- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-18
- Bylos Nr.
- P-143-114-12
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės tarybai
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „VSGA“
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 pagal pareiškėjo S. B. prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „VSGA“ dėl sprendimo panaikinimo, norminio akto ištyrimo, prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. B. (toliau – pareiškėjas) prašymu, kurį patikslino, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Institucija, atsakovas) 2009 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. T-24 „Dėl sutikimo steigti lošimo namus (kazino)“; ištirti, ar Institucijos 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. T-489 „Dėl sutikimų steigti lošimo namus (kazino) Kaune išdavimo tvarkos“ bei Institucijos 2007 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. T-215 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. T-489 „Dėl Sutikimų steigti lošimo namus (kazino) Kaune išdavimo tvarkos“ papildymo“ neprieštarauja Azartinių lošimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 4 dalims ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui; nustačius prieštaravimą šiems aukštesnės galios teisės aktams, norminius savivaldybės teisės aktus panaikinti kaip neteisėtus; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas), prašant ištirti, ar Įstatymo 10 straipsnis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 1 straipsnio ir 46 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatoms.
Pareiškėjas nurodė, kad dėl Institucijos procedūrinių pažeidimų buvo pažeistos jo, kaip Institucijos nario, teisės, kadangi priimant ginčo sprendimą nebuvo skirta įstatymo reikalaujama kriminologinė ekspertizė. Pabrėžė, kad kol tai nėra padaryta, sutikimas steigti kazino negali būti išduotas. Pažymėjo, kad lošimo namų vieta yra svarbi ne tik dėl įtakos kriminogeninei situacijai, bet taip pat turi įtakos klientų srautui, dėl to gaunamų pajamų dydžiui. Kadangi ginčo sprendimas yra ekonominius santykius reguliuojantis teisės aktas, teigė, kad tiek sprendimo priėmimo procesas, tiek sąlygų kazino veikti nustatymas, tiek paties kazino veiklos kontrolė yra glaudžiai susiję su korupcinio pobūdžio rizikomis. Padarė išvadą, kad dėl šių priežasčių Institucijai sprendžiant dėl sutikimo steigti lošimo namus (kazino) buvo privalu įvertinti tokį sprendimą antikorupciniu požiūriu. Teigė, kad iš prašomų ištirti teisės aktų turinio matyti, jog juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Nurodė Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, Įstatymo 9 straipsnį, nustatantį, kad lošimo namai (kazino) steigiami vietos savivaldybės tarybos sutikimu, ir padarė išvadą, kad pastaroji nuostata nesudaro teisinio pagrindo Institucijai sukurti Sutikimų steigti lošimo namus (kazino) Kaune išdavimo tvarkos aprašą, nes tokios tvarkos nustatymas niekur nėra įtvirtintas, Įstatymas taip pat nenustato savivaldybės tarybos įgaliojimų nustatyti tokią tvarką. Padarė išvadą, kad Institucija, priimdama 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. T-489 ir 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. T-215, viršijo savo kompetencijos ribas. Pareiškėjas nurodė, kad Konstituciniame Teisme pradėta rengti konstitucinės justicijos byla Nr. 11/2009 pagal Seimo narių grupės prašymą ištirti Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio konstitucingumą. Šioje byloje prašoma atsakyti, ar situacija, kai įstatymų leidėjas nenustatė draudimo organizuoti lošimus maldos namuose, masinio susibūrimo vietose bei šalia švietimo įstaigų, reiškia, kad jis neįvykdė pareigos veiksmingai įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras, galbūt pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos 1 straipsnio ir 46 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas. Pareiškėjo nuomone, yra pagrindas abejoti Įstatymo 10 straipsnio konstitucingumu, nes, pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, egzistuojanti teisės spraga traktuotina kaip „priešingas“ teisinis reguliavimas ir gali būti pagrindu pripažįstant teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai. Įvertinęs aplinkybes, kad šalia lošimo namų yra dvi mokyklos ir bažnyčia, bei nurodytus teisinius argumentus, pareiškėjas padarė išvadą, kad lošimo namų (kazino) steigimas Kaune, (duomenys neskelbtini), nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų ir viešojo intereso, neįmanomas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad šia administracine byla pareiškėjas siekia, jog skundžiamas sprendimas būtų panaikintas kaip neteisėtas. Padarė išvadą, kad kiti šios bylos reikalavimai (prašymas ištirti norminių aktų teisėtumą, prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą) yra susiję su šia individualia byla, todėl laikytini išvestiniais reikalavimais, betarpiškai susijusiais su reikalavimu dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas sukūrė tam tikras teises trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „VSGA“ (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, UAB „VSGA“), įgyvendinant jo ketinimą steigti lošimo namus, todėl konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra individualus teisės aktas, skirtas konkrečiam asmeniui (šiuo atveju UAB „VSGA“) įgyvendinti atitinkamas teises ir pareigas. Pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė nėra absoliuti, ji įgyvendinama laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Kadangi individualūs teisės aktai skirti konkrečiam asmeniui ar asmenims, konstatavo, kad juos apskųsti gali išimtinai tik to teisinio santykio, kurį apima individualus teisės aktas, subjektai. Kadangi skundžiamas Institucijos sprendimas nėra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo teisėmis bei teisėtais interesais, teismas konstatavo, kad jis negali reikšti reikalavimų dėl šio sprendimo, kaip individualaus pobūdžio akto, panaikinimo. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnyje, kuriame apibrėžiamos tarybos nario teisės, nėra numatyta tarybos nario teisė teisme ginčyti tarybos priimtų sprendimų. Teismas nurodė Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 5 dalį ir pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas nereguliuoja ekonominių santykių. Atkreipė dėmesį, kad pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Licencijų ir paslaugų skyriaus 2008 m. gruodžio 3 d. parengtą aiškinamąjį raštą Nr. 29-4-489, rengiant skundžiamą sprendimą, jis buvo analizuojamas antikorupciniu požiūriu. Paminėtame aiškinamajame rašte nurodoma, kad šio teisės akto projektas nepriklauso nei vienai iš korupcijos pasireiškimo rizikai priklausančių teisės aktų kategorijų, skundžiamas sprendimas neturi įtakos korupcijos lygiui. Nurodė Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį ir pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas neturi įtakos kriminogeninės situacijos kitimui. Pabrėžė, kad aplinkybė, jog galbūt gali padidėti į lošimus įsitraukusių asmenų skaičius, neleidžia teigti, jog dėl to kis kriminogeninė situacija. Pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl to, jog buvo pažeistos jo, kaip Institucijos nario, teisės, todėl teismas padarė išvadą, kad įrodinėjimo našta šioje byloje atitenka pačiam pareiškėjui. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas nėra nei įstatymas, nei teisės aktas pagal Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymą, kuris taikomas tik rengiant įstatymus bei kitus teisės norminius aktus ir nėra ir neturi būti taikomas priimant individualų administracinį teisės aktą. Kadangi skundžiamas sprendimas yra individualus administracinis aktas, teismas padarė išvadą, kad jį priimant Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo nuostatos netaikytinos. Pabrėžė, kad nei Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas, nei Viešojo administravimo įstatymas nenumato analogijos taikymo. Atkreipė dėmesį, kad įstatymo analogijos taikymas galimas tik tokiu atveju, jei egzistuoja teisės spraga, o nagrinėjamu atveju sutikimo steigti lošimo namus išdavimo tvarka yra reglamentuota Institucijos 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. T-489. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo teisę balsuoti dėl sprendimo projekto, tokia savo teise pasinaudojo ir, manydamas, kad ginčijamo sprendimo projektas netinkamas, išreiškė savo poziciją balsuodamas prieš. Teismas nurodė ABTĮ 56, 49 straipsnius ir padarė išvadą, kad pareiškėjui teisė ginti visos visuomenės teises ir interesus nėra suteikta. Nurodė ABTĮ 4 straipsnio 1, 2 dalis, nustatė, kad pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą iš karto, nepradėjus bylos nagrinėjimo iš esmės. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo, kaip Institucijos nario, teisės ir interesai nėra pažeisti, ginti viešąjį interesą pareiškėjui teisė nesuteikta, skundžiamas aktas yra individualus, todėl skųsti akto pareiškėjas negalėjo, ir priėjo išvadą, kad pareiškėjas šioje byloje neturi ir reikalavimo teisės dėl Institucijos 2009 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. T-24 panaikinimo. Nurodė, kad prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra susijęs būtent su pastaruoju pareiškėjo reikalavimu. Teismui nustačius, kad pareiškėjo teisės ir interesai nepažeisti, jis šioje byloje neturi reikalavimo teisės, konstatavo, kad nėra pagrindo šioje byloje taikyti Įstatymo 10 straipsnį, todėl tuo pačiu nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti, ar Įstatymo 10 straipsnis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 1 straipsnio ir 46 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatoms. Nurodė, kad pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Nustatė, kad šioje byloje pareiškėjo, kaip Institucijos nario, teisės ir interesai nėra pažeisti, ginti viešąjį interesą ir skųsti individualų aktą pareiškėjui teisė nesuteikta, jo prašymas nesusijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla, todėl teismas pareiškėjo prašymą ištirti norminio akto teisėtumą atmetė.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. T-24 „Dėl sutikimo steigti lošimo namus (kazino)“, kuriuo Kauno miesto savivaldybės taryba davė sutikimą, kad UAB „VSGA“ steigtų lošimo namus (kazino) Kaune, (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo, kaip Institucijos nario, teisių pažeidimo, nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi kaip Institucijos narys. Pirminiame ir patikslintame prašymuose pirmosios instancijos teismui teigė, kad ginčijamas sprendimas tiesiogiai pažeidžia jo, kaip Institucijos nario, teises, pažeidžia savivaldybės gyventojų interesus, prieštarauja bendruomenės poreikiams, pažeidžia aukštesnės galios teisės aktus. Teismas, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsniu, pažymėjo, jog šiame straipsnyje pateiktas baigtinis savivaldybės tarybos nario teisių sąrašas, kuriame teisė kreiptis dėl savivaldybės tarybos priimtų administracinių aktų teisėtumo atitikimo Konstitucijai, įstatymams ir kitiems aukštesnės juridinės galios teisės aktams nėra nustatyta. Be to, iš paminėtų prašymų nėra pakankamai aišku, kokios pareiškėjo, kaip Institucijos nario, teisės Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio prasme yra pažeidžiamos. Pareiškėjas jo, kaip savivaldybės tarybos nario, teisių pažeidimą iš esmės siejo su ta aplinkybe, jog priimant sprendimą nebuvo skirta įstatymo reikalaujama kriminologinė ekspertizė. Nurodė, kad Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, jog derinamas ekonominius santykius reguliuojančio teisės akto projektas turi būti įvertinamas antikorupciniu požiūriu, o 6 dalyje – jeigu yra pagrindo manyti, kad priimtas teisės aktas gali daryti įtaką kriminogeninei situacijai, jį priimti įgaliota institucija skiria kriminologinę ekspertizę. To paties įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų (toliau – teisės aktai) rengimą, jo stadijas, teisės aktų formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus. Vadinasi, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo nuostatos yra taikomos tik įstatymų ir kitų teisės norminių aktų atžvilgiu. Ginčijamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas yra individualus administracinis aktas, kurio atžvilgiu paminėto įstatymo nuostatos netaikomos, todėl nėra reikalingas jo įvertinimas antikorupciniu ir įtakos kriminogeninei situacijai aspektais. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, padarė išvadą, kad savivaldybės administravimo subjektų priimamų administracinių aktų teisėtumo kontrolė įstatymų leidėjo yra priskiriama Vyriausybės atstovo kompetencijai. Taigi savivaldybės administravimo subjektų leidžiamų administracinių aktų atžvilgiu yra taikoma specifinė teisėtumo kontrolės užtikrinimo forma, kurią atlieka Lietuvos Respublikos Vyriausybės skiriami pareigūnai – Vyriausybės atstovai apskrityse. Tokie įgaliojimai savivaldybių tarybų nariams nėra suteikti. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo teisės, kaip Institucijos nario, priimant ginčijamą sprendimą buvo apribotos (turėjo teisę balsuoti ir tokia teise pasinaudojo, išreiškė savo nuomonę dėl sprendimo projekto ir pan.). Savivaldybės taryba yra kolegiali savivaldybės institucija, kuri susideda iš įstatymų nustatyta tvarka demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų – savivaldybės tarybos narių. Savivaldybės tarybos pagrindinė veiklos forma yra posėdžiai, kuriuose svarstomais klausimais priimami sprendimai. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjo, kaip Institucijos nario, teisės buvo pažeistos priimant ginčijamą aktą. Teismas, spręsdamas dėl teisės kreiptis gynybos į teismą įgyvendinimo, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-906/2008, 2009 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009, 2004 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-121/2004. Pažymėjo, jog teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti. Teismas pabrėžė, kad tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kaip atsakovo priimtas sprendimas pažeidė jo (ne kaip Kauno miesto savivaldybės tarybos nario) subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus. Ginčijamo administracinio akto pagrindu jokie administraciniai teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo nekilo, nepasikeitė ir nepasibaigė. Kitaip sakant, sprendimas pareiškėjui jokių subjektinių teisių ir juridinių pareigų nenustatė, t. y. juridinių pasekmių nesukėlė. Be to, pareiškėjas nėra šio sprendimo pagrindu kilusių administracinių teisinių santykių dalyvis, nes administracinės teisės normų taikymo aktui (individualiam administraciniam aktui) yra būdingas konkretus subjektas, kuriam priimtas aktas adresuojamas. Nagrinėjamu atveju tokiu konkrečiu subjektu laikytinas trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „VSGA“. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunduose nurodė, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia savivaldybės gyventojų interesus, prieštarauja bendruomenės poreikiams, pažeidžia aukštesnės galios teisės aktus, t. y. bando ginti viešąjį interesą. Tačiau pareiškėjas tiek ir kaip Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, tiek ir kaip fizinis asmuo juridinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis galėtų ginti viešąjį interesą teisme, taip pat neturi (ABTĮ 56 str.). Konstatavus, kad pareiškėjas neturi kreipimosi į teismą teisminės gynybos (reikalavimo) teisės, nėra jokio pagrindo tirti ir pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, tarp jų ir dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 1 straipsnio bei 46 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatoms. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, kuriuo duotas sutikimas UAB „VSGA“ steigti lošimo namus (kazino) Kaune, (duomenys neskelbtini), pareiškėjo, kaip savivaldybės tarybos nario ir kaip fizinio asmens, teisių nepažeidė, todėl jo reikalavimai nėra teisėti ir pagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje yra konstatavęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas pareiškėjo teisių nepažeidė, ginti viešąjį interesą ir skųsti individualų administracinį aktą pareiškėjui teisė nesuteikta, todėl jo skundas turi būti atmestas. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą patenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą teismas paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.). Pažymėjo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo prašė priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. UAB „VSGA“ patirtų išlaidų detalaus apskaičiavimo nėra pateikusi. Atkreipė dėmesį į tai, jog, pagal paminėto straipsnio 1 dalį, prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
IV.
Pareiškėjas 2011 m. birželio 22 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 punktais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, jog Konstitucinis Teismas, spręsdamas klausimus dėl leidimų steigti lošimų namus, 2011 m. birželio 21 d. nutarimu iš esmės įpareigojo vadovautis ir kitų, ne tik Azartinių lošimų įstatymo, nuostatomis, reglamentuojančiomis žmonių sveikatos, viešosios tvarkos ir visuomenės narių saugumo apsaugą. Tai patvirtina, kad prašomus peržiūrėti procesinius sprendimus priėmę teismai pažeidė imperatyvias teisės normas, įtvirtintas Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 16 dalyje. Todėl, pareiškėjo nuomone, egzistuoja pagrindas atnaujinti administracinę bylą Nr. A662-1429/2010, panaikinti šioje byloje priimtą nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti apeliacinį skundą bei panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. T-24 „Dėl sutikimo steigti lošimo namus (kazino)“.
V.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 6 d. nutartimi atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo ir atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo prašė atnaujinti procesą byloje remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, kuriame įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 pažeidė imperatyvias teisės normas, įtvirtintas Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 16 dalyje, t. y. ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis neatitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarime pateikto Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 16 dalies nuostatų aiškinimo. Šiuo klausimu teismas pažymėjo, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 motyvų matyti, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 16 dalies nuostatos apskritai nebuvo aiškinamos bei taikomos nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme (klausimas dėl jų taikymo ir aiškinimo nesudarė administracinės bylos Nr. A662-1429/2010 dalyko). Nagrinėdamas šią bylą apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo skundas atmestinas dėl tos priežasties, kad atsakovas nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių nepažeidė, o ginti viešąjį interesą ir skųsti individualų administracinį aktą pareiškėjui teisė nesuteikta, t. y. pareiškėjo skundas buvo atmestas nenustačius jo teisinio suinteresuotumo ginčijamų administracinių aktų atžvilgiu. Pabrėžė, jog pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nepateikė jokių argumentų šiuo klausimu, t. y. nepagrindė, dėl kokių teisinių priežasčių apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo teisinio suinteresuotumo galėtų būti vertinamos kaip nepagrįstos. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad apeliacinės instancijos teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 neatnaujintinas.
VI.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2012 m. vasario 23 d. nutartimi nutarė teikti teisėjų kolegijai siūlymą vertinti, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P438-04/2012 pagal pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas padarė išvadą, kad administracinėje byloje spręstinas klausimas, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, kaip bylą išnagrinėjus neteisėtos sudėties teismui, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A622-1429/2010 buvo paskirta nagrinėti teisėjų kolegijai, susidedančiai iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį, išnagrinėjus šį prašymą atnaujinti procesą, pasirašė du nepaskirti šios bylos nagrinėti teisėjai, t. y. Audrius Bakaveckas ir Stasys Gagys.
VII.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. P438-04/2012 ir pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 perdavė iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.
Teismas nurodė, jog administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo prašymui dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi buvo sudaryta teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų L. Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), R. S. Alimienės ir R. Klišausko (pranešėjas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010, 2012 m. sausio 6 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. P438-04/2012, kuria prašymo nepatenkino. Minėtos nutarties įžanginėje dalyje nurodyta, kad pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 išnagrinėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų L. Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), R. S. Alimienės ir R. Klišausko (pranešėjas), t. y. tos sudėties teisėjų kolegija, kuri buvo numatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Tačiau tos pačios nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad nutartį pasirašo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų A. Bakavecko, S. Gagio ir R. Klišausko, t. y. ne tos sudėties teisėjų kolegija, kuri nurodyta nutarties įžanginėje dalyje ir kuri buvo paskirta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktu. Teismas atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. P438-04/2012 ir prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 perdavė nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (ABTĮ 160 str. 1 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VIII.
Nagrinėjamu atveju procesas administracinėje byloje Nr. P438-04/2012, kurioje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis, atnaujintas dėl to, kad pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.
Pagal bylos duomenis, pareiškėjo prašymui dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi buvo sudaryta teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų L. Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), R. S. Alimienės ir R. Klišausko (pranešėjas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010, 2012 m. sausio 6 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. P438-04/2012, kuria prašymo nepatenkino. Šios nutarties įžanginėje dalyje nurodyta, kad pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 išnagrinėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų L. Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), R. S. Alimienės ir R. Klišausko (pranešėjas), t. y. tos sudėties teisėjų kolegija, kuri buvo numatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Tačiau tos pačios nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad nutartį pasirašo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų A. Bakavecko, S. Gagio ir R. Klišausko, t. y. ne tos sudėties teisėjų kolegija, kuri nurodyta nutarties įžanginėje dalyje ir kuri buvo paskirta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi.
Taigi pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (ABTĮ 158 str. 1 d.), todėl 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. P438-04/2012, yra neteisėta ir naikintina.
Nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010, būtina pažymėti, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktus. Jo teigimu, pagrindas kreiptis dėl proceso atnaujinimo atsirado Konstituciniam Teismui priėmus 2011 m. birželio 21 d. nutarimą, kuriame pateiktas Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio nuostatų aiškinimas.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Įvertinus pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrįstumą ir įrodymus, susijusius su nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, galima daryti išvadą, jog toks prašymas negali būti tenkinamas. Teismas, nagrinėdamas bylą, apskritai netaikė Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnyje (ir jo 16 dalyje) įtvirtintų teisės normų ir atitinkamai nepateikė jokio Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarimui prieštaraujančio jų turinio aiškinimo. Pareiškėjo prašymas atmestas dėl to, kad jo teisės ir interesai nėra pažeisti, o ginti viešąjį interesą ir skųsti individualų aktą teisė nesuteikta. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nepateikė jokių argumentų šiuo klausimu.
Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-04/2012.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010 pagal pareiškėjo S. B. prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „VSGA“ dėl sprendimo panaikinimo, norminio akto ištyrimo, prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Nutartis neskundžiama.