Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,

sekretoriaujant Diletai Liudžiuvienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Laimučiui Jankauskui, atsakovei E. K., atsakovės atstovei advokatei Vilmai Normantienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. K. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo ir 2006 m. rugpjūčio 7 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovei E. K. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

CPK 320 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą, išvadas apie sandorio sudarymo galiojimą grindė pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.

Byloje nustatyta, jog ginčijamas sandoris sudarytas 2000 m. balandžio 8 d. (b.l. 6, 1 t.). Fizinių ir juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, sutinkamai su 1964 m. CK 40 straipsnio nuostatomis buvo laikomi sandoriais, o viena iš sandorio rūšių yra sutartis. Tai - dvišalis ar daugiašalis sandoris, kurio sudarymui būtina dviejų ar daugiau šalių tarpusavyje suderinta valia, išreikšta tam tikram bendram rezultatui pasiekti. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsnis nustato, kad Civilinio kodekso šeštosios knygos XIV skyriaus normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus šiam kodeksui, todėl sprendžiant sandorio galiojimo klausimą, jį aiškinant tikslu nustatyti šalių tikrąją valią, reikia vadovautis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Viena iš taisyklių, įtvirtinta CK 6.193 straipsnio 1 dalyje, kad aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, reiškia, kad esant ginčui, būtina nustatyti, ko sutarties šalys, sudarydamos sutartį siekė ir kaip suderino savo valią. Tariamuoju, apsimestiniu, ar sandoriu, kuris kitokiu pagrindu pripažintinas negaliojančiu, šalys ar viena jų neišreiškia tikrosios savo valios. Tikrąją šalių valią galima nustatyti, aiškinantis, vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, kurios ir nulėmė šalių valią vienaip ar kitaip elgtis bei sudaryti sutartį būtent tokiomis sąlygomis, kokiomis ji buvo sudaryta. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis CPK 185 straipsniu, įtvirtinusiu laisvo įrodymų vertinimo principą, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Šioje byloje, kaip jau minėta, ieškovė prašė iš atsakovės pritiesti negrąžintą pinigų sumą, tuo tarpu atsakovė priešieškiniu ginčijo 2000 m. balandžio 8 d. sudarytą paskolos sutartį. Tuo metu galiojęs 1964 m. CK 291 straipsnis apibrėžė paskolos sąvoką ir nustatė, kad paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolas gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Atsakovės teigimu, paskolos sutartis yra tariama. Tiek pagal 1964 m. CK 51 straipsnį, tiek pagal CK 1.86 straipsnį tariamuoju vadinamas sandoris, sudarytas tik vaizduojant sandorį, kuriame nėra esminio elemento – šalių valios, siekiančios tam tikrų teisinių pasekmių, išoriškai išreikšta valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Šalys dėl vienų ar kitų priežasčių nori sudaryti tik išorinį teisinio santykio atsiradimo vaizdą, o iš esmės tarp savęs nenori ir nesukuria teisinių santykių. Jo dalyviai supranta, jog pagal šį sandorį neįgis teisių ir neprisiims įsipareigojimų. Paprastai toks sandoris nevykdomas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme priešieškinys buvo grindžiamas ta aplinkybe, jog atsakovas S. K. ginčo sandorio metu buvo neįgalus, negalėjo judėti be pašalinių asmenų pagalbos, su ieškove nebuvo ir negalėjo būti pažįstamas, ginčo sandorio nesudarė - sutartyje esantis parašas yra ne skolininko. Atlikus byloje rašysenos ekspertizę, bei nustačius, jog sutartyje esantis parašas yra skolininko, apeliaciniame skunde apeliantė nurodo vienintelį argumentą, dėl ko ginčijamas sandoris yra, jos vertinimu, tariamas - jog buvo sudarytas turint tikslą sutartį pateikti deklaruojant turtą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog priešieškinys yra neįrodytas, kadangi nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikti įrodymai, jog ginčo sandoris nebuvo vykdomas – priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog sandorio šalis -S. K. bei jo teisių perėmėja E. K. sudarinėjo paskolos sutartis ir su kitais asmenimis (vertėsi paskolų sudarymu), šiems asmenims buvo žinomos sudarytos paskolos teisinės pasekmės. Byloje nustatyta, jog paskolos sutartis sudaryta rašytine forma, joje atskiru punktu aptarta pinigų perdavimo vieta bei paskolos grąžinimo terminas. Atsakovai paskolos sutartį pradėjo ginčyti praėjus penkeriems metams nuo jos sudarymo ir tik prasidėjus teisminiams ginčams dėl paskolos grąžinimo. Argumentai dėl ginčo sandorio fiktyvumo prieštaringi ir nėra įtikinantys. Teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių (įrodyti sandorio tariamumą privalo reikalavimus pareiškęs asmuo), atsakovės teiginius vertino pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją ir argumentuotai nurodė, kad materialinis teisinis reikalavimas dėl sandorio ydingumo neįrodytas. Tokia išvada atitinka faktinius bylos duomenis, teisės normų reikalavimus, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas, spręsdamas sutarties galiojimo klausimą, turi įvertinti, ar bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šalys ketino įgyti atitinkamas paskolos davėjo ir gavėjo teises bei pareigas, numatytas 1964 m.CK 291 straipsnyje ir šalių sudarytoje sutartyje, ar tokius ketinimus patvirtina jų veiksmai, faktinės aplinkybės, egzistavusios prieš sandorio sudarymą ir po sudarymo, laikotarpiu, kai sutartis turėjo būti vykdoma. Pagrįsdama ieškinį, ieškovė nurodė tiesiogiai su nagrinėjamo ginčo įrodinėjimo dalyku susijusias faktines aplinkybes, itin reikšmingas sutarties galiojimo klausimui spręsti ir tikrosios šalių valios nustatymui. Tai - sandorio sudarymas (paskolos raštelis), jame nurodymas sąlygos apie pinigų perdavimo vietą. Šie įrodymai patvirtina, kad šalis siejo prievoliniai paskolos teisniai santykiai. Minėtas pakvitavimas šioje byloje reikšmingas kaip rašytinis įrodymas, leidžiantis spręsti apie šalių tikruosius ketinimus, sudarant ginčijamą sandorį. Aiškinant šalių susitarimą, buvo atsižvelgta į tai, jog nepasitvirtino apeliantės argumentai dėl ginčijamos paskolos sutarties panaudojimo turto deklaracijoje (b.l. 178, 1 t.). Atkreiptinas dėmesys, kad brangų turtą įsigijusiam asmeniui - S. K. turto deklaracijoje nurodytų paskolos sutarčių pakako deklaruoti turtą. Šioje deklaracijoje pajamos grindžiamos paskolos sutartimis, kurios sudarytos iki byloje ginčijamos sutarties sudarymo, todėl apeliacinio skundo argumentai apie ginčo sandorio sudarymo tikslą nėra įrodyti ir įtikinantys.

Apeliacinio skundo argumentai apie netinkamą įrodymų vertinimo taisyklių - Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio pažeidimą ir įrodinėjimo naštos principo paskirstymą, atmestini. Paskolos davėjas, pateikdamas tokią sutartį, pateikia rašytinį įrodymą, kad pagal sutartį skolininkui yra perduota sutartyje aptarta pinigų suma. Kita sandorio šalis, iškilus ginčui aiškinanti, kad negavo sutartyje nurodytos pinigų sumos, privalo įrodyti tai, ką teigia (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, tačiau šis turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, įrodinėtų proceso metu, išnagrinėjimu. Kurių nors įrodymų atmetimas sprendime turi būti pagrįstas argumentais. Pirmosios instancijos teismai pasisakė dėl rašytine forma sudarytos sutarties įrodomosios reikšmės, jos santykio su kitais įrodymais ir pagrįstai sprendė, kad atsakovė įrodinėjimo pareigą be pagrindo perkėlė ieškovei.

CPK 98 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta, kad bylos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš pralaimėjusios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, ši nuostata priteisiant išlaidas taikoma kiekvienos instancijos teisme. Ieškovė prašymą pritiesti bylinėjimosi išlaidas pareiškė ieškinyje. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą bylinėjimosi išlaidų neišsprendė, todėl pagrįstai šis klausimas išspręstas CPK 277 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus. Apeliantės nurodytais argumentais naikinti skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl teismo procesiniai sprendimai paliktini iš esmės nepakeisti. Nesant pirmosios instancijos teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje išvados apie išspręstą priešieškininį reikalavimą, patikslintina teismo sprendimo rezoliucinė dalis, nurodant, jog priešieškinys atmestinas (CPK 270 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 7 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Patikslinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, jog priešieškinys atmestas.