Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimą patenkino. Teismas panaikino 1997 m. gruodžio 3 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus pažymą Nr. 6-24 ,,Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, 1998 m. liepos 30 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 71-6695-7642, kuriuo E. U. atkurtos nuosavybės teises į jai tenkančią buvusios savininkės A. U. nekilnojamojo turto dalį – 10,92 ha žemės, grąžinant natūra 10,92 ha žemės, 1998 m. liepos 30 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 844 ,,Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Radviliškio rajone” 1 priedo 12 punktą, kuriuo E. U. perduotam žemės sklypui nustatyta žemės sklypų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis.

Teismas nurodė, kad 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, įsigaliojęs 1997 m. liepos 9 d., reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamas turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas (toliau – Atkūrimo įstatymas). Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: turto savininkui; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą; turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį“. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis“. Straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai“. To paties įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 15 punkte nurodyta, kad tuo atveju, kai nuosavybės teisės atkuriamos šios tvarkos 2.3 ir 2.4 punktuose nurodytiems piliečiams, pridedami mirties faktą bei giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais laikomi gimimo liudijimai, santuokos liudijimai, savininko ar jo vaikų mirties liudijimai, o jų nesant – išrašai iš bažnyčios dokumentų.

Teismas nustatė, kad E. U. 1996 m. birželio 25 d. Radviliškio rajono Radviliškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti buvusios savininkės A. U. vardu turėtą turtą – 9,93 ha žemės plotą, esantį Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime (b.l. 7). 1997 m. Radviliškio rajono apylinkės teisme civiline tvarka buvo išnagrinėtas E. U. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1075/1997 pagal E. U. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad žemės sklypo savininkė A. U. buvo P. U. sesuo, kurio nustatymas reikalingas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimui, atmetė (b.l. 61). Gimimo akto įrašu Nr. 181 yra patvirtintos E. U. žinios apie motiną ir tėvą, kur nurodyta, kad E. U. tėvas P. U. (b.l. 10). Teismas padarė išvadą, jog buvusi žemės savininkė A. U. buvo P. U. sesuo, t. y. E. U. teta.

Teismas padarė išvadą, kad E. U. nepateko į tuo metu apibrėžtą asmenų kategoriją, nes jos nesieja su turto savininke tokie giminystės ryšiai, kurie leistų įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas, nevisapusiškai išnagrinėjęs nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, nepagrįstai priėmė, naikintinus teisės aktus, tai yra Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 1997 m. gruodžio 3 d. pažymą Nr. 6-24 ,,Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodoma, jog pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus E. U. turi nuosavybės teisę į buvusios savininkės A. U. nuosavybės teisėmis valdytą 10,92 ha žemę Šiaulių apskrities Radviliškio rajono (duomenys neskelbtini) kaime; 1998 m. liepos 30 d. priėmė Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimą, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. U. 10,92 ha žemės sklypą, esantį Šiaulių apskrities Radviliškio rajono, (duomenys neskelbtini) kaime, bei 1998 m. liepos 30 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr. 844 ,,Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Radviliškio rajone“, kurio 1 priedo 12 punktas nurodo piliečių, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir nustatyta žemės ūkio pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis Radviliškio rajone, sąrašą (b.l. 11,12,13).

Teismas atmetė trečiojo suinteresuoto asmens E. U. prašymą atmesti pareiškėjo pareiškimą tuo pagrindu, kad suėjęs senaties terminas. teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis nustato, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešas interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ši prokuroro teisė yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau - ir Prokuratūros įstatymas), be to dar nustatančio ir prokurorų statusą, kompetenciją, teises ir pareigas, 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, jog prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, siekdami ginti viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu. Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Nagrinėjamoje byloje prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimus, t. y. susidaro situacija, kurioje prokuroras pradeda ginti viešąjį interesą, kurį netinkamai įgyvendino viršininko administracija, turėjusi tai padaryti pagal įstatymą. Šioje byloje Šiaulių apskrities viršininko administracija dalyvauja kaip atsakovas. Tai yra vertintina kaip vienas iš viešojo intereso aspektų, kad institucija, nevykdanti jai paskirtos funkcijos, turi būti atsakinga už atsiradusias tokių veiksmų teisines pasekmes. Kadangi Šiaulių apskrities viršininkas organizuoja administracijos darbą ir atsako už jos veiklą bei leidžia įsakymus ir kitus įsakymais patvirtintus teisės aktus, tikrina, kaip jie vykdomi (Šiaulių apskrities viršininko administracijos nuostatų 5 d. 13.1, 13.2 p.), nesiėmė įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų priemonių, kad nebūtų priimti ginčijami sprendimai, prokuroras privalėjo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą.

Teismas pabrėžė, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiasi prokuroras, siekdamas ginti viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Termino prokurorui kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis, t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti, yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis (Administracinė Jurisprudencija Nr. 5(15), 185 psl., 2008). Teismas nustatė, kad pareiškėjas duomenis surinko per pakankamai trumpą laiką. Šiaulių apygardos prokuratūra 2008 m. liepos 4 d. pavedimu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą (b. l. 21), atsakymas gautas 2008 m. rugsėjo 17 d. (b. l. 23). Teismas padarė išvadą, kad prokuroras į teismą kreipėsi laiku, nepažeisdami Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatyto termino.