Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo

M. S. išteisintas pagal baudžiamojo kodekso 243 str. nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2006 m. liepos 24 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi pakeitus 2006 m. kovo 8 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės apribojimo bausmę ir paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (625 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant įmoką sumokėti per 6 mėnesius, nuo 2006 m. liepos 24 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarties nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, per teismo nustatytą 6 mėnesių laikotarpį, nesumokėdamas 5 MGL (625 Lt) dydžio įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, vengė atlikti 2006 m. liepos 24 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 4 d. išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo M. S. išteisintas, panaikinti ir priimti naują nuosprendį. M. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 str. ir paskirti 15 parų areštą, bausmę atliekant areštinėje. Nurodo, kad teismo argumentai nėra teisingi. M. S. jo paties prašymu laisvės apribojimo bausmė pakeista į baudžiamojo poveikio priemonę – įmoka į nukentėjusiųjų fondą. Pats. M. S. žinojo apie teismo priimtą sprendimą, tačiau jis teigė manęs, jog įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą išskaičiuojamas iš jo gaunamos valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos, tačiau pats į Valstybinio socialinio draudimo fondo (duomenys neskelbtini) skyrių dėl išskaitymų nesikreipė ir nesidomėjo, ar išskaitymai yra daromi. Kaltinamojo teiginys, kad esą jis galvojo, jog jam paskirtą įmoką teismas išskaitys iš jo invalidumo pensijos, turėtų būti laikomas tik jo gynybos versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ši kaltinamojo versija nepaneigta jokiais įrodymais byloje, padarė neteisingą išvadą, nes tai paneigia baudžiamojoje byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, kad M. S. , sužinojęs, jog jokie išskaičiavimai nebuvo daromi, jis vis tiek nesiima jokių aktyvių veiksmų tam, kad paskirtą įmoką sumokėti. Skunde teigiama, kad tokiu būdu , nemokėdamas ir nesidomėdamas, ar vykdomi išskaičiavimai iš jo pensijos, bei nesiimdamas jokių aktyvių veiksmų įmokai sumokėti, tyčia delsdamas, M. S. vengė atlikti baudžiamojo poveikio priemonę.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas priėmėm išsamų ir motyvuotą nuosprendį, kurį pagrindė byloje surinktais duomenimis. Apylinkės teismas teisingai nuosprendyje nurodė, kad M. S. veiksmuose nenustatytas nusikalstamos veikos dispozicijoje nurodytas kvalifikuojantis požymis – vengimas, atitinkamai neįrodyti nusikalstamos veikos subjektyvūs požymiai. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame nuosprendyje teisingai išaiškinta, jog vengimą atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, teismo įsitikinimu, galima pripažinti tik sąmoningą tyčinę veiką, kurios turinys rodytų, kad asmuo taip elgėsi siekdamas išvengti teismo skirtos baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo. Apeliaciniame skunde, ginčijant nurodytą teismo suformuotą aiškinimą, nurodoma, kad vengimas gali pasireikšti tiek aktyviais, tiek pasyviais veiksmais. Taip pat nurodoma, kad M. S. versija, jog jam paskirtą įmoką teismas išskaitys iš jo invalidumo pensijos, turėtų būti laikomas tik jo gynybos versiją. Tačiau byloje esantys įrodymai, nepatvirtina šios apeliantų nurodytos versijos. Teisėjų kolegija sutinka, jog vengimas gali pasireikšti ir veiksmų neatlikimu, tačiau šioje byloje nepatvirtinta, kad išteisintojo įmokos nesumokėjimas atliktas, siekiant išvengti jam atsiradusios pareigos. Neatsižvelgiant į tai, kad M. S. iniciatyva teismas jam pakeitė paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau nei teismo posėdžio metu, nei nutarties vykdymo metu, jam nebuvo išaiškinta jos atlikimo tvarka. (b.l. 24, 28). Teismo posėdžio metu M. S. nurodė, kad iš jo gaunamos pensijos yra atliekami įvairūs nuskaitymai, tų nuskaitymų jis nekontroliuodavo, tad jis galvoju, kad kaip ir visi teismo priteisti mokėjimai, jų vykdymas teismo iniciatyva bus nukreiptas į jo gaunamas pajamas. Toks išteisintojo paaiškinimas teisėjų kolegijai atrodo logiškas ir suprantamas, nes daugelis teismo priimtų sprendimų gali būti vykdomi priverstine tvarka pagal vykdomuosius dokumentus. Tuo tarpu apie šios įmokos sumokėjimo savanoriškumą ir jos mokėjimo tvarką M. S. nebuvo informuotas. Šios aplinkybės patvirtina, jog M. S. veiksmuose nenustatyta išteisintojo subjektyviosios pusės požymis. Iš baudžiamosios veikos dispozicijos suprantamas, BK 243 str. numatytas baudžiamasis nusižengimas gali būti įvykdytas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas turi suvokti, jog jis savo veiksmais vengė atlikti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę ir siekė, kad ji būtų neįvykdyta. Tačiau bylos aplinkybės nepatvirtina, kad M. S. , nesidomėdamas, ar iš jo gaunamų pajamų yra atskaitoma teismo paskirta įmoka, suvokė, kad tokiu būdu vengia atlikti baudžiamojo poveikio priemonę ir tokiu būdu siekė, kad įmoka nebūtų sumokėta.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje esanti medžiaga paneigia M. S. pateiktą versiją, tačiau išnagrinėjus apeliantų nurodytus dokumentus, akivaizdu, kad šie dokumentai tik patvirtina faktą, jog išteisintasis neatliko veiksmų, siekdamas atlikti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Tačiau šie duomenys nepatvirtina aplinkybių, kad M. S. vengė sumokėti paskirtą įmoką, tai yra kad tokiais savo veiksmais jis vengė sumokėti paskirtą įmoką. Taip pat nepagrįstas ir apeliantų aiškinimas, jog M. S. kaltę įrodo ir tai, kad jis ir šiuo metu nesiima priemonių sumokėti įmokai. Kaip matyti, išteisintasis pateikė objektyvias aplinkybes – mažos pajamos ir neturi iš ko sumokėti visą sumą iš karto.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog M. S. veiksmuose nėra baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 243 str. požymių, ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.