Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018 m. kovo 28 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017-12-19 sprendimą (toliau – ir ginčo sprendimas);įpareigoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrių (toliau – ir Tarnybos Klaipėdos skyrius) ginčą spręsti iš naujo; priteisti iš atsakovės 6620,00 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos;priteisti iš atsakovės 5000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos.

Apibendrina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėja turi teisę inicijuoti bylą teisme dėl turto, kuris nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui, pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu; tiek centrinio banko išrašo duomenys, tiek Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-09-04 nutartis patvirtina, kad pareiškėja nėra tinkamas subjektas reikšti tokio pobūdžio reikalavimą ir ginčyti turto pardavimo iš varžytynių aktą.

Pažymi, kad kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos turėtų pati T. Ž., pateikusi Tarnybai savo vardu užpildytą prašymą ir dokumentą, įrodantį jos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą.

Dėl reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą pažymi, kad pareiškėja nepateikė argumentų ir įrodymų patvirtinančių jog egzistuoja civilinės atsakomybė sąlygos, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai nurodomą turtinę ir neturtinę žalą.

Šalys į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėtina iš esmės šalims nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus (toliau-Tarnyba) 2017 12 19 sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-17-NT-2547-24032 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat nagrinėtini pareiškėjos reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarnyba skundžiamu sprendimu, išnagrinėjusi 2017 12 11 pareiškėjos D. B. prašymą (su priedais) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo byloje dėl turto (garažo) pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 2, 6 punktais, 18 straipsnio 2 dalimi, nusprendė: atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai D. B. Iš 2017 12 11 prašymo (jo priedų) tarnybai turinio nustatyta, kad prašymas paduotas D. B. dėl turto, kuris nuosavybės teise priklausė T. Ž., pardavimo iš varžytinių.

Dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Skundžiamas sprendimas priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto (tarnybos), jo pasirašytas, sprendime nurodytos faktinės ginčo situacijos aplinkybės, pateiktas išsamus juridinis jų išaiškinimas bei vertinimas, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka.

Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama vadovaujantis lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; taikaus ginčų sprendimo prioriteto; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais (VGTPĮ 3 str.).

Ginčo atveju aktualu ištirti, ar ginčo prašymas tarnybai paduotas tinkamo subjekto, ar VGTPĮ nuostatų, reglamentuojančių antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, turinio prasme, šis subjektas aplamai gali savarankiškai realizuoti teisę į antrinę teisinę pagalbą.

Antrinės teisinės pagalbos teikimo nuostatos įtvirtintos VGTPĮ 5 skirsnio 17-24 straipsniuose. VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą; 2 dalyje - sprendimas dėl antrinė teisinės pagalbos priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi, o jeigu nėra galimybės sprendimą priimti iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų pateikimo. Ginčo atveju įrodyta, kad ginčo prašymas tarnybos išspręstas laikantis įstatymo nustatytų terminų, nes pati pareiškėja 2017 12 12 prašymu prašė laikinai iki 2017 12 20 nesvarstyti jos prašymo skirti antrinę teisinę pagalbą. Vertinant tai, laikytina, kad tarnyba tinkamai realizavo savo funkciją, sprendimo priėmimo nevilkino, taigi VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

Nagrinėjamu atveju, tarnyba atsisakė suteikti ginčo pagalbą motyvuodama tuo, kad pareiškėja D. B. kreipėsi ne dėl savo teisių pažeidimo. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 6 punkte nurodyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių pažeidimo, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus. Tarnyba teisingai nustatė, kad pareiškėja pagal pateiktus įrodymus neturi teisės inicijuoti teisme bylos dėl turto, kuris nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui, pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu. Įrodymų, kad yra T. Ž. atstovė pagal įstatymą nenurodė ir tai patvirtinančių dokumentų nepateikė.

Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 ?unkte nustatyta, kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai bei visi kiti fiziniai asmenys, teisėtai gyvenantys Lietuvos Respublikoje, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti.

Sistemiškai aiškinant paminėtas teisės aktų nuostatas, vertinant faktines ginčo situacijos aplinkybes, darytina išvada, kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti ne visi absoliučiai Lietuvos Respublikos piliečiai ar kiti Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenantys asmenys ir atitinkantys asmens turto ir pajamų lygius, bet ir Įstatyme nustatytas sąlygas.

Rekomenduojama, kad Sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo turi būti nurodyta: 1) sprendimo priėmimo data ir vieta; 2) sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė; 3) sprendimą priėmusios institucijos pavadinimas; 4) pareiškėjo vardas, pavardė; 5) teisinės pagalbos turinys – kokios teisinės pagalbos prašoma; 6) antrinės teisinės pagalbos suteikimo arba atsisakymo ją teikti pagrindai; 7) nustatytas pareiškėjo turto ir pajamų lygis, kai antrinė teisinė pagalba pareiškėjui teikiama šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 12 straipsnio 6 punkte nurodytiems pareiškėjams; 8) valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis; 9) teikti antrinę teisinę pagalbą skiriamo advokato, jei priimamas sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą, vardas, pavardė, adresas, telefono numeris, priėmimo laikas; 10) sprendimo apskundimo tvarka ir terminas; 11) kita, tarnybos nuomone, reikšminga informacija (Įstatymo 18 straipsnio 4 dalis). Tarnyba ginčo atveju sprendimo formai bei turiniui keliamų reikalavimų nepažeidė.

Analizuojant ir vertinant faktines bylos aplinkybes, teisinius ginčo situacijos aspektus, konstatuotina, kad ginčijamas aktas priimtas kompetentingos institucijos – tarnybos, teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis VGTPĮ nuostatomis reglamentuojančiomis antrinės teisinės pagalbos teikimą, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjus ginčo prašymą. Konstatuotina, kad ginčijamas aktas pagrįstas ir teisėtas, atitinka Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, Tarnybos kompetenciją bei LR viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus viešojo administravimo institucijų priimamų aktų turiniui ir formai.

Skundo argumentai dėl ginčijamo akto neteisėtumo ir nepagrįstumo atmestini kaip juridiškai nepagrįsti. Šie argumentai pareiškėjos subjektyvaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatų vertinimo rezultatas, nesudarantis juridinių pagrindų ginčijamą aktą laikyti neteisėtu. Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu ginčijamas aktas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Nenustačius ginčijamo akto panaikinimo pagrindų, kuriais tarnybos sprendimas turėtų būti naikinamas, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje pripažinus, jog ginčijamas aktas savo turiniu ir forma yra teisėtas ir pagrįstas, nėra juridinio bei faktinio pagrindo įpareigoti tarnybą priimti sprendimą dėl ginčo teisinės pagalbos teikimo, todėl šis skundo reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos, palūkanų priteisimo

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Be to, pagal šio straipsnio 2 dalį terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Sistemiškai aiškindamas šias teisės normas teismas konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis taikomas, kai viena teisinio santykio, kurį reglamentuoja viešoji teisė, šalis – valstybė ar savivaldybė, jų institucijos, pareigūnai, tarnautojai, darbuotojai, taip pat privatūs asmenys, kuriems valstybė ar savivaldybė deleguoja tam tikras valdžios funkcijas, padaro žalos kitai šio santykio šaliai – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 ir 3 dalimi, turi būti atlyginta žala, atsiradusi dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Taigi atsakomybę Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas sieja su aukščiau įvardintų viešojo administravimo subjektų aktų neteisėtumu, t.y. veikimo ar neveikimo prieštaravimu galiojantiems teisės aktams, administracinio akto prieštaravimu aukštesnės galios teisės aktams.

Byloje nėra įrodymų pagrindžiančių pareiškėjos patirtą turtinę žalą. Pažymėtina, jog nors pareiškėja teismui yra pateikusi paaiškinimus ir įvertinimus iš ko susideda jos patirta turtinė žala, tačiau negautos pajamos nėra įrodytos ir pagrįstos, t. y. nėra įrodyta, kad jos tikrai patirtos pareiškėjos ir būtent tokio dydžio, kaip nurodo D. B. Teismo vertinimu šiuo atveju nėra ir trečiosios būtinosios atsakovo kaip savivaldybės institucijos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos - priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos patirtos žalos.

Įstatymų leidėjas žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Taigi turtinės žalos atlyginimo institutas turėtų būti suprastinas, kaip siejantis žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y., kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.

Pagal teismų praktiką, pareiškėja, kuri reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-02 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, kurioje konstatuota, kad „nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta“.

Pareiškėjos argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėja realiai patyrė tokio dydžio turtinę žalą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatinėjant žalos faktą ir jos dydį, nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad reali žala, kurią pareiškėja skundo argumentais įrodinėja patyrusi, nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, nes parduotas turtas iš varžytinių jai nuosavybės teise nepriklausė.

Byloje įrodžius, jog skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, konstatuotina, kad nėra vieno iš būtinų turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo elementų – institucijos neteisėtų veiksmų. Taigi, ginčo atveju delikto nėra, taigi ir civilinė atsakomybė tarnybai nekyla. Vertinant tai, skundo reikalavimai dėl neturtinės ir turtinės žalos bei palūkanų priteisimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.