- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-07-19
- Bylos Nr.
- eA-650-556/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02021-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Gintaras Kryževičius
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- AB „Panevėžio stiklas“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Panevėžio stiklas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Panevėžio stiklas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Panevėžio stiklas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2021 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. S-70 (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kuria iš dalies atmestas pareiškėjo skundas dėl 96 225,00 Eur mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo; 2) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. AS-71 (toliau – ir Departamento sprendimas) dalį, kuria privaloma pareiškėjui sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių suma už 2017 m. – 16 772,00 Eur, už 2018 m. – 32 406,00 Eur ir už 2019 m. – 47 047,00 Eur, ir kuria nuspręsta patvirtinti 2021 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-115-2020.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad vykdo stiklo pakuočių atliekų perdirbimą ir stiklinių gaminių gamybą, yra registruotas Atliekų tvarkytojų valstybiniame registre ir jo veiklos vykdymui 2007 m. gruodžio 28 d. buvo išduotas atnaujintas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. P1-1/066 (toliau – ir TIPK leidimas). Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjo planinį mokestinį patikrinimą ir surašė 2020 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-115-2020 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo aktas ir juo paskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai buvo patvirtinti skundžiamu Departamento sprendimu. Komisijos sprendimu pareiškėjui paskaičiuota: 96 225,00 Eur mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir 1 091,00 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius ir nuspręsta panaikinti Departamento sprendimo dalį dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 96 225,00 Eur mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir pareiškėjo skundą perduoti iš naujo nagrinėti Departamentui, skundo dalį dėl 1 091,00 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumokėjimo palikti nenagrinėtą. Komisijos sprendimu Departamentui pavesta perskaičiuoti pareiškėjui mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, įvertinus pareiškėjo jau deklaruotas ir sumokėtas šio mokesčio sumas. Komisijos sprendimu buvo atmesti Pareiškėjo argumentai, kuriais pareiškėjas įrodinėjo, jog Departamentas nepagrįstai konstatavo pažeidimą ir paskaičiavo 96 225 Eur papildomo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių.
3. Pareiškėjo vertinimu, jam turėjo būti taikomas TIPK leidime nustatytas aplinkos oro teršalų leistinos taršos normatyvas. Atsakovas ir Komisija netinkamai taikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 (toliau – ir Įsakymas) patvirtintas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisykles (toliau – ir Taisyklės) ir neįvertino, jog įsigaliojus Taisyklėms, TIPK leidimui turėjo būti taikomos tos sąlygos ir reikalavimai, kurie buvo nustatyti Taisyklėse, o ne ankstesniame teisės akte. Galiojančio TIPK leidimo 19 lentelėje nustatytos sąlygos (nurodytas normatyvų galiojimo terminas) neatitiko nuo 2013 m. galiojančių Taisyklių, todėl leidimo sąlygos buvo neaiškios. Atsakovas ir Komisija netinkamai aiškino ir Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. (28.1)-A4-13234, kadangi Taisyklės nenustato leidimo sąlygų pratęsimo termino nustatymo procedūros. Esant TIPK leidimo ir Taisyklių neatitikimams (prieštaravimams), pareiškėjo, kaip ūkio subjekto, teisės ir pareigos turi būti aiškinamos pagal Taisyklių reikalavimus. Taisyklės nenumato, kad gali būti TIPK leidime nustatyta teisė į oro aplinkos taršą iš stacionarių taršos šaltinių, tačiau tokiam taršos šaltiniui nenumatytas normatyvas. TIPK leidimo turėjimas su oro taršos dalimi reiškia, kad pareiškėjas turi leidimą išleisti teršalus į aplinkos orą. Atsakovas ir Komisija nenurodė teisinio pagrindo, kad pasibaigus TIPK leidimo 19 lentelėje nurodytam terminui (ar po jo pratęsimo), galiojančio TIPK leidimo oro išmetimo į aplinką normatyvas tampa nuliniu.
4. Pareiškėjas nesutiko su vertinimu, kad pareiškėjas neturi normatyvo ir bet kokia tarša, kuri viršija 0, yra viršnormatyvinė. Tai yra plečiamasis sankcijų taikymas. TIPK leidimo (19 lentelė) turinys pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, patvirtina, kad TIPK leidime nustatyti taršos normatyvai yra galiojantys. Pareiškėjas nesutinka, kad jo TIPK leidime nuo 2017 m. liepos 1 d. nėra nustatytas normatyvas taršai į aplinkos orą.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas teigė, kad Komisija nepagrįstai nesivadovavo Įsakymu, kuriuo buvo nustatytos Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) pareigos dėl Taisyklių įgyvendinimo ir iki Taisyklių priėmimo buvusių leidimų sąlygų peržiūros. Pareiškėjui negali būti perkeliama mokestinė rizika už valstybės institucijoms priskirtų veiksmų neatlikimą ir (arba) už netinkamą atlikimą, todėl nustatyti oro taršos normatyvai turėtų būti laikomi neterminuotais, kaip numatyta pagal Taisykles. Agentūra privalėjo veikti pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir AAĮ) 19¹ straipsnio 12 dalį, Taisyklių 92 punktą ir peržiūrėti TIPK leidimo sąlygas dar 2014 metais arba 2016 metais, gavusi pirminę informaciją iš pareiškėjo apie planuojamus įrenginio pakeitimus arba peržiūrint TIPK leidimo sąlygas.
6. Pareiškėjas nurodė, kad Departamento sprendime ir Komisijos sprendime klaidingai aiškinamos TIPK leidimo ir Taisyklių sąlygos vertinant, jog ginčo atveju nebuvo nustatyto didžiausio leistino normatyvo. Mokestinio patikrinimo metu Taisyklės nenumatė didžiausio leistino ir laikinai leistino normatyvo oro taršai. Pagal Taisykles didžiausias leistinas ir laikinai leistinas normatyvai taikomi tik išleidžiamų nuotekų užterštumui, o paraiškos dalyje „Tarša į aplinkos orą“ reikia nurodyti planuojamus iš visų veiklos vykdytojo eksploatuojamų įrenginių į aplinkos orą išmesti teršalus ir jų kiekį. Institucijos netinkamai taikė Taisyklių sąlygas, o neigiamus padarinius pareiškėjui aiškino ir taikė pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą.
7. Pareiškėjas teigė, kad atlikdamas veiklos pakeitimą, tinkamai vykdė Taisykles, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad buvo viršnormatyvinis teršalų išleidimas į orą. Komisija sprendime netinkamai vertino Taisyklių ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 340 „Dėl Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Inventorizacijos taisyklės) reikalavimus dėl TIPK leidimo sąlygų keitimo ir išmetamų teršalų normų nustatymo. Nebuvo įvertinti argumentai dėl TIPK leidimo sąlygų pakeitimo procedūros keičiantis įrenginio specifikacijai, netinkamai įvertinti (neįvertinti) reikalavimai dėl oro taršos normatyvų nustatymo ir procedūra, nepagrįstai padaryta išvada, jog tebegaliojant TIPK leidimui ir vykstant leidimo sąlygų pakeitimo procedūrai, nustojo galioti teršalų išleidimo į orą normatyvas ir visas išleistas teršalų kiekis laikomas viršnormatyviniu. Mokestiniu laikotarpiu pareiškėjo veikloje nebuvo nuslėptos taršos fakto.
8. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos sprendime neįvertinti jo argumentai dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 3 dalies, 4 dalies 1 punkto taikymo ir Departamento veiksmų ginčo faktines aplinkybes aiškinant kaip taršos nuslėpimą. Klaidingas atsakovo aiškinimas lėmė nepagrįstą Taisyklių 4 punkto ir sankcijos pritaikymą. Atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas sąmoningai tyčia siekė nuslėpti taršą iš stacionarių taršos šaltinių, tokiu būdu išvengdamas pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą.
9. Pareiškėjo vertinimu, Komisijos sprendime nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas nenurodė priežasčių, lėmusių, jog ginčo deklaracijose FR0522 nuo 2017 m. liepos 1 d. nurodytas negaliojantis didžiausias leistinas normatyvas (galiojęs tik iki 2017 m. birželio 30 d.) ir neteisingai apskaičiavo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių. Departamentas nepagrįstai taikė Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, 4 dalies 1 punktą ir už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių tariamai nuslėptą teršalų kiekį mokestį už aplinkos teršimą skaičiavo taikant didesnį tarifą, t. y. normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, daugino iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto Įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto Įstatymo 2 priedėlyje. Jei būtų nustatyta, kad pareiškėjas yra padaręs mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo pažeidimą, papildomai paskaičiuota mokesčio suma turėtų būti mažinama, nes pareiškėjui pritaikyta sankcija – mokesčio didesniu tarifu paskaičiavimas, neatitinka teisingumo ir proporcingumo reikalavimų.
Atsiliepimas
10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
11. Atsakovas nurodė, kad mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį. Mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už teršalų apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis. Pareiškėjas turi TIPK leidimą, kurio 20 lentelėje „Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių fiziniai duomenys“ leidžiama eksploatuoti voninę stiklo lydymo krosnį (taršos šaltinis Nr. 005) su jai nustatytais leidžiamais teršalų išmetimo normatyvais. Nustatyti normatyvai galiojo nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 8/171 kreipėsi į Agentūrą, ir informavo, kad stiklo taros ceche dirbanti voninė stiklo lydymo krosnis (taršos šaltinis Nr. 005) baigia savo tarnavimo laiką, vietoje jos Bendrovė statys naujo tipo pasaginės liepsnos stiklo lydymo krosnį su elektriniu pašildymu. Dėl to pareiškėjas prašė Agentūros iki 2017 m. birželio 30 d. pratęsti TIPK leidime Taršos į aplinkos orą (21 lentelė) nustatytą leidžiamos taršos dydžių galiojimo terminą. Pareiškėjas, pradėjęs eksploatuoti naujai pastatytą įrenginį – pasaginės liepsnos stiklo lydymo krosnį su elektriniu pašildymu, pagal Taisykles privalėjo kreiptis į Agentūrą pakeisti leidimą, kuriame būtų nurodytas ir naujai pradėtas eksploatuoti taršos šaltinis bei jam nustatytos oro teršalų išmetimo sąlygos bei leidžiami taršos normatyvai. Apie tai, kad pareiškėjas nebeturi leidimo išmesti teršalus į aplinkos orą iš oro taršos šaltinių, Agentūra informavo pareiškėją. Todėl teiginiai, kad turėjo būti taikomi TIPK leidime nustatyti leistinos taršos normatyvai, yra nepagrįsti.
12. Atsakovas nurodė, kad Departamento pareigūnai atliko pareiškėjo patikrinimą ir perskaičiavo mokestį, kuris, taikant didesnį tarifą, paskaičiuotas ne už nuslėptą taršą, o už išmestą į aplinką teršalo kiekį, viršijusį TIPK leidime nustatytą leistinos taršos normatyvą, kurį turėjo teisingai apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjas. Jau iš Agentūros 2018 m. vasario 22 d. rašto Nr. (28.1)-A4-1695 ir Departamento patikrinimų metu buvo žinoma, jog pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 1 d. išmeta teršalus į aplinkos orą be galiojančio nustatyto didžiausio leistino normatyvo. Todėl pareiškėjas, teikdamas deklaracijas ir apskaičiuodamas mokestį, privalėjo teisingai įvertinti didžiausio leistino normatyvo reikšmę (N=0), teisingai apskaičiuoti jai privalomą mokėti mokestį. Departamentas sutiko su Komisijos sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo argumentai dėl Departamento paskaičiuoto mokesčio atmesti kaip nepagrįsti. Įstatymas nustato pareigą Departamentui, nustačius neteisingai apskaičiuotą privalomą mokėti mokestį už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį, perskaičiuoti mokestį, o pareiškėjui pareigą už viršnormatyvinę taršą tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokestį.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo AB ,,Panevėžio stiklas“ skundą atmetė.
14. Teismas nustatė, kad Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnai 2020 m. gruodžio 15 d. atliko Bendrovės planinį patikrinimą, kurio tikslas – mokesčio už aplinkos teršimą (iš stacionarių ir mobilių taršos šaltinių bei pakuotės atliekomis) ir mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminis vanduo), mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas už 2017, 2018, 2019 metų mokestinius laikotarpius, apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokėtoja. Bendrovė yra pateikusi 2017–2019 m. Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijas, kurių forma FR0522 (toliau – ir Deklaracija) laikantis Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų. Bendrovės TIPK leidime Nr. Pl-1/066 nuo 2017 metų liepos 1 d. nėra galiojančių aplinkos oro teršalų normatyvų, t. y. nuo šio laikotarpio laikytina, kad Bendrovės leistinos taršos normatyvas yra lygus 0. Bendrovė, teikdama Deklaracijas, jose nurodė neteisingą didžiausią leistinos taršos normatyvą – iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusį metinį didžiausią leistiną normatyvą. Dėl to neteisingai apskaičiavo ir sumokėjo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių. Dėl šios priežasties Bendrovės sumokėta mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių suma žymiai mažesnė nei nustatyta tvarka turėjo būti apskaičiuota ir sumokėta. Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3 ir 4 punktų nuostatomis paskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių suma už 2017 m. – 16 772 Eur, už 2018 m. – 32 406 Eur ir už 2019 m. – 47 047 Eur. Po atlikto mokestinio patikrinimo 2020 m. gruodžio 15 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. PA80-115-2020.
15. Teismas nurodė, kad Bendrovė 2021 m. sausio 22 d. raštu Nr. 1-20 pateikė pastabas į Patikrinimo aktą, kuriuo nesutiko su Patikrinimo akte padarytomis išvadomis, manydama, jog toks mokestis padidintu tarifu paskaičiuotas nepagrįstai, ir nesutiko su išvadomis dėl TIPK leidime nustatyto didžiausio leistino normatyvo galiojimo. Įvertinus Bendrovės pateiktas rašytines pastabas ir atsižvelgus į galiojantį teisinį reglamentavimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2021 m. vasario 22 d. Departamento sprendimu buvo patvirtintas 2020 m. gruodžio 15 d. Patikrinimo aktas. Nesutikdama su Departamento sprendimu, Bendrovė apskundė jį Komisijai, kuri išnagrinėjusi skundą, nusprendė panaikinti Departamento sprendimo dėl Patikrinimo akto tvirtinimo dalį dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 96 225 Eur mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir perduoti iš naujo nagrinėti Departamentui, o pareiškėjo skundo dalį dėl Departamento sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-71 dalies pareiškėjui sumokėti į biudžetą 1 091 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius palikti nenagrinėtą.
16. Teismas, aptaręs ginčui aktualias Įstatymo nuostatas ir vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad jam turėjo būti taikomas TIPK leidime nustatytas aplinkos oro teršalų leistinos taršos normatyvas, pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjo vykdoma veikla – stiklo pakuočių atliekų perdirbimas ir stiklinių gaminių gamyba. Pareiškėjui 2007 m. gruodžio 28 d. išduotas atnaujintas TIPK leidimas (įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d.). Jame nustatyti leistini taršos normatyvai į aplinkos orą ir sąlygos atliekų susidarymui bei naudojimui, t. y. TIPK leidimo 20 lentelėje „Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių fiziniai duomenys“ leidžiama eksploatuoti voninę stiklo lydymo krosnį (taršos šaltinis Nr. 005) su jai nustatytais leidžiamais teršalų išmetimo normatyvais. Pagal bylos duomenis, TIPK leidimas buvo ne vieną kartą koreguotas, tačiau nuo 2008 m. sausio 1 d. nurodytas leidžiamas išmesti į aplinkos orą teršalų kiekis liko. Vėlesniuose pakeitimuose (iki 2016 m. gruodžio 31 d.) šis leidžiamas taršos į aplinkos orą galiojimo terminas buvo pratęstas iki 2017 m. birželio 30 d. (Agentūros 2016 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. (28.1)-A4-13234 „Sprendimas dėl AB „Panevėžio stiklas“ TIPK leidime nustatytų sąlygų taršai į aplinkos vykdymo termino pratęsimo“), nes pareiškėjas 2016 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 8/171 kreipėsi į Agentūrą, informuodama apie tai, jog jos stiklo taros ceche dirbanti voninė stiklo lydymo krosnis (taršos šaltinis Nr. 005) baigia savo tarnavimo laiką ir vietoje jos Bendrovė statys naujo tipo pasaginės liepsnos stiklo lydymo krosnį su elektriniu pašildymu. Dėl šios priežasties pareiškėjas ir prašė Agentūros iki 2017 m. birželio 30 d. pratęsti TIPK leidime Taršos į aplinkos orą (21 lentelė) nustatytą leidžiamos taršos dydžių galiojimo terminą.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas, įvertinęs Taisyklių 10 ir 11 punktuose nustatytą reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo teiginius, jog jam turėjo būti taikomi TIPK leidime nustatyti leistinos taršos normatyvai, atmetė dėl to, kad leidžiamos taršos normatyvai buvo nustatyti taršos šaltiniui (voninei stiklo lydymo krosniai) ir jų galiojimo terminas buvo pasibaigęs ir pratęstas tam laikotarpiui, kol ji bus faktiškai eksploatuojama (iki 2017 m. liepos 1 d.). Tuo tarpu pareiškėjui pradėjus eksploatuoti naujai pastatytą įrenginį, t. y. pasaginės liepsnos stiklo lydymo krosnį su elektriniu pašildymu privaloma kreiptis pakeisti leidimą, kuriame būtų nurodytas ir naujai pradėtas eksploatuoti taršos šaltinis bei jam nustatytos oro teršalų išmetimo sąlygos bei leidžiami taršos normatyvai, pakeitimo. Nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas naudojo ne seną įrenginį, pagal kurio parametrus buvo išduotas leidimas, o naują įrenginį. Faktas, kad pareiškėjas nebeturi leidimo išmesti teršalus į aplinkos orą iš oro taršos šaltinių, pareiškėjui buvo žinomas, nes Agentūra informavo pareiškėją 2018 m. vasario 22 d. raštu Nr. (28.1)-A4-1695. Be to, pats pareiškėjas kreipėsi 2016 m. gruodžio 22 d. raštu į Agentūrą, nurodydamas, kad pagal išduoto TIPK leidimo sąlygas leidimas galioja iki 2016 m. gruodžio 31 d. Agentūra 2016 m. gruodžio 29 d. raštu informavo pareiškėją, kad TIPK leidimas dalyje dėl taršos į aplinkos orą pratęsiamas iki 2017 m. birželio 30 d., o Bendrovė po to turi gauti naują TIPK leidimą. Be to, keitėsi veiklos sąlygos (įrenginys). Todėl teismas sutiko su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad TIPK leidime nuo 2017 m. liepos 1 d. nesant galiojančių aplinkos oro teršalų normatyvų (didžiausio leistino normatyvo), pareiškėjo leistinos taršos normatyvas yra lygus 0, dėl to, be galiojančio didžiausio leistino normatyvo išmestas į atmosferą teršalų kiekis turėjo būti apskaitomas kaip viršnormatyvinis.
18. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad vertinimas, jog pareiškėjas neturi normatyvo ir bet kokia tarša, kuri viršija „0“, yra viršnormatyvinė, reiškia plečiamąjį sankcijų taikymą. Pagal Tvarkos aprašo 4 punkte numatytą formulę apskaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą už išmestą ar išleistą į aplinką teršalo kiekį per mokestinį laikotarpį, viršijusį TIPK ir (ar) taršos leidime nustatytą leistinos taršos normatyvą. Tvarkos aprašo 4 punkte numatyta, kad neturint TIPK ir (ar) taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar išleidimo į aplinką normatyvais, kai toks leidimas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais yra privalomas, visas be TIPK ir (ar) taršos leidimo išmestas teršalo kiekis, įskaitant teršalo kiekį išmestą į aplinką, kuris susidaro naudojant biokurą, yra viršnormatyvinis N=0 (N – leistinas išmesti arba išleisti į aplinką per mokestinį laikotarpį normatyvinis teršalo kiekis (t), nustatytas TIPK ir (ar) taršos leidime). Dėl ko mokesčių mokėtojui neturint TIPK ir (ar) taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar išleidimo į aplinką normatyvais, visas be TIPK ir (ar) taršos leidimo išmestas teršalo kiekis yra viršnormatyvinis ir tokiu atveju mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas taikant didesnį tarifo koeficientą pagal Tvarkos aprašo 4 punkte nustatytą formulę.
19. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas TIPK leidimą turėjo, tačiau nuo 2017 m. liepos 1 d. be galiojančio nustatyto didžiausio leistino normatyvo, todėl konstatuotina, jog mokesčių administratorius pagal minėtas teisės aktų nuostatas pagrįstai nuo 2017 m. liepos 1 d. pareiškėjo be leidime nustatyto didžiausio leistino normatyvo išmestą teršalo kiekį laikė viršnormatyviniu ir atitinkamai mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui apskaičiavo taikant didesnį mokesčio tarifą. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad vertinant pareiškėjo TIPK leidimo (19 lentelės) turinį, TIPK leidime nustatyti taršos normatyvai yra galiojantys.
20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į Agentūrą dėl TIPK leidime taršos į aplinkos orą leidžiamų taršos dydžių taršos šaltiniui Nr. 005 (voninė stiklo lydimo krosnis) galiojimo pratęsimo, pats pareiškėjas nurodė, kad šis taršos šaltinis baigia savo tarnavimo laiką, dirbs ilgiausiai iki 2017 m. birželio 30 d. ir vėliau bus pakeistas nauju, tuo argumentuodamas, jis prašė Agentūros TIPK leidimo Taršos į aplinkos orą (21 lentelė) numatytų leidžiamos taršos dydžių galiojimo terminą pratęsti iki 2017 m. birželio 30 d. Dėl ko Agentūra, atsižvelgusi į tokį pareiškėjo prašymą, ir pratęsė Taršos į aplinkos orą dalyje numatytų leidžiamos taršos dydžių galiojimą iki 2017 m. birželio 30 d.
21. Teismas dėl pareiškėjo argumento, kad įsigaliojus Taisyklėms, TIPK leidimui turėjo būti taikomos tos sąlygos ir reikalavimai, kurie buvo nustatyti Taisyklėse, ir, kad esant tokiai situacijai, leidimo sąlygos buvo neaiškios, atkreipė dėmesį, kad nors pagal Taisyklių 15 punktą TIPK leidimas išduodamas neterminuotam laikui (tiek leidimo išdavimo metu, tiek įsigaliojus naujos redakcijos Taisyklėms), tačiau nuostatos, kad mokesčių mokėtojų TIPK ir (ar) taršos leidimuose nustatyti terminuoti leistinos taršos normatyvai yra neterminuoti, nėra.
22. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jam pritaikyta sankcija – mokesčio didesniu tarifu paskaičiavimas neatitinka teisingumo ir proporcingumo reikalavimų, pažymėjo, kad atsižvelgiant į Įstatymo paskirtį, už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą (Įstatymo 9 str. 3 d.). Tokiu atveju tokį mokestį yra privaloma sumokėti tuo atveju, jei pareiškėjas išleidžia į aplinką normatyvus viršijantį teršalų kiekį. Todėl tvirtinti, jog tokia sankcija yra neproporcinga, nėra jokio teisinio pagrindo, o už tokio mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą yra atsakingas pats pareiškėjas.
23. Teismas nurodė, kad kiti pareiškėjo skundo argumentai (mokestiniu laikotarpiu nebuvo nuslėptos taršos (tyčios) fakto, Agentūros pareiga užtikrinti, kad įrenginys, kuriam reikalingas leidimas, būtų eksploatuojamas pagal TIPK leidimo sąlygas ir leidimo sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui negali būti perkeliama mokestinė rizika už valstybės institucijoms priskirtų veiksmų neatlikimą ir (arba) už netinkamą atlikimą), nekeičia teismo išvadų.
24. Teismas pažymėjo, kad už imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymą Įstatymas numato sankcijos taikymą – taikomas didesnis mokesčio tarifas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės: teisės aktų reikalavimų nesuvokimas; tyčios nebuvimas; klaidingo normatyvo deklaracijose nurodymas, nors aplinkybė, kad pareiškėjas neturi galiojančių aplinkos oro teršalų normatyvų, ne kartą fiksuota mokesčių administratoriaus patikrinimų metu; užsitęsusios administracinės procedūros siekiant gauti naują TIPK leidimą) nelaikytinos teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis patį pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką mokesčio už aplinkos teršimą didesniu tarifu dydžiui, nustatytam ginčijamu Departamento sprendimu. Pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokios konkrečios priežastys lėmė, jog ginčo deklaracijose FR0522 nuo 2017 m. liepos 1 d. nurodė negaliojantį didžiausios leistinos taršos normatyvą (galiojantį tik iki 2017 m. birželio 30 d.) ir neteisingai apskaičiavo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu laikyti neatitinkančiu protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų ir mokestį atitinkamai mažinti.
25. Teismas konstatavo, kad Komisijos sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Atitinkamai paliekama galioti skundžiamo Departamento sprendimo dalis, kuria patvirtintas Patikrinimo aktas ir pareiškėjas įpareigotas sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių sumą už 2017 m. – 16 772,00 Eur, už 2018 m. – 32 406,00 Eur ir už 2019 m. – 47 047,00 Eur.
III.
26. Pareiškėjas AB ,,Panevėžio stiklas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą ir panaikinti Komisijos sprendimą ta dalimi, kuria Komisija dalinai atmetė Bendrovės skundą dėl 96 225 Eur mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo teisėtumo bei pagrįstumo ir konstatavo, jog: pareiškėjas, TIPK leidime nuo 2017 m. liepos 1 d., neturėdamas leidžiamo į atmosferą išmesti nustatyto galiojančio didžiausios leistinos taršos (toliau – ir DLT) normatyvo, savo veiksmais nuslėpė DLT normatyvą viršijantį teršalų kiekį bei pateiktose deklaracijose neteisingai apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių; mokesčių administratorius pagrįstai nuo 2017 m. liepos 1 d. pareiškėjo be leidime nustatyto DLT normatyvo išmestą teršalo kiekį laikė viršnormatyviniu ir atitinkamai mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui apskaičiavo taikant didesnį mokesčio tarifo koeficientą; pareiškėjo nurodytos aplinkybės: teisės aktų reikalavimų nesuvokimas; tyčios nebuvimas; klaidingo DLT normatyvo deklaracijose nurodymas, nors aplinkybė, kad pareiškėjas neturi galiojančių aplinkos oro teršalų normatyvų, ne kartą fiksuota mokesčių administratoriaus patikrinimų metu; užsitęsusios administracinės procedūros pareiškėjui siekiant gauti naują TIPK leidimą dėl, pareiškėjo teigimu, Agentūros kaltės (pareiškėjas pateikė susirašinėjimo su Agentūra dokumentus) nelaikytinos teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis patį pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką mokesčio už aplinkos teršimą didesniu tarifu dydžiui, nustatytam ginčijamu Departamento sprendimu; pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokios konkrečios priežastys lėmė, jog ginčo deklaracijose FR0522 nuo 2017 m. liepos 1 d. nurodė negaliojantį DLT normatyvą (t. y. galiojantį tik iki 2017 m. birželio 30 d.) ir neteisingai apskaičiavo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių. Todėl pareiškėjo prašymas atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį didesniu tarifu teismas laikė neatitinkančiu protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų ir mokestį atitinkamai mažino, atmetamas kaip nepagrįstas; panaikinti Departamento sprendimą dalyje, kurioje Departamentas nusprendė, jog privaloma mokesčių mokėtojui AB „Panevėžio stiklas“ sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių suma už 2017 m. – 16 772 Eur, už 2018 m. – 32 406 Eur ir už 2019 m. – 47 047 Eur ir šioje dalyje nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą.
27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog Bendrovei turint galiojantį TIPK leidimą, jos eksploatuojam taršos šaltiniui nuo 2017 m. liepos 1 d. nebuvo galiojančių oro teršalų normatyvų, t. y. jie buvo lygūs 0. Teismas nenagrinėjo TIPK leidimus reglamentuojančio reguliavimo pokyčių bei su jais susijusių Bendrovės argumentų ir dėl to neteisingai nusprendė, kad Bendrovė nuo 2017 m. liepos 1 d. neturėjo TIPK leidime normatyvų taršos šaltiniui (t. y. jie buvo lygūs 0) – stiklo lydymo krosniai. Įsakymu buvo patvirtintos naujos Taisyklės, kurios nustatė naujus reikalavimus TIPK leidimams ir juose nebeliko terminuotų normatyvų į aplinkos orą išmetamiems teršalams (laikinai leistinos taršos (toliau – ir LLT) normatyvų) ir visi normatyvai teršalams, kurie išmetami į aplinkos orą, privalėjo būti neterminuoti bei galioti tol, kol galioja TIPK leidimas arba šis leidimas yra pakeičiamas. Todėl Bendrovės turimo TIPK leidimo dalis, kurioje buvo nustatyti LLT normatyvai taršai į aplinkos orą tapo neatitinkančia Taisyklių reikalavimų. Tačiau Taisyklės nenustatė jokių įpareigojimų įmonėms, kurios tuo metu turėjo galiojančius TIPK leidimus su terminuotais LLT normatyvais, taip pat nenustatė, kad pasibaigus tokių įmonių TIPK leidimuose nustatytam LLT normatyvo terminui ir nepasikeitus leidimo, TIPK leidimas ir / ar jo dalis „Oro tarša“ tampa negaliojančia. Aptartas dviprasmiškas teisinis reguliavimas, nustatytas priimant Taisykles, galėjo būti suprastas taip, kaip jį suprato Bendrovė, t. y. kaip suteikiantį teisę pagal naujas Taisykles neterminuotai naudotis leidimuose esančiais LLT normatyvais, kol Agentūra, remdamasi Taisyklių 92 ir 92.5 punktais, neperžiūrės TIPK leidimo sąlygų dėl pasikeitusių teisės aktų ir / ar nepareikalaus jų pakeisti. Agentūra privalėjo atlikti TIPK leidimo sąlygų peržiūros procedūras, jai buvo žinoma apie Bendrovės TIPK leidimą ir jo galiojimo sąlygas. Ginčo situacija atsirado priėmus Taisykles ir aiškiai nesureglamentavus situacijos dėl TIPK leidimuose esamų terminuotų LLT normatyvų tolimesnio galiojimo / negaliojimo. Valstybės klaidų rizika bei neaiškumai, mokesčių srityje turėjo būti aiškinami Bendrovės naudai. TIPK leidime pagal seną tvarką nustatyti (ir vėliau pratęsti) laikini oro taršos normatyvai, pasikeitus Taisyklėms ir atsižvelgiant į Agentūros 2016 m. gruodžio 29 d. raštą, turėjo būti laikomi neterminuotais ir galiojančiais iki TIPK leidimo sąlygų pakeitimo bei naujų oro taršos normatyvų pagal naują Inventorizaciją nustatymo. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Bendrovės argumentų dėl Tvarkos aprašo 4 punkto nuostatų taikymo.
28. Pareiškėjas pažymi, kad sąmoningai ir tyčia nesiekė nuslėpti bei neslėpė oro taršos iš taršos šaltinio, todėl nepagrįsta ir neproporcinga jam taikyti mokestį už taršą padidintu tarifu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo ir laikė teisiškai nereikšmingomis šias aplinkybes ir argumentus dėl mokesčio dydžio sumažinimo, dėl to buvo priimtas neteisingas sprendimas. Bendrovė visą ginčo laikotarpį turėjo ir šiuo metu turi galiojantį TIPK leidimą su dalimi „Oro tarša“. Šio fakto neginčija nei Departamentas, nei Agentūra. TIPK leidime pagal senus reikalavimus buvo nustatyti terminuoti LLT normatyvai, tačiau Bendrovė turėjo pagrindą laikinus oro taršos normatyvus laikyti neterminuotais ir galiojančiais 2017–2019 metų laikotarpiu. Pareiškėjas nurodo faktines aplinkybes, susijusias su ginčo dalyku ir pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog Bendrovė būtų apgaulingai tvarkiusi aplinkos oro taršos apskaitą, kad būtų klastojusi apskaitos dokumentus ar trukdžiusi Departamentui atlikti jam pavestas mokesčio administravimo funkcijas. Bendrovė neatliko veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip mokesčio mokėtojo sąmoningą tyčią slepiant taršą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo netaikyti Bendrovei mokesčio padidintu tarifu ir / ar apskaičiuotą mokestį sumažinti, atsižvelgiant į protingumo ir proporcingumo principus.
29. Pareiškėjas nurodo, kad Departamento sprendimu Bendrovei iš esmės buvo pritaikyta sankcija – paskaičiuotas papildomas taršos mokestis už Bendrovės 2017–2019 metais jau deklaruotą ir apmokėtą teršalų kiekį, pritaikant padidintą tarifą, t. y. nuo 1,5 iki 50 kartų padidinant jau sumokėtą mokestį ir reikalaujant papildomai sumokėti 96 225 Eur dydžio sankciją. Tačiau pastaroji sankcija yra neadekvati situacijai, neproporcinga Bendrovės padarytoms klaidoms (ypač dėl to, kad valstybės institucijos taip pat klydo ir nepakankamai rūpestingai vykdė savo pareigas) . Todėl, priešingai nei išaiškino Komisija bei pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais, yra pagrindas šią Bendrovei skirtą sankciją (96 225 Eur) reikšmingai sumažinti ar išvis netaikyti.
30. Pareiškėjas pažymi, kad teismų praktikoje ūkio subjektams tokio pobūdžio sankcijos (mokesčiai padidintu tarifu) yra mažinami 80 proc. ir didesniu dydžiu, net kai šie subjektai neturi išduoto TIPK leidimo, t. y. veiklą vykdo nelegaliai. Bendrovė yra apskaičiusi ir deklaravusi visus į aplinkos orą faktiškai išmestus teršalus 2017–2019 metais, už šiuos teršalus yra sumokėjusi mokesčius valstybei ir visi šie teršalai išmesti į aplinkos orą Bendrovei turint galiojantį TIPK leidimą.
Atsiliepimas
31. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
32. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai vartojama laikinai leistinos taršos (LLT) normatyvo sąvoka, kuri nėra susijusi su ginču. Ginčui aktualiais mokestiniais laikotarpiais pareiškėjo turėto TIPK leidimo oro taršos dalyje jokių LLT normatyvų nebuvo nustatyta. TIPK leidime nustatyti, iki 2017 m. birželio 30 d. galioję normatyvai buvo didžiausios leistinos taršos (DLT) normatyvai, kaip apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Atsakovas pritaria Komisijos ir teismo sprendimuose išdėstytiems argumentams, pagrindžiantiems, kad pareiškėjo TIPK leidime oro taršos normatyvai buvo nustatyti iki 2017 m. birželio 30 d., o išmetant teršalus į aplinkos orą nuo 2017 m. liepos 1 d., normatyvai prilyginami 0.
33. Atsakovas pažymi, kad Įsakymo, kuriuo patvirtintos Taisyklės, 2 punkte išdėstytos pareinamojo pobūdžio nuostatos dėl iki Įsakymo įsigaliojimo išduotų TIPK leidimų pakeitimo ar naujų leidimų išdavimo. Įsakymo 2.7 punkte numatyta, kad TIPK leidimas išduodamas neterminuotam laikui, išskyrus atvejus, jei iki šio Įsakymo įsigaliojimo leidime buvo nustatytos sąlygos tam tikram laikotarpiui, kuriam pasibaigus leidimą būtina pakeisti. Nagrinėjamu atveju iki Įsakymo įsigaliojimo pareiškėjo TIPK leidime nustatytos oro taršos sąlygos (normatyvai) iki 2016 m. gruodžio 31 d. (Agentūra galiojimo terminą pratęsė iki 2017 m. birželio 30 d.), suėjus šiam terminui, automatiškai netapo neterminuotomis, o turėjo būti daromas atitinkamas leidimo pakeitimas. Kadangi ginčui aktualiais mokestiniais laikotarpiais leidimas atitinkamai pakeistas nebuvo, todėl nuo 2017 m. liepos 1 d. pareiškėjui taikomi oro taršos normatyvai prilyginami 0.
34. Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjo veiksmai negali būti laikomi tyčiniais. Teisės aktuose buvo nustatytas pakankamai aiškus reglamentavimas, pagal kurį iki Įsakymo įsigaliojimo TIPK leidimuose nustatyti oro taršos normatyvai tam tikram laikotarpiui galioja tik šį laikotarpį, kuriam pasibaigus normatyvai, be atskiro leidimo pakeitimo, nebegali būti taikomi. Be to, TIPK leidimus išduodanti Agentūra 2016 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. (28.1)-A4-13234 bei 2018 m. vasario 22 d. rašte Nr. (28.1)-A4-1695 pareiškėjui patvirtino, kad TIPK leidime nustatyti oro taršos normatyvai tam tikram laikotarpiui, jam pasibaigus, nebegali būti taikomi. Todėl pareiškėjas ginčui aktualių mokestinių laikotarpių metu žinojo, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. TIPK leidime nustatytais oro taršos normatyvais nebegalima vadovautis, tačiau, teikdamas deklaracijas ir mokėdamas mokestį, vis tiek jais vadovavosi. Asmens elgesys, kai jis žino, kad tam tikrų veiksmų atlikti neleidžiama, bet vis tiek juos atlieka, turi būti vertinamas kaip sąmoningas ir tyčinis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
35. Pareiškėjas (apeliantas), kreipdamasis į teismą, prašė panaikinti Komisijos 2021 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. S-70 dalį, kuria iš dalies atmestas pareiškėjo skundas dėl 96 225,00 Eur mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr. nutarties 1 p.).
36. Komisijos sprendimu buvo panaikintas Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-71 dalis dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 96 225 Eur mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir pareiškėjo skundas perduotas iš naujo nagrinėti Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos.
37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Komisija savo sprendime konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai nuo 2017 m. liepos 1 d. pareiškėjo be leidime nustatyto taršos normatyvo išmestą teršalo kiekį laikė viršnormatyviniu ir, atitinkamai, apskaičiavo pareiškėjui mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., taikydamas didesnį mokesčio tarifą, t. y. buvo patvirtintas nustatytas pažeidimas bei pripažinta, jog turi būti taikomas didesnis mokesčio tarifas. Tačiau tame pačiame Komisijos sprendime, turint omenyje, kad dalis taršos mokesčio buvo sumokėta, o Komisija pati negali perskaičiuoti pareiškėjo mokėtinų mokesčių, nuspręsta visą pareiškėjo skundą perduoti Departamentui nagrinėti iš naujo – nurodyta Departamentui perskaičiuoti mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių.
38. Vilniaus apygardos administracinis teismas paliko galioti Komisijos sprendimą (žr. nutarties 13, 19, 25 p.).
39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, pabrėžia, kad apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos sietinos tik su tais aspektais, dėl kurių iš esmės pasisakė Komisija ir pirmosios instancijos teismas: 1) dėl didžiausio leistino normatyvo; 2) dėl didesnio mokesčio tarifo. Sankcijos dydžio klausimas nepatenka į apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas, kadangi ši pareiškėjo skundo dalis buvo perduota nagrinėti iš naujo Departamentui, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šio dalyko yra atmestini (žr. nutarties 29 p.). Minėto klausimo (mokesčio dydis) patikra būtų galima tik po Departamento sprendimo priėmimo ir tik ginčui persikėlus į teismą pakartotinai.
40. Aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi 2017 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų (toliau – TIPK leidimas) išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisykles tvirtina aplinkos ministras. Šios taisyklės nustato paraiškos TIPK leidimui gauti ar pakeisti (toliau – TIPK paraiška) rengimo, pateikimo ir derinimo, TIPK leidimo projekto rengimo, TIPK leidimo išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo tvarką, taip pat informacijos teikimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, konsultavimosi su kita Europos Sąjungos valstybe nare, informavimo apie priimtą sprendimą išduoti TIPK leidimą tvarką, kitos Europos Sąjungos valstybės narės visuomenės informavimo tvarką.
41. To paties Aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi 2017 m. sausio 1 d.) buvo nurodyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar šio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (toliau šiame straipsnyje – fizinis ar juridinis asmuo) turi teisę eksploatuoti įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), nurodytą šio straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse, šio asmens eksploatuojamą ar valdomą nuosavybės teisės, nuomos, panaudos, patikėjimo teisės ar kitu teisiniu pagrindu, tik turėdamas galiojantį TIPK leidimą ir jame nustatytomis sąlygomis.
42. Aplinkos ministras 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528, vadovaudamasis Aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalimi ir įgyvendindamas 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/75/ES dėl pramoninių išmetamų teršalų (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės) (OL 2010 L 334, p. 17) nuostatas, patvirtino Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisykles, kurių 2.7. punkte (įsigaliojo 2016 m. sausio 12 d., 2015 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. D1-20 pagrindu) buvo nurodyta, jog TIPK leidimas išduodamas neterminuotam laikui, išskyrus atvejus, jei iki šio įsakymo įsigaliojimo leidime buvo nustatytos sąlygos tam tikram laikotarpiui, kuriam pasibaigus leidimą būtina pakeisti.
43. Nurodyto teisinio reguliavimo pagrindu (žr. nutarties 40–42 p.) darytina išvada, kad, pasibaigus TIPK leidimo galiojimo terminui (buvo pratęsta iki 2017 m. birželio 30 d. – dėl to ginčo nėra; mokesčiai pradėti skaičiuoti nuo 2017 m. liepos 1 d.), pareiškėjui (apeliantui) atsirado pareiga pasikeisti TIPK leidimą, bet tai nebuvo padaryta. Vadinai, nebuvo bei nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad ūkinė veikla buvo galima ir oro tarša leistina pagal iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusį TIPK leidimą. Situacija sureguliuota pakankamai aiškiai – TIPK leidimą buvo būtina pasikeisti, kadangi TIPK leidime buvo aiškiai apibrėžtas jo galiojimo laikotarpis – iki 2016 m. gruodžio 31 d., kuris, pareiškėjo prašymą patenkinus, dar pratęstas iki 2017 m. birželio 30 d. (žr. nutarties 27 p.).
44. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie pagal šį įstatymą privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą, Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka tvarko teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą. Mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka (2 d.).
45. Mokesčio už aplinkos teršimą 9 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą. Mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio įstatymo 2 priedėlyje (4 d. 1 p.).
46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, pabrėždama, kad nevertina pačio mokesčio dydžio apskaičiavimo, patvirtina, kad buvo teisinis pagrindas nustatyti mokesčio bazę, taikant didesnį tarifą. Pareiškėjas (apeliantas) po 2017 m. birželio 30 d. neturėjo visiškai jokio TIPK leidimo bei jame įtvirtinto taršos normatyvo arba TIPK leidimo be nurodyto taršos kiekio, o tai atitinka situaciją, aptartą anksčiau minėtoje teisės normoje.
47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo akcinės bendrovės ,,Panevėžio stiklas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.