- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-383-290/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis, Danguolė Šiugždinytė, Kęstutis Dargužis
- Nukentėjusysis
- E. Č. G.
- Kategorijos
- 2.4.6.6Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danguolės Šiugždinytės,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, asmens, kuriam prašoma taikyti priverčiamąsias medicinos priemones E. G. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, nukentėjusiajam E. Č. G.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo E. G. nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
E. G. nutarta perduoti šeimos nariui tėvui E. Č. G. globoti ir rūpintis, kartu E. G. nustatytas medicininis stebėjimas priminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu buvo prašoma taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones E. G. už veiką, atitinkančią nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, požymius, tai yra dėl to, kad jis 2016 m. rugpjūčio 17 d. apie 08.30 val. namuose, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su tėvu E. Č. G. metu, kambario koridoriuje jį pastūmė, dėl ko E. Č. G. krito ir galva trenkėsi į grindinį, tuo sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – tėvui E. Č. G..2017 m. kovo 9 d. Kauno apylinkės nutartimi baudžiamoji byla dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo E. G. nutraukta, konstatuojant, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ta pačia nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 403 straipsnio 3 dalimi, E. G. perduotas šeimos nariui – tėvui E. Č. G. globoti ir rūpintis, kartu E. G. nustatytas medicininis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Nesutikdamas su šia Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartimi, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo ją panaikinti bei priimti naują, kuria E. G. taikyti priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonę – ambulatorinį stebėjimą ir gydymą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.Skunde prokuroras tvirtina, kad nors teismas savo nutartyje kritiškai vertino nukentėjusiojo parodymus, pirmenybę teikdamas teisme išsakytiems nukentėjusiojo teiginiams, o ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus neigdamas ir juos vertindamas kaip netinkamai streso poveikyje išreikštą nuomonę, tačiau pagal nukentėjusiojo minčių dėstymą, prokuroro nuomone, galima daryti išvadą, kad jo mintys logiškos ir nuoseklios, po savo parodymais nukentėjusysis pasirašė. Lygiai taip pat jis pasirašė ir po nutarimu pripažinti jį nukentėjusiuoju, nurodydamas, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala bei po teisių ir pareigų liudytojui išaiškinimo protokolu. Mano, kad nėra įtikinama teismo nutartimi padaryta išvada, kad nukentėjusysis parodymus davė potrauminėje būsenoje, dėl ko galėjo duoti neteisingus parodymus.Apeliantas skunde pažymi, jog E. Č. G. bylos aplinkybių nekvestionavo ir gavęs prokuroro pranešimą apie būtinybę skirti ekspertizę jo sūnui. Nurodo, kad priešingai, 2017 m. sausio 13 d. atvykęs į Kauno apylinkės prokuratūrą reikalavo greičiau bylą perduoti teismui, nes teigė bijantis sūnaus, tuo pačiu pateikė pareiškimą dėl anksčiau jo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos. Taip pat skunde teigiama, kad pareigūnai, kurie buvo atvykę pagal iškvietimą bei formavę ikiteisminio tyrimo medžiagą, taip pat susidarė vaizdą, kad E. G. pastūmė savo tėvą, kadangi buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir laikinai sulaikytas smurtavęs asmuo. Ikiteisminio tyrimo metu, dar prieš pripažįstant E. G. nepakaltinamu, 2016 m. rugpjūčio 17 d. apklausos metu įteikus pranešimą apie įtarimą, jis kaltės nepripažino, paaiškino, kad savo veiksmus supranta pilnai, tą dieną jie kartu su tėvu vienas kitam demonstravo fizinę galią ir tėvas nukrito. Pagal E. G. ekspertizės atlikimo metu surinktą informaciją matyti, kad E. G. yra apibūdinamas kaip labai lengvai supykstantis, nuolat demonstruojantis agresiją, nurodoma, kad „greitai provokuojasi pykčio reakcijos“. Iš viso to, prokuroro manymu, galima daryti tik vieną išvadą – nukentėjusysis dėl jam vienam žinomų priežasčių nebenori, kad jo sūnus būtų persekiojamas baudžiamąja tvarka ir pakeitė teisme parodymus, kas turėtų būti vertinama kaip nusikalstama veika, o E. G. veika turi būti vertinama vadovaujantis pirmaisiais nukentėjusiojo duotais parodymais. Teismo posėdyje prokuroras savo apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, o asmens, kuriam prašoma taikyti priverstinę medicinos priemonę, gynėja ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).Prokuroras apeliaciniu skundu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – teigia, kad reikia vadovautis ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, o nukentėjusiojo parodymus duotus teisme vertinti kritiškai, kaip siekį, jog sūnus nebebūtų persekiojamas baudžiamąja tvarka. Vis tik apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kurioje pagrįstai konstatuota, jog byloje nesurinkta įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta – E. G., padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio, kaip ir nutarčių dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo asmens kaltę padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, jo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, į įvykį atvykę pareigūnai užfiksavo nukentėjusiojo E. Č. G. parodymus, kuriuose nurodoma, kad jį pastūmė sūnus E. G., nuo ko jis krito ir susitrenkė galvą, dėl to patyrė fizinį skausmą (b. l. 7-8). Pažymėtina, kad tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo nurodyta, kad E. Č. G. sūnus sumušė, pastūmė, sumušė jam galvą, o įvykio vietoje nustatyta, kad E. Č. G. paaiškino, jog sūnus E. G. elgėsi agresyviai, puola muštis, stumdosi. Pabendravus su E. G., jis agresyviai nesielgė, aiškino, kad tėvui rodė „dziudo“ veiksmus ir susipyko, nes jis nenori gerti vaistų, be to pranešime nurodoma, kad smurtas pasireiškė tuo, jog mušė rankomis, stūmė į duris, nuo smūgio nukritęs į grindis susitrenkė galvą (b. l. 9-10). Liudytojas pareigūnas A. Č. teisme davė parodymus, jog jie ilgai dvejojo, ar pradėti ikiteisminį tyrimą, ilgai dvejojo ar sulaikyti E. G. 48 valandoms, buvo pasitarta su vadovybe ir pradėjo ikiteisminį tyrimą, kadangi stengiasi padėti žmonėms. Tačiau nukentėjusysis teismo posėdžio metu teigė, jog sūnus pastoviai smurtauja prieš visus, smurtas pasireiškia žodžiais ir veiksmais. Nukentėjusysis teisme pasakojo apie įvykius buvusius anksčiau, kada sūnus jį ir smaugė ir vartojo smurtą, tačiau teismo posėdžio metu dėl 2016 m. rugpjūčio 17 d. įvykio jis neigė bet kokį fizinį kontaktą su sūnumi, kategoriškai tvirtino, jog traukiantis nuo sūnaus jam susipynė kojos ir jis krito, dėl ko susitrenkė galvą (b. l. 92-95). Manytina, kad tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės dėl vartojamo smurto, agresyvaus E. G. elgesio tėvo atžvilgiu, stumdymosi, taip pat buvo užfiksuotos tuo pagrindu, kad nukentėjusysis pasakojo apie sūnaus elgesį ne konkrečiu momentu, o bendrai apie jo būdą ir veiksmus po traumos (2004 metų). Pareigūnas apklausos metu nurodė, fizinis kontaktas buvo, kadangi nukentėjusysis apklausos metu teigė, kad sūnus jį puolė ir jis nukrito, kas patvirtina nukentėjusiojo versiją, jog sūnus su kumščiais ėjo linko jo, o jam besitraukiant susipynė kojos ir jis krito bei, kad pareigūnas galimai neteisingai suprato jį. Liudytojas A. Č. taip pat patvirtino, kad E. Č. G. jam sakė, kad nenori teismų, kas patvirtina paties nukentėjusiojo pareigūnų kvietimo tikslą – išvežti sūnų ir paguldyti į psichiatrinę ligoninę dėl jo protinės negalios, tačiau ne dėl padarytos nusikalstamos veikos. Be to, liudytojas A. Č. nurodė, jog su nukentėjusiuoju bendravo jo bute, tačiau gali būti, kad buvo atvykęs ir į ligoninę, kadangi tai buvo ilgas, 2-3 valandų sprendimas ar pradėti ikiteisminį tyrimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir medicininėje pažymoje esančiame įraše nurodoma, kad E. Č. G. nukrito ant grindų, susimušė galvą į grindis, o aplinkybė, jog nukentėjusįjį pastūmė sūnus – yra įterpta vėliau (b. l. 23). Byloje visi apklausti asmenys patvirtino, kad E. G. sunkiai juda, vaikšto lazdelės pagalba pasiramstydamas kita ranka į sieną, nukentėjusysis nurodė, kad sūnaus svoris apie 160 kilogramų, kas teismui pagrįstai leido abejoti, kad tokios būsenos žmogus galėtų suduoti smūgį ar pastumti judėjimo negalios neturintį nukentėjusįjį. Liudytoja apklausta pareigūnė I. P. nurodė, kad jiems atvykus E. G. nebuvo agresyvus.Prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodė ir E. G. apklausos metu duotus parodymus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pats E. G. jo apklausos protokolo nepasirašė (b. l. 66), jis taip pat nepasirašė ir įtariamojo laikino sulaikymo protokolo bei asmens kratos protokolo (b. l. 67, 68). Dėl teiginių, kad nukentėjusysis pasirašė po visais dokumentais, kuriuose užfiksuoti jo parodymai, nutarimas pripažinti jį nukentėjusiuoju ir pan. pažymėtina, jog nukentėjusysis pats nurodė, kad tų dokumentų neskaitė, be to teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į senyvą nukentėjusiojo amžių, kas pagrįstai leidžia manyti, jog galimai nukentėjusysis nesuprato pasirašomų dokumentų pobūdžio ir teisinės galios. Teisėjų kolegija neginčija, kad E. G. turi būti taikomas medicininis gydymas ir jo sveikatos būklės stebėjimas, tačiau vis tik tai neturi būti pagrindas prieš asmenį vykdyti baudžiamąjį persekiojimą.Visų aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra teisinga, teisėta ir pagrįsta, kad ji priimta nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jos nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutarė:
atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.