kreditorių reikalavimai ir visiems jiems padaryta žala. Ir nors kaltinamajam kaltinime nenurodyti visi kreditoriai, kuriems padaryta žala, tačiau tai įtakos veikos kvalifikavimui neturi, visų šių asmenų reikalavimai turėjo būti tenkinami įstatymo nustatyta tvarka, o kaltinime, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BK 208 str. 1 d. dispozicija, nurodyta, jog žala padaryta daugiau nei vienam kreditoriui. Be to, kaltinamojo nusikalstamos veikos padarymo metu bendrovei bankroto byla dar nebuvo iškelta, kreditorių eilės buvo sudarytos vėliau, todėl byla nagrinėtina 255 str. reglamentuotose ribose.

Pažymi, kad teismo išvados, jog V. B. siekė visais įmanomais būdais atsiskaityti ir su kitais kreditoriais, yra nepagrįstos. Nurodo, kad pats V. B. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog UAB (duomenys neskelbtini) pagal 2004-10-04 susitarimą buvo grąžinta dalis įsiskolinimo, kadangi šiai bendrovei buvo daugiausiai skolingi, be to, susitarime buvo numatyta, jog, neatsiskaičius iki numatytos dienos už prekes, įmonė turės mokėti 100 000 Lt baudą. Be to, pažymi, kad minėtą teismo išvadą paneigia nukentėjusių įmonių atstovų parodymai: UAB (duomenys neskelbtini) atstovas D. B. nurodė, kad 2004-10-11 buvo kreiptasi į teismą dėl skolos – 183 811,73 Lt – prisiteisimo, taip pat prašyta teismo, kad būtų areštuotas UAB (duomenys neskelbtini) turtas. Apytiksliai 2004 m. spalio mėnesio 18-20 dienomis UAB (duomenys neskelbtini) sužinojo, kad veikiančiose UAB (duomenys neskelbtini) vaistinėse ketina įsikurti kitos firmos vaistinės, o tai reiškė, kad gavus licenciją kitam ūkio subjektui ir jam pradėjus veiklą UAB (duomenys neskelbtini) vaistinėse, UAB (duomenys neskelbtini) turės nutraukti savo veiklą ir tuo pačiu praras galimybę atsiskaityti su kreditoriais. 2004-10-20 UAB (duomenys neskelbtini) kreipėsi į antstolį T. U., kad jis įvykdytų teismo nutartį. Tą pačią dieną buvo nuvykta į UAB (duomenys neskelbtini) buveinę, esančią (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, padarytas turto aprašas. 2004-10-20 paaiškėjo, kad kitas kreditorius – UAB (duomenys neskelbtini) – iš visų UAB (duomenys neskelbtini) vaistinių visuose miestuose ima vaistus. 2004-10-21 antstolis užantspaudavo kai kurias UAB (duomenys neskelbtini) patalpas, tą pačią dieną paskambinęs V. B. pasakė, kad areštuotas turtas yra ne jo ir tą pačią dieną įteikė dokumentus: 2004-10-05 su UAB (duomenys neskelbtini) sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje matosi, kad turtas parduotas UAB (duomenys neskelbtini). Tai pat buvo gautas raštas, kad UAB (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla pagal UAB (duomenys neskelbtini) prašymą; UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. M. parodė, kad jei V. B. būtų atėjęs ir pasakęs apie tokią padėtį, gal būtų išsprendę klausimą, teigė, kad jų bendrovė turi tiek kapitalo, jog būtų galėjusi atgaivinti. UAB (duomenys neskelbtini) direktorius G. P. nurodė, kad nuo 2003 m. V. B. buvo prašoma grąžinti pinigus, vis siūlė įvairius skolos grąžinimo variantus, tačiau V. B. aiškino, kad sudarė sutartį su banku dėl paskolos ir, gavus paskolą, skola bus grąžinta, nors, kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo netiesa. V. B. minėjo, kad turi investitorių ir įmonė greitai dirbs pelningai, kalbėjo, kad parduos įmonę ir atiduos skolas, buvo siūlyti pirkėjai ir ne vienas, tačiau V. B. ilgai derėjosi ir nepardavė, motyvuodamas tuo, kad už įmonę mažai siūlo. 2004 m. rugsėjo mėnesį, nenorėdami visiškai sužlugdyti įmonės ir žinodami, kad vyksta derybos dėl UAB (duomenys neskelbtini) pardavimo, vaistus tiekė su sąlyga, kad iškart būtų sumokami pinigai, taip prekės buvo tiekiamos iki 2004-10-20. 2004-10-15 jo kabinete vyko derybos dėl UAB (duomenys neskelbtini) pardavimo su UAB (duomenys neskelbtini) vaistinių vadovais, tačiau pagal turimus dokumentus 2004-10-04 UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo perduoti UAB (duomenys neskelbtini) turto už 800 000 Lt. 2004-10-20 pamatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) vaistinės uždarytos, vaistai kraunami į dėžes. 2004-10-21 buvo kreiptasi į teismą dėl skolos išieškojimo iš UAB (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną buvo priimtas Šiaulių apygardos teismo įsakymas išieškoti iš UAB (duomenys neskelbtini) 157 857,02 Lt, taip pat areštuoti UAB (duomenys neskelbtini) turtą. Tą pačią dieną kreiptasi į antstolę E. R., nutartį vykdymui priėmė jos padėjėja. 2004-10-22 paaiškėjo, kad UAB (duomenys neskelbtini) jokio turto neturi, o patalpos, kuriose buvo UAB (duomenys neskelbtini) vaistinės, jau išnuomotos kitai įmonei, kuri vykdys tokią pat veiklą, kaip ir UAB (duomenys neskelbtini).

Nurodo, kad neteisingas teismo manymas, jog pateiktas 2004-04-01 UAB (duomenys neskelbtini) pranešimas UAB (duomenys neskelbtini) dėl 2003-01-31 pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo sąlygų yra sutarties sudedamoji dalis ir UAB (duomenys neskelbtini) įgijo teisę reikalauti grąžinti iš jos nupirktas prekes. Pažymi, kad UAB (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartimi perdavė prekes UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise, o UAB (duomenys neskelbtini) priėmė prekę ir įsipareigojo sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą. Taigi, perdavus vaistus, visi jie priklausė UAB (duomenys neskelbtini). Be to, pažymi, kad teismas visiškai nepaminėjo aplinkybės, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėjo prekinių santykių, taip pat pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, ir su UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) ir kitomis įmonėmis, todėl nebeaišku, kodėl visos prekės buvo grąžintos būtent UAB (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad klaidingą teismo išvadą patvirtina ir UAB (duomenys neskelbtini) juridinio skyriaus vadovė R. S., kuri parodė, jog, kai prekės būdavo pristatomos, UAB (duomenys neskelbtini) galėjo jas laisvai pardavinėti tretiesiems asmenims, kadangi pristačius pagal sąskaitą faktūrą, vaistai ir kiti medikamentai priklausė (duomenys neskelbtini), bei nurodė žinojusi, jog UAB (duomenys neskelbtini) turėjo prekybinių santykių ir su UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini). Be to, pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu jokių duomenų, kuriais būtų galima paaiškinti, kaip, grąžinant medikamentus UAB (duomenys neskelbtini), jie buvo identifikuoti, nebuvo gauta ir nei UAB (duomenys neskelbtini), nei UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Tuo labiau, kad UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai nurodė, kad vienose vaistinėse buvo paimti visi buvę vaistai ir medikamentai (liudytoja P. L.), kitose dalis liko (liudytoja D. K.), o iš kitų vaistai iš viso nebuvo išvežti, tik supakuoti V. B. nurodymu (liudytoja V. S. (P.), kas rodo, jog realiai jokia identifikacija nebuvo vykdoma ir viskas buvo daroma vienu tikslu – siekiant patenkinti tik vieno iš kreditorių – UAB (duomenys neskelbtini) kreditorinius reikalavimus.

Pažymi, kad niekuo nepagrįsti teismo teiginiai, jog su UAB (duomenys neskelbtini) buvo sudarytas žodinis susitarimas, kurio pagrindu UAB (duomenys neskelbtini) būtų galėjusi tęsti veiklą ir atsiskaityti su kitais kreditoriais, nes to nepatvirtino nei liudytoja – UAB (duomenys neskelbtini) direktorė R. B., nei kiti apklausti UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai – buhalterė D. B., juristas A. G. bei juridinio skyriaus vadovė R. Š.. Taip pat nurodo, kad visiškai neturi įtakos ir tai, jog, teismo nuomone, nėra duomenų, kad V. B. būtų žinojęs apie UAB (duomenys neskelbtini) ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB (duomenys neskelbtini) iškėlimo, kas užkirto kelią tolesnei įmonės veiklai – atėmė galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Pažymi, kad teisingas dalinis atsiskaitymas su kreditoriais buvo galimas ir po bankroto bylos iškėlimo, tačiau tikrai tapo neįmanomas, faktiškai visą UAB (duomenys neskelbtini) turtą perdavus UAB (duomenys neskelbtini).

Pažymi, kad teismas, darydamas išvadas dėl V. B. kaltės nebuvimo, visiškai neatsižvelgė ir nevertino UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų, betarpiškai bendravusių nusikaltimo padarymo metu su V. B., parodymų, t.y.: V. S. (P.), UAB (duomenys neskelbtini) provizorės, kuri nurodė, kad 2004 m. spalio pabaigoje į vaistinę, esančią (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, atėjo antstoliai ir užantspaudavo patalpas. 2004 m. lapkričio viduryje V. B. informavo, kad gavo licenciją kaip nauja vaistinė – (duomenys neskelbtini), ir pakvietė dirbti, buvo pasirašytos naujos darbo sutartys. Visi vaistai, kurie buvo užantspauduoti, liko vaistinėje, jais buvo prekiaujama toliau. Visi buvę baldai, kasos aparatai ir kiti daiktai niekur nebuvo išvežti; D. K., UAB (duomenys neskelbtini) farmacinės veiklos vadovės, kuri nurodė, kad 2004 m. spalio pabaigoje į vaistinę buvo atėję du antstoliai, kurie pagal jų turimą sąrašą tikrino, ar vaistinėje yra nurodyti daiktai. Po kelių dienų, V. B. pasakė, kad atvažiuos kažkokie žmonės ir pasiims vaistus, kas išsivežė vaistus nežino, tačiau su likusiais vaistais galėjo prekiauti dar mėnesį; P. L., UAB (duomenys neskelbtini) farmakotechnikės, kuri parodė, kad vaistus iš UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) ir kitų tiekėjų užsakinėdavo V. B. ir ji. 2004 m. spalio pabaigoje į vaistinę buvo atėję du antstoliai, kurie aprašė turtą, vaistų neaprašė. 2004-10-20 V. B. paskambino į vaistinę ir pasakė, kad vaistai būtų supakuoti į dėžes. V. B. nepaaiškino, kur ir kam vaistai bus vežami. Buvo supakuoti beveik visi vaistai, už kokią sumą buvo išvežta, nežino. Vaistai buvo išvežti 2004-10-20 ryte. 2004-11-23 vaistinė pradėjo dirbti jau kaip UAB vaistinė (duomenys neskelbtini). Likus savaitei iki vaistinės atidarymo, tie patys vaistai tose pačiose dėžėse buvo atvežti iš UAB (duomenys neskelbtini); V. S., UAB (duomenys neskelbtini) buhalterės, kuri apklausta parodė, jog V. B. pats savo nuožiūra sprendė pirkti, užsakyti vaistus ar ne. Su UAB (duomenys neskelbtini) V. B. atsiskaitė, nes bendrovei buvo didžiausios skolos, kadangi kitos bendrovės, jei nebuvo sumokami pinigai, vaistų tiekimą sustabdydavo, o UAB (duomenys neskelbtini) tiekė, nors ir nebuvo sumokėti pinigai. V. B. matė, kad įmonė yra nemoki, kad balansas yra minusinis, nes išlaidos buvo didesnės nei apyvarta, bet jis nesiėmė jokių priemonių, kodėl jis taip elgėsi, paaiškinti negali; I. J., UAB (duomenys neskelbtini) vaistinės vedėjos vaistininkės, kuri paaiškino, kad vaistus užsakinėdavo daugiausia iš UAB (duomenys neskelbtini), tačiau ir iš kitų: UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) ir t.t. 2004 m. spalio pabaigoje į vaistinę buvo atėjęs antstolis ir aprašė turtą, taip pat paėmė 800 Lt, vaistų neaprašė. Vakare paskambino V. B. ir davė nurodymą pradėti pakuoti vaistus į dėžes. Iš vaistinės buvo išvežta pusė vaistų. 2004 m. lapkričio pabaigoje vaistai tose pačiose dėžėse ir taip pat supakuoti buvo grąžinti. Kokie vaistai buvo išvežti, pasakyti negali, nes apyrašas nebuvo darytas. Paklausus V. B. pasakė, kad reikia apsaugoti vaistus nuo konfiskavimo, UAB (duomenys neskelbtini) saugiai juo pasaugos.

Nurodo, kad V. B. pasirašęs susitarimą dėl skolinių įsipareigojimų su UAB (duomenys neskelbtini) už 800 000,00 Lt, 2004-10-05 sudaręs pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB (duomenys neskelbtini) ir 2004-10-29 pardavęs UAB (duomenys neskelbtini) vaistų likučius, sumažino galimybes kitiems bendrovės kreditoriams atgauti skolą, be to pardavus bendrovei (duomenys neskelbtini) ilgalaikį turtą – prekybinę įrangą bei visus vaistų likučius, bendrovė (duomenys neskelbtini) neteko vykdytos ūkinės veiklos pagrindo ir visų skirtų perparduoti prekių. Pažymi, kad iš nustatytų objektyvių nusikaltimo sudėties požymių akivaizdu, jog V. B. žinojo ir suvokė, kad jo įmonei esant sunkioje ekonominėje padėtyje ar esant nemokiai, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, ir neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, jis sąmoningai, laisva valia ir likusių kreditorių nenaudai patenkino tik vieno kreditoriaus – UAB (duomenys neskelbtini) kreditorinį reikalavimą, numatė, kad dėl šių veikų atsiras turtinė žala likusiems kreditoriams, ir tokių padarinių norėjo. Pažymi, kad jo nusikalstamą tiesioginę tyčią patvirtina ir aplinkybės, jog įmonė buvo sunkioje ekonominėje padėtyje, tačiau V. B. ir toliau ėmė vaistus, o, sudarant ir vykdant 2004-10-05 ir 2004-10-19 sandorius, buvo pažeisti sandorių sudarymo metu galioję teisės aktai: Lietuvos Respublikos farmacines veiklos įstatymas (2002-06-04 Nr. I-1025), nes V. B. bendrovei (duomenys neskelbtini) pardavė vaistus už 669 552,26 Lt, neįsigijęs vaistų didmeninio platinimo licencijos, ir Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymas (1999-12-02 Nr. VIII-1463), nes V. B., pardavęs bendrovei (duomenys neskelbtini) pagal 2004-10-29 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) vaistų už 669 552,26 Lt, pažeidė Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas, kuriose nurodyta mokėjimų eilės tvarka, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų.

Nurodo, kad, skiriant bausmę, atsižvelgtina į V. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį: padarytas tyčinis baigtas nesunkus nusikaltimas, kuriuo nusižengta ekonomikos ir verslo tvarkai, veika padaryta tiesiogine tyčia, V. B. buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas, nusikaltimu padaryta turtinė žala, kurios net dalis nėra neatlyginta. V. B. praeityje padaręs nusikaltimą, tačiau teistumas nusikaltimo padarymo metu buvo išnykęs, baustas administracine tvarka, vedęs, dirba. Atsakomybę lengvinančių ar atsakomybę sunkinančių aplinkybių jo veikoje nenustatyta. Pažymi, kad, atsižvelgiant į aukščiau nurodytų aplinkybių visumą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad, atlikus bausmę, laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, taip pat atsižvelgiant į V. B. turtinę padėtį, pareikštus civilinius ieškinius, tikslinga V. B. skirti baudą.

Apeliaciniu skundu UAB (duomenys neskelbtini) atstovas prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-06-12 nuosprendį dėl V. B. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 208 str. 1 d. ir priimti naują - apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai patenkinti UAB (duomenys neskelbtini) pareikštą 244 831,56 Lt civilinį ieškinį. Mano, kad apylinkės teismas neišsamiai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl neteisingai kvalifikavo V. B. nusikalstamus veiksmus ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad, kad V. B. kaltę pagrindžia faktinės aplinkybės: 2004-10-04 V. B. pasirašė susitarimą su UAB (duomenys neskelbtini) dėl skolinių įsipareigojimų už 800 000 Lt, 2004-10-05 sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB (duomenys neskelbtini) pardavė UAB (duomenys neskelbtini) materialinio turto už 305 040,33 Lt, 2004-10-29 pardavė vaistų likučius UAB (duomenys neskelbtini) už 669 552,26 Lt. Pažymi, kad šios sutartys nėra nuginčytos, todėl laikomos galiojančiomis.

Mano, kad teismo išvada, jog V. B. veikoje nebuvo tiesioginės tyčios, buvo padaryta, neteisingai įvertinus byloje surinktus įrodymus, ignoruojant nustatytus ir užfiksuotus byloje objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius bei neatsižvelgiant į akivaizdžius prieštaravimus tarp V. B. parodymų ir kitų įrodymų. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog nuo 2002-10-15 iki 2004-10-01 UAB (duomenys neskelbtini) buvo nemoki; 2004-09-06 UAB (duomenys neskelbtini) pateikė V. B. pranešimą dėl ketinimo iškelti bankroto bylą (priedas Nr. 1). V. B. 2009-09-07 patvirtino, kad pranešimą gavo; UAB (duomenys neskelbtini) sudarė 2004-10-05 ir 2004-10-29 sandorius, pagal kuriuos UAB (duomenys neskelbtini) pardavė UAB (duomenys neskelbtini) visą savo likvidų turtą, t.y. visus vaistų likučius bei visą prekybinę įrangą. Tokiu būdu ši bendrovė prarado savo ūkinės veikos pagrindą t.y. bet kokią galimybę toliau tęsti savo veiklą ir bent iš dalies atsiskaityti su likusiais kreditoriais, nes neįmanoma vykdyti veiklos be vaistų ir prekybinės įrangos.

Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB (duomenys neskelbtini) 2004-09-06 pateikė V. B. pranešimą dėl ketinimo iškelti UAB (duomenys neskelbtini) bankroto bylą, akivaizdu, kad V. B., jau prieš sudarydamas 2004-10-04, 2004-10-05 ir 2004-10-29 turto perleidimo sandorius, žinojo, kad jo vadovaujamai UAB (duomenys neskelbtini) gresia bankrotas, tačiau, nepaisydamas to, perleido visą įmonės turtą vienam kreditoriui – bendrovei (duomenys neskelbtini), tuo prarasdamas visą savo ūkinės veiklos pagrindą ir bet kokią galimybę tęsti veiklą, ir bent iš dalies atsiskaityti su likusiais kreditoriais. Pažymi, kad kitų liudytojų – UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų parodymai akivaizdžiai įrodo, kad V. B. tą darė sąmoningai (nurodymai liudytojoms P. L., D. K. supakuoti visus, t.y. ne tik pirktus iš UAB (duomenys neskelbtini), vaistus į dėžes ir atiduoti "kažkokiems žmonėms") ir nuslėpdamas tikruosius motyvus (liudytojos I. J. parodymai, kad "<...V. B. pasakė, kad reikia apsaugoti vaistus nuo konfiskavimo, UAB (duomenys neskelbtini) saugiai juos pasaugos. >"). Pažymi, kad V. B. veiksmuose buvusią tiesioginę tyčią ir norą padaryti turtinę žalą likusiems kreditoriams patvirtina tos aplinkybės, jog jo įmonei esant sunkioje ekonominėje padėtyje, jis atsisakydavo parduoti įmonę (R. M. ir G. P. parodymai), melavo kreditoriams, kad sudarė sutartį su banku dėl paskolos (G. P. parodymai), toliau ėmė vaistus, 2004-10-05 ir 2004-10-29 sandorius su UAB (duomenys neskelbtini) sudarė, neįgijęs didmeninės veiklos licencijos.

Nurodo, jog nepagristas apylinkės teismo teiginys, kad V. B. visais įmanomais būdais siekė atsiskaityti su kreditoriais. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog UAB (duomenys neskelbtini) turėjo prekybinius santykius ne tik su UAB (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad nebuvo pateikta jokių duomenų nei apie tai, kad V. B. siūlė atsiimti vaistus kitiems kreditoriams, nei apie tai, kad grąžinant medikamentus UAB (duomenys neskelbtini), jie buvo identifikuoti, kaip gauti iš bendrovės (duomenys neskelbtini). Taip pat pažymi, kad UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai nurodė, jog vienose vaistinėse buvo paimti visi buvę vaistai (liudytoja P. L.), kitose – dalis liko (liudytoja D. K.), kas rodo, kad realiai jokia identifikacija nebuvo vykdoma ir viskas buvo daroma vienu tikslu – siekiant patenkinti tik vieno kreditoriaus – UAB (duomenys neskelbtini) kreditorinius reikalavimus.

Apeliaciniu skundu UAB (duomenys neskelbtini) atstovas prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-06-12 nuosprendį dėl V. B. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 208 str. 1 d. ir priimti naują - apkaltinamąjį nuosprendį, UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį tenkinti visiškai ir iš V. B. priteisti 410 477,80 Lt turtinei žalai atlyginti bei atlyginti UAB (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netinkamai įvertino įrodymus dėl nusikaltimo požymių V. B. veikoje. Nurodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) pagal sudarytą 2003-01-02 didmeninio pirkimo – pardavimo sutartį tiekė UAB (duomenys neskelbtini) prekes, už kurias UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo atsiskaityti kreditoriui per nustatytą terminą. Pažymi, kad UAB (duomenys neskelbtini) savo sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai, siekė bendradarbiauti su UAB (duomenys neskelbtini), tačiau, nepaisant to, UAB (duomenys neskelbtini) direktorius V. B., veikęs įmonės vardu, elgėsi nesąžiningai – neminėjo apie tai, kad įmonė turi rimtų finansinių problemų, mokėjimų vėlavimas V. B. buvo grindžiamas tuo, jog pinigų neatiduoda ligonių kasos, kad investuoja į naujų filialų atidarymą ir pan. UAB (duomenys neskelbtini) buvo nuolat klaidinama, buvo vengiama atsiskaityti su ja, o galiausiai UAB (duomenys neskelbtini), dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno iš jų – UAB (duomenys neskelbtini) – reikalavimus, dėl ko buvo visiškai apribotos UAB (duomenys neskelbtini) galimybės grąžinti susidariusį įsiskolinimą UAB (duomenys neskelbtini) ir dėl ko pastaroji patyrė turtinės žalos. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl UAB (duomenys neskelbtini) galimybės prisiteisti patirtą žalą civiline tvarka, o UAB (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys buvo atmestas tuo pagrindu, jog V. B. veikoje nebuvo nustatytas tiesioginės tyčios buvimo faktas.

Pažymi, jog byloje surinktų įrodymų visuma, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, rodo, jog V. B., atsiskaitydamas su kreditoriumi UAB (duomenys neskelbtini), veikė tiesiogine tyčia, o dėl tokių jo veiksmų kiti kreditoriai, įskaitant UAB (duomenys neskelbtini), patyrė žalos. Nurodo, kad motyvuodamas sprendimą, jog V. B. nenorėjo, kad likusieji kreditoriai patirtų žalą, teismas iš esmės rėmėsi paties V. B. teiginiais. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal baudžiamąjį įstatymą išvada apie kaltininko kaltės turinį (o iš jo ir apie kaltės formą, rūšį) turi būti grindžiama visų sudėties požymių suvokimu bei įvertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-20 nutartis Nr. 2K-558/2005), todėl, anot apelianto, šiuo atveju vertintinas kaltinamojo statusas, nusikalstamų veiksmų pobūdis ir intensyvumas ir kitos reikšmingos aplinkybės, kurių visuma rodo, kad V. B. veikė tiesiogine tyčia. Nurodo, kad, remiantis apylinkės teismo nuosprendyje pateiktais duomenimis, nuo 2004 m. sausio iki spalio mėnesio UAB (duomenys neskelbtini) visiškai atsiskaitė su 11 kreditorių – bendra grąžintos skolos sudarė 242 865,47 Lt. Tuo tarpu atsiskaitydama su kreditoriumi UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) iš viso sumokėjo už vaistus net 110 728,75 Lt ir išrašė bendrovei UAB (duomenys neskelbtini) dvi PVM sąskaitas faktūras dėl turto ir vaistų pardavimo iš viso už 974 592,59 Lt (305 040,33 + 669 552,26). Pažymi, kad tuo metu, kai įmonei realiai grėsė bankrotas, išimtinai tenkinant vieno kreditoriaus – UAB (duomenys neskelbtini) reikalavimus, t.y. būtent šiai bendrovei grąžinant neproporcingai didelę skolos dalį, o su kitais kreditoriais iš viso neatsiskaitant arba atsiskaitant žymiai mažesnėmis dalimis, padaryta žala kitiems UAB (duomenys neskelbtini) kreditoriams. Pažymi, kad skirtingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, kiekvienu atveju atsiskaičius bent su vienu tiekėju, veika neturėtų būti kvalifikuota kaip nusikaltimas, nes bet koks atsiskaitymas nesukelia žalos kitiems kreditoriams dėl paties atsiskaitymo fakto. Priešingai, jei proporcingai, nuolat, protingo dydžio dalimis būtų buvę vykdomi atsiskaitymai su visais kreditoriais, V. B. veiksmai negalėtų būti laikomi nusikalstamais, tačiau šiuo atveju išskirtinės teisės buvo suteiktos būtent vienam kreditoriui – UAB (duomenys neskelbtini), per vieną dieną sumokant neproporcingai didelę pinigų sumą, kurią grąžinusi įmonė tapo visiškai nemokia bei negebančia toliau vystyti veiklos. Pažymi, kad šiuo atveju V. B. veiksmų nesąžiningumas pasireiškia ne dėl to, kad jis siekė atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant UAB (duomenys neskelbtini), tačiau būtent dėl to fakto, jog buvo tenkinti išimtinai vieno kreditoriaus interesai kitų atžvilgiu, dėl ko kiti kreditoriai patyrė žalos, nes šiam vienam kreditoriui buvo išmokėtos neproporcingai didelės sumos. Pažymi, jog apie tai, kad būtent UAB (duomenys neskelbtini) buvo grąžinta neproporcingai didelio dydžio skola V. B. žinojo ir sąmoningai to siekė, nes sandoriai su UAB (duomenys neskelbtini) buvo sudaromi jo iniciatyva bei valia, sudarytas sutartis pasirašė pats V. B., ką patvirtina liudytojų parodymai.

Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2004-10-15 iki 2004-10-01 bendrovės (duomenys neskelbtini) pradelsti kiekvieno mėnesio įsipareigojimai viršijo pusę į minėto laikotarpio bandomąjį balansą įrašyto turto vertės, tokiu būdu ji buvo nemoki ir, atsiskaitydama su kreditoriais, neturėjo galimybės patenkinti visus kreditorinius reikalavimus (Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus 2009-01-07 specialisto išvados Nr. 5-4/7 2 psl.). Taigi, anot apelianto, akivaizdu, jog UAB (duomenys neskelbtini) direktorius V. B. žinojo apie šios bendrovės finansinę padėtį bei žinojo, jog neturi galimybės atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais.

Pažymi, kad bendrovės (duomenys neskelbtini) direktorius V. B., išrašęs bendrovei (duomenys neskelbtini) 2004-10-29 PVM sąskaitą faktūrą (serijos Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl vaistų pardavimo už 669 552,26 Lt, pažeidė Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo (2002 m. Nr. I-1025) 10¹ straipsnį, nes bendrovei (duomenys neskelbtini) pardavė vaistus už 669 552,26 Lt, neįsigijęs vaistų didmeninio platinimo licencijos". Be to, pažymi, kad pardavęs UAB (duomenys neskelbtini) pagal 2004-10-29 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą (serijos Nr. (duomenys neskelbtini)) vaistų už 669 552,26 Lt ir taip sumažindamas skolą, padengė įsipareigojimus trečios eilės kreditoriui, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas, numatančias mokėjimų eilės tvarką.