Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-08-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-541-487-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-13
Bylos Nr.
1A-541-487-2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Čepukėnienė (pirm.), Artūras Pažarskis, Sigita Bieliauskienė
Nuteistasis
R. K.
Nukentėjusysis
V. U.
Advokatai
Vytautas Savčiukas
Kategorijos
  • 2.4.2Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-541-487/2014

Teisėjas Gediminas Viederis Teisminio proceso Nr. Nr. 1-17-1-01232-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija:2.4.2.,2.4.7. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. rugpjūčio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teisėjų Artūro Pažarskio ir Sigitos Bieliauskienės,sekretoriaujant Daivai Kokštaitei, Giedrei Gudaitytei,dalyvaujant prokurorui Valdemarui Baranauskui,nuteistojo R. K. gynėjui advokatui Vytautui Savčiukui,

teismo posėdyje išnagrinėjo apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K., apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo

R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 138 str. 1 d. laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu kiekvieną dieną nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu. Vadovaujantis LR BK 64¹ str. bausmė sumažinta vienu trečdaliu nustatant galutinę šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

V. U. naudai iš R. K. priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Iš R. K. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 6 664,03 Lt nukentėjusiosios V. U. gydymo išlaidų.

Kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą:

jis 2013 m. gegužės 19 d. apie 01.00 val., bute esančiame (duomenys neskelbtini), kilus asmeniniam konfliktui, tyčia trenkė V. U. kumščiu į veidą, nuo ko pastaroji nugriuvo, vėliau konfliktui persikėlus į minėto namo kiemą, vėl trenkė nukentėjusiajai V. U. kumščiu į veidą, padarydamas pastarajai apatinio žandikaulio lūžį kairėje pusėje su apatine kraujosruva, t. y. sužalojimą, kvalifikuojamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir sušvelninti jam skirtą bausmę. Taip pat panaikinti teismo skirtą įpareigojimą nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu bei sumažinti apylinkės teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiosios V. U. naudai.

Nurodo, kad su apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka, mano, kad jis yra per griežtas, įstatymo nustatyta tvarka nepagrįstas dėl laisvės apribojimo dydžio ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai santykio. Mano, kad bylos faktinės aplinkybės ne visai tinkamai įvertintos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 str. nuostatas.

Apelianto teigimu, teismas neįvertino tai, kad konfliktą sukėlė buvusi jo mergina V. U., su kuria buvo pažįstami ir draugavo apie septynerius metus. Kad pastaroji po vidurnakčio, kartu su savo draugais, atvažiavo pas jį į jo motinos butą, būdama išgėrusi sukėlė konfliktą su jo sugyventine R. Š.. Vartojo necenzūrinius žodžius tiek jo, tiek jo sugyventinės atžvilgiu. Įvykus susistumdymui tarp moterų, jis bandė pastarąsias išskirti, nepasisekus, jis V. U., kambaryje sudavė nestipriai į veidą, o lauke, kuomet pastaroji pavadino ji „ožiu“ ir „gaidžiu“, sudavė jai į žandą, ko pasėkoje sulaužė V. U. žandikaulį. Pažymėjo, kad jo atžvilgiu pavartoti žodžiai, pavadinant jį „ožiu“ ir „gaidžiu“, jį labai įžeidė, kadangi jo manymu, šie žodžiai turi vienodą prasmę tiek juos vartojant laisvėje, tiek įkalinimo įstaigoje. Dėl padaryto fizinio skausmo, sveikatos sutrikdymo ir padarytos žalos, gailisi.

Be to, apelianto vertinimu, teismas pripažindamas jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, turėjo pripažinti ir kad šios veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios elgesys. O atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, apylinkės teismas galėjo skirti trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmę, t. y. mažiausią bausmės terminą, numatytą BK 48 str., netaikant papildomos bausmės, draudimo nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, nes nusikalstamą veiką įvykdė savo namuose, o ne viešojoje vietoje, žmonių susibūrimo vietose ar pan. Apelianto teigimu, apeliacinės instancijos teismui panaikinus šį įpareigojimą, jis galėtų vykti į (duomenys neskelbtini), dirbti ir greičiau atlyginti tiek Vilniaus teritorinės ligonių kasos patirtas išlaidas, tiek ir V. U. priteistą neturtinę žalą, kuri tikisi apeliacinės instancijos teismo taip pat bus sumažinta. Mano, jog esant šiam įpareigojimui, negalės tinkamai ir laiku atlyginti jam priteistas sumas.

Taip pat, mano, kad apylinkės teismas nukentėjusiosios naudai priteisė per didelį neturtinės žalos atlyginimą. Anot apelianto, teismas turėjo atsižvelgti į bylos faktines aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios elgesiu, formuojamą teismų praktiką, tokio pobūdžio bylose, taip pat jo turtinę padėtį, pasekmes ir jo kaltę šios veikos padaryme.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Vienas iš R. K. apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai pagal LR BPK 20 str. nuostatas įvertino šios bylos faktines aplinkybes.

Pažymėtina, kad pagal LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami pagal LR BPK 20 str. 5 d. nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Nėra teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl konstatuoti, kad apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai realizavo LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, negalima. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, dėl ko teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmos instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka.

Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LR BPK 20 str. reikalavimus, konstatuotina, kad vien nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių įvertinimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Dėl LR BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytos atsakomybės lengvinančios aplinkybės nepripažinimo

Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe negalima pripažinti to, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios elgesys (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.). Apeliantas šį savo nesutikimą motyvuoja tuo, kad konfliktą sukėlė pati V. U. bei pastarajai išvadinus jį (R. K.) „ožiu“ ir „gaidžiu“ išprovokavo smūgių sudavimą, ko pasėkoje nukentėjusiajai buvo sulaužytas žandikaulis.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.), turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį.

Pažymėtina, jog nustatant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas LR BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme, teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios atsakomybės lengvinančios aplinkybės nustatymui bei turi atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikė kaltininką. Pripažįstant šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti padaryti nesunkų nusikaltimą.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad V. U. nebuvo konflikto iniciatorė. Nukentėjusioji R. K. pavadino „ožiu“ ir „gaidžiu“ tik po to, kai jis kilusio konflikto bute metu, po jai kumščiu suduoto pirmojo smūgio ir konfliktui persikėlus į kiemą, išskyrė savo sugyventinę su pastarąja. Akivaizdu, kad po tokio neteisėto R. K. elgesio V. U. pajuto didelį skausmą, pyktį, patyrė emocinį šoką, pasipiktinimą ir visa tai išreiškė minėtais žodžiais. Po ko sekė antras smūgis V. U. į veidą ir taip nesunkiai buvo sutrikdyta jos sveikta. Įvertinus pačio įvykio kilimo aplinkybes, kolegijos vertinimu, darytina išvada, kad minėtai žodžiais V. U. nesiekė R. K. įžeisti ar jį pažeminti, o tokiu būdu išreiškė staiga ją užplūdusį pasipiktinimą, skausmą ir pyktį.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad kaltinamojo atžvilgiu nukentėjusiojo pasakyti žodžiai – „ožys“ ir „gaidys“, tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti laikomi kaip asmens įžeidžiantis, niekinantis nepadorus vertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų akyse. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog esminę reikšmę dažnai turi ne semantinė atskirų žodžių prasmė, o kontekstas, t.y. aplinka, kurioje tam tikri žodžiai buvo išsakyti: vieta (erdvė), santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato, tikslai, kurių siekiama pasakytais žodžiais, ir šios aplinkybės dažnai yra lemiančios vertinant tai, ar žodžiai yra įžeidžiantys adresatą, ar ne. Įvertinus šią konkrečią situaciją, konflikto kilimo priežastį ir jo iniciatorius, taip pat konflikto dalyvių tarpusavio santykius bei elgesį, minėtų žodžių negalima laikyti įžeidžiančiais ir šią aplinkybę laikyti R. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.). Be to, kolegijos vertinimu, tai, kad nukentėjusioji pavadino R. K. „gaidžiu“ ir „ožiu“, negali būti laikoma itin įžeidžiančiu poelgiu, nes sveikoje visuomenėje šis žodis neturi itin įžeidžiančios reikšmės, o nusikaltėlių pasaulio terminija (visuotinai žinoma, kad žodžiai „gaidys“, „ožys“ nusikaltėlių pasaulyje turi žeminančią, įžeidžiančią reikšmę), laikantis teismų praktika, negali būti perkeliama ir taikoma normalios visuomenės dorovės ir moralės standartams.

Šių aptartų aplinkybių pagrindu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino aplinkybės įtvirtintos LR BK 59 str. 1 d. 6 p., kaip R. K. atsakomybę lengvinančios.

Dėl skirtos bausmės

Nagrinėjamoje byloje R. K. apeliaciniu skundu neginčija kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos bei jos kvalifikacijos, tačiau prašo sušvelninti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu jam paskirtą bausmę bei panaikinti skirtą įpareigojimą bausmės atlikimo laikotarpiu kiekvieną dieną nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į R. K. apeliaciniame skunde išdėstytus bausmės švelninimo motyvus, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, kuriais remiantis asmeniui buvo paskirta bausmė, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. K. bausmę, bausmės bendrųjų skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. nepažeidė. Apelianto įvykdyta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, todėl jam paskirta bausmė nelaikytina prieštaraujančia teisingumo principui ar neproporcinga padarytai veikai.

Pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmės rūšį bei nustatydamas parinktos bausmės trukmę, atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis pilnai prisipažino, padaręs nusikalstamą veiką, bei gailisi nusikaltęs, ir į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, padarymo aplinkybes, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. K. paskirtas laisvės apribojimo bausmės laikotarpis už aukščiau paminėtą nusikalstamą veiką atitinka tiek nuteistojo asmenybę, tiek nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, bei savo trukme nėra aiškiai per griežtas.

LR BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės trukmė yra mažesnė nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis. Be to, pritaikius LR BK 64¹ str. nuostatas, ji sumažinta vienu trečdaliu. Taigi, darytina išvada, jog apeliantui, bausmė ir jos trukmė paskirta nepažeidžiant LR BK 54 str. nuostatų, todėl kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde R. K. nurodomi motyvai dėl bausmės švelninimo, negali būti laikomi pagrindu švelninti pirmosios instancijos teismo parinktą bausmę.

Taip pat LR BK 48 str. 3 d. numatyta, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo: be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų bei nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus. Taigi, asmenims, kuriems už padarytą veiką paskirta laisvės apribojimo bausmė, atsiranda tam tikri įpareigojimai, kuriuos jie privalo vykdyti. Minėto straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Tai reiškia, kad skirti draudimus ar įpareigojimus teismas neprivalo, o juos gali skirti savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei nuteistojo asmenybę.

Pirmosios instancijos teismas R. K. paskyrė LR BK 48 str. 6 d. 1 p. numatytą įpareigojimą – nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu. Nors apeliantas nesutinka su tokiu apylinkės teismo skirto įpareigojimo tikslingumu, teigia, kad jis užkirs kelią jam išvykti į užsienį bei uždirbti lėšų žalos atlyginimui, teisėjų kolegijos vertinimu, šis įpareigojimas paskirtas pagrįstai, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, sulaikyti nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą bei pasiekti bausmės tikslus.

Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio

Apeliantas R. K. apeliaciniame skunde nesutiko ir su V. U. priteistos neturtinės žalos dydžiu, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, susijusias su jo kalte ir nukentėjusiosios elgesio įtaka šios veikos padarymui, taip pat jo turtinę padėtį ir formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais.

Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris turi vadovautis ne tik LR CK 6.250 str., bet ir 6.282 str. nurodytais kriterijais, bet taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Pažymėtina, kad teismų praktikoje absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminiai neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra nusikalstamą veiką padariusio asmens tyčinė kaltė ir tokios veikos pasekmės, kurios pagal nukentėjusiųjų asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma, o nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios V. U. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, nenukrypo nuo LR CK 6.250 str. nuostatų, reglamentuojančių neturtinės žalos nustatymo kriterijus, taip pat vadovavosi LR CK 6.282 str. nuostatomis bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Teismo išvados yra pagrįstos baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t.y. nukentėjusiajai V. U. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata: jai padarytas apatinio žandikaulio lūžis kairėje pusėje su aplinkine kraujosruva, kraujosruvos kairiame dilbyje ir dešinėje blauzdoje. Pastaroji dėl pdaryto žandikaulio lūžio buvo gydoma (duomenys neskelbtini) stacionare nuo 2013 m. gegužės 19 d. iki 2013 m. gegužės 27 d., po ko išleista gydytis ambulatoriškai. Neabejotina, kad nukentėjusioji dėl padarytų sužalojimų patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, kančias, nepatogumus, susijusius su sužalojimo vieta ir pobūdžiu, taip pat būtinumu gydytis stacionarinėje gydymo įstaigoje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo paneigti pirmos instancijos teismo išvadų dėl neturtinės žalos dydžio ir vertinti jas kitaip. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas. Taigi, kaip jau buvo minėta aukščiau, žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo atveju, negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį, juo labiau įvertinus nuteistojo R. K. amžių, dabartinę jo turtinę padėtį ir ateities galimybes įsidarbinti (byloje nėra duomenų apie kokias nors jo sveikatos problemas) bei turėti darbinių pajamų ir turto, socialinį nusikalstama veika pažeistų vertybių reikšmingumą, jo veiksmų padarinius nukentėjusiosios sveikatai.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką tokios kategorijos bylose, taip pat ginamos vertybės – sveikatos – specifiką bei šio klausimo sprendimui reikšmingų kriterijų visumą (nukentėjusiosios sužalojimo mastą, gydymą, patirtą skausmą, nepatogumus, sužalojimo pasekmes). Šių aplinkybių pagrindu, kolegija sprendžia, kad neturtinės žalos atlyginimas pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes yra tinkamas ir mažinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl gynėjo dalyvavimo išlaidų priteisimo

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014 m. birželio 30 d. pateikė prašymą Nr. (4.22.) TPA-1065, kuriame prašo iš nuteistojo R. K. priteisti valstybei 340 Lt už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, t.y. teismas turi teisę nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo. LR BPK 106 straipsnio 2 dalyje (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) yra numatyta galimybė iš nuteistojo išieškoti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Svarbu pažymėti, kad tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje jurisprudencijoje akcentuojama į tai, kad, teismas svarstydamas klausimą dėl procesų išlaidų priteisimo nuteistajam, turi atsižvelgti į asmens turtinę padėtį, nes asmuo neturintis pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), t.y. apeliaciniame procese siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys. Šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą padavė nuteistasis R. K.. Nesant duomenų apie nuteistojo susitarimą su advokatu, apeliantui užtikrintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas gynėjas advokatas A. G.. Teismo posėdžio dieną 2014-07-01 nuteistasis posėdyje nedalyvavo, į jį atvyko gynėjas advokatas Vytautas Savčiukas, kuris pateikė 2014-07-01 orderį ginti nuteistąjį pagal susitarimą. Gynėjas advokatas A. G. teismo posėdyje nuo gynybos buvo atleistas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad R. K. yra jauno amžiaus, nedirba ir neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio, iš jo priteistos nemažos sumos nukentėjusiosios neturtinei žalai ir jos gydymo išlaidoms atlyginti, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo R. K. skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Jolanta ČepukėnienėTeisėjai Sigita BieliauskienėArtūras Pažarskis