Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Mefodijos Povilaitienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB “E5 ir Co“ skundą dėl sprendimų panaikinimo, atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, ir nustatė:

Aprašomoji dalis

UAB „E5 ir Co“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau - MGK) 2009 03 10 sprendimą Nr. S-69-(7-18/2009), kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 12 19 sprendimas Nr. 69-269, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2008 11 10 sprendimą Nr. (04)-K3-418 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) 2008 12 19 sprendimą Nr. 69-269.

Paaiškina, kad nesutinka su MGK 2009 03 10 sprendimu Nr. S-69(7-18/2009). Paaiškina, kad šiuo atveju žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimas įformintas 2006 04 12 pirkimo pardavimo sutartimi tarp pareiškėjo ir UAB „Ostrio“, kurioje žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) tikslinė paskirtis nurodyta „žemės ūkio“, dėl ko vadovaujantis PVM įstatymo 32 str. toks žemės pardavimas PVM neapmokestinamas. Nurodo, kad sklype nėra jokių pastatų. Tokie duomenys apie sklypą įregistruoti ir VĮ Registrų centre, o šie duomenys laikomi teisingais, kol nėra nuginčyti.

Tas faktas, kad po sandorio sudarymo 2006 04 12 buvo pakeista žemės paskirtis, nesudaro pagrindo laikyti, kad 2006 04 12 buvo parduota statyboms skirta žemė. Pakeitimus įregistravo sklypo pirkėjas UAB „Ostrio“ 2006 09 27.

Nesutinka su motyvais, kad pareiškėjas žinojo apie būsimą sklypo paskirties keitimą, nes pareiškėjas niekaip negali įtakoti savivaldybės tarybos sprendimo, ir nežino, ar detalieji planai bus patvirtinti, ar nebus. Teigia, kad nesant bendrojo plano, negalimas ir detaliųjų planų tvirtinimas.

Remiasi PVM įstatymo 32 str. 2 d. komentaru, galiojusiu pardavimo momentu, kur buvo išsakyta baigtinė VMI nuostata, kad žemė statyboms - tai žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai ir yra leidimas statybai arba savivaldybės detaliuosiuose planuose yra numatytas šio sklypo užstatymas, neatsižvelgiant, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai ar ne. Pažymi, kad šiuo atveju parduodant žemę nebuvo nei leidimo statybai nei patvirtintų savivaldybės detaliųjų planų. Pažymi, kad tik vėliau šis komentaras buvo papildytas, kad reikia atsižvelgti ir į tai, ar nėra parengtas detaliojo plano projektas, apie šį projektą visuotinai žinoma, nes jis paskelbtas. Paaiškina, kad šiuo atveju nieko panašaus nebuvo, nes tik vietiniame laikraštyje „Naujos Tėviškės žinios“ buvo informuota, kad bendra tvarka pradedamas rengti detalusis planas.

Remiasi Žemės įstatymo 24 str., Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. Paaiškina, kad akivaizdu, kad 2006 04 12 parduotas žemės ūkio paskirties sklypas pagal PVM įstatymo 32 str. 2 d. ir šio straaipnsio komentarą neturėtų būti apmokestinamas PVM. Pažymi, kad šiuo atveju nėra jokio sąmoningo mokesčių vengimo ar piktnaudžiavimo požymių. Mano, kad apmokestinti bendrovę vadovaujantis ne įstatymu, o prielaidomis nėra teisinga, tai gali privesti bendrovę prie bankroto.

Paaiškina, kad jeigu butų išskaičiuotas PVM, tai pirkusi bendrovė būtų atskaičiusi pirkimo PVM ir šiuo atveju valstybės biudžetas papildomų įmokų neturėtų, tik pareiškėjas mokėtų mažesnį pelno mokestį.

Mano, kad vietos mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį tyrimą, pagal MAĮ 136 str. 1 d. turėjo teikti pranešimą, jei nustatė trūkumus deklaracijoje, tačiau tai padaryta nebuvo.

Nesutinka su centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo argumentais. Pažymi, kad centrinis mokesčių administratorius vadovavosi 1997 05 17 Šeštosios Tarybos direktyva 77/388/EEB, tačiau tokios direktyvos nėra. Yra daugiau nei prieš 30 metų priimta direktyva, o ne 1997 metų direktyva. Joje pažymėta, kad „žemė statyboms“ tai bet kokia paruošta ar neparuošta žemė, kurią valstybės narės apibrėžia esant tokia. Remiasi 2006 11 28 Tarybos direktyva 2006/112/EB ir teigia, kad direktyvos nedeleguoja inspekcijai spręsti, kuri žemė yra skirta statyboms, nes tai yra deleguota valstybei narei. Tai galėtų patvirtinti tik Europos Teisingumo Teismas, priimdamas prejudicinį sprendimą dėl direktyvos taikymo. Mano, kad tik valstybė savo įstatymais, šiuo atveju Žemės įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu bei Statybos įstatymu nusprendė, kas yra žemė statyboms.

Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų, apsprendžiančių žemės paskirtį, taikymo paaiškina, kad centrinis mokesčių administratorius netinkamai vadovavosi Žemės įstatymo 24 str. 1 d., Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 3 d., 23 str. 1 d., 26 str. 8 d. bei PVM įstatymo 32 str. 2 d.. Mano, kad nurodytos teisės normos patvirtina būtent pareiškėjo, o ne mokesčių administratoriaus poziciją. Pažymi, kad mokesčių inspekcijos komentare šie įstatymai buvo aiškinami teisingai, tačiau VMI pati nepagrįstai atsisakė šių komentarų.

Pasisako ir dėl patikrinimo procedūrų. Mano, kad turėjo būti taikoma MAĮ 136 str. 1 dalis. VMI teigė, kad šios procedūros nepažeistos ir vadovavosi VMI prie FM viršininko 2004 05 28 įsakymu Nr. VA-108. Tačiau mano, kad vietos mokesčių administratorius nenustatė jokių mokesčių vengimo požymių ar mokestinės naudos siekimo, finansinių nusikaltimų, nenustatė, kad bendrovė turėjo tikslą slėpti dokumentus, todėl galimos mokesčių nepriemokos išieškojimo galimybės nebuvo niekaip apsunkintos. Todėl teigia, kad nebuvo jokio pagrindo nesilaikyti mokestinio patikrinimo procedūrų. Mano, kad skundžiamas apmokestinimas yra nepagrįstas ir veda bendrovę prie bankroto.

Pažymi, kad VMI sprendime nurodo neteisingą priskaičiuotų delspinigių sumą.

Paaiškina, kad formindamas pardavimo sandorį pareiškėjas negalėjo įrašyti, kad žemė yra kitos paskirties, nes ji tokia nebuvo, ir notaras tokio sandorio nebūtų tvirtinęs. Mano, kad inspekcija savo sprendimais verčia mokesčių mokėtoją įrašyti žinomai neteisingus duomenis į oficialius buhalterinius dokumentus, tokiu atveju pirkimo-pardavimo sutarties turinys prieštarautų išrašytos sąskaitos faktūros turiniui, o už žinomai melagingų duomenų įrašymą į buhalterinės apskaitos dokumentus gresia ir baudžiamoji atsakomybė.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai. Teisme 2009 07 16 gautas pareiškėjo UAB „E5 ir Co“ advokatės, sudariusios atstovavimo sutartį su pareiškėju 2009 07 03, Sonatos Žukauskienės prašymas atidėti teismo posėdį, kadangi advokatė yra iš anksto suplanavusi atostogas ir bylos nagrinėjime 2009 07 29, 13 val. dalyvauti neturi galimybės. Su prašymu pateikta advokatų kontoros pažyma, patvirtina, kad advokatė atostogauja laikotarpiu nuo 2009 07 27 iki 2009 08 17 (b. l. 87-89).

Prašymas netenkinamas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 78 str. 3 dalyje nustatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Iš advokatės prašymo turinio matyti, kad jai apie teismo posėdį buvo žinoma. Atstovavimo sutartis sudaryta tik 2009 07 03, kai teismo šaukimai šalims išsiųsti 2009 05 28 (bylos viršelio 2-a pusė), pareiškėjui teismo šaukimas įteiktas 2009 05 29 (b. l. 91). Pareiškėjo atstovas (direktorius ar kt.) į teismo posėdį neatvyko dėl nežinomų priežasčių. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kurie pateisintų atstovavimo su advokatu sutarties sudarymą daugiau kaip po mėnesio nuo teismo šaukimo gavimo dienos. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas tinkamai neužtikrino savo atstovo dalyvavimo bylos nagrinėjime, tačiau tai negali būti kliūtimi nagrinėti bylą teisme, nes minėta įstatymo norma įpareigoja bylą nagrinėti teismo posėdyje, kai bylos šalys ir jų atstovai žino apie posėdį.

Dėl nurodytų aplinkybių byla nagrinėjama nedalyvaujant pareiškėjo atstovams.

Dėl PVM paaiškina, kad mokestinis ginčas vyksta dėl to, ar pagrįstai pareiškėjo parduotas žemės sklypas apmokestintas PVM kaip žemė statyboms.

Remiasi Šeštosios direktyvos (1977 05 17 Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo – bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo pagrindas (77/388/EEB) 13 str. B dalies h punktu, 4 str. 3 dalies b punktu. Paaiškina, kad Šeštosios direktyvos nuostatos reikalauja valstybės narėms nustatyti tam tikras atleidimo nuo mokesčių sąlygas. Analogiškas teisinis reglamentavimas ES mastu išliko ir naujoje PVM direktyvoje (2006 11 28 Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos).

Remiasi PVM įstatymo 3 str., 32 str. 2 d. ir paaiškina, kad mokestinio ginčo byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2006 04 12 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė UAB „Ostrio“ (duomenys neskelbtini) dalį žemės ūkio paskirties sklypo už 1 950 000 Lt. Pareiškėjas 8,6500 ha žemės sklypą buvo įsigijęs 2005 06 22 iš UAB „ET GROUP“ už 1 035 000 Lt. Sutartyje šalys sutarė, kad po šios sutarties pasirašymo pirkėjas naudosis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta „(duomenys neskelbtini) kv.m., o pardavėjas naudosis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta (duomenys neskelbtini) kv.m. Žemės sklypo pardavimas buvo įformintas 2006 10 27 PVM sąskaita faktūra 5 Nr. 000581, kurioje nurodyta pareiškėjo žemės sklypo dalies kaina 1 950 000 Lt bei įrašyta nuoroda į PVM įstatymo 32 str. 2 d. Pareiškėjo įvykdytas sandoris atitinka PVM įstatyme įtvirtintą prekių tiekimo sąvoką. Pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą, 2006 m. pradėjo papildomą veiklą – supirktų žemių pardavimą, tačiau šios veiklos mokesčių mokėtojų registre nėra užregistravęs.

Pažymi, kad nors 2006 04 12 pirkimo-pardavimo sutarties šalys ir nurodė, kad parduodamas žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, tačiau iš mokestinio ginčo byloje esančių įrodymų visumos darytina išvada, kad parduotas žemės sklypas buvo skirtas statyboms. Nagrinėjant MGK šį mokestinį ginčą, pareiškėjas posėdžio metu paaiškino, kad dar sklypo įgijimo metu buvo galvojama apie jo paskirties pakeitimą ir vėlesnį pardavimą. Nustatyta, kad pareiškėjas iš karto po ginčo žemės sklypo įsigijimo (2005 06 22) ėmėsi veiksmų dėl žemės sklypo paskirties pakeitimo. Kauno rajono savivaldybės taryba 2005 06 30 sprendimu Nr. TS-164 nusprendė rengti pareiškėjui priklausančio 8,65 ha žemės sklypo Kauno r. sav., Raudondvario sen., (duomenys neskelbtini) k., detalųjį planą pagrindinei tikslinei žemės naudojimo paskirčiai keisti iš žemės ūkio į kitą ir sklypui padalyti. Pareiškėjas 2005 06 30 sudarė projektinės dokumentacijos rengimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su M. T. individualia įmone dėl sklypo padalinimo, tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo ir teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymo detaliojo plano projektinės dokumentacijos parengimo. Kauno rajono savivaldybės administracija, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą Nr. 305 bei vykdydama Kauno rajono savivaldybės tarybos 2005 06 30 sprendimą Nr. TS-164, 2005 11 29 sutartimi Nr. S-1115 perdavė planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei sudarė sutartį su pareiškėju, kuria planavimo organizatorius, pareiškėjas, įsipareigojo organizuoti Kauno r. sav., Raudondvario sen., (duomenys neskelbtini) k., sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) padalinimą ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo iš žemės ūkio į kitą (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos) detaliojo plano rengimą. 2005 12 06 dienraštyje „Naujos Tėviškės žinios“ buvo viešai paskelbta, kad bendrąja tvarka pradedamas rengti sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) k., Raudondvario sen., Kauno r. sav., detalusis planas. Planavimo organizatoriumi nurodytas pareiškėjas, planavimo tikslas – sklypo pagrindinės žemės paskirties keitimas iš žemės ūkio į kitą (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos) ir padalijimas į 99 atskirus sklypus. Plano rengimo terminas 2005 m. IV ketv.-2006 m. I ketv. 2005 12 09 planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 305 pareiškėju įvardinta UAB „E5 ir Co“, numatyti planavimo tikslai ir uždaviniai – detalusis planas rengiamas žemės ūkio paskirties sklypo pagrindinei žemės naudojimo paskirčiai pakeisti į kitą (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos), sklypui padalyti ir teritorijos tvarkymo režimui nustatyti.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad nors formaliai žemės sklypo paskirtis sudarant 2006 04 12 sandorį buvo fiksuota kaip žemės ūkio, iš byloje surinktų objektyvių duomenų matyti, kad realiai šis žemės sklypas buvo skirtas statybai, todėl PVM įstatymo prasme jo tiekimas laikytinas PVM apmokestinamu sandoriu. Šią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, kad tepraėjus porai savaičių po 2006 04 12 sandorio sudarymo, Kauno rajono savivaldybės taryba 2006 04 27 sprendimu Nr. TS-82 patvirtino pareiškėjo sklypo detalųjį planą., sklypas buvo padalintas į 104 sklypus, 96 sklypų paskirtis - mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba, kitų likusiųjų – susisiekimo ir inžinierinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos teritorija.

Dėl to inspekcija pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui PVM.

Dėl PVM delspinigių ir baudos pasisako, kad po MGK sprendimo pareiškėjui neliko pareigos mokėti delspinigius ir baudą, tačiau pareiškėjas skundžia MGK sprendimą visa apimtimi, todėl atsakovas pasisako ir šioje dalyje.

Komisija sprendime pažymėjo, kad vadovaujantis PVM įstatymo 123 str. 1 ir 2 d., MAĮ 96 str. 1 d. 2 p., 139 str. pareiškėjui pagrįstai buvo apskaičiuota 97 090 Lt PVM delspinigių ir pagrįstai skirta minimalaus dydžio bauda. Tačiau MGK, nagrinėdama mokestinį ginčą, nustatė, kad yra pagrindų atleisti pareiškėją nuo PVM delspinigių ir baudos mokėjimo. MGK atsižvelgė, kad sandorio sudarymo metu buvo paskelbtas mokestinio įstatymo komentaras, kuris nėra teisės aktas, todėl jis netaikytinas pareiškėjo apmokestinimui (MAĮ 12 str. 2 d.). Tačiau pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė dėl sandorio sudarymo metu galiojusio komentaro yra svarbi sprendžiant pareiškėjo atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių bei paskirtų baudų mokėjimo klausimą.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinusi visumą aplinkybių, MGK sprendime nurodė, kad yra pagrindas manyti, kad tarp klaidingo apibendrinto mokesčių administratoriaus išaiškinimo ir pareiškėjo padaryto mokesčių įstatymo pažeidimo yra priežastinis ryšys, todėl, konstatavusi, kad yra MAĮ 100 str. 1 d. 2 p. ir 141 str. 1 d. 4 p. nurodyti pagrindai atleisti pareiškėja nuo 29 746 Lt PVM baudos ir 97 090 Lt PVM delspinigių mokėjimo, atleido pareiškėją nuo PVM delspinigių ir baudos mokėjimo.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai, todėl vadovaujantis ABTĮ 78 str. 3 dalimi, byla nagrinėjama nedalyvaujant atsakovo atstovui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime (b. l. 81-83) pasisako, kad su skundu nesutinka, ir prašo skundą atmesti.

Paaiškina tokias pačias pareiškėjo apmokestinimo PVM aplinkybes kaip ir VMI prie FM. Teigia, kad mokestinio ginčo metu nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad neatsižvelgiant į tai, kad formaliai žemės sklypo paskirtis sudarant 2006 04 12 sandorį buvo fiksuota kaip žemės ūkio, matyti, kad realiai sklypas buvo skirtas statybai, todėl PVM įstatymo prasme jo tiekimas laikytinas PVM apmokestinamu sandoriu. Prašo skundą atmesti.

Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai, todėl vadovaujantis ABTĮ 78 str. 3 dalimi, byla nagrinėjama nedalyvaujant atstovui.

Skundas atmetamas.

Nustatyta, kad VMI prie FM 2008 12 19 sprendimu Nr. 69-269 patvirtino Kauno AVMI 2008 11 10 sprendimą Nr. (04)-K3-418.

Kauno AVMI 2008 11 10 sprendimu iš dalies patvirtino 2008 09 22 patikrinimo aktą Nr. AU16-44, kuriame papildomai apskaičiuota 297 458 Lt PVM, šio mokesčio delspinigių 97 090 Lt , skirta PVM bauda 29 746 Lt. Sprendimas patvirtintas iš dalies dėl to, kad Patikrinimo akte konstatuojama, kad šiuo atveju taikyta MAĮ 69 str. 1 dalis taikant turinio viršenybės prieš formą principą. Tokiu atveju reikėtų įrodinėti, kokia mokestinė nauda buvo gauta sandorio pagalba. Kauno AVMI nepatvirtino šios nuostatos taikymo ir pasisakė, kad apskaičiuojant mokesčius netaikomas MAĮ 69 straipsnis.

Tikrintas buvo PVM mokėjimo teisingumas 2006 01 01 – 2006 12 31 laikotarpiu.

Mokestinio ginčo byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2006 04 12 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė UAB „Ostrio“ (duomenys neskelbtini) dalį žemės ūkio paskirties sklypo už 1 950 000 Lt (MGK byla, l. 61-67). Pareiškėjas 8,6500 ha žemės sklypą buvo įsigijęs 2005 06 22 iš UAB „ET GROUP“ už 1 035 000 Lt (MGK byla, l. 56-60). Sutartyje šalys sutarė, kad po šios sutarties pasirašymo pirkėjas naudosis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta „(duomenys neskelbtini) kv.m., o pardavėjas naudosis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta (duomenys neskelbtini) kv.m. Žemės sklypo pardavimas buvo įformintas 2006 10 27 PVM sąskaita faktūra 5 Nr. 000581, kurioje nurodyta pareiškėjo žemės sklypo dalies kaina 1950000 Lt bei įrašyta nuoroda į PVM įstatymo 32 str. 2 d.

Ginčo dalykas yra pareiškėjo parduoto UAB „Ostrio“ žemės sklypo priskyrimo žemei statyboms ir šio sklypo apmokestinimo PVM. Šalys neginčija, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną parduodamo žemės sklypo paskirtis, nurodyta Nekilnojamojo turto registro duomenyse, buvo žemės ūkio. Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu surinko įrodymus, kurių pagrindu galima teigti, kad realiai žemės sklypas buvo skirtas statyboms. Žemės sklypo dalis, dėl kurios vyksta ginčas, Nekilnojamojo turto registre įregistruota registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šio žemės sklypo detalusis planas buvo parengtas ir patvirtintas 2006 04 27 Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-82 (MGK byla, l. 89-90). Tarybos sprendime siūloma keisti pagrindinę tikslinę žemės paskirtį, padalyti sklypą. Akivaizdu, kad žemės tikslinės paskirties keitimo procedūros pradėtos žymiai anksčiau, tame tarpe ir tuo metu, kai pareiškėjas dar buvo parduotos sklypo dalies savininkas. Dar 2005 06 30 Kauno rajono sav. tarybos sprendimu Nr. TS-164 (MGK byla, l. 69-77) nuspręsta rengti detaliuosius planus pagrindinei tikslinei žemės naudojimo paskirčiai keisti iš žemės ūkio į kitą (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) ir padalyti (p. 5.53 leido tai daryti pareiškėjui). Taigi pareiškėjas iš karto po žemės sklypo įsigijimo 2005 06 22 ėmėsi veiksmų dėl žemės sklypo paskirties pakeitimo. Tarp pareiškėjo ir M. T. IĮ 2005 06 30 sudaryta projektinės dokumentacijos rengimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (MGK byla, l. 79-81). Iš šios sutarties nuostatų seka, kad ruošiamasi keisti žemės tikslinę naudojimo paskirtį. Pareiškėjas 2005 11 29 sudarė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį su Kauno rajono savivaldybės administracija (MGK byla, l. 82-83), kuria numatytas planavimo tikslas – sklypo padalinimas ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas iš žemės ūkio į kitą (mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba). Apie šios sutarties sudarymą paskelbta spaudoje (MGK byla, l. 84), tuo oficialiai pradėtos detaliojo planavimo procedūros. Detaliajam planui rengti pareiškėjui išduotos planavimo sąlygos (MGK byla, l. 85-86) taip pat patvirtina, kad sklypo paskirtis galės būti keičiama į gyvenamąsias teritorijas. Atsižvelgiant į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes, apie kurias pareiškėjas neabejotinai žinojo, nes buvo detaliojo planavimo tikslu keisti sklypo paskirtį iniciatorius, kad žemės paskirtis bus pakeista iš žemės ūkio į kitą (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijas) paskirtį ir žemė bus skirta statyboms. Pareiškėjas be pagrindo skunde teigia, kad žinojo, jog nesant teritorijos bendrojo plano, detalieji planai gali būti netvirtinami. Visų pirma, taip nėra, nes tokios sąlygos nėra Teritorijų planavimo įstatyme. Antra, Planavimo sąlygose, kurios buvo išduotos pareiškėjui 2005 12 09, nurodoma, kad rengiant detalųjį planą būtina vadovautis Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano brėžiniu „Urbanistinės sistemos plėtros modelis“ (Kauno rajono savivaldybės tarybos 2004 04 29 sprendimas Nr. 64 „Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių taikymo“). Ši aplinkybė patvirtina, kad jau pradedant planavimą savivaldybės administracija nurodė, kad yra bendrojo planavimo dokumentas, kuris turi būti vykdomas.

Ginčijamas mokestis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 str. 1 d. ir 92 str. 1 d. Apmokestinimas grindžiamas PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta - PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne.

Nustatyta, kad dar iki sklypo dalies pardavimo pareiškėjui buvo neabejotinai žinoma, kad rengiamas detalusis planas, kurio paskirtis ir yra žemės pagrindinės tikslinės paskirties keitimas iš žemės ūkio į gyvenamųjų namų statybos. Tai pareiškėjui buvo ne tik žinoma, bet pareiškėjas atliko visą pagrindinį darbą, kad paskirtis būtų pakeista.

Pareiškėjas aiškina, kas laikytina žeme statyboms pagal 2006 11 28 Tarybos direktyvą 2006/112/EB. Pareiškėjas pagrįstai teigia, kad valstybė narė sprendžia, kas laikytina žeme statyboms. Pareiškėjas šiuo atveju remiasi Žemės įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu ir mano, kad tik pagal šiuos įstatymus pakeitus žemės tikslinę naudojimo paskirtį žemė tampa ir mokestinių įstatymų prasme žeme statybos. Tačiau pastebėtina, kad PVM įstatymo 32 str. 2 dalyje nėra nuorodos, kad žemės tikslinė paskirtis nustatoma vadovaujantis minėtais įstatymais. Pastebėtina, kad Žemės įstatymo 24 straipsnyje numatyta pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarka, kuri suponuoja tam tikrą procedūrą. Teritorijų planavimo įstatymo 22, 24, 25 straipsniuose numatyta detaliojo planavimo procedūra, kuri susideda iš keturių etapų. Iš šio įstatymo nuostatų darytina išvada, kad pradėjus tokią procedūrą, žemės sklypo paskirtis bus neabejotinai pakeista (kitaip nebūtų leidžiama šią procedūrą pradėti).

Dėl nurodytų aplinkybių daroma išvada, kad skundžiamais mokesčių administratorių sprendimais pagrįstai pripažinta, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris yra PVM apmokestinamas sandoris. Dėl to pagrįstai pareiškėjui nurodyta nuo žemės sklypo kainos sumokėti 297 458 Lt PVM.

Dėl PVM delspinigių ir baudos teismas pritaria MGK 2009 03 10 sprendimo Nr. S-69 (7-18/2009) argumentams ir motyvams, kad mokesčių administratorius aiškino PVM 32 str. 2 dalies taikymą apibendrintame išaiškinime, kuris buvo pateiktas Inspekcijos 2005 04 15 raštu Nr. (18.2-31-2)-R-3477 netinkamai, vėliau šis išaiškinimas buvo pakeistas (2006 05 23 raštu). Pagal pirmąjį išaiškinimą pareiškėjo parduotas žemės sklypas aiškiai neatitiko žemės statyboms kriterijų, o pagal vėlesnį išaiškinimą jau šiuos kriterijus atitiko. Dėl to padaryta pagrįsta išvada, kad yra MAĮ 100 str. 1 d. ir 141 str. 1 d. 4 p. nurodyti pagrindai atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos, kas ir buvo padaryta MGK sprendimu. Tačiau netinkama konsultacija ir mokesčio įstatymo aiškinimas, kurį pateikė mokesčių administratorius, neatleidžia nuo mokesčio mokėjimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR ABTĮ 85 str., 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjo UAB „E5 ir Co“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.