Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. patikslintą skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G. M. teismui pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2022 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. VTT_SP1-1616 „Dėl taikytinų teisės aktų nustatymo – (duomenys neskelbtini)“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimą „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2022 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. VTT_SP1-1616“; 3) priimti naują sprendimą – pareiškėjo G. M. 2022 m. rugsėjo 12 d. prašymą tenkinti.

Nurodo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2022 m. spalio 17 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas 1) atmetė pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 12 d. prašymą išduoti A1 pažymėjimą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – ir Valdyba) 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas 2) atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo buvo reikalaujama panaikinti Sprendimą 1.

(duomenys neskelbtini) pareiškėjas įsteigė individualią įmonę – (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Individuali įmonė). Individualios įmonės pagrindinė veiklos rūšis 466100 – žemės ūkio mašinų, įrangos ir reikmenų didmeninė prekyba. Individuali įmonė veiklą vykdo per atstovų parduotuves bei internetines parduotuves Lietuvoje.

Individuali įmonė veiklą Latvijoje vykdė per savo filialą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), tačiau 2022 m. rugpjūčio mėn. nusprendė įsteigti atskirą įmonę – (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė). Bendrovės pagrindinė veiklos rūšis 4661 – Žemės ūkio mašinų, įrangos ir reikmenų didmeninė prekyba. 2022 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas ir Bendrovė sudarė darbo sutartį Nr. 1, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo nuo 2022 m. rugpjūčio 23 d. iki 2024 m. rugpjūčio 22 d. eiti direktoriaus pareigas. Pareiškėjui netrukus sueis (duomenys neskelbtini) metų, todėl jis ketino tik laikinai eiti direktoriaus pareigas Bendrovėje, perduoti savo žinias ir patirtį, vėliau planavo ieškoti kito direktoriaus.

Pareiškėjo veikla Individualioje įmonėje ir Bendrovėje yra analogiška (direktoriaus pareigos įmonėje užsiimančioje Žemės ūkio mašinų, įrangos ir reikmenų didmeninė prekyba), darbo sutarties trukmė neviršijo 24 mėn., todėl pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus skyrių dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Pareiškėjas per „Sodros“ elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą pateikė prašymą išduoti pažymėjimą asmeniui vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir (ar) užsiimančiam savarankiška veikla dviejose ar daugiau valstybėse.

Vilniaus skyrius neįsigilino į prašyme pateiktą informaciją, nepagrįstai neprašė papildomų dokumentų, netgi buvo padaryta grubi klaida, nurodant, jog Individuali įmonė yra neva mažoji bendrija, Vilniaus skyrius netinkamai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus skyriaus 2022 m. spalio 17 d. sprendimo. Valdyba Sprendimu 2 pareiškėjo skundą atmetė. Valdyba pripažino, jog Sprendime 1 buvo padaryta klaida nurodant pareiškėjo statusą, tačiau tai neturėjo jokios įtakos priimant Sprendimą 1.

Pareiškėjas savarankiškai dirba Lietuvoje, t. y. beveik (duomenys neskelbtini) m. eina vadovo pareigas Individualioje įmonėje. Nuo 2022 m. rugpjūčio 23 d. pagal darbo sutartį dirba Latvijoje panašią veiklą, eina direktoriaus pareigas Bendrovėje. Abi įmonės užsiima analogiška veikla – žemės ūkio mašinų, įrangos ir reikmenų didmeninė prekyba. Pareiškėjo darbas Latvijoje yra laikinas, darbo sutarties trukmė yra iki 2024 m. rugpjūčio 22 d., t. y. neviršija 24 mėn.

Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymą reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 72; toliau – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ), 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL 2009 L 284, p. 1; toliau – Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai.

Pateiktame prašyme išduoti A1 pažymėjimą pareiškėjas nurodė, kad prašo išduoti A1 pažymėjimą asmeniui, dirbančiam pagal darbo sutartį ir savarankiškai dviejose ar daugiau Valstybėse narėse. Prašymo 7 punkte nurodė, kad Lietuvoje gauna išmokas iš pelno, o Latvijoje – darbo užmokestį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, G. M. socialinio draudimo įmokas moka kaip individualios įmonės savininkas, ne kaip darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį. Vilniaus skyriui buvo pateikta darbo sutarties su Latvijos darbdaviu (duomenys neskelbtini) kopiją, pagal kurią G. M. nuo 2022 m. rugpjūčio 23 d. dirba Latvijoje.

Valdyba nustatė, kad Sprendime Nr. VTT_SP1-1616, teigdamas, kad „G. M. nuo 2010 m. liepos 1 d. yra registruotas kaip mažosios bendrijos narys įmonėje (duomenys neskelbtini), Vilniaus skyrius neteisingai nurodė pareiškėjo statusą, tačiau šis apsirikimas iš esmės nekeičia G. M. teisinės padėties, nes pareiškėjas Lietuvoje yra savarankiškai dirbantis (individualios įmonės savininkas), t. y. nėra darbuotojas dirbantis pagal darbo sutartį. Atsižvelgdama į tai, Valdyba patikslino Vilniaus skyriaus Sprendimą Nr. VTT_SP1-1616: vietoje „mažosios bendrijos narys įmonėje (duomenys neskelbtini)“ turi būti įrašyta „individualios įmonės (duomenys neskelbtini) savininkas“.

Reglamentas yra tiesiogiai taikomas teisės aktas ir jame įtvirtinta, kad jeigu asmens veiklos vienoje valstybėje teisinė forma yra savarankiškas darbas, o kitoje teisinė forma – darbas pagal darbo sutartį, taikoma tos valstybės teisė socialinės apsaugos srityje, kurioje dirbama pagal darbo sutartį. Pareiškėjo veiklų teisinę formą ir nuo to šiomis aplinkybėmis priklausančią taikytiną teisę buvo galima nustatyti iš pateiktų dokumentų.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta speciali taisyklė, jog asmeniui, kuris paprastai vykdo veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo valstybėje narėje ir kuris vyksta dirbti panašios veiklos į kitą valstybę narę, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokios veiklos trukmė neviršija 24 mėnesių. Valdyba paaiškina, kad ši nuostata taikoma asmeniui, kuris vienoje valstybėje vykdo savarankišką veiklą ir vyksta į kitą valstybę vykdyti panašios veiklos (t. y. valstybėje, į kurią vykstama, bus dirbama savarankiškai ir vykdoma panaši veikla). Pareiškėjas vienu metu dirba savarankiškai Lietuvoje ir pagal darbo sutartį Latvijoje, t. y. dirba (savarankiškai ir pagal darbo sutartį) vienu metu dviejose valstybėse, todėl jam turėtų būti taikomas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnis, o minėto Reglamento 12 straipsnis jam negali būti taikomas. Vilniaus skyriaus priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnyje įtvirtinta taisyklė taikoma iš esmės vienu metu vienoje vietoje dirbančiam asmeniui, kuris laikinai siunčiamas dirbti į kitą valstybę narę, o Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnyje – dviejose ir daugiau valstybėse narėse vienu metu dirbančiam asmeniui. Pareiškėjas siūlo taikyti jam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 2 dalį, t. y. tvirtina, kad dirbs tik Latvijoje, tačiau prašyme nurodo, kad dirbs dviejose valstybėse vienoje pagal darbo sutartį, kitoje savarankiškai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą, kuriame prašo atmesti patikslintą skundą.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Lietuvoje jis yra savarankiškai dirbantis asmuo – (duomenys neskelbtini) savininkas; darbdavys Latvijoje yra įmonė (duomenys neskelbtini); laikotarpis, kuriam prašoma išduoti A1 pažymėjimą – nuo 2022 m. rugpjūčio 22 d. iki 2024 m. rugpjūčio 21 d.; Lietuvoje gauna išmokas iš pelno, o Latvijoje – darbo užmokestį.

Vadovaudamasis Tvarkos aprašo 31 punktu, Vilniaus skyrius 2022 m. rugsėjo 15 d. raštu paprašė G. M. pateikti papildomus dokumentus, reikalingus prašymo dėl A1 pažymėjimo išdavimo nagrinėjimui, t. y. sutarčių, sąskaitų faktūrų ar kitos informacijos, įrodančios vykdomą faktinę ekonominę veiklą Lietuvoje, kopijas ir sutarties su (duomenys neskelbtini) kopiją, taip pat nurodė, kad, nepateikus trūkstamos informacijos iki 2022 m. spalio 15 d., pažymos apie taikytinos teisės aktus išdavimo klausimas bus sprendžiamas remiantis pirminio kreipimosi metu pateiktais dokumentais. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 15 d. pateikė Vilniaus skyriui papildomus dokumentus.

Pareiškėjas turėjo visas galimybes pateikti Vilniaus skyriui visus Prašymo nagrinėjimui reikalingus dokumentus, ir šia galimybe pasinaudojo, taigi, laikė, kad šie papildomai pateikti dokumentai pagrindžia jo prašymą. Vilniaus skyrius įvertino visus turimus bei pareiškėjo papildomai pateiktus duomenis ir neturėjo pagrindo dar kartą prašyti pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, nes jau iš pateiktų dokumentų buvo galima nustatyti pareiškėjo veiklų teisinę formą ir nuo to šiomis aplinkybėmis priklausančią pareiškėjui taikytiną teisę pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį.

Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėjas neteisingai aiškina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 nuostatas ir nepagrįstai teigia, kad nustatant pareiškėjui taikytiną teisę, Vilniaus skyrius turėjo taikyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 2 dalies nuostatą. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 2 dalies nuostata taikoma asmeniui, kuris vienoje valstybėje vykdo savarankišką veiklą ir vyksta į kitą valstybę vykdyti panašios veiklos, t. y. ir kitoje valstybėje, į kurią vykstama, bus dirbama savarankiškai ir vykdoma panaši veikla.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje keliamas ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2022 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. VTT_SP1-1616 „Dėl taikytinų teisės aktų nustatymo – (duomenys neskelbtini) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimo „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2022 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. VTT_SP1-1616“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas G. M. yra individualios įmonės – (duomenys neskelbtini) – savininkas ir vadovas. Pareiškėjo individuali įmonė Juridinių asmenų registre įregistruota (duomenys neskelbtini). Individualios įmonės pagrindinė veiklos rūšis – 466100 žemės ūkio mašinų, įrangos ir reikmenų didmeninė prekyba.

Pareiškėjas vykdė veiklą Latvijoje per Latvijoje įsteigtą individualios įmonės filialą. 2022 m. rugpjūčio mėn. įsteigė įmonę (duomenys neskelbtini). Iš pranešimo apie mokesčių mokėtojo pagrindinių darbų rūšį nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) darbo rūšis – 4661 didmeninė prekyba žemės ūkio mašinomis, įranga ir jų priedais.

Nustatyta, kad pareiškėjas ir įmonė (duomenys neskelbtini) 2022 m. rugpjūčio 22 d. sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo dirbti (duomenys neskelbtini) direktoriumi nuo 2022 m. rugpjūčio 23 d. iki 2024 m. rugpjūčio 22 d.

Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 12 d. pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prašymą išduoti pažymėjimą apie Lietuvos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, dirbančiam pagal darbo sutartį ir savarankiškai dviejose ar daugiau valstybėse narėse. Nurodė aplinkybes apie Lietuvoje vykdomą savarankišką veiklą ir darbą Latvijos įmonėje pagal darbo sutartį.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2022 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. VTT_SP1-1616 atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą, patvirtinantį Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymą pareiškėjui nuo 2022 m. rugpjūčio 22 d. iki 2024 m. rugpjūčio 21 d., ir nustatė Latvijos socialinio draudimo teisės aktų taikymą pareiškėjui nuo 2022 m. rugpjūčio 23 d. iki darbo sutarties, sudarytos su Latvijos įmone (duomenys neskelbtini), galiojimo pabaigos vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Vilniaus skyrius sprendime nurodė, kad nagrinėdamas prašymą vertino ir tai, kad, Valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, pareiškėjas nuo 2010 m. liepos 1 d. yra registruotas kaip mažosios bendrijos narys įmonėje (duomenys neskelbtini); prašymo, darbo sutarties duomenimis, pareiškėjas nuo 2022 m. rugpjūčio 23 d. dirba Latvijoje.

Nesutikdamas su Vilniaus skyriaus sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valdyba 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktus duomenis, Valdyba patikslino Vilniaus skyriaus sprendimą nurodydama, kad vietoje „mažosios bendrijos narys įmonėje (duomenys neskelbtini)“ turi būti įrašyta „individualios įmonės (duomenys neskelbtini) savininkas“. Valdyba sprendime pažymėjo, kad pareiškėjas vienu metu dirba savarankiškai Lietuvoje ir pagal darbo sutartį Latvijoje, t. y. dirba (savarankiškai ir pagal darbo sutartį) vienu metu dviejose valstybėse, todėl jam turėtų būti taikomas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnis, o 12 straipsnis jam negali būti taikomas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus skyriaus ir Valdybos sprendimus.

Byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas) nuostatų aiškinimo ir taikymo.

Reglamento 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antrašinėje dalyje numatytomis nuostatomis.

Reglamento 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija 24 mėnesių ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens.

Pagal Reglamento 12 straipsnio 2 dalį, asmeniui, kuris paprastai vykdo veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo valstybėje narėje ir kuris vyksta dirbti panašios veiklos į kitą valstybę narę, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokios veiklos trukmė neviršija 24 mėnesių.

Remiantis Reglamento 13 straipsnio 1 dalimi, paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi: a) valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisės aktai, jeigu didelę veiklos dalį jis vykdo toje valstybėje narėje; arba b) jeigu didelę veiklos dalį jis vykdo ne toje valstybėje narėje, kurioje gyvena: i) valstybės narės, kurioje yra įmonės arba darbdavio registruota buveinė arba veiklos vieta, teisės aktai, jei jis dirba vienoje įmonėje arba vienam darbdaviui; arba ii) valstybės narės, kurioje yra įmonių arba darbdavių registruota buveinė arba veiklos vieta, teisės aktai, jei jis dirba dviejose ar daugiau įmonėse arba dviems ar daugiauarbdavių, kurių registruota buveinė arba veiklos vieta yra tik vienoje valstybėje narėje; arba iii) valstybės narės, kurioje yra įmonės arba darbdavio registruota buveinė arba veiklos vieta, kitos nei jo gyvenamosios vietos valstybės narės, teisės aktai, jei jis dirba dviejose ar daugiau įmonių arba dviems ar daugiau darbdavių, kurių registruotos buveinės arba veiklos vietos yra dviejose valstybėse narėse, ir viena iš jų yra gyvenamosios vietos valstybė narė; arba iv) valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisės aktai, jei jis dirba dviejose ar daugiau įmonių arba dviems ar daugiau darbdavių, iš kurių bent dviejų registruota buveinė ar veiklos vieta yra skirtingose valstybėse narėse ir kitoje nei gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

Pagal Reglamento 13 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Remiantis Reglamento 13 straipsnio 5 dalimi, asmenims, nurodytiems šio straipsnio 1–4 dalyse, pagal šias nuostatas nustatytuose teisės aktuose taikomos tokios pačios sąlygos, tartum jie dirbtų pagal darbo sutartį arba savarankiškai ir gautų visas pajamas atitinkamoje valstybėje narėje.

Reglamento 1 straipsnio a punkte nurodyta, kad šiame reglamente: „darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės narės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas, socialinės apsaugos įstatymus; b punkte nustatyta, jog „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės narės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas, socialinės apsaugos įstatymus.

Remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsniu, savarankiškai dirbančiu asmeniu laikomas: 1) individualios įmonės savininkas; 2) mažosios bendrijos narys; 3) tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos tikrasis narys; 4) asmuo, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme; 5) fizinis asmuo, kuris verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal žemės ūkio ministro nustatyta tvarka atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis; 6) šeimynos dalyvis, kaip jis apibrėžtas Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme; 7) asmuo, gaunantis pajamas pagal autorines sutartis arba pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos.

Ginčui taip pat aktualus Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V-253 (nuo 2021 m. lapkričio 5 d. iki 2023 m. birželio 12 d. galiojusi redakcija, toliau – Tvarkos aprašas).

Tvarkos aprašo 4.22 papunktyje nustatyta, kad siuntimas dirbti – asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį Valstybėje narėje, laikinas siuntimas dirbti darbdavio naudai į kitą Valstybę narę, taip pat savarankiškai dirbančių asmenų išvykimas vykdyti savarankišką veiklą į kitą Valstybę narę.

Remiantis Tvarkos aprašo 10 punkte nustatyta, kad A1 pažymėjimas išduodamas Lietuvos teritorijoje savarankiškai dirbančiam asmeniui, kuris išvyksta vykdyti veiklą (atlikti su ja susijusius darbus) kitoje Valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 2 dalis), jeigu yra šios sąlygos: 10.1. vykstančiam dirbti į Valstybę narę – savarankiškai dirbančiam asmeniui taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai; 10.2. kitoje Valstybėje narėje vykdoma panaši į Lietuvoje vykdomą veiklą pagal faktinį veiklos pobūdį; 10.3. numatoma darbo trukmė kitoje Valstybėje narėje neviršija 24 mėnesių; 10.4. savarankiškai dirbantis asmuo vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje.

Nustatant, ar asmuo vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, atsižvelgiama į vykdomos veiklos pobūdį. Paprastai laikoma, kad asmuo vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, jei: 10.4.1. darbo Valstybėje narėje metu savarankiškai dirbantis asmuo išlaiko Lietuvoje infrastruktūrą, būtiną tokiai veiklai vykdyti; 10.4.2. iki darbo Valstybėje narėje pradžios savarankiškai dirbantis asmuo mažiausiai du mėnesius per pastaruosius 12 kalendorinių mėnesių vykdė ekonominę veiklą Lietuvoje.

Remiantis Tvarkos aprašo 11 punktu, jei pertrauka tarp dviejų siuntimo dirbti į tą pačią valstybę narę laikotarpių yra mažesnė nei 2 mėnesiai, siuntimo dirbti trukmė skaičiuojama nuo pirmo siuntimo pradžios, neatsižvelgiant, ar darbuotojas per tą laikotarpį buvo siunčiamas vieno ar kelių darbdavių.

Pareiškėjo įsitikinimu, jam turi būti taikoma Reglamento 12 straipsnio 2 dalis ir jo pagrindu išduodamas A1 pažymėjimas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą jam pagal darbo sutartį dirbant Latvijos įmonėje (duomenys neskelbtini).

Vilniaus skyrius ir Valdyba atsiliepimuose nurodo, kad Reglamento 12 straipsnio 2 dalies nuostata taikoma asmeniui, kuris vienoje valstybėje vykdo savarankišką veiklą ir vyksta į kitą valstybę vykdyti panašios veiklos, t. y. ir kitoje valstybėje, į kurią vykstama, bus dirbama savarankiškai ir vykdoma panaši veikla. Pareiškėjas vienu metu dirba savarankiškai Lietuvoje (individualioje įmonėje) ir pagal darbo sutartį Latvijoje (Latvijoje įregistruotoje įmonėje), todėl jam turi būti taikomi Latvijos socialinio draudimo teisės aktai pagal Reglamento 13 straipsnio 3 dalį.

Pareiškėjo argumentai, kad atsakovas Vilniaus skyrius nepareikalavo papildomų dokumentų, atmetami kaip nepagrįsti, kadangi byloje nustatyta priešingai – Vilniaus skyrius sudarė galimybę pareiškėjui pateikti papildomus dokumentus, tai pagrindžia Vilniaus skyriaus 2022 m. rugsėjo 15 d. raštas Nr. (12.1E) DV_S-89595, kuriuo pareiškėjas įpareigotas pateikti papildomus dokumentus (Vilniaus skyriaus atsiliepimo į patikslintą skundą priedas Nr. 2).

Praktinio vadovo dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 taikymo (toliau – Praktinis vadovas) 1 dalyje paaiškinama, kad kartais darbdavys vienoje valstybėje narėje („komandiravusi valstybė“) siunčia darbuotoją dirbti į kitą valstybę narę („valstybė, kurioje asmuo dirba“). Tokie darbuotojai vadinami komandiruotais darbuotojais. Pagal Praktinio vadovo 8 dalį, kartais asmuo, paprastai savarankiškai dirbantis vienoje valstybėje narėje („komandiravusioje valstybėje“), nori išvykti ir laikinai padirbėti kitoje valstybėje narėje („valstybėje, kurioje asmuo dirba“). Todėl reglamentuose nustatyta atskira nuostata savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai įsidarbinusiems kitoje valstybėje narėje, kuri yra nevisiškai tokia pati, bet panaši į komandiruotiems asmenims taikomą nuostatą. Pagal šią nuostatą asmeniui, kuris paprastai savarankiškai dirba komandiravusioje valstybėje narėje ir kuris vykdo panašią veiklą valstybėje, į kurią išvyko dirbti, toliau taikomi komandiravusios valstybės teisės aktai, jei numatyta darbo trukmė neviršija 24 mėnesių.

Praktinio vadovo 6 dalyje nurodoma, kad komandiravimą reglamentuojančios nuostatos netaikomos tais atvejais, kai asmuo paprastai tuo pačiu metu dirba keliose skirtingose valstybėse. Šiuo atveju taikomos pagrindinio reglamento 13 straipsnio nuostatos.

Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalimi, darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje.

Darbo kodekso 107 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti.

Pagal Darbo kodekso 107 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Jeigu kelionė vyko po darbo dienos valandų, poilsio ar švenčių dieną, darbuotojas turi teisę į tokios pačios trukmės poilsį pirmą darbo dieną po kelionės arba šis poilsio laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko, paliekant už šį poilsio laiką darbuotojo darbo užmokestį (Darbo kodekso 107 straipsnio 4 dalis).

Remiantis Darbo kodekso 107 straipsnio 5 dalimi, komandiruotės metu darbuotojas turi dirbti įprastu darbo laiko režimu, jeigu darbdavys nėra nustatęs kitokių įpareigojimų.

Remiantis Praktinio vadovo 2 dalimi, Reglamentuose nustatyta, kad asmuo, kuris „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių“, yra asmuo, kuris: a) nenutraukdamas veiklos vienoje valstybėje narėje, kartu vykdo kitą atskirą veiklą vienoje ar daugiau valstybių narių, neatsižvelgiant į tos atskiros veiklos trukmę ir pobūdį; b) nuolat pakaitomis vykdo kelių rūšių veiklą, išskyrus labai nedidelės apimties veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių, neatsižvelgiant į veiklos rūšies keitimo dažnumą ir reguliarumą.

Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, Vilniaus skyriaus sprendime buvo klaidingai nurodyta jo įmonės, įsteigtos Lietuvoje, teisinė forma. Nors Vilniaus skyriaus sprendime padaryta klaida nurodant pareiškėjo Lietuvoje įsteigtos įmonės teisinę formą, tačiau ši klaida buvo ištaisyta Valdybos sprendime. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 punktu, savarankiškai dirbančiu asmeniu laikomas tiek individualios įmonės savininkas, tiek mažosios bendrijos narys. Todėl Vilniaus skyriaus sprendime klaidingai nurodyta įmonės teisinė forma nenulėmė klaidingos išvados apie pareiškėją kaip Lietuvoje savarankiškai dirbantį asmenį.

Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje vykdo savarankišką veiklą (pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus yra savarankiškai dirbantis asmuo), o Latvijos Respublikoje dirba pagal darbo sutartį.

2022 m. rugpjūčio 22 d. darbo sutarties 3.3 papunktyje nustatyta, kad darbuotojo (pareiškėjo) darbo vieta yra darbdavio biuro patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Darbo sutarties 3.6 papunktyje nurodyta, jog jeigu darbdavys ir darbuotojas susitarė dėl nuotolinio darbo, darbuotojas gali laisvai nustatyti savo darbo vietą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodo, jog jis gyvena Lietuvoje, jo pajamos iš darbo santykių Lietuvoje yra net kelis kartus didesnės nei Latvijoje, jis didžiąją dalį veiklos vykdo Lietuvoje, darbas Latvijoje yra laikinas, neviršija 24 mėn. (patikslinto skundo 56–57 punktai).

Pažymėtina, iš Reglamento 12 straipsnio 2 dalies, kuri, pareiškėjo įsitikinimu, turėtų būti taikoma šioje situacijoje, nuostatų ir Praktinio vadovo išaiškinimų, taip pat atsakovų atsiliepimuose pateiktų paaiškinimų matyti, jog ši norma taikytina komandiruojamų asmenų atveju.

Praktinio vadovo 8 dalyje nurodoma, kad kartais asmuo, paprastai savarankiškai dirbantis vienoje valstybėje narėje („komandiravusioje valstybėje“), nori išvykti ir laikinai padirbėti kitoje valstybėje narėje („valstybėje, kurioje asmuo dirba“). Jeigu savarankiškai dirbančiam asmeniui, laikinai įsidarbinusiam kitoje valstybėje narėje, būtų taikomi tos valstybės, kurioje jis įsidarbino, teisės aktai, atsirastų administracinių sunkumų ir sumaišties kaip ir komandiruotų asmenų atveju. Todėl reglamentuose nustatyta atskira nuostata savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai įsidarbinusiems kitoje valstybėje narėje, kuri yra nevisiškai tokia pati, bet panaši į komandiruotiems asmenims taikomą nuostatą. Pagal šią nuostatą asmeniui, kuris paprastai savarankiškai dirba komandiravusioje valstybėje narėje ir kuris vykdo panašią veiklą valstybėje, į kurią išvyko dirbti, toliau taikomi komandiravusios valstybės teisės aktai, jei numatyta darbo trukmė neviršija 24 mėnesių.

Remiantis praktinio vadovo 13 dalyje paaiškinama, kad, pasibaigus darbuotojo komandiravimo laikotarpiui, tam pačiam darbuotojui, tai pačiai įmonei ir tai pačiai valstybei naujas leidimas komandiruoti gali būti išduotas tik praėjus ne mažiau kaip dviem mėnesiams nuo paskutinio pasibaigusio komandiravimo laikotarpio. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis šiam principui galima taikyti išimtis. Kita vertus, jeigu išvykęs darbuotojas negalėjo pabaigti darbo dėl nenumatytų aplinkybių, darbuotojas arba darbdavys gali prašyti pratęsti pirminį komandiravimo laikotarpį tol, kol bus baigtas darbas (iš viso iki 24 mėnesių), neatsižvelgiant į tai, kad būtina daryti mažiausiai dviejų mėnesių pertrauką. Tokie prašymai teikiami ir pagrindžiami prieš pasibaigiant pirminiam komandiravimo laikotarpiui.

Atsižvelgęs į Reglamento 12 straipsnio 2 dalies taikymo sisteminę analizę, Tvarkos aprašo nuostatas, teismas daro išvadą, kad ši norma taikytina darbuotojui ar savarankiškai dirbančiam asmeniui tuo atveju, jeigu į kitą valstybę narę jis laikinai išvyksta dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą, t. y. iš esmės dirbti komandiruotės sąlygomis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nei atsakovams, nei teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, kokiems konkretiems laikotarpiams jis ketina išvykti dirbti Latvijoje veikiančioje įmonėje. Jis apskritai nenurodė jokių argumentų apie vykimą vykdyti direktoriaus pareigas į Latviją įmonėje (duomenys neskelbtini). Taigi, byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų apie pareiškėjo laikiną išvykimą dirbti į Latviją nutraukiant ar sustabdant savarankišką veiklą Lietuvoje.

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovai pagrįstai sprendimuose nurodė, jog pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento 12 straipsnio 2 dalis.

Kaip minėta, pagal Reglamento 13 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas vienu metu pagal darbo sutartį dirba Latvijoje, o savarankiškai dirba Lietuvoje. Pareiškėjas nei atsakovams, nei teismui nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie paneigtų šiuos atsakovų nustatytus faktus. Nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų dėl Reglamento 12 straipsnio 2 dalies taikymo, teismas konstatuoja, jog atsakovai, pagrįstai nusprendė, jog, pareiškėjui Latvijoje dirbant pagal darbo sutartį, pagal Reglamento 13 straipsnio 3 dalį šiems teisiniams santykiams darbo sutarties galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Latvijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

Remiantis Tvarkos aprašu, atsakovas Vilniaus skyrius pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą, o Valdyba neturėjo pagrindo Vilniaus skyriaus sprendimo panaikinti.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad atsakovai tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir skundą, visapusiškai įvertino visas su jais susijusias aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo ir priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Atsakovo Vilniaus skyriaus sprendime klaidingai nurodytą pareiškėjo įmonės teisinę formą ištaisė atsakovė Valdyba savo sprendime, kuriuo išnagrinėjo pareiškėjo skundą.

Atsakovų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, panaikinti jų nei remiantis patikslintame skunde nurodytais, nei kitais motyvais nėra jokio įstatyminio pagrindo (ABTĮ 91 straipsnis), todėl pareiškėjo patikslintas skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo patikslintas skundas atmetamas, nėra pagrindo jam priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Atsakovai į bylą nepateikė rašytinių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. M. patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.