- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-24
- Bylos Nr.
- 1S-280-185/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. D. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-07-25 nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2016-07-08 Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautas V. D. skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės S. B. 2016-03-21 nutarimo dalį, kuria nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d., padarymo (dėl nesunkaus V. D. sveikatos sutrikdymo), nesant padarytos šios veikos, bei panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos R. T. 2016-06-16 nutarimą, kuriuo atmestas jo skundas dėl 2016-03-21 prokurorės nutarimo dalies panaikinimo, ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrą įpareigoti organizuoti tolimesnius ikiteisminio tyrimo veiksmus.
Skundžiama nutartimi šis V. D. prašymas atmestas, motyvuojant tuo, kad prokurorių priimti nutarimai yra teisėti, ikiteisminio tyrimo dalis nutraukta pagrįstai, nes ikiteisminio tyrimo metu negauta patikimų ir objektyvių duomenų, jog V. D. atžvilgiu būtų padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 str. 1 d.
Šalies argumentai
Skundu V. D. prašo panaikinti apylinkės teismo nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą – panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės S. B. 2016-03-21 nutarimo dalį, kuria nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymo (dėl nesunkaus V. D. sveikatos sutrikdymo), nesant padarytos šios veikos, bei panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos R. T. 2016-06-16 nutarimą, kuriuo atmestas jo skundas dėl 2016-03-21 prokurorės nutarimo dalies panaikinimo, ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrą įpareigoti organizuoti tolimesnius ikiteisminio tyrimo veiksmus. Nurodo, kad teismo išvada, jog 2016-03-21 ir 2016-06-16 prokurorių nutarimai yra teisėti, nėra pagrįsta išsamiu byloje surinktų faktinių duomenų vertinimu. Teismo nutartis yra formali, nemotyvuota bei parodo, jog nebuvo įsigilinta į jo skundus ir neįvertinti juose išdėstyti argumentai. Teigia, jog apylinkės teismas netinkamai vertino bylos duomenis, vertindamas specialistų išvadas iš esmės prieštaravo pats sau, vertindamas jo patirtų sužalojimų mastą ir jų atsiradimo aplinkybes, rėmėsi ne objektyviais duomenimis (specialistų išvadomis), o prielaidomis (P. N. parodymais, jam (V. D.) nustatytu girtumu), kas verčia abejoti teismo nešališkumu bei patvirtina tai, jog teismas, nagrinėdamas jo skundą, net nesigilino į jo argumentus ir jų nevertino. Teismo padarytą išvadą, jog jis susižalojo pats griūdamas, paneigia specialistų išvados, kurios neabejotinai patvirtina, jog sužalojimai jam buvo padaryti pašaline buka jėga, t. y. P. N. suduodant jam smūgius rankomis ir kojomis. Jo pozicija dėl įvykio aplinkybių buvo nuosekli viso ikiteisminio tyrimo metu, o kad sužalojimai jam buvo padaryti pašaline buka jėga patvirtina ir liudytojo A. S. parodymai, kuriuos teismas įvertino paviršutiniškai, iš konteksto paimdamas tik jo parodymų dalį, taip siekdamas, jog nebūtų nustatyta objektyvi tiesa byloje, o būtų paneigta jo versija, kad P. N. jį sumušė. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu, priešingai nei P. N. atžvilgiu, nebuvo nustatinėjama, keliais smūgiais jam buvo padaryti sužalojimai. Apelianto nuomone, nustačius jam suduotų smūgių skaičių, galimybė, jog jis galėjo susižaloti pats griūdamas, būtų visiškai paneigta. Todėl visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad jo prašomas papildomas specialių žinių reikalaujantis tyrimas, vertinant tik medicininius duomenis, nesuteiktų konkrečių naujų žinių apie jam padarytų sužalojimų mechanizmą. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra specialisto išvada apie P. N. patirtą peties traumą (jokie kiti sužalojimai P. N. nebuvo padaryti). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirta versija, ar P. N. galėjo susižaloti savo petį, suduodamas smūgius dešine ranka jam (V. D.) į galvą. Be to, 2016-06-16 specialisto išvadoje neatmetama galimybė, jog P. N. galėjo susižaloti ir pats griūdamas. Atsižvelgęs į tai mano, jog byloje yra tikslinga skirti medicininę ekspertizę tam, kad būtų pašalinti prieštaravimai bei trūkumai ir nustatytas tikslus jam padarytų sužalojimų pobūdis bei mastas, jų padarymo mechanizmas. Taip pat pareigūnai nenustatinėjo, ar A. S. įvardytas „nepažįstamas asmuo“ buvo būtent P. N., nors ši aplinkybė abejonių nekelia, nebuvo atliktas asmens atpažinimas, minėto liudytojo parodymai nebuvo patikrinti įvykio vietoje, nors prokurorės 2015-10-21 pranešime apie ikiteisminio tyrimo eigą yra nurodyta, jog būtina atlikti parodymų patikrinimą su liudytoju A. S.. Be to, mano, kad dėl tyrėjos šališkumo ir neobjektyvaus byloje esančių duomenų vertinimo, A. S. parodymai nebuvo pakankamai tiksliai ir išsamiai aprašyti, todėl būtų tikslinga jį dar kartą apklausti, kaip ir būtina nustatyti greitosios medicinos pagalbos darbuotoją, kuris jį (V. D.) iš įvykio vietos pristatė į ligoninę ir kuriam jis nurodė, jog jį sumušė kaimynas P. N.. Šias aplinkybes pareigūnai ignoravo, nors paminėtų asmenų parodymai neabejotinai būtų svarūs, siekiant nustatyti tiesą byloje. Be to, jis vienos apklausos metu nurodė, kad 2015-05-29 po P. N. smūgio koja buvo praradęs sąmonę, o ją atgavęs paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, kuriam nurodė, jog buvo užpultas savo kieme. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai šių duomenų taip pat netikrino, nors jie galėtų patvirtinti jo versiją dėl sveikatos sužalojimo. Teismas, ignoruodamas jo prašymą dėl papildomų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, skundžiamoje nutartyje nurodė, jog atlikus papildomus procesinius veiksmus, jokie kokybiškai nauji duomenys nebūtų gauti, nes nei į įvykio vietą atvykęs medicinos darbuotojas, nei liudytojas A. S. įvykio tiesiogiai nematė. Pažymi, kad 2015-05-29 tarp jo ir P. N. įvykusio konflikto tiesiogiai nematė nė vienas asmuo. Tačiau nagrinėjamoje byloje buvo surašytas kaltinamasis aktas, jį kaltinant nesunkiai sutrikdžius P. N. sveikatą, kuris grindžiamas liudytojų L. N., L. N., A. S., A. P. parodymais, kurie visi nurodė nematę, kaip ir kur buvo sumuštas P. N.. Be to, šių liudytojų suinteresuotumas byloje yra akivaizdus – jie yra P. N. šeimos nariai arba darbuotojai. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog baudžiamojoje byloje jo versija, kad P. N. nesunkiai jį sužalojo, buvo tiriama atmestinai ir paviršutiniškai, iš esmės siekiant ją ne patikrinti, o paneigti. Pažymi, kad sujungus ikiteisminius tyrimus, per daugiau kaip septynis mėnesius iš esmės buvo gautos tik kelios specialistų išvados ir su juo (V. D.) atliktas parodymų patikrinimas įvykio vietoje. Jis nebuvo apklaustas kaip nukentėjusysis, kaip įtariamasis, kaip liudytojas nebuvo apklaustas ir P. N.. Akivaizdu, jog aplinkybės dėl jo sužalojimo nebuvo tiriamos, o iš ikiteisminio tyrimo eigos matyti, kad nuo 2015-08-26 buvo tiriama nusikalstama veika tik dėl nesunkaus P. N. sveikatos sutrikdymo. Nesutinka su prokurorės R. T. nutarime padaryta išvada, kad prokurorė S. B. nagrinėjamoje byloje kaltinamąjį aktą, kaltinant jį nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymu, surašė ir bylą į teismą perdavė nepažeisdamas jokių teisės aktų reikalavimų. Skunde apylinkės teismui nurodė tokios išvados nepagrįstumą pagrindžiančius argumentus, tačiau teismas dėl to visiškai nepasisakė. Mano, kad prokurorė S. B., perduodama baudžiamąją bylą į teismą, nesilaikė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. I-146 „Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. I-20 „Dėl nusikalstamų veikų tyrimų sujungimo ir atskyrimo rekomendacijų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo sujungimo ir atskyrimo, kurių 8 p. numatyta, jog nutraukiant ikiteisminio tyrimo dalį turi būti užtikrinta proceso dalyvių teisė apskųsti nutarimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 214 str. numatyta tvarka iki byla bus perduota į teismą. Šiais atvejais ikiteisminis tyrimas gali būti atskiriamas į atskirą tyrimą ir jame priimamas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nagrinėjamu atveju prokurorė S. B., priimdama nutarimą nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį, kitos dalies į atskirą tyrimą neišskyrė, o po 4 dienų byloje surašė kaltinamąjį aktą ir baudžiamąją bylą perdavė į teismą, taip nesilaikė minėtų rekomendacijų nutraukiant ikiteisminio tyrimo dalį užtikrinti jo teisę apskųsti nutarimą BPK 214 str. tvarka iki byla bus perduota į teismą. Tokie prokurorės veiksmai laikytini esminiais baudžiamojo proceso ir jo teisės į gynybą pažeidimais. Nesutinka su prokurorės nutarime ir apylinkės teismo nutartyje išdėstytais motyvais, jog jis savo teisę į gynybą galės įgyvendinti bylos nagrinėjimo Panevėžio miesto apylinkės teisme metu. Prokurorė, surašydama kaltinamąjį aktą, iš esmės apibrėžė bylos nagrinėjimo teisme ribas, t. y. jis kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje jis siekia ne tik apsiginti nuo jam pareikšto nepagrįsto kaltinimo, bet ir įrodyti, jog būtent P. N., o ne jis, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Taigi bylą nagrinėjant teisme tose ribose, kuriose jis kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymu, būtų pažeista ne tik jo teisė į gynybą bei teisingą ir teisėtą baudžiamąjį procesą, bet ir jo garbė, orumas, asmens ir jo šeimos geras vardas bei reputacija. Atsižvelgęs į tai mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių, dėl kurių būtų galima nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį, todėl prokurorių nutarimai ir atitinkamai teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi visų įstatymų numatytų priemonių, neištirtos visos jo skunduose nurodytos aplinkybės, ikiteisminis tyrimas atliktas nepilnai ir nevisapusiškai, byloje esantys duomenys įvertinti neobjektyviai ir taip pažeistos BPK 1, 2 str. įtvirtintos teisės normos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Nepritartina tokiai praktikai, kai prokuroras surašo kaltinamąjį aktą ir bylą perduoda į teismą, nekreipdamas dėmesio į BPK 214 str. 5 d., 218 str. nuostatas bei kitus poįstatyminius aktus ir rekomendacijas, kad kaltinamąjį aktą galima surašyti tik visiškai užbaigus visus ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus ir pabaigus visas jų apskundimo procedūras, tačiau kartu pripažintina, jog procesinio sprendimo apskundimo procedūrų tinkamas neužbaigimas iki bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo į teismą pats savaime dar nėra pagrindas naikinti skundžiamą priimtą procesinį sprendimą kaip šališką. Be to, kaip matyti iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas patenkino gynybos prašymą nepradėti teisme nagrinėti baudžiamosios bylos iš esmės kol nebus užbaigta visa procesinio sprendimo apskundimo procedūra (dėl 2016-03-21 prokurorės priimto nutarimo nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymo (dėl nesunkaus V. D. sveikatos sutrikdymo)) ir atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą iki galutinio procesinio sprendimo dėl šio prokurorės nutarimo priėmimo.
Pažymėtina, kad prokuroro statusas leidžia bei BPK įpareigoja prokurorą surinktus byloje duomenis vertinti savarankiškai ir nepriklausomai ir būtent prokuroro kompetencija yra ikiteisminio tyrimo organizavimas, vadovavimas jam, įskaitant ir procesinių veiksmų parinkimą, taip pat ir procesinių sprendimų byloje priėmimas yra tik prokuroro kompetencija. Taigi tik prokuroras ir tik įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, surašo kaltinamąjį aktą ir jį su byla perduoda teismui (BPK 218 ir 220 str.), o kai, prokuroro nuomone, tokių duomenų nepakanka arba nustatomi kiti BPK 212 str. numatyti pagrindai, ikiteisminį tyrimą nutraukia. Tai yra išimtinė ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro kompetencija ir niekas, net aukštesnysis prokuroras, kuriam įstatymas tiesiogiai suteikia teisę duoti privalomus nurodymus žemesniajam prokurorui, o juo labiau ikiteisminio tyrimo teisėjas ar aukštesnysis teismas, negali nurodyti, kokį procesinį sprendimą byloje priimti (BPK 170 str. 5 d.). Prokuroro priimtas sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas byloje surinktais duomenimis. Aukštesnės instancijos teismas, nustatęs pažeidimus, gali tik nurodyti juos pašalinti.
Iš apygardos teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2015-06-05 Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., dėl nesunkaus P. N. sveikatos sutrikdymo, kuris 2015-07-10 prokurorės nutarimu buvo sujungtas su tą pačią dieną Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūroje pradėtu kitu ikiteisminiu tyrimu pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., dėl nesunkaus V. D. sveikatos sutrikdymo. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl to paties 2015-05-29 įvykio, dėl kurio abi šalys, t. y. P. N. ir V. D., kaltino viena kitos sumušimu. Prokurorė, įvertinusi visus ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis, juos sulyginusi bei sugretinusi tarpusavyje, nustatė, kad prieš V. D. nebuvo padaryta tyčinė veika, o tokia veika buvo padaryta tik P. N. atžvilgiu, bei įsitikinusi, kad byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių V. D. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymo (dėl nesunkaus P. N. sveikatos sutrikdymo), priėmė atitinkamus sprendimus, t. y. nutraukė ikiteisminio tyrimo dalį dėl V. D. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo bei surašė kaltinamąjį aktą, kaltinant V. D. nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymu, t. y. nesunkaus P. N. sveikatos sutrikdymu, ir baudžiamąją bylą perdavė į teismą. Kaip matyti iš 2016-03-21 prokurorės nutarimo, jame pateiktas pakankamai išsamus ir motyvuotas ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų vertinimas, lėmęs prokurorės sprendimą nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymo (dėl nesunkaus V. D. sveikatos sutrikdymo), kurio teisėtumą patikrino aukštesnysis prokuroras, o aukštesniojo prokuroro nutarimo teisėtumą patikrino ikiteisminio tyrimo teisėjas, kurie nenustatę pagrindų, kuriais remiantis būtų galima 2016-03-21 prokurorės priimtą nutarimą panaikinti, paliko jį galioti. V. D. skunde apygardos teismui iš esmės jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos ir neaptartos prokurorų nutarimuose ar teismo nutartyje, nenurodo, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi jokio pagrindo pripažinti, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimo motyvai yra nepagrįsti ar neteisingi. Vien tai, kad byloje surinktų duomenų vertinimas V. D. netenkina ir neatitinka jo interesų, nesuteikia pagrindo naikinti prokurorių nutarimus bei skundžiamą teismo nutartį. Kaip minėta, prokuroras yra vienintelis baudžiamojo proceso subjektas, ikiteisminio tyrimo metu turintis išimtinę teisę nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo esant bent vienam iš BPK 212 str. nurodytų pagrindų, ir proceso dalyvių pozicija aptartu klausimu jam nėra privaloma, jei prokuroro įsitikinimas, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo duomenų visuma, yra kitoks. V. D. skunde taip pat teigia apie neišsamų ikiteisminio tyrimo atlikimą, nurodo, kokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, jo nuomone, šioje byloje nebuvo atlikti ir kokius veiksmus dar būtina atlikti. Tačiau kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu procesinių veiksmų parinkimas yra išimtinė prokuroro kompetencija. Kartu pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolesnės tyrimo eigos, t. y. bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo teismui ar tyrimo nutraukimo. Jei tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Taigi ikiteisminio tyrimo metu galima atlikti daug ikiteisminio tyrimo veiksmų, siekiant surinkti reikšmingus bylai duomenis, tačiau nereiškia, kad kiekvienu atveju visus tuos veiksmus privaloma atlikti. Šiuo atveju pripažinti, kad prokuroras ikiteisminį tyrimą organizavo ir jį atliko netinkamai, skundą nagrinėjantis teismas neturi jokio pagrindo. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad siekiant išsiaiškinti ir teisiškai įvertinti tiek V. D., tiek ir P. N. rolę šiame įvykyje, būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti ir jų visiškai pakako prokurorei priimti sprendimą byloje. Be to, jau minėta, kad šiuo metu Panevėžio miesto apylinkės teisme vyksta bylos, kurioje V. D. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymu (dėl nesunkaus P. N. sveikatos sutrikdymo), nagrinėjimas, todėl, kaip pagrįstai nurodyta 2016-06-16 prokurorės nutarime, tiek V. D., tiek ir jo gynėjas gali pasinaudoti jiems suteikta teise bylą nagrinėjančiam teisėjui teikti prašymus (net ir tuos, kurie buvo atmesti ikiteisminio tyrimo metu) dėl papildomų įrodymų išreikalavimo. Taigi tiek V. D., tiek ir jo gynėjas gali teismo prašyti atlikti byloje bet kokį proceso veiksmą, taip realizuodami savo teisę į gynybą. Jei bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėtų, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi apie tai praneš prokurorui (BPK 257 str.).
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad naikinti prokurorių nutarimus ir skundžiamą apylinkės teismo nutartį V. D. skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
V. D. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-07-25 nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.